pirmas skyrius
Avelių tylėjimas Tingiai šliauždamas per pievą, rūkas iš Klampiojo Durpyno įslinko į ūkio kiemą. Samanotos Daubos tvarto gegnės purtėsi nuo gilaus, tingaus knarkimo. Pro sienų plyšius sklindanti mėnulio šviesa nuauksino miegančią bandą, kurios knarkimą nustelbdavo siaubingi šliurpimo ir čepsėjimo garsai. Tai Širlė sapnavo, kaip krūtine iriasi per tortų jūrą. 11
Tačiau ne visi Samanotos Daubos ūkyje miegojo. Šikšnosparniai klegėjo aplink byrančius ūkio kaminus. Aukštai lange degė vieniša šviesa. Buvo matyti, kaip ūkininkas sodo žirklėmis trumpinosi nosies plaukus. Apačioje kažkoks žmogus ar padaras tyliai sėlino per kiemą – tamsi figūra, aplink jos kojas vijosi rūkas. Ji tyliai kažką niurzgėjo, bet su kiekvienu žingsniu urzgimas garsėjo. Alkiui raižant pilvą, būtybė lėtai apsidairė mėnesienos šviesoje. Jos lūpų kampučiuose sublizgėjo seilės. Būtybė buvo išbadėjusi. Jai nedelsiant reikėjo pasistiprinti. „Norėčiau kaulų, – pagalvojo ji. – Skanių šviežių kaulų. Ir puodelio arbatos.“ Bitseris išėjo iš rūko ir stabtelėjo prie vartų, kur styrojo suklypęs ženklas. 12
Jo pilvas vėl sugurgė. Susigėdęs Bitseris pasitrynė pilvą ir pasigailėjo nepasiė-
Sa u
GUR
GUR
gok
i t ės
p
GUR
!
męs sausainio. Na, bent vakarinis patikrinimas jau beveik baigtas. Greitai jis galės ramiai atsigulti į lovą su mėgstamiausiu kaulu ir arbatos puodeliu. Kas dar liko nepadaryta? 13
AAA
AAAAAAAAAAA
Bitseris patikrino savo segtuvą. Banda apkamšyta snaudė tvarte, Ūkininkas buvo savo namuose, antys žaidė vėlyvą kortų partiją, o kiaulės parpė it buldozeriai. Tačiau Bitseris jautė kažką pamiršęs. Murmėdamas sau po nosimi, jis atsivertė kitą puslapį ir mėnulio šviesoje permetė jį akimis. Vištos! Pabaksnojęs segtuvą pieštuku, Bitseris pasuko vištidės link, niūniuodamas: „Pam pam pa paaam.“ Krūmuose kažkas sušnarėjo. Bitserio ausys krustelėjo. „Tai tik vėjas“, – tarė jis sau, žengdamas pro vištidės duris. Viena višta, dvi, trys... Bežymėdamas vištas sąraše, Bitseris nusišypsojo pamatęs, kaip apsnūdusi Berilė sukudakavo ir per miegus padėjo kiaušinį. Pusryčiai gatavi! Keturios, penkios... –
AAAAA
14
Ū
AAAŪ
ŪŪ
ŪŪŪŪŪŪŪūŪŪ Ū Ū
KAKARIEEIN K TR
-ku?
T!
EEE-
Bitseriui ėmė virpėti kinkos. Jis nedrįso eiti laukan – ten buvo kažkas nelabai draugišku balsu. Tiesą sakant, Bitseris netgi įtarė, kad balso savininkas pusryčiams neatsisakytų aviganio... Bitseris sunėrė letenas tarsi maldai. Jis dar per jaunas pražūti. Gal galėtų mažumėlę čia pasilikti? Jis bus labai tylus. Vištos net neįtars, kad jis čia tupi. Argi pačios nesijaus saugiau, jei šalimais bus jas apsaugoti pasirengęs šuo? Gaidžiukas paniekinamai prunkštelėjo, įsmeigė mažas blizgančias akutes į ˜K! Bitserį ir vėl parodė sparnu – LAU Bitseris žvilgtelėjo laukan. Švietė mėnulis. Nejudėjo niekas, išskyrus šikšnosparnius ir ūkininko siluetą, kuris susiėmęs už nosies šokinėjo aukštyn žemyn. Bitseris sunkiai nurijo seiles. 16
Nervingai nusijuokęs, šunelis pabandė įtikinti save, kad visai nebijo. Norint išgąsdinti Bitserį, reikia gerokai daugiau nei kažkokio kvailo stūgavimo. Jis buvo šuo, kuris galėjo žiūrėti baimei į akis ir palaižyti jai veidą. Be to, tas kaukimas greičiausiai buvo vienas iš įprastų Šono juokelių. Bitseris linktelėjo sau. Taip, taip ir bus. Šonas turbūt stovi lauke, užsimetęs baltą paklodę, pasirengęs šokti ir jį išgąsdinti. Bet Bitserio taip paprastai neįbauginsi. Pasikišęs segtuvą po pažastimi, jis ryžtingai išžygiavo iš vištidės. AAAAAAAAAAŪŪŪŪŪūūūūūūūūūū! 17
Vargšas Bitseris viauktelėjo ir išmetė segtuvą. Šonas negalėtų taip siaubingai kaukti. Jeigu tai ne Šonas... Kas kitas šitaip staugtų? Prasisklaidė mėnulį temdę debesys. Pievoje nutįso ilgi šešėliai. Ten, ant tvarto sienos, buvo... PABAISOS šešėlis!