TURINYS
Įžanga. Nuostabūs dalykai
9
Pirma dalis
Į magijos kr autuvėlę P ir m a s .
Tikra magija
21
Antr a s .
Ramus kūnas
33
Trečia s.
Galvojimas apie mintis
K e t v irta s . P e n k ta s .
Skausmo auginimas
Trys norai
61 81 103
antra dalis
Smegenų mįslės Š e šta s
. Uolios pastangos . Nepriimtina
145
. Tai ne smegenų operacija
169
. Begrašis sultonas
195
S e ptinta s Aštunta s D e v inta s
127
trečia dalis
Širdies pa sl aptys D e ši m ta s
. Atiduokite
Vi e nu o l i k ta s
. Širdies abėcėlė
211 223
D v y l i k ta s
. Rodykite atjautą
237
T ry l i k ta s
. Dievo veidas
251
Padėka
259
Pirmas
Tikra magija
Lankasteris, Kalifornija, 1968 m. Ta vasaros prieš aštuntą klasę diena, kai pasigedau savo nykš čio antpirščio, niekuo neišsiskyrė iš kitų. Laiką leisdavau važi nėdamas dviračiu po miestą, nesvarbu, kad tarpais nuo karščio metalinis dviračio vairas svilindavo tarsi viryklės kaitlentė. Bur noje visąlaik jaučiau dulkių skonį, primenantį smėlėtas dyku mos piktžoles, auksarykštes ir kaktusus, kurie visomis išgalėmis stengėsi išgyventi saulės kaitroje. Mano šeimai nuolat trūkdavo pinigų, todėl aš dažnai badmiriaudavau. O man nepatiko jausti alkį. Nepatiko gyventi vargingai. Didžiausią šlovę Lankasteriui buvo atnešęs Čakas Jeigeris (Chuck Yeager), prieš maždaug du dešimtmečius kirtęs garso bar jerą iš netoliese esančios Edvardso karinių oro pajėgų bazės. Čia buvo mokomi lakūnai, testuojamos oro laivyno priemonės, tad
Į m agi jos kr au tu vėlę
kiaurą dieną virš galvų skraidydavo lėktuvai. Svarstydavau, koks jausmas turėtų būti tokiam kaip Čakas Jeigeris pilotuoti raketinį lėktuvą Belo X-1 1 macho greičiu ir įvykdyti tai, ko joks žmo gus dar nėra daręs. Koks mažas ir vienišas Lankasteris turėjo atrodyti šiam lakūnui, kai jis trylikos su puse kilometrų aukštyje skriejo greičiau, nei kas nors kada nors galėjo įsivaizduoti. Man šis miestas tikrai atrodė mažas ir vienišas, nors mindamas dviratį nuo žemės tebuvau pakilęs vos per pusmetrį. Tą rytą susigriebiau nerandantis savo nykščio. Palovėje lai kiau medinę dėžę, kurioje saugojau brangiausią savo turtą. Mažą užrašų knygelę su paišiniais, kelis slapta rašytus eilėraščius ir atsitiktinai aptiktus keisčiausius faktus, tarkim, kad per dieną visame pasaulyje apiplėšiama dvidešimt bankų, kad sraigės gali miegoti trejus metus, kad Indianos valstijoje draudžiama bež džionėms siūlyti cigaretes. Dėžėje taip pat gulėjo apskurusi Dei lo Karnegio (Dale Carnegie) knyga Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms su užlankstytais kampais tų puslapių, kuriuose buvo surašyti šeši būdai tapti mėgstamu žmogumi. Tuos šešis punktus galiu pacituoti atmintinai: 1. Pradėk nuoširdžiai domėtis kitais žmonėmis. 2. Šypsokis. 3. Atsimink, kad kitam žmogui jo vardas yra pats mieliausias ir svarbiausias garsas bet kurioje kalboje. 4. Išmok klausyti. Paskatink kitus pasakoti apie save. 5. Kalbėk apie tai, kas įdomu kitam žmogui, o ne tau. 6. Padėk kitam žmogui pasijusti svarbiam. Daryk tai nuoširdžiai. 22
Tikr a magija
Bendraudamas su žmonėmis bandžiau vadovautis šiais pa tarimais, tačiau šypsojausi nepraverdamas burnos, nes vaikystėje griūdamas atsitrenkiau į kavos stalelį ir išsilaužiau pieninį kandį. Jo vietoje išaugo kreivas, tamsiai rudas nuolatinis dantis. Tėvai neturėjo pinigų jam sutaisyti. Drovėjausi šypsotis ir rodyti savo sukrypusį rudį, todėl stengiausi niekada nesišiepti. Be knygos, dėžėje laikiau visas savo magijos triukų priemo nes – žymėtų kortų malką, keletą specialių monetų, kurios iš penkių centų nominalo virsta į dešimties centų, ir patį didžiausią brangumyną – plastikinį nykščio antpirštį, kuriame galima pa slėpti šilkinę skarelę arba cigaretę. Toji knyga ir magijos triukų daiktai man buvo labai svarbūs – tėčio dovana. Daugybę valandų treniravausi su tuo antpirščiu. Mokiausi laikyti rankas taip, kad jis nekristų į akis, sukišti skarelę arba cigaretę į jo vidų taip mit riai, kad stebinčiajam atrodytų, jog ji stebuklingai išnyko. Galė jau apmulkinti draugus ir kaimynus iš savo daugiabučių rajono. Bet tądien mano antpirštis buvo kažkur prapuolęs. Dingęs. Kaip į vandenį. Ir manęs tai tikrai nenudžiugino. Brolis kaip visada kažkur bastėsi, tačiau aš vyliausi, kad gal jis bus pasiėmęs mano nykštį ar bent jau žinos, kur jis. Visiškai nenutuokiau, kur jis kasdien išsibelsdavo, bet vis tiek nutariau šokti ant dviračio ir leistis jo ieškoti. Juk tas nykščio antpirštis – mano brangiausias turtas. Be jo buvau niekas. Trūks plyš turėjau susirasti savo antpirštį.
pro vienintelę Pirmajame prospekte stirksančią par duotuvių alėją – į tą rajoną paprastai nenuklysdavau, nes, be tų Va ž i ava u
23
Į m agi jos kr au tu vėlę
parduotuvių, ten daugiau nieko nebuvo, tik abipus gatvės tušti laukai, piktžolės ir tinklinės tvoros. Užmečiau akį į vyresnių ber niukų grupelę priešais mažą parduotuvėlę, bet mano brolio tarp jų nesimatė. Atsikvėpiau su palengvėjimu: jei tik mano brolis pasitaikydavo po ranka kitiems vaikėzams, tie imdavo prie jo kabinėtis, tad, nori nenori, tekdavo stoti ginti jį ir veltis į muš tynes. Mano pusantrų metų vyresnis brolis ūgiu buvo žemesnis už mane, o mušeikos kaip tik ir taikosi į tuos, kurie negali apsi ginti patys. Šalia parduotuvėlės buvo įsikūręs optikos kabinetas, o greta jo – anksčiau nematyta magijos reikmenų krautuvėlė, pavadinimu Cactus Rabbit Magic Shop. Sustojau ant šaligatvio priešais parduotuvių alėją ir įdėmiai nužvelgiau ją skersai au tomobilių aikštelės. Visas fasadas – penkios vertikalios stiklo plokštės ir stiklinės durys kairėje. Saulės šviesa atsispindėjo nuo dulkėto stiklo, todėl nesimatė, ar viduje kas nors yra, ta čiau vedinas dviračiu nužingsniavau prie įėjimo, vyliausi, kad ji bus atidaryta. „Įdomu, ar čia parduoda nykščių antpirščius ir už kiek?“ – pagalvojau. Pinigų neturėjau, bet apsižvalgyti vis tiek buvo neprošal. Skubriai dirstelėjęs į tolėliau žaidžiančius vaikius, atrėmiau dviratį į stulpą priešais krautuvėlę. Neatrodė, kad jie būtų pastebėję mane ar dviratį, tad palikęs jį lauke stumtelėjau krautuvėlės duris. Iš pradžių šios nė nekrustelėjo, bet po aki mirksnio, lyg magui mostelėjus lazdele, pakluso ir grakščiai atsi vėrė. Virš galvos suskimbo varpelis, ir aš įžengiau vidun. Pirmiausia į akis krito ilgas stiklinis prekystalis, nukrautas kortų malkomis, lazdelėmis, plastikinėmis stiklinaitėmis, auk sinėmis monetomis. Atramstytos į sienas gulėjo sunkios juodos dėžės, kurios, mano žiniomis, naudojamos scenos triukams, ir 24
Tikr a magija
didelės lentynos knygų apie magiją ir iliuzionizmą. Kampe sto vėjo net miniatiūrinė giljotina ir dvi žalios dėžės, kurias nau dojant žmogus perpjaunamas pusiau. Senyva moteris rusvomis garbanomis skaitė knygą, o jos akiniai karojo ant nosies galiuko. Ji šyptelėjo man, vis dar nuleidusi akis į savo knygą, bet paskui nusiėmė akinius, pakėlė galvą ir įsižiūrėjo man tiesiai į akis taip, kaip joks suaugęs žmogus dar nebuvo žiūrėjęs. – Aš Rūta, – prisistatė ji. – O kuo tu vardu? Jos šypsena buvo tokia plati, o akys – tokios rudos ir geros, kad nesusilaikiau ir pats išsišiepiau, visiškai pamiršęs apie kreivą dantį. – Aš Džimas, – atsakiau, nors iki tos akimirkos visi mane vadino Bobu, o mano antrasis vardas buvo Robertas. Gerai nė nepamenu, kodėl mane praminė Bobu. Bet kai ši moteris manęs pasiteiravo vardo, nežinia kodėl pasisakiau esantis Džimas. – Puiku, Džimai. Džiaugiuosi, kad užėjai. Nesumojau, ką jai atsakyti, o ji ir toliau stebeilijo man į akis. Galiausiai ji atsiduso, tačiau tas atodūsis buvo labiau iš laimės, o ne iš liūdesio. – Kuo galėčiau tau padėti? Sekundei mano smegeninė ištuštėjo. Užmiršau, ko išvis čia užsukęs, ir pasijutau tarsi žmogus, kuris sėdėdamas kėdėje per daug atsilošia ir staiga susigriebia vos nenuvirtęs aukštielninkas su visa kėde. Moteris tebešypsodama kantriai lūkuriavo, kol aš galų gale sugalvojau, ką atsakyti. – Mano nykštys, – ištariau. – Tavo nykštys? – Pamečiau plastikinį nykščio antpirštį. Ar turite tokių? 25
Į m agi jos kr au tu vėlę
Ji žvilgtelėjo į mane ir gūžtelėjo pečiais, lyg nesuprastų, apie ką kalbu. – Man reikia jo magijos triukui. Na, žinote, tai toks triukas su plastikiniu nykščio antpirščiu. – Atskleisiu tau mažytę paslaptį, – sukuždėjo ji. – Ničnieko neišmanau apie magijos triukus. Apsidairiau po begalę visokiausių rūšių prietaisų bei triukų daikčiukų ir kaip reikiant nustebęs vėl atsigręžiau į ją. – Ši parduotuvė mano sūnaus, bet jo dabar nėra. Aš čia tiesiog skaitinėju ir laukiu, kada jis grįš sutvarkęs reikalus. Labai gaila, bet nieko nenutuokiu apie magiją ir triukus su plastikiniais nykščiais. – Niekis. Aš vis tiek čia apsižvalgysiu. – Na, žinoma. Nesivaržyk. O paskui būtinai pasakyk, ar radai ko ieškojęs, – nusijuokė ji. Nesupratau, kodėl ji taip padarė, bet tas juokas buvo toks mielas, kad aš be niekur nieko giliai širdyje pasijutau laimingas. Ėmiau vaikštinėti po krautuvėlę ir dairytis po nesibaigiančias kortų malkų, butaforijos ir knygų eiles. Net aptikau dėžę, pilnu tėlę nykščių antpirščių. Jutau, kaip, man apžiūrinėjant prekes, moteris nenuleidžia nuo manęs akių, tačiau ji žiūrėjo ne taip, kaip šalia mano namo esančios parduotuvės savininkas, kuris vos man įžengus imdavo žibinti išpūtęs akis. Nė neabejoju, anas manydavo mane atėjus ko nors pavogti, todėl kaskart užėjęs ten jausdavau, kaip jo įtarios akys lydi kiekvieną mano žingsnį. – Gyveni Lankasteryje? – susidomėjo Rūta. – Taip, – atsakiau, – tik kitoje miesto pusėje. Važinėjau dvira čiu, nes ieškau brolio, ir pamačiau jūsų parduotuvę, taigi nutariau užeiti. 26
Tikr a magija
– Vadinasi, tau patinka magija? – Be galo, – prisipažinau. – Kuo ji tave traukia? Ruošiausi trumpai paaiškinti, kad magija, mano galva, šaunus ir smagus užsiėmimas, tačiau iš burnos išsprūdo visai kas kita: – Man patinka, kad galiu lavinti ir puikiai įvaldyti kokį nors įgūdį. Mėgstu viską kontroliuoti. Tik nuo manęs priklauso, ar triukas pavyks, ar ne. Ir man visai nesvarbu, ką kiti sako, daro ar galvoja. Kelias akimirkas moteris tylėjo, o aš iškart pasigailėjau, kad viską jai išklojau. – Suprantu, ką turi omenyje, – pagaliau prabilo ji. – Papasa kok man apie tuos nykščių antpirščius. – Na, užsimauni tokį antpirštį sau ant nykščio, ir žiūrovams atrodo, kad tai tikras nykštys. Reikia jį kaip nors paslėpti, nes jei gerai įsižiūri, jis atrodo kaip dirbtinis. Tas antpirštis tuščiavidu ris, todėl nuo nykščio jį galima perimti į kitos rankos delną. Štai taip, – ir atlikau klasikinį magijos judesį: viena ranka sugriebiau kitą ir jos pirštais perbraukiau per antrosios pirštus. – Paslapčio mis perimi antpirštį nuo nykščio į kitą delną ir gali į jį sukišti mažą šilkinę skarelę arba cigaretę. Tada vėl padarai tokį pat ju desį ir grąžini antpirštį ant nykščio. Tik šįkart jo viduje jau būna paslėptas daiktas. Visiems atrodo, kad tą daiktą stebuklingai pradanginai arba, jei darai atvirkščia tvarka, kad jis stebuklingai atsirado iš niekur. – Supratau, – atsakė Rūta. – Ar seniai mokaisi šitų fokusų? – Keletą mėnesių. Treniruojuosi kasdien, kartais tik po keletą minučių, o kartais ir po visą valandą. Tačiau kiekvieną dieną. Iš 27
Į m agi jos kr au tu vėlę
pradžių buvo labai sunku, net ir mokantis iš knygos. Bet kuo toliau, tuo darosi lengviau. Bet kuris gali išmokti tokio triuko. – Skamba neblogai. Šaunu, kad treniruojiesi, bet ar žinai, ko dėl jis veikia? – Ką norite pasakyti? – nesupratau. – Kaip manai, kodėl žmonės patiki šituo triuku? Juk sakei, kad tas nykštys atrodo kaip netikras, tai kodėl tada žmonės ap sigauna? Staiga ji surimtėjo, lyg norėdama iš manęs ko nors pasimo kyti. Nebuvau pratęs, kad kitas žmogus, juolab suaugęs, prašytų manęs ką nors paaiškinti arba pamokyti. Minutėlę svarsčiau. – Manau, kad žmones apkvailina puikūs mago gebėjimai. Jie tiesiog nepastebi, kaip jis vikriai manipuliuoja rankomis. Atlik damas fokusą turi atitraukti žiūrovų dėmesį. Rūta nusijuokė: – Atitraukti dėmesį. Na, tai tiesiog puiku. Esi labai protingas. O ar nori išgirsti mano nuomonę, kodėl žmonės tiki triukais? Ji laukė mano atsakymo, o mane vėl apėmė keistas jausmas, nes suaugęs žmogus atsiklausė mano leidimo kalbėti. – Žinoma. – Mano manymu, magijos triukai veikia todėl, kad žmonės mato tik tai, ką mano esant, o ne tai, kas iš tikrųjų yra. Šitas triu kas su nykščio antpirščiu veikia, nes protas yra keistas dalykas. Jis mato tai, ką tikisi išvysti. Jis tikisi išvysti tikrą nykštį, todėl jį ir mato. Smegenys, nesvarbu, kaip įtemptai darbuotųsi, iš tikrųjų yra tikros tinginės. Na, aišku, dar ir dėl to, kad žmonės, kaip tu sakai, lengvai išsiblaško. Bet ne dėl rankų mostelėjimų. Daugu ma į magijos pasirodymus susirenkančių žmonių net nežiūri, kas 28
Tikr a magija
vyksta ant scenos. Jie gailisi dėl vakarykščių poelgių arba neri mauja dėl rytojaus. Tai kaipgi jie gali pastebėti plastikinį nykštį, jei jų apskritai nėra tame pasirodyme? Sulinksėjau galva, nors ir ne visai supratęs. „Reiks apie tai pa mąstyti vėliau. „Pergrosiu“ jos žodžius atmintyje ir išsiaiškinsiu.“ – Nesuprask manęs neteisingai. Aš tikiu magija, bet ne tokia, kuriai reikia visokių prietaisų, triukų ir manipuliavimo ranko mis. Ar žinai, kokią magiją turiu galvoje? – Ne, bet skamba šauniai, – atsakiau susidomėjęs. Norėjau, kad Rūta tęstų. Man patiko, kad tarp mūsų vyksta tikras pokal bis. Jaučiausi svarbus. – Ar darai triukus su ugnimi? – Pats dar nebandžiau, tačiau nykščio antpirščio triukus gali ma daryti ir su uždegta cigarete. Ugnies reikia cigaretei pridegti. – Tada įsivaizduok, kad blykčioja mažytė liepsnelė, o tu turi galią paversti ją milžiniška liepsna, tikru ugnies kamuoliu. – Skamba tikrai šauniai. Kaip tai daroma? – Štai čia ir slypi visa magija. Tą mažytę liepsnelę gali pavers ti milžinišku ugnies kamuoliu naudodamas vienintelį dalyką – savo protą. Nesusigaudžiau, ką ji turi galvoje, bet šita mintis mane iškart užkabino. Žavėjausi magais, kurie hipnotizuoja žmones, proto valia lanksto šaukštus, levituoja. Rūta suplojo delnais: – Tu man patinki, Džimai. Labai. – Ačiū, – pasijutau smagiai išgirdęs tokius jos žodžius. – Šiame mieste viešėsiu tik šešias savaites, bet jei sutiksi čia lankytis kasdien visą šį laiką, išmokysiu tave vienos magijos – 29
Į m agi jos kr au tu vėlę
tokios, kurios nenusipirksi jokioje parduotuvėje ir kuri išpildys
bet kurį tavo norą. Tikrovėje. Be jokių fokusų ar rankų mostų. Ką pasakysi?
– Bet kodėl? – pasiteiravau.
– Nes žinau, kaip liepsnelę paversti didžiule liepsna. Kai
kas mane to išmokė, o dabar, manau, atėjo metas to paties iš mokyti tave. Regiu tavyje kai ką ypatingo. Jei ateisi čia kasdien
ir nepraleisi nė vienos dienos, ir tu tai išvysi. Patikėk manim. Teks daug dirbti, turėsi pratintis atlikti mano mokomus triu
kus daug uoliau, nei treniravaisi su nykščio antpirščiu. Tačiau duodu tau pažadą, kad visa, ką iš manęs išmoksi, pakeis tavo gyvenimą.
Visiškai nesumojau, ką į tai atsakyti. Niekas manęs nebuvo
pavadinęs ypatingu. Vis dėlto neabejojau: jei Rūta sužinotų tie są apie mano šeimą ir koks esu, jai net į galvą neateitų laikyti
mane ypatingu. Nežinojau, ar ji tikrai tikėjo galinti išmokyti
mane priversti daiktus atsirasti lyg iš niekur, tačiau norėjau
daugiau tokių pokalbių kaip šiandien. Būti su ja man patiko.
Jaučiausi laimingesnis, galima sakyti, mylimas, nors ir žinojau, kad sulaukti tokio jausmo iš visiškai nepažįstamo žmogaus nėra normalu. Ši moteris savo išvaizda buvo panaši į kieno nors se
nelę. Tik ne jos akys, spindinčios paslapties ir nuotykio pažadu. Tą vasarą nesitikėjau patirti jokių nuotykių, o štai čia atsiranda moteriškė ir pasisiūlo pamokyti mane kai ko, kas pakeis mano gyvenimą. Kaip keista. Nežinojau, ar jai tai pavyks, ar ne, bet
tikrai supratau, kad neturiu ko prarasti. Pajutau viltį, kurios lig tol mano gyvenime būta retai.
30
Tikr a magija
– Na, tai ką pasakysi, Džimai? Ar esi pasirengęs išmokti tik ros magijos? Taip šis paprastutis klausimas iš esmės pakeitė mano gyveni mo kreivę ir visa, ką likimas man buvo iki tol suplanavęs.
31
Ant r a s
Ramus kūnas
Nuo pat civilizacijos pradžios žmogaus proto ir sąmonės šal tinis kelia paslapčių. XVII amžiuje pr. m. e. egiptiečiai tikėję, kad protas slypi širdyje. Po mirties žmogaus širdis būdavusi garbinama ir išsaugoma kartu su kitais vidaus organais. Sme genys senovės egiptiečiams buvusios tokios bevertės, kad prieš mumifikavimą šie jas su kabliu ištraukdavę pro nosies ertmę ir paprasčiausiai išmesdavę. IV amžiuje pr. m. e. Aristotelis ma nęs, kad smegenys veikia visų pirma kaip aušinantis kraują me chanizmas ir dėl to esą žmonės (didesnių smegenų savininkai) yra protingesni už „karštakraujus“ žvėris. Prireikė ištisų penkių tūkstantmečių, kad toks požiūris į smegenis apsiverstų aukštyn kojom. Lemiamą smegenų svarbą mūsų tapatumui pradėta su prasti tik todėl, kad žmonėms, eismo įvykiuose ir karuose paty rusiems galvos traumų, pasireikšdavę mąstymo arba funkcinių smegenų sutrikimų. Nors apie smegenų anatomiją ir funkcijas
Į m agi jos kr au tu vėlę
sužinojome daug, mūsų supratimas taip ir liko labai ribotas. Tie są sakant, beveik visą XX amžių manyta, kad smegenys nekinta, yra statiškos. Šiandien žinome, kad smegenys yra be galo plas tiškos ir gali keistis, prisitaikyti, neatpažįstamai persitvarkyti. Jas formuoja patirtis, kartojimas ir ketinimai. Tik dėl milžiniškos keletą pastarųjų dešimtmečių vykstančios technologijų pažan gos atradome smegenų gebėjimą kisti ląstelių, genetiniu ir net molekulių lygmenimis. Sužinojau tiesiog neįtikėtiną dalyką: kiekvienas žmogus geba keisti net patį smegenų grandyną. Pirmoji mano pažintis su neuroplastiškumu įvyko bendrau jant su Rūta mažame parduotuvių alėjoje prisiglaudusios ma gijos krautuvėlės kambarėlyje. Per tas šešias savaites ši moteris tiesiogine prasme perprogramavo mano smegenis, tik būdamas dvylikos to dar nesuvokiau. Ji padarė tai, kas daugeliui anuomet būtų atrodę neįmanoma. apie planus kasdien važinėti į magi jos krautuvėlę, nors, antra vertus, tokių dalykų manęs niekas ir neklausinėjo. Leisti vasarą Lankasteryje – tai tarsi kankintis svi linančioje, vėjo talžomoje, bekraštėje skaistykloje: niekada neap leisdavo jausmas, kad turėčiau kuo nors užsiimti, tačiau nebuvo kuo. Aplink daugiabučių rajonėlį, kuriame gyvenau, plytėjo tik susiplūkę piktžolėti dirvonai ir nieko daugiau. Prarečiui šį kraš tovaizdį paįvairindavo koks paliktas be priežiūros automobilis arba apleistas padargas. Daiktai, niekieno nebegeidžiami, niekam nebereikalingi, – išmesti tokion vieton, kur jų niekas nepastebės. Ir vaikai, ir suaugusieji geriausių rezultatų pasiekia tada, kai yra nuoseklumas ir patikimumas. Smegenys trokšte trokšta abiejų. O N i e k a m n e i š s i ta r i a u
34
R a mus kūna s
mano namuose nebuvo nei pirmo, nei antro. Jokio nustatyto laiko, kada valgyti, keltis į mokyklą, eiti miegoti. Jei mamos depresija palengvėdavo tiek, kad ji sugebėdavo išsiropšti iš lovos, galėda vai tikėtis paruošto valgio. Aišku, jei namie būdavo maisto. Jei ne, eidavau miegoti alkanas arba susiruošdavau į svečius pas drau gą, vildamasis, kad šis pakvies mane pasilikti vakarienės. Maniau, man pasisekė, nes, kitaip nei daugelis bendraamžių, neprivalėjau pareiti namo nustatytu laiku. Negrįždavau iki vėlumos, nes ži nojau: jei parsirasiu anksčiau, namuose vyks barnis ar koks kitas nemalonus įvykis, o tai versdavo mane trokšti būti kuo toliau nuo namų, būti kitu žmogumi. Kartais širdis labiausiai geidžia paties paprasčiausio dalyko – kad kas nors tau ką nors pasakytų, bet ką. Nes tai reiškia, kad esi svarbus. Bet kartais požiūris į tave čia nie kuo dėtas: nematomu tave paverčia artimųjų patiriamas skausmas. Dėjausi esąs laimingas, nes nebuvo kas savo rūpesčiu man neduo tų ramybės – lieptų ruošti namų darbus, keltis į mokyklą, rengtis tą ar aną. Deja, tai tebuvo saviapgaulė. Paaugliai trokšta laisvės, bet tik jei turi tvirtą ir saugų pagrindą.
. . . ateiti į krautuvėlę dešimtą valandą ryte, o aš pabudau paryčiais, visas susijaudinęs, tarsi į vieną dieną būtų susibėgę ir mano gimtadienis, ir Kalėdos. Išvakarėse vos įsten giau užmigti. Net neįsivaizdavau, ko ji mane žada mokyti, bet man ir nerūpėjo. Norėjau tiesiog dar sykį su ja pasišnekėti, buvo gera, kad turėsiu kur eiti. Jaučiausi svarbus. R ū ta b u v o p r a š i u s i
35