Nekenčiau pietų pertraukų. Visuomet taip pasiilgda vau Karlo. Kai lankėme vidurinę , visą laiką leisdavome kartu. Nuskambėjus skambučiui sušlamšdavome mokyklinius pietus per dešimt minučių ir turėdavome visą valandą tik mudviem. Pasislėpdavome vienoje savo mėgstamų vietelių. Saulėtą dieną tysodavome prie smėliaduobės arba sėdėdavome mataruodami kojomis ant pertvaros prie dviračių stoginių. Žiemą dažniausiai slėpdavomės bibliotekoje. Iš tiesų ne tiek svarbu, kur mudu būdavo me, – svarbu, kad kartu. Būdavo dienų, kai daug nesikalbėdavome; tiesiog skaitydavome knygas, retkarčiais pakikendami ar pa komentuodami. Kartais piešdavome ar žaisdavome Didžiojoje Britanijoje 5–8 metų vaikai lanko pradinę mokyklą – First School, 8–12 m. – vidurinę mokyklą – Middle School, 12– 16 m. – aukštesniųjų klasių mokyklą – High School (vert. past.).
žaidimus popieriuje. Bet daugiausia laiko leisdavo me kurdami Stiklinį pasaulį. Žaisdavome jį mokyklo je, nors tai daryti nebūdavo lengva kaip stikliniame namelyje. Kitiems vaikams atrodydavome keistuoliai. Jie krisdavo iš juoko, pamatę mudu – karalių Karlą ir karalienę Silvianą, – prisiekiančius vienas kitam amžiną meilę. Sulaikę kvėpavimą šnibždėdavome žodžius, gestikuliuodavome rankomis, tada magija pradėdavo veikti, ir mudu persikeldavome į spindintį Stiklinį pasaulį. Nelauktai nuskambėjęs mokyklos skambutis kvies davo į popietines pamokas sudaužydamas į šipulius mūsų krištolines karūnas ir stiklinius batus. Tada savo aptriušusiais sportbačiais kulniuodavome atgal į picos kvapo prisigėrusius koridorius, svajodami amžinai likti Stikliniame pasaulyje. Vis dar pildžiau Stiklinio pasaulio metraščius mūsų milžiniškame rankraštyje. Karlas kartkartėmis pridė davo kokią nors pastabą ar iliustraciją, tačiau žaisda vome vis rečiau. Jis dabar turėdavo daug namų darbų. Kartais nepasirodydavo stikliniame namelyje ištisas dienas, ir man tekdavo eiti jo kviesti. Tokiais atvejais vaidinimas ne visada pavykdavo. Jis nusekdavo paskui mane per sodą ir sėdėdavo su mani mi namelyje, bet būdavo tylus, paniuręs ir neprisidėda vo prie kūrybos proceso ar dar blogiau – elgdavosi visiš kai kvailai: išsidirbinėdavo, sakydavo pašaipias kalbas. Vis dėlto man pavykdavo priversti jį normaliai vaidinti, bet būdavo labai sunku. – Galbūt nereikėtų įgristi Karlui su savo žaidimais, – kartą pasakė mama.
– Bet jis mano geriausias draugas. Mes visada žai džiame kartu, – paprieštaravau. – O, Silvija, – atsiduso mama. Dabar ji dažnai dūsau davo kalbėdama su manimi. – Judu jau per dideli ši toms nesąmonėms – išsigalvojate kažkokius žaidimus. Tai nenormalu. Dėl Dievo, tau juk trylika. Kada pradė si elgtis kaip paauglė? – Tu nieko neišmanai, – išdidžiai atšoviau. – Čia ne mažvaikių žaidimai. Mes rašome knygas. Pamatysi, vie ną dieną jos bus išleistos, ir mudu su Karlu uždirbsime milijonus – mums mokės honorarus už teises leisti jas užsienio šalyse ir kurti filmus pagal jas. – Na, tuomet gal galėsi išpirkti įkeistą turtą, – pa sakė mama ir vėl atsiduso. – Kas manai esanti, ką? Dž. K. Rouling? Neatrodo, kad Karlui patinka žaisti, atsiprašau – rašyti tas nesąmones. Judu augate. Gal jau laikas susirasti naujų draugų. Ar yra kas nors, su kuo galėtum draugauti mokykloje? – Aš turiu krūvas draugų, – pamelavau. – Turiu Liu sę. Ji mano draugė. Tai nebuvo visiškas melas. Susidraugavome su Liu se tą pirmąją neramią dieną Milstedo aukštesniųjų kla sių mokykloje. Pažinojau ją ir pradinėje, ir vidurinėje mokykloje, bet man niekuomet nereikėjo ieškoti drau gų – aš visada turėjau Karlą. Dabar, devintoje klasėje, sunku bandyti susidraugau ti. Beveik visi bendravo porelėmis ar mažomis grupelė mis, kaip ir vidurinėje mokykloje. Mūsų klasėje buvo kelios naujos mergaitės, bet jos draugavo tarpusavyje. Kitoje devintoje klasėje buvo tokia Miranda Holbein, bet mudvi per daug skirtingos.
Man labai palengvėjo, kai Liusė pakvietė sėdėti su ja ir elgėsi draugiškai. Ji nuolat kikendavo ir turėjo ryškiai rožinius skruostus – lyg būtų visuomet kažko susigėdusi. Ji dainavo chore ir visada buvo labai gera, nešiojo pažo šukuoseną ir visuomet vilkėjo baltus švy tinčius mokyklinius marškinius. Ji niekada nepatemp davo kelius dengiančio sijono aukštyn ir avėjo rudais nublizgintais suvarstomais batais. Liusė atrodė beveik taip pat vaikiškai kaip ir aš. Taigi per visas pamokas sėdėdavome kartu, o per pertraukas dalydavomės šo koladiniais saldainiais ir traškučiais. Plepėdavome apie įprastus dalykus, pavyzdžiui, televizijos programas (ji mėgo viską, kas susiję su ligoninėmis, ir užaugusi norėjo būti slauge) ar popmuzikos žvaigždes (ji buvo mergaitiškai įsimylėjusi kelis vaikinų grupių narius – žinojo jų zodiako ženklus, mėgstamą maistą ir visas po puliariausias jų albumų dainas iš eilės). Liusė tiko kasdienei draugystei. Aišku, niekada nelaikyčiau jos savo geriausia drauge. Ji gyveno visai šalia mokyklos, taigi pietų eidavo valgyti į namus. Aš gyvenau per toli. Mano mama dirbo visuomeniniame centre, o ne sėdėjo namuose, taigi ir nekepdavo man kiaušinienės ar bulvyčių kaip Liusės mama. Per pietų pertraukas likdavau be draugijos. Mokykloje nebuvo galima naudotis mobiliaisiais telefonais, tad mintimis siųsdavau Karlui žinutes: Pasiilgau tavęs. Pakal bėk su manim. Pasimatysim šįvakar stikliniam namelyje?
Mudu įsivaizduodavome, kad esame taip susideri nę tarpusavy, jog galime bendrauti telepatiškai. Tik mūsų telepatinės smegenų bangos nebuvo pritaikytos naujosioms technologijoms. Mano žinutės Karlo min 10
čių turbūt nepasiekdavo. Jei jis bandydavo siųsti man panašius pranešimus, aš taip pat jų negaudavau, nors nekantriai ir įsitempusi laukdavau. Vis klausdavau Karlo, ką jis daro per pietų pertrau ką Kingsmero klasikinėj vidurinėj, bet jis būdavo neį prastai nekalbus. Jis valgo. Jis skaito. – Nagi, Karlai, papasakok man viską, – prašyda vau. – Išsamiai. Noriu smulkmenų. – Gerai. Nori, kad smulkiai papasakočiau, kaip einu į berniukų tualetą? – Baik erzinti. Žinai, ką turiu omenyje. Su kuo ben drauji? Ką veiki? Apie ką galvoji? – Gal nori sekioti mane su kamera? – paklausė Kar las. Staiga jis išsišiepė ir pradėjo kalbėti energingu te levizijos vedėjo balsu. – Štai mūsų nieko nežinantis įtariamasis Karlas Džonsonas. Pašniukštinėkime. A! Ką gi jis daro dabar? Pakelia pirštą. Ar jis mus pamatė? Ar jis ruošiasi prieštarauti? Ne, jis krapšto nosį. Žmonės, pažiūrėkime iš arčiau į snarglį. – Fui! – O, artima Karlo draugė Silvija trumpai pakomentavo situaciją. Atkreipkime dėmesį į mažą ją Silviją. Nusišypsok į kamerą, mažule, – pasakė jis, tiesiai man į veidą atkišdamas kvadratu sudėtus pirštus. Iškišau liežuvį. – Laikyk iškišus, laikyk iškišus, šaunuolė mergaitė! Dabar persijungiame į mūsų visų pamėgtą Tiesioginių operacijų kanalą. Panelė Silvija Vest visą vaikystę kentė Aštraus liežuvio sindromą, bet žymusis ausų, nosies ir gerklės specialistas ponas Karlas Džonsonas ruošiasi ją operuoti. Sesele, žirkles! 11
– Taip, štai žirklės, – pasakiau karpydama pirštais. – Bet dabar mes persijungiame į Paslapčių kanalą, ir aš vaidinu dėl geriausio draugo kuoktelėjusią mergaitę, kuri nusprendžia subadyti jį ne-gy-vai! Savo pirštais lyg žirklėmis bedžiau Karlui į kaklą, o jis suriko ir susvyravęs krito man prie kojų, vaidinda mas mirštantį. Jis tai padarė taip meistriškai, kad aš beveik mačiau skaisčiai raudoną kraujo balą. Pasilenkiau virš jo. Jis gulėjo nejudėdamas, primerk tomis akimis, tuščiu žvilgsniu ir nemirksėdamas. – Karlai? Karlai! – sušukau krestelėdama jo petį. Jis nesukrutėjo. Mano širdis pradėjo smarkiau plak ti. Prišliaužiau arčiau ir palenkiau galvą taip, kad mano ilgi plaukai kutentų jam skruostus. Jis nejudėjo. Įsiklausiau. Neatrodė, kad jis kvėpuotų. – Liaukis, Karlai, tu mane gąsdini! – pasakiau. Staiga jis atsisėdo tiesus kaip strėlė, ir mūsų galvos susidaužė. Aiktelėjau. – Ak, džiaugiuosi, kad tu manęs bijai, nes dabar persijungėme į Siaubo kanalą, ir aš esu vaiduoklis, sugrįžęs drumsti tau ramybės. Drebėk, Silvija Vest, nes aš tave sugausiu! Jo rankos sugriebė mano kaklą, bet aš ėmiau galy nėtis su juo. Buvau maža ir liekna, tačiau galėjau kau tis aršiai kaip laukinė katė. Mes grūmėmės, ir Karlo pirštai pradėjo kutenti man kaklą. Pradėjau juoktis ir kutenti jį. Ėmėme raičiotis kikendami. Tada Karlas su ėmė mano delną ir spustelėjo taip, kaip mudu sugal vojome dar būdami septynerių. Laikiau tvirtai suspau dusi jo delną žinodama, kad amžinai būsime geriausi draugai. Daugiau negu geriausi draugai. Būdami maži vaidindavome vestuves. Karlas susukdavo man žiedu 12
kus iš saldainių popierėlių. Gal vieną dieną jis man įteiks tikrą žiedą. Kaip galėčiau lyginti nuobodžius pokalbius su Liuse ir fantastišką smagumo jausmą, kurį visada patirdavau su Karlu? Iš tiesų daugiau nebuvo su kuo eiti pietauti. Suta riau beveik su visais, tačiau nenorėjau piršti savo drau gijos. Kartą, kai sėdėjau bibliotekoje, įėjusi Miranda Holbein pamojo man. Buvau tokia nustebusi, kad net apsidairiau įsitikinti, ar ji nemojavo kam nors kitam. – Tau mojuoju, kvailiuke! – pasakė Miranda. Kvailai pamataravau pirštais atsakydama, susirin kau knygas ir nuskubėjau link durų. Nenorėjau suer zinti Mirandos. Šioje mokykloje mes dar tik keletą sa vaičių, tačiau ji jau turėjo autoritetą. Ji galėjo sutrinti į miltus, jeigu jai nepatiks tavo išvaizda. Man nepatiko mano išvaizda. Buvau tokia maža, kad žmonės negalėdavo patikėti, jog esu devintokė. Atrodžiau jauniausia iš savo klasės mergaičių. Visi vadino mane Maže. Negaliu sakyti, kad šaipydavosi. Mane laikė klasės talismanu – tai gana miela, bet ne labai rimta. Mirandos visi siaubingai bijojo. Ji atrodė daug vyres nė už mane ir už mus visus. Atrodė mažiausiai šešioli kos net dėvėdama butelio žalumo mokyklinę uniformą. Jos plaukai buvo ryškiai raudoni, akivaizdžiai dažyti, nors tai prieštaravo griežtoms mokyklos taisyklėms. Ji saldžiai meluodavo panelei Maikls prisiekdama, kad kiekviena stulbinama jos plaukų sruoga yra natūrali. Jos plaukai tarsi įrėmindavo smailų smakrą, tačiau ji dažnai susipindavo daug kasyčių ir surišdavo jas ma žais karoliukais ar kaspinukais. 13
Kai klasės auklėtoja išreiškė nepasitenkinimą dėl to, kad jos plaukai labai rėžia akį, kitą dieną ji atėjo į mokyklą su žaliais karoliukais ir kaspinais, derančiais prie mūsų mokyklos uniformos. Tai buvo absurdiška, bet panelė Maikls neprieštaravo! Atrodė, Miranda buvo gimusi laužyti visas taisy kles. Visos mergaitės norėjo būti panašios į ją, nors iš tikrųjų ji nebuvo nei itin graži, nei itin liekna. Rodės, ji visai nesijaudino, jog jos kūno linijos kiek per ryškios. Tiesą sakant, ji atrodė labai patenkinta savimi, dažnai stovėdavo užsidėjusi rankas ant klubų, demonstruo dama savo figūrą. Jos klasės mergaitės sakydavo, kad po dušo ji niekada nesidangstydavo rankšluosčiu. Be gėdiškai stovėdavo visiškai nuoga, nepaisydama, kas į ją spokso. Miranda buvo protinga ir galėjo būti geriausia kla sėje, bet, užuot rimtai mokiusis, dykinėdavo ir pamirš davo padaryti namų darbus. Ji daug žinojo ir dažnai plepėdavo su mokytojais apie tapybą, operą ar archi tektūrą, bet niekas niekuomet nepavadindavo jos pa taikūne. Iš jos nesišaipydavo netgi dėl maivymosi, nors ji kalbėjo žemu manieringu balsu, iš kurio paprastai žiauriai tyčiojamasi. Ji keikdavosi ir ne visada – moky tojams negirdint. Pasakodavo apie tai, ką išdarinėdavo su savo vaikinais, ir beveik visuomet būdavo apsupta mergaičių, klykaujančių: „O, Miranda!“ Šiandien per pietų pertrauką užklydau į mergaičių tualetą, kur kaip tik buvo susibūrusi grupelė merginų, išverstomis akimis spoksančių į Mirandą. Ši atsainiai sėdėjo ant vienos iš kriauklių ir mataravo kojomis. Buvo apsiavusi keistais susagstomais batais ilgomis smailomis nosimis. 14
Ji buvo įpusėjusi vaizdingą pasakojimą apie tai, ką praeitą naktį darė su savo vaikinu. Siaubingai nurau dusi sustojau kaip įbesta. Kitos mergaitės sukikeno ir bakstelėjo Mirandą, kuri nesiliovė pasakoti. – Užsičiaupk, Miranda! Pažvelk, Mažė. – Labas, Maže, – pasakė Miranda ir vėl man pamojo. Jos rankų nagai buvo apkramtyti, tačiau ji buvo juos nusilakavusi juodu laku ir nusipiešusi meniškas juodas rožes abiejų riešų vidinėse pusėse. Pamojavusi man, ji tęsė savo smulkią ataskaitą. – Miranda! Liaukis! Mažė jau raudona kaip burokas. Miranda nusišypsojo: – Turbūt jau laikas gauti žinių apie lytinį gyveni mą, – pasakė ji. – Tiesa, Maže? Man tave apšviesti? – Aš turiu žinių apie lytinį gyvenimą, ačiū, – at šoviau. Užsimaniau į tualetą, bet negalėjau ten eiti, kai vi sos jos klausosi. – A, paviršutiniškų žinių tu gal ir turi, bet abejoju, ar esi pritaikiusi praktikoje, – pasakė Miranda. – Liaukis juoktis iš Mažės, Miranda! – Lyg Mažė kada nors susirastų vaikiną... – neatsto jo Miranda, vartydama akimis. – Aš turiu vaikiną, – įžūliai atšoviau. – Neturėtum daryti skubotų išvadų. Tu apie mane nieko nežinai. Merginos susijaudinusios įsitempė. Paprastai niekas neatsikirsdavo Mirandai. Pati buvau nustebusi, kad tai padariau. Miranda visiškai neatrodė susierzinusi. – Noriu viską sužinoti apie tave, – tarė ji. – Ir tavo vaikiną. Papasakok apie jį. – Jo vardas Karlas, – pasakiau. 15
– Ir? – paklausė Miranda. – Nagi, Maže. Kaip jis at rodo? – Labai simpatiškas. Taip visi sako, ne tik aš. Švie siaplaukis. Jo plaukai gražūs – labai šviesūs ir tiesūs. Kai užkrenta jam ant kaktos, tada laikas juos kirpti. Jo akys rudos, oda labai švelni, lygi – jis niekad neturi spuogelių. Nėra labai aukštas, bet vis tiek aukštesnis už mane. Jam nelabai rūpi apranga, bet jis visada atro do puikiai – ir pasitempęs, ir atsipalaidavęs. – Oho! – sušuko Miranda. Ji lyg ir juokėsi iš manęs, bet tuo pat metu atrodė susidomėjusi. – Na, o koks jis žmogus? Kiek pažįstu, visi gerai atrodantys vaikinai yra siaubingai tušti arba tokie slidūs tipai. – Ne, Karlas visai ne toks. Jis linksmas ir prigalvo ja visokių dalykų. Labai protingas, daug protingesnis už mane. Daug išmano apie viską. Jis gali ilgai kalbėti apie dalykus, kurie jam įdomūs, bet niekada netampa nuobodus. – Na, tai kiek laiko tu pažįsti tą stebuklingą vaiki ną? – paklausė Miranda. – Ir ar iš tikrųjų pažįsti? Tu iš tų mergaičių, kurios daug skaito. Gal čia sukūrei savo istoriją? – Aha, lyg toks vaikinas norėtų draugauti su Maže! – pasakė kita nauja mergaitė, Elison. – Ji pažįsta jį, – patvirtino Petė Prais. – Mes visi trys buvome toje pačioje klasėje vidurinėje mokykloje. – Tai jis tik mūsų metų? – suraukė nosį Miranda. – Dar mažas berniukas. Niekada neinu į pasimatymus su vienmečiais, jie kvaili ir nesubrendę. – Karlas ne kvailas, – paprieštaravau. – Ne, jis nerealiai protingas, – pasakė Petė. – Dabar lanko Kingsmero klasikinę vidurinę, tiesa, Maže? Gau 16
na specialią stipendiją. Jis ir menuose stiprus. Viduri nėje mokykloje ištapė vieną sieną – nupiešė venecijie tišką sceną su stiklo pūtikais – atrodė, kad piešė tikrų tikriausias dailininkas. – Skamba taip, lyg būtų tikrai įdomus, – pasakė Mi randa. – Noriu su juo susipažinti. Ei, Maže, atsivesk jį šįvakar pas mane. Spoksojau į ją be žodžių. Ji aiškiai juokavo! Visos ki tos mergaitės atrodė lygiai taip pat nustebusios. – Aha, kurgi ne, – tepasakiau. – Ne, rimtai. Pasilinksminsime – bus šaunu, – pasa kė Miranda. – O aš galiu ateiti, Miranda? – O aš galiu? – Aš irgi ateisiu! – Ei, ei, aš pakviečiau Mažę, ne jus visas. Silviją ir jos vaikiną Karlą. – Miranda kilstelėjo savo smailianosį batą ir juo švelniai bakstelėjo mane. – Ateisi, Silvija? Manęs mokykloje niekas, išskyrus mokytojus, neva dino Silvija. Buvau tokia nustebusi, kad nežinojau nė ką pasakyti. Žinoma, turėjau pasakyti „ne“. Vien mintis, kad mudu su Karlu galime eiti į vieną iš Mirandos vakarė lių, buvo absurdiška. Bet negaliu pasakyti tiesiog „Ne, ačiū“ tokiai merginai kaip Miranda. – Na, būtų nuostabu, – suvapėjau, mintyse ieškoda ma dingsties neiti. Tačiau Miranda nesuteikė man tokios galimybės. – Puiku, – pasakė ji ir nušoko nuo kriauklės. – Pa simatysime apie aštuntą. Mano adresas – Vieversių ga tvė, devyniasdešimt ketvirtas namas. 17
Man nespėjus atsakyti, ji jau ėjo lauk švytuodama savo trumpu sijonu. Kitos nubėgo paskui ją, vis dar maldaudamos, kad ir jas pakviestų. Likau dunksinčia širdimi, galvodama, ką, po para liais, dabar darysiu.
18