UDK 821.111-93 Ve-02
Versta iš: Holly Webb Harry the Homeless Puppy Stripes
Skiriu Robinui ir Viljamui
Daugiau apie Holly Webb knygutes rasite apsilankę: www.holly-webb.com Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-1687-6 Text copyright © Holly Webb, 2009 Illustrations copyright © Sophy Williams, 2009 All rights reserved. © Vertė ir redagavo Simona Kaziukonytė, 2015 © Leidykla „Alma littera“, 2015 Korektorė Marijona Treigienė Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Galina Talaiko Maketavo Zita Pikturnienė Tiražas 3000 egz. Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė AB spaustuvė „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius Interneto svetainė: www.spauda.com
Pirmas skyrius
– Bete, mums jau metas važiuoti, – švelniai tarė tėtis. Liko nebedaug laiko iki išvykimo į oro uostą. Betė nieko neatsakė. Ji tik glostė baltą Tobio galvytę ir rudas kaip riešutas ausis. Mergaitės skruostais sruvo ašaros. Šuniukas pašoko, uždėjo letenėles jai ant peties ir lyžtelėjo skruostą. 5
– Ak, Tobi, aš tavęs nepaprastai ilgėsiuos. Nenoriu atsisveikinti, – sukuždėjo Betė. Mergaitės balsas buvo toks liūdnas, kad Tobis liovėsi vizginti uodegą. Apie ką Betė šneka? Skamba nekaip. Šuniukas tikėjosi, kad jie greitai išeis iš tos vietos. Ji buvo labai triukšminga ir keistai kvepėjo. Rodos, čia buvo daug kitų šunų. Tobis girdėjo, kaip jie loja, urzgia ir inkščia. Šuniukas norėjo grįžti į jaukius savo namus. – Štai jo guolis ir žaislai, – tarė Betės mama dėdama daiktus į narvą. – Bete, man labai gaila, bet mums tikrai metas eiti. Netrukus turėsime važiuoti į oro uostą. Bus taip smagu, tiesa? Tobis žiūrėjo į savo guolį, į mėgstamą raudoną guminį kaulą ir cypiančią 6
žuvytę. Betė porą kartų ją spustelėjo, paskui ranka persibraukė akis. Šuniukas sutrikęs suinkštė žiūrėdamas į Betę didelėmis rudomis akimis. Kas čia vyksta? – Ak, mama, jis supranta, kad dedasi kažkas blogo, – tarė stodamasi mergaitė.
– Nesijaudink, – ramino ją prieglaudos darbuotoja, vardu Selė. Ji atrodė maloni, tačiau Betė būtų norėjusi niekada su ja nesusitikti. – Aš esu tikra, kad Tobis greitai ras gerus namus. Jis toks mielas šuniukas. Mažiems šuniukams visada lengviau rasti šeimininkus, be to, Džeko Raselo terjerai yra populiari veislė. Braukdama rankove ašaras Betė linktelėjo. Ji suprato, kad turėtų dėl to džiaugtis – mergaitė tikrai netroško, kad Tobis ilgai užsibūtų prieglaudoje, kankintųsi ankštame narve. Bet nenorėjo, kad šuniukas atitektų kam nors kitam! Tobis buvo jos. Betė turėjo jį du mėnesius, kai tėtis pranešė jai naujieną – kompanija, ku8
rioje jis dirba, siunčia jį trejiems metams į Ameriką. Iš pradžių gyvenimas Niujorke atrodė labai viliojamai, bet mergaitė iškart pagalvojo apie augintinį. Ar jam ten patiks? Vėliau tėtis pasakė, kad šuniuko vežtis negalima. Kad bus daug sunkumų su karantinu, kad jie gyvens miesto bute, visai netinkamame laikyti šunį. Tobis turi likti čia. Jie neturėjo kam atiduoti augintinio, tad nuvežė į prieglaudą – nereikalingų šunų namus. Tai atrodė labai neteisinga, nes Betė karštai mylėjo šuniuką ir troško jį laikyti. – Mes jums parašysime, duosime žinią, kai Tobis ras naują šeimininką, – pažadėjo Selė. – Tai nutiks greitai. Jis tikrai pateks į gerus namus. 9