A p ie m e rg a i t ę , kur i a i m a m a leisdavo da ry t i, ka s t ik pat in ka
T
oji mergaitė gyveno mūsų gatvėje ir vadinosi Rūta. Ji buvo labai graži, visada dailiai apsirengusi, turėjo turtingą mamą, kuri tenkindavo kiekvieną Rūtos įgeidį. – Mama, nupirk man tokią suknelę, kokią nešioja ana mergaitė, – sakydavo ji. Ir mama nupirkdavo jai tokią suknelę. – Mama, einam į žaislų krautuvę, aš noriu naujos lėlės, – prašydavo ji. Ir mama, paėmusi Rūtą už rankutės, eidavo į krautuvę ir nupirkdavo tokią lėlę, kokia mergaitei patikdavo. – Mama, man reikia skambaliuko, – užsigeisdavo ji kitą kartą. – Aš pririšiu jį katinui prie uodegos ir paleisiu į gatvę. – Negalima, vaikeli, taip daryti. Katinėlis labai išsigąs. Jis gali numirti. – Ne, man būtinai reikia skambaliuko! – trepteldavo Rūta kojyte. – Aš noriu pririšti jį katinui prie uodegos! – Vienas vargas su tokiu vaiku, – sunkiai atsidusdavo mama ir nupirkdavo skambaliuką. Bet kartais mama, nors buvo labai nuolaidi, užsispirdavo ir atsisakydavo patenkinti Rūtos norą. Tada Rūta pradėdavo verkti, trypti kojomis, paskui krisdavo ant žemės ir spardydamasi bliaudavo ožio balsu, kol mama pažadėdavo padaryti viską, ko ji prašė. 5
– Nieko nereiškia truputį pasiraityti ant žemės ir parėkti, jeigu gali gauti, ko nori. Pabandysime ir mes, – nutarėme visi mūsų gatvės vaikai. Tačiau iš to tiek tepelnėme, kad mūsų mamos neleido mums kelias dienas išbėgti į kiemą žaisti su draugais. – Jūsų mamos negeros, – pasakė Rūta, kai mes pasiskundėme. – Rūtos mama gera, – pasakiau savo mamai. – Užtat Rūta niekam tikusi mergaitė, – atrėžė mano mama. Ir aš turėjau sutikti, nes iš tiesų mes nemėgome Rūtos ir būtume visai su ja nedraugavę, jei ne jos lėlės ir automobilis. Jūs nustebote? Taip, automobilis. Mama nupirko jį pernai, kai Rūtai sukako penkeri metai. Tamsiai žalias, atviras automobilis. Rūta prisodindavo lėlių, kiek telpa, ir važinėdavosi ratu po kiemą. Kartais jai pavykdavo nepastebėtai išsprukti į gatvę. Ji lėkdavo šaligatviu, trimituodama praeiviams, o mes, visas būrys, bėgdavome iš paskos. – Rūtele, duok man pasivažinėti… – Man, Rūtele… – Rūtele, gerute, auksute… Nors porą žingsnelių, nors atsisėsti prie vairo… – prašydavome. Rūta nė girdėti nenorėdavo. Tačiau ji leisdavo mums bėgti iš paskos, o kartais net pasukioti vairą. O tai jau buvo didelis dalykas… Be to, kaip minėjau, Rūta turėjo daug lėlių, su kuriomis leisdavo mums pažaisti, o vieną kitą, atsibodusią, ir padovanodavo. Tokia lėlė dažniausiai būdavo apgadinta – išsukta koja, be rankos arba be galvos, – bet mano tėvelis ją taip pataisydavo, kad atrodydavo dailiau už naują. Ne, Rūta nebuvo tokia bloga, kaip apie ją galvojo mūsų mamos. Žinoma, jai nereikėjo tą dieną tempti savo mamos į žaislų krautuvę. Iš tiesų, kuriems galams pirkti vis naujus ir naujus žaislus, kai namie jų pilni kampai? O jeigu jau nusitempė, tai nereikėjo pirkti kareivio Žygūno, kuris ir iškirto Rūtai toliau aprašytą nemalonią išdaigą. Tačiau tada nebūtų nė šios knygos. Todėl mums nieko kita nelieka, kaip eiti į žaislų krautuvę su Rūta, nes ji, treptelėjusi koja, ką tik įsakė mamai nupirkti naują lėlę.
6