Issuu

prologas

2004 metĹł spalio 24-oji, sekmadienis

MÄ—nuo iki Dramos

Rytoj mano pusbrolis Vudis įžengs į kalėjimą. Ten jis prabus penkerius artimiausius savo gyvenimo metus. Važiuodamas iš Baltimorės į Ouk Parką, jo vaikystės kvartalą, kur mudu kartu praleisime paskutinę jo laisvės dieną, aš jau įsivaizduoju jį stovintį prie įspūdingo Češyro pataisos darbų kalėjimo Konektikuto valstijoje vartų. Tą dieną mes leidžiame su juo dėdės Solo namuose, kuriuose buvome tokie laimingi. Su mumis – Hilelis ir Aleksandra, ir mūsų nuostabusis kvartetas kelias valandas vėl kartu. Tuo metu aš visiškai neįsivaizduoju, kaip toji diena paveiks kiekvieno iš mūsų gyvenimą. Po dviejų dienų man skambina dėdė Solas. – Markusas? Čia dėdė Solas. – Sveikas, dėde Solai. Kaip tu... Jis neleidžia man kalbėti. – Atidžiai klausyk manęs, Markusai: noriu, kad nieko neklausinėdamas ir nedelsdamas atvažiuotum į Baltimorę. Atsitiko kažkas baisaus. Jis padeda ragelį. Iš pradžių pagalvoju, kad nutrūko ryšys, ir nieko nelaukdamas vėl jam skambinu. Jis neatsiliepia. Kadangi aš nesiliauju skambinęs, dėdė Solas pagaliau paima ragelį, rikteli: „Greičiau važiuok į Baltimorę“, ir vėl tyla.

Prašau jūsų – jei rasite šią knygą, perskaitykite. Aš norėčiau, kad kas nors sužinotų Baltimorės Goldmanų istoriją.

pirma dalis

PRARASTOS JAUNYSTĖS KNYGA (1989–1997)

I 1 13

Aš rašytojas. Taip mane vadina visi: mano draugai, mano tėvai, mano šeima ir net nepažįstami žmonės. Pamatę mane viešoje vietoje klausia: „Ar jūs kartais ne tas rašytojas?..“ Taip, aš rašytojas – tai mano tapatybė. Žmonės įsivaizduoja, kad jei jūs esate rašytojas, jūsų gyvenimas teka ganėtinai ramiai. Dar visai neseniai vienas iš mano draugų, skųsdamasis ilgomis kelionėmis nuo namų iki darbo, galop pasakė: „Tau gerai, rytą atsikeli, atsisėdi prie stalo, rašai, ir tai viskas.“ Žinoma, aš nieko jam neatsakiau, nes buvau labai priblokštas, kad kolektyvinėje žmonių vaizduotėje mano darbas prilygsta nieko neveikimui. Rašyti knygą – tarsi atidaryti vasaros stovyklą. Į tavo gyvenimą, paprastai vienišą ir ramų, klegėdami ir neįspėję staiga įsiveržia daugybė personažų ir apverčia aukštyn kojom tavo būvį. Vieną rytą jie atbilda dideliu autobusu, triukšmingai išlipa iš jo nepaprastai susijaudinę, kad galės suvaidinti jiems patikėtą vaidmenį. Tu privalai visą laiką būti su jais, pasirūpinti jais, pamaitinti ir apgyvendinti. Tu esi už viską atsakingas. Todėl, kad tu rašytojas. Ši istorija prasidėjo 2012 metų vasario mėnesį, kai aš palikau Niujorką ir išvažiavau rašyti savo naujojo romano į namus, kuriuos buvau ką tik nusipirkęs Boka Ratone, Floridos valstijoje. Įsigijau juos prieš tris mėnesius už pinigus, kuriuos gavau

pardavęs savo paskutinės knygos teises kinematografams. Išskyrus keletą trumpų kelionių pirmyn ir atgal gruodžio ir vasario mėnesiais, – tada apstačiau namus baldais, – iš tikrųjų tik dabar pirmą kartą važiavau ilgesniam laikui. Namas buvo erdvus, dideliais langais, su vaizdu į vaikštinėtojų mėgstamą ežero pusę. Stovėjo labai tykiame ir žaliame kvartale, daugiausia gyvenamame pasiturinčių pensininkų, tarp kurių aš atrodžiau lyg balta varna. Buvau perpus už juos jaunesnis, bet šią vietą išsirinkau todėl, kad joje viešpatavo absoliuti ramybė. Tokios vietos man reikėjo, kad galėčiau rašyti. Ne taip kaip per ankstesnes viešnages, kurios būdavo labai trumpos, šį kartą prieš akis turėjau daug laiko, todėl išvažiavau į Floridą automobiliu. Tūkstančio dviejų šimtų mylių kelionė manęs negąsdino: ankstesniais metais, kai iš Niujorko važiuodavau lankyti dėdės Solo Goldmano, kuris po šeimą sukrėtusios Dramos buvo apsigyvenęs Majamio priemiestyje, šį atstumą buvau įveikęs daugybę kartų, todėl kelią žinojau atmintinai. Palikęs Niujorką po plonu sniego šydu – termometras rodė minus dešimt – švelnią atogrąžų žiemą pasiekiau po dviejų dienų. Pamatęs tokią pažįstamą saulę ir jos nutviekstas palmes, prisiminiau dėdę Solą. Jo man labai trūko. Kaip trūko, įsitikinau tą akimirką, kai, užuot iš greitkelio pasukęs į Boka Ratono kelią, staiga panorau važiuoti nesustodamas, iki Majamio, ir su juo pasimatyti. Tada man kilo klausimas: ko čia važinėju iš tikrųjų – ar apsirūpinti baldais, ar atgaivinti ryšių su Florida? Be dėdės Solo viskas buvo kitaip.

Mano artimiausias kaimynas Boka Ratone buvo simpatiškas septyniasdešimtmetis Leonardas Horovicas, išėjęs į pensiją žymus konstitucinės teisės žinovas iš Harvardo. Po žmonos mirties žiemas jis leisdavo Floridoje rašydamas knygą, kurios niekaip neįstengė pradėti. Pirmą kartą susitikau su juo tą dieną, kai įsigijau namą. Norėdamas mane pasveikinti, jis pasibeldė į mano

duris su pakuote alaus, ir nuo tada mudu pajutome vienas kitam simpatiją. Jis įprato lankytis mano namuose ir užsukdavo kiekvieną dieną, kai tik atvažiuodavau į Boka Ratoną. Mudu greitai susidraugavome. Jis vertino mano draugiją ir, manau, apsidžiaugė sužinojęs, kad kurį laiką čia pagyvensiu. Kai paaiškinau, kad atvažiavau rašyti būsimojo romano, jis iš karto prakalbo apie savąjį. Prisipažino nuoširdžiai ėmęsis darbo, bet jam buvo sunku plėtoti istoriją. Jis visur nešiojosi storą sąsiuvinį su spirale, ant jo flomasteriu buvo užsirašęs „Sąsiuvinis Nr. 1“, tai leido numanyti, kad tų sąsiuvinių būsią ir daugiau. Aš matydavau, kad jis visą laiką dirba nuo pat ryto, sėdi namo terasoje arba prie stalo virtuvėje. Ne kartą buvau pastebėjęs sėdintį prie staliuko kavinėje miesto centre, susikaupusį prie teksto. Užtat jis matydavo mane tik vaikštinėjantį, plaukiojantį ežere, besirengiantį į paplūdimį ar pabėgioti. Vakare jis paskambindavo į mano duris su šviežiu alumi rankoje. Mudu gurkšnodavom jį terasoje žaisdami šachmatais ir klausydamiesi muzikos. Mums už nugaros plytėdavo nuostabus peizažas su ežeru ir besileidžiančios saulės nutviekstomis palmėmis. Neatitraukdamas akių nuo šachmatų lentos, prieš pastumdamas figūrą jis klausdavo: – O kaip, Markusai, jūsų knyga? – Stumiuosi į priekį, Leo. Stumiuosi. Praėjus porai mano viešnagės savaičių, vieną vakarą, ketindamas kirsti mano bokštą, jis sustojo ir staiga suirzusiu tonu paklausė: – Jūs čia atvažiavote rašyti savo naujojo romano, ar ne taip? – Taip. Kodėl klausiate? – Todėl, kad jūs nieko neveikiate, ir tai mane nervina. – Kodėl jūs manote, kad aš nieko neveikiu? – Todėl, kad aš matau! Jūs visą dieną skrajojat padebesiais, sportuojat ir spoksot į plaukiančius debesis. Man septyniasdešimt, todėl vegetuoti turėčiau aš, o ne jūs, juk jums vos per trisdešimt, tad árti turėtumėte būtent jūs!

– O kas gi jus nervina iš tikrųjų, Leo? Mano knyga ar jūsiškė? Pataikiau tiesiai į dešimtuką. Jis nusiramino. – Aš tiesiog norėčiau žinoti, kaip jūs rašote. Mano romanas stovi vietoje. Man būtų smalsu žinoti, kaip jūs dirbate. – Įsitaisau šioje terasoje ir mąstau. Patikėkit, tai visas mano darbas. O jūs rašote, kad užimtumėte protą. Tai kas kita. Jis pastūmė savo žirgą ir pagrasino mano karaliui. – Ar negalėtumėte man pasiūlyti kokios nors geros idėjos romano scenarijui? – Tai neįmanoma. – Kodėl? – Ji turi kilti jūsų galvoje. – Šiaip ar taip, prašau jūsų savo knygoje nekalbėti apie Boką Ratoną. Aš nenoriu, kad visi jūsų skaitytojai slampinėtų aplink, norėdami pamatyti, kur gyvenate. Nusišypsojau ir pridūriau: – Leo, nereikia ieškoti jokios idėjos. Idėja ateina pati. Idėja – tai įvykis, kuris gali nutikti bet kuriuo metu. Kaip aš būčiau galėjęs įsivaizduoti, kad vos ištarus šiuos žodžius taip ir atsitiks. Ant ežero kranto pamačiau kažkokio klajojančio šuns siluetą. Raumeningas, bet laibas kūnas, smailios ausys ir snukis žolėj. Aplinkui nesimatė jokio vaikštinėtojo. – Regis, šis šuo vaikšto vienas, – pasakiau. Horovicas pakėlė galvą ir ėmė stebėti slampinėjantį šunį. – Čia nėra pasiklydusio šuns, – pareiškė jis. – Aš nesakiau, kad jis pasiklydęs. Aš tik pasakiau, kad jis slampinėja vienas. Be galo myliu šunis, todėl atsikėliau nuo kėdės ir sudėjęs delnus sušvilpiau. Šuo pastatė ausis. Sušvilpiau dar kartą, ir jis atbėgo. – Jūs pamišėlis, – burbtelėjo Leo. – Kas jums sakė, kad šitas šuo nepasiutęs. Jūsų ėjimas. – Niekas, – atsakiau ir išsiblaškęs stumtelėjau bokštą. Bausdamas mane už įžūlumą, Horovicas nukirto mano valdovę.

Šuo priėjo prie terasos. Aš atsiklaupiau prie jo. Tai buvo ganėtinai didelis tamsaus kailio gyvūnas su juoda kauke apie akis ir ilgais ruonio ūsais. Jis priglaudė galvą prie manęs, ir aš jį paglosčiau. Atrodė labai švelnus. Iš karto pajutau, kad tarp mudviejų mezgasi ryšys, panašus į meilę iš pirmo žvilgsnio. Tie, kurie pažįsta šunis, supras, ką turiu galvoje. Jis buvo be antkaklio ir be jokio atpažinimo ženklo. – Ar jūs kada nors matėte šitą šunį? – paklausiau Leo. – Niekada. Apžiūrėjęs terasą, šuo nubėgo ir dingo tarp palmių ir krūmų. – Atrodo, jis žino, kur bėgti, – pasakė Horovicas. – Tikriausiai priklauso vienam iš kaimynų.

Tą vakarą buvo labai tvanku. Kai Leo išėjo, pro tvyrančią tamsą išvydau grėsmingą dangų. Netrukus pratrūko smarki audra, už ežero sutvyksčiojo įspūdingi žaibai, paskui praplyšo debesys ir prapliupo lyti. Apie vidurnaktį, kai sėdėjau svetainėje ir skaičiau knygą, išgirdau iš terasos sklindantį amsėjimą. Nuėjau pažiūrėti, kas ten, ir pro stiklines duris pamačiau šunį – visą šlapią ir varganai atrodantį. Atidariau duris, jis iš karto įsmuko vidun ir pažvelgė į mane maldaujamu žvilgsniu. – Gerai, gali pasilikti, – pasakiau aš. Padaviau jam lakti ir ėsti dviejuose dubenėliuose, kuriuos atstojo du puodai, atsisėdau šalia, nušluosčiau kailį vonios rankšluosčiu, paskui mudu įsistebeilijome į langų stiklais besiritančius lietaus lašus. Šuo praleido naktį mano namuose. Rytą pabudęs radau jį ramiai miegantį ant grindų plytelių. Iš virvės padariau jam pasaitėlį, – tai buvo nereikalingas atsargumas, nes jis ramiai sekiojo paskui mane, – ir mudu leidomės ieškoti jo šeimininko. Leo gėrė kavą namo verandoje, prieš akis gulėjo atverstas beviltiškai baltas „Sąsiuvinio Nr. 1“ lapas. – Ką jūs čia veikiate su šituo šunim, Markusai? – paklausė jis, pamatęs, kaip uždarau šunį automobilio bagažinėje.

– Šitą naktį jis praleido mano terasoje. Šėlstant tokiai audrai, įsileidau jį į namus. Manau, jis pasiklydo. – O kur dabar važiuojate? – Pakabinsiu skelbimą prekybos centre. – Jūs iš tikrųjų niekada nedirbate. – Ne, dirbu. – Ką gi, tik nepersistenkit, bičiuli. – Pažadu. Palikęs po skelbimą dviejuose artimiausiuose prekybos centruose, išėjau valandėlę pasivaikščioti su šunimi pagrindine Boka Ratono gatve, vildamasis, kad kas nors jį atpažins. Veltui. Galop nuėjau į policijos nuovadą, o iš jos buvau nukreiptas į veterinaro kabinetą. Kartais šunims jie pritaiso tapatybės mikroschemą, leidžiančią savininkams juos surasti. Šis šuo neturėjo nieko panašaus, ir veterinaras negalėjo man padėti. Jis patarė nuvežti šunį į prieglaudą, bet aš atsisakiau ir grįžau namo su naujuoju draugu, kuris, turiu pasakyti, nors ir įspūdingo ūgio, buvo nepaprastai švelnus ir klusnus. Leo tykojo manęs savo namo verandoje. Vos tik pamatė, kad parvažiuoju, puolė prie manęs, mosuodamas ką tik išspausdintais lapais. Jis buvo suradęs magiškąjį „Google“ paieškų varikliuką ir dabar barškino klausimus, kurie šaudavo jam į galvą. Universiteto dėstytojui, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido bibliotekose ieškodamas įvairios informacijos, algoritmų magija darė ypatingą įspūdį. – Aš atlikau nedidelį tyrimą, – pasakė jis, tarsi būtų išsprendęs Kenedžio bylą, ir padavė man dešimtis lapų. Man toptelėjo, kad netrukus turėsiu jam padėti pakeisti spausdintuvo rašalo kasetę. – Ir ką gi jūs atradote, profesoriau Horovicai? – Šunys visada suranda savo namų židinį. Kad grįžtų namo, kai kurie įveikia tūkstančius mylių. – Ką jūs patariate man daryti? Leo nutaisė seno išminčiaus veidą.

– Eikit paskui šunį, užuot vertęs jį sekioti įkandin jūsų. Jis žino, kur jūs einate, o jūs – ne. Mano kaimynas neklydo. Nusprendžiau atrišti šuns pasaitėlį ir leisti jam bastytis kur patinka. Jis pasileido risčia iš pradžių prie ežero, paskui skersai pėsčiųjų taką. Mes perėjome golfo aikštę ir pasiekėme kitą gyvenamųjų namų kvartalą, kurio aš nežinojau ir kurį juosė siaura jūros įlanka. Šuo kurį laiką risnojo keliu, paskui dukart pasuko į dešinę ir galiausiai sustojo prie vartų, už kurių išvydau nuostabų namą. Šuo atsitūpė ir viauktelėjo. Aš paskambinau telefonspyne. Atsiliepė moteriškas balsas, aš pasakiau, kad radau jos šunį. Vartai atsidarė, ir šuo nubėgo į namą, akivaizdžiai laimingas, kad grįžo namo. Nuėjau įkandin jo. Ant namo laiptų pasirodė moteris, ir šuo džiaugsmingai puolė prie jos. Išgirdau, kaip moteris šaukia jo vardą. Hercogas. Abu ėmė džiaugsmingai glėbesčiuotis, ir aš žengiau dar porą žingsnių į priekį. Paskui moteris pakėlė galvą, ir aš išsižiojau iš nuostabos. – Aleksandra? – pagaliau išlemenau. – Markusas? Ji netikėjo savo akimis kaip ir aš. Praėjus aštuoneriems metams po mudu išskyrusios Dramos, aš vėl ją suradau. Ji plačiai išpūtė akis ir sutrikusi staiga šūktelėjo: – Markusai, čia tu? Aš priblokštas tylėjau. Ji pribėgo prie manęs. – Markusas! Nuoširdaus švelnumo pagauta, ji suėmė mano veidą delnais. Tarsi norėdama įsitikinti, kad nesapnuoja. Aš neįstengiau išlementi nė žodelio. – Markusai, – pasakė ji, – aš negaliu patikėti, kad čia tu. Jeigu jūs gyvenate ne kokioje nors oloje, tikriausiai esate girdėjęs apie Aleksandrą Nevil, pastarųjų metų žymiausią dainininkę ir muzikantę. Ji buvo superžvaigždė, kurios tauta jau seniai

laukė, toji, kuri vėl atgaivino plokštelių rinką. Trijų jos albumų buvo parduota dvidešimt milijonų, antrus metus iš eilės žurnalas „Time“ išrinko ją viena įtakingiausių asmenybių, o jos turtas buvo įvertintas šimtu penkiasdešimt milijonų dolerių. Ją dievino publika, liaupsino kritika. Ją mylėjo ir jauni, ir seni. Ją mylėjo visi, todėl man atrodė, kad Amerika moka tik keturis skiemenis, kuriuos ji skanduoja su meile ir įkarščiu: A-lek-san-dra. Ji gyveno su ledo ritulio žaidėju, kilusiu iš Kanados, Kevinu Ležandru, jis ką tik pasirodė už jos nugaros. – Jūs radote Hercogą! Mes jo ieškome nuo vakar. Aleksė baisiausiai nervinosi. Ačiū! Sveikindamasis jis padavė man ranką. Pamačiau, kaip jo bicepsai susitraukė, kai jis man traiškė pirštakaulius. Buvau matęs Keviną tik bulvariniuose laikraščiuose, be perstojo rašančiuose apie jo draugystę su Aleksandra. Atrodė begėdiškai gražus. Gražesnis nei nuotraukose. Jis smalsiai pažvelgė į mane ir paklausė: – Regis, aš jus pažįstu. – Aš Markusas. Markusas Goldmanas. – Rašytojas, tiesa? – Taip. – Aš skaičiau paskutinę knygą. Ją perskaityti man pasiūlė Aleksandra – jai labai patinka, ką jūs rašote. Negalėjau patikėti savo akimis. Ką tik suradau Aleksandrą, gyvenančią sužadėtinio namuose. Kevinas, kuris nesuprato, kas čia vyksta, pakvietė mane kartu pavakarieniauti, ir aš mielai sutikau. Ant didžiulių kepimo grotelių terasoje mudu išsikepėme milžiniškų žlėgtainių. Pastaraisiais metais aš nesidomėjau Kevino karjera ir maniau, kad jis tebežaidžia Našvilio „Plėšrūnų“ gynėju, nors iš tikrųjų vasarą jis buvo perkeltas į Floridos „Panterų“ komandą. Šis namas priklauso jam. Dabar jis gyvena Boka Ratone, ir Aleksandra, kuri įrašinėja naują plokštelę, pasinaudojusi pertrauka apsilankė pas jį.

Tik baigiantis vakarienei Kevinas suprato, kad mudu su Aleksandra geri pažįstami. – Tu niujorkietis? – paklausė jis. – Taip. Aš ten gyvenu. – O kokie reikalai tave atvedė į Floridą? – Įpratau čia važinėti prieš kelerius metus. Kokonat Grove gyveno mano dėdė, ir aš dažnai jį aplankydavau. Neseniai Boka Ratone, netoli nuo čia, nusipirkau namą. Man reikėjo vietos, kurioje galėčiau rašyti. – Kaip sekasi tavo dėdei? – paklausė Aleksandra. – Nežinojau, kad jis paliko Baltimorę. Aš išsisukau nuo jos klausimo ir tik atsakiau: – Jis paliko Baltimorę po Dramos. Kevinas, pats nesuvokdamas, savo šakutės galu parodė į mus. – Ar aš sapnuoju, ar jūs iš tikrųjų pažįstami? – paklausė. – Aš gyvenau kelerius metus Baltimorėje, – paaiškino Aleksandra. – Dalis mano šeimos taip pat gyveno Baltimorėje, – toliau pasakojau aš. – Mano dėdė su žmona ir mano pusbroliais. Jie gyveno tame pačiame kvartale kaip Aleksandra ir jos šeima. Aleksandra nusprendė daugiau nebesileisti į smulkmenas, ir mes pakeitėme pokalbio temą. Kadangi aš atėjau pėstute, po vakarienės Aleksandra pasisiūlė parvežti mane namo. Likęs vienas su ja automobilyje, aiškiai jaučiau, kad mudu vienas kito varžomės. Pagaliau pasakiau: – Kaip kvaila, reikėjo, kad tavo šuo atsidurtų pas mane... – Jis dažnai pabėga, – atsakė ji. Man užėjo noras nevykusiai pajuokauti: – Gal todėl, kad nemėgsta Kevino. – Tik nepradėk, Markusai. Jos tonas buvo šiurkštus. – Nebūk tokia, Aleksandra... – Kokia?

– Tu gerai žinai, ką aš noriu pasakyti. Ji staiga sustojo kelio viduryje ir įsmeigė į mane akis. – Kodėl tu taip pasielgei su manimi, Markusai? Aš vos atlaikiau jos žvilgsnį. Ji sušuko: – Tu mane pametei! – Man labai gaila. Turėjau savo priežasčių. – Savo priežasčių? Tu neturėjai jokios priežasties visko paleisti vėjais. – Aleksandra, jie... Jie mirę! – Ir tu kaltini mane? – Ne, – atsakiau. – Gailiuosi. Aš labai dėl visko gailiuosi. Įsiviešpatavo slogi tyla. Ištariau vos kelis žodžius, kad paaiškinčiau jai, kaip rasti mano namus. Privažiavusi prie jų, ji pasakė: – Ačiū už Hercogą. – Man buvo malonu vėl tave pamatyti. – Manau, kad to ir užteks. Daugiau negrįžk, Markusai. – Pas Keviną? – Į mano gyvenimą. Prašau tavęs – negrįžk į mano gyvenimą. Ji nuvažiavo. Aš nenorėjau grįžti namo. Kišenėje turėjau savo automobilio raktelius, todėl nusprendžiau pasivažinėti. Pasiekęs Majamį ir nieko negalvodamas pervažiavęs visą miestą iki ramaus Kokonat Grovo kvartalo, sustojau prie dėdės namų. Lauke buvo šilta, ir aš išlipau iš automobilio. Atsirėmiau į kėbulą ir ilgai žiūrėjau į namą. Man atrodė, kad dėdė ten tebegyvena ir aš jaučiu jo artumą. Aš norėjau susigrąžinti dėdę Solą, bet tai galėjau padaryti vieninteliu būdu – parašyti apie jį knygą. *

Solas Goldmanas buvo mano tėvo brolis. Iki Dramos ir įvykių, apie kuriuos ketinu jums papasakoti, jis, mano senelių žodžiais tariant, buvo labai gerbiamas ir žymus žmogus. Kaip

advokatas, vadovavo vienai iš gerbtiniausių Baltimorės advokatų kontorų, dėl patirties ir žinių jam būdavo patikimos garsiausios bylos visoje Merilando valstijoje. Dominiko Pernelio byla, Baltimorės miesto byla prieš Morisą, Sanridžo nelegalių sandorių byla – visos tos bylos buvo jo. Baltimorėje jį pažinojo visi. Jį nuolat matydavai laikraščiuose, televizijoje, ir aš prisimenu, kaip visa tai kitados man darė įspūdį. Jis vedė savo jaunystės meilę, ir ji man tapo teta Anita. Vaiko akimis žiūrint, Anita man atrodė visų gražiausia moteris ir švelniausia motina. Kaip gydytoja, ji buvo viena Džonso Hopkinso ligoninės onkologijos skyriaus korifėjų. Juodu susilaukė nuostabaus sūnaus Hilelio, mielo berniuko, apdovanoto aukštesniu už vidutinį protu. Su savo pusbroliu aš sutardavau kaip su broliu. Įspūdingiausias jaunystės akimirkas praleidau būtent su jais, ir dar ilgai vos tik išgirdęs jų pavardę aš pasijusdavau beprotiškai išdidus ir laimingas. Man atrodė, kad jie visa galva aukštesni už visas šeimas, kurias iki tol pažinojau, ir žmones, kuriuos man teko sutikti: jie buvo laimingesni, tobulesni, ambicingesni ir gerbtinesni. Per ilgą laiką tai man įrodys gyvenimas. Jie buvo kito lygio būtybės. Mane stebino tai, kaip lengvai jie žengia per gyvenimą, akino jų spindesys, traukė jų laisvumas. Aš žavėjausi jų turtais, padėtimi visuomenėje, didžiuliu namu, prabangiais automobiliais, vasaros rezidencija Hamptonuose, butu Majamyje, tradicinėmis slidinėjimo atostogomis kovo mėnesį Visleryje, Britanijos Kolumbijoje. Jų paprastumu ir laime. Ir maloniu elgesiu su manimi. Ir tuo nuostabiu pranašumu, skatinančiu natūraliai jais žavėtis. Jie nekėlė pavydo, nes buvo per daug neprilygstami, kad būtų galima jiems pavydėti. Jie buvo dievų palaiminti. Aš ilgai tikėjau, kad jiems niekada nieko neatsitiks ir kad jie gyvens amžinai.