ATPLĖŠTI NUO MOTINOS
K
ai jį įkėlė į pintinę, ten jau gulėjo kiti du šuniukai. Vienas šokoladinės spalvos, ilgu smailiu snukučiu, kitas – juodas ir garbiniuotas, labai panašus į mažytį ėriuką. Pirmasis buvo škotų aviganių veislės, kuri dokumentuose vadinama koliais, o antrasis – karališkasis pudelis. Aišku, abu šuniukai to nežinojo ir tik vėliau supras, kokia jų kilmė, dėl kokių prigimties savybių žmonės juos myli ir vertina. Jų pasaulis buvo dar labai mažas, ne ką didesnis už pintinę, kurioje gulėjo susispaudę ir gailiai unkštė, apraudodami netikėtai prarastą motiną ir didelį broliukų bei sesučių būrį. Kad būtų buvę didesni ir ne taip susirūpinę savo likimu, be abejo, jiedu būtų galėję labai taupia šunų kalba išsiaiškinti, jog koliai – šauniausi pasaulyje piemenys ir vaikų auklės, o už karališkąjį 7
pudelį niekur nerasi meilesnio ir sumanesnio kambarinio šuns. Deja, dabar abu tik unkštė susiglaudę, todėl kol kas už juos turi kalbėti šio pasakojimo autorius. Trečiasis, kurį švelnios moters rankos ką tik įkėlė į pintinę, atrodė truputį didėlesnis už savo likimo draugus, – juodas kaip anglis, su balta žvaigžde pakaklėje, panašus į mažytį meškutį nulėpusiomis ausimis. Žmonės jo veislę vadino niufaundlendais, bet jam tas žodis nieko nereiškė. Buvo gana to, kad jį labai traukė prie vandens, plaukioti ir nardyti, nors pats nesuprato, ko nori. Jeigu kas būtų jo paklausęs, kuo vardu, būtų pasisakęs esąs Mažulis, tačiau nežinąs, ar tai tikras vardas, nes šeimininkai taip vadino ir kitus jo broliukus bei sesutes. Mažuliui atrodė, kad žmonės labai neišradingi, jeigu tiek tegali sugalvoti. Beje, būtų dar labiau nusivylęs jų sugebėjimais, sužinojęs, kad visas būrys smailiasnukučių broliukų ir sesučių taip pat teturėjo vieną vardą – buvo vadinami Mažyliais; o visa karališkųjų pudelių vada, tie mažučiai, ne ką už pirštinę didesni šuniukai, šeimininkų buvo praminti Mažutėliais. Tačiau kol kas Mažuliui mažiausiai rūpėjo, kuo kas vardu. Jo nosytė, tobuliausias pasaulyje susižinojimo prietaisas, bemat pasakė, kad greta tokie pat nelaimingieji: nuo jų dvelkė prarastais namais ir artimųjų sielvartu. Nors Mažulis iš prigimties buvo didelis optimistas, bet širdelę turėjo jautrią, todėl prisiglaudė prie Mažylio su Mažutėliu ir taip pat pravirko. Nežinia, kiek laiko būtų verkęs, jei ne skylutė kraitelės sienoje. Nustebęs jis klausėsi neįprastų, iš kažkur sklindančių garsų ir nenorėjo patikėti, kad toks mažas langelis gali taip triukšmauti. 8
Reikia pasakyti, Mažulis buvo ne tik optimistas, bet ir labai smalsus. Kartą pamatęs ar pajutęs ką nors paslaptinga, būtinai stengdavosi iki galo iššniukštinėti. Be abejo, jis turėjo ir kitokių būdo savybių – gerų ir blogų, kurios išaiškės vėliau. O dabar mums rūpi tik keturkampė skylutė pintinės sienelėje ir nenumalšinamas Mažulio noras sužinoti, iš kur sklinda tie keisti garsai. Baisu net iš vietos pakrutėti, kai nežinai, kas per vaiduokliai ten triukšmauja. Bet Mažulio smalsumas buvo ir už baimę didesnis. Tad paliko guolyje Mažylį su Mažutėliu ir atsitūpęs prispaudė akį prie skylutės, labai panašios į mažytį keturkampį langelį. Pirmiausia, ką jis išvydo, buvo daugybė kojų, po porą judančių į visas puses. Paskui, geriau įsižiūrėjęs, pamatė, kad tos kojos nutoldamos virsta žmonėmis. Prieš akis atsivėrė plati gatvė, pilna riedančių spalvotų dėžių ant ratų. Vienos didelės, su daug langų, kitos mažesnės. Visose sėdėjo žmonės. Iki šiol nieko panašaus Mažulis nebuvo regėjęs, nes nuo pat gimimo dienos ištisą mėnesį praleido su motina ir kitais šuniukais uždarytas balkone, kur tik iš žaidžiančių vaikų šūkavimų ir mašinų gaudimo galėjo spręsti apie įdomų už namo sienų verdantį gyvenimą. Tačiau kai, pintinei braškant ir vartaliojantis į šonus, pritemo, pasidarė tvanku ir tiršta nuo kvapų, suprato patekęs į vieną iš tokių dėžių. Norėdamas pasitikrinti, vėl priplojo akytę prie skylutės (mat, pintinei pakrypus, buvo nuriedėjęs prie Mažylio su Mažutėliu) ir pamatė aplink susikimšusius žmones. Po valandėlės jie prasiskyrė, pintinė pakilo aukštyn, priešais sušvito langas, pro kurį lėkė namai, įvairiaspalvės dėžės ant ratų, šaligatviu einą žmonės. 9
– Ei, draugužiai! Mes riedančioj dėžėj! – iškilmingai paskelbė Mažulis. – O ką tai reiškia! – gailiai suunkštė aniedu. – Tai reiškia, kad mes nejudėdami lekiame pirmyn. Koks nuostabus pasaulis! – Taip, – liūdnai atsakė Mažylis. – Mums darosi tai, ko niekada nebuvo. Argi ne baisu? – Gal kiek ir baisu, bet įdomu, – atsakė Mažulis, neatsiplėšdamas nuo savo keturkampio langelio. – Slinkitės šen, pažvelkit, kas dedasi už tų pintinių sienų, ir pamatysit, kad nemeluoju. Bet Mažylis su Mažutėliu nieko nenorėjo girdėti. Jiedu tik gailiai unkštė ir dejavo, prisiminę gimtuosius namus, kur liko mylima mama, gerieji broliukai ir sesutės. O Mažulis tuo tarpu gulėjo ir stebėjo pro šalį slenkančius vaizdus. Pintinė dabar ėjo, nebe važiavo. Trinksėjo varstomos durys. Pasirodė nematyti uniformuoti žmonės. Paskui pasidarė labai šviesu ir atsivėrė didžiulė erdvė, pilna kažkokių sparnus išskėtusių būtybių. Nuo balkono Mažulis buvo matęs padange praskrendančias varnas, pažinojo balandžius, kurie dažnai čia nutūpdavo, bet netikėjo, kad gali būti tokių didelių paukščių. Jie stovėjo ant žemų kojų, ištiesę blizgančias uodegas. Kiti baisiai riaumodami kilo aukštyn, dar kiti leidosi žemyn. Atrodė, jie gąsdina žmones, kuriuos sulesti tokiems milžinams vienas niekas. Mažulis matė, kaip prie vieno paukščio privažiavo didžiuliai laiptai, šone prasivėrė anga ir pro ją pasipylė žmonės. Atokiau stovėjo kitas toks pat paukštis, anksčiau nutūpęs. Prie jo taip pat buvo pristumti laiptai, žmonės jais kopė aukštyn ir lindo į paukščio vidurius. 10
„Tikriausiai ir mes su visa pintine ten pateksim, – nusprendė Mažulis, pašiurpęs iš susijaudinimo. – Pasakyčiau apie tai savo bičiuliams, bet labai išsigąs. Juk jiems neišaiškinsi, kad nieko bloga negali atsitikti, jei žmonės patys kaip niekur nieko lenda į paukščio vidurius?“ – Kas čia per triukšmas? – susirūpino Mažylis, nes nuo lėktuvų gaudimo visa pintinė virpėjo. – Iš tiesų! Aš baigiu apkursti, – pasiskundė Mažutėlis, valandėlę pamiršęs sielvartą. – Gal geriau patys pažiūrėkit, – pasiūlė Mažulis ir mandagiai pasitraukė nuo langelio. – Ar manai, kad tai gali padėti? – paklausė Mažylis. – O, jeigu galėtų padėti! – sukruto ir Mažutėlis. Ir abudu pašokę sukišo galvutes prie langelio. Bet langelis dviem buvo per mažas, besisprausdami jiedu užstojo jį ausimis, tad tematė pro pintinės sieneles šykščiai trykštančią saulės šviesą. – Kad nieko ten nėra! – suknerkė nusivylę. – Tik dar labiau spengia ausyse. Tu esi tikras melagis, nors ir paskutinis patekai į šią bjaurią pintinę. – Ar ne kvaili šuniukai! – supyko Mažulis. – Reikia žiūrėti savo akimis, po vieną, jeigu norite ką nors matyti. Teisingai mano mama sakydavo: kas neturi ant pečių galvos, tam nepadės nė liūto dantys.