12
Jamie McGuire
Pirmas skyrius Balandėlė
Sukruštos maitėdos. Jos gali tykoti tavęs valandų valandas.
Dienomis ir net naktimis. Spokso į tave ir regi kiaurai, tyrinėja žvilgsniu, kurią kūno dalį, progai pasitaikius, plėšti pirmiausia, kurie kąsneliai būtų gardžiausi, minkščiausi ar į kurią kūno dalį būtų patogiausia įsisiurbti. Bet jos nežino ar net neįsivaizduoja, kad auka tiesiog apsimetinėja. Maitėdas lengva apdumti. Tuo metu, kai jos galvoja, kad užtenka apsišarvuoti kantrybe ir laukti, kol atiduosi galus, tu imi ir pats puoli jas, pasinaudojęs savo slaptuoju ginklu: visiška nepagarba esamai status quo, absoliučiu atsisakymu paklusti bet kokiai tvarkai. Ir tada jos lieka priblokštos tavo požiūrio, kad tau į jas tiesiog nusispjauti. Kaskart tokio atkirčio sulaukia priešininkas ringe – koks nors avigalvis, ketinąs išprovokuoti tavo silpnąsias vietas įžeidinėjimais, – ar mergina, siekianti tave supančioti. Jau nuo pat jaunų dienų stengiausi gyventi kaip tik taip. Visi apsiseilėję šikniai, besisukinėjantys aplink ir puolantys po kojų kiekvienai pirštu pamojusiai ar nusišypsojusiai šmėklai, smarkiai apsišauna. O aš esu vienintelis, plaukiąs prieš srovę. Visada buvau išskirtinis. Jei paklaustumėt, tai sunkiau jiems, o ne man. Visai
14
Jamie McGuire
nesunku emocijas palikti už durų ir vietoj jų pasitelkti abejingumą ar pyktį, nes juos kur kas lengviau suvaldyti. Jeigu pasiduosi jausmams, liksi pažeidžiamas. Kad ir kiek kartų stengiausi įkalti galvon savo broliams, pusbroliams ar draugams nedaryti šitos klaidos, visados sulaukdavau skeptiško atsako. Kad ir kiek kartų regėjau juos raudančius ar naktimis nemiegančius dėl kažkokios kvailos vištos su sukruštais aukštakulniais, kuriai į savo gerbėjus tiesiog nusispjaut, vis tiek negalėjau jų suprasti. Merginos, vertos tokios skausmingos širdies kančios, taip lengvai nepasiduoda. Jų taip lengvai nepriversi išsiriesti ant sofos ar įsivilioti į miegamąjį nei pačią pirmą, nei dešimtą naktį. Mano teorijos buvo ignoruojamos, nes niekas taip nesielgia. Pažintis, seksas, susižavėjimas, įsimylėjimas, o paskui – širdies skausmas. Tokia turėtų būti logiška seka. Ir vėl viskas pagal tvarką. Bet ne man. Ne. Užsikruškit, tik ne man. Jau seniai buvau davęs sau žodį misti maitėdomis tol, kol mano kelyje pasipainios burkuolė. Balandėlė. Tokios sielos mergina, kuri niekam neėda gyvenimo, tiesiog stumia sau dienas ramiai, paskendusi savo bėdose ir stengiasi irtis per gyvenimą savo poreikių ar savanaudiškų įpročių neprimesdama kitiems. Drąsi. Mokanti bendrauti. Protinga. Išvaizdi. Sukalbama. Tokia būtybė, su kuria norėtum likti visą gyvenimą. Nepasiekiama tol, kol ras priežastį tavim pasitikėti. Stovėdamas lauke prie savo buto durų ir sprigtuodamas pirštu nuo cigaretės paskutinius pelenus, prisiminiau pro akis šmėstelėjusią merginą šalia ringo su ilgu, krauju aptaškytu rausvu megztiniu. Nieko nepagalvojęs pavadinau ją Balandėle. Tuokart šita kvaila pravardė nepasirodė reikšminga, bet ji dar labiau susigėdo. Raudonio išmuštu veidu ir didelėmis akimis ji atrodė nekalta, bet jaučiau, kad tai tik išorė. Nuvijau šalin šiuos prisiminimus ir buku žvilgsniu atsisukau į svetainę. Megan tingiai drybsojo ant sofos, žiūrėjo televizorių. Jai buvo nuobodu, ir aš pagalvojau, ko ji čia vis dar kėpso. Paprastai vos tik spėju ją išdulkinti, susirenka skudurus ir neria lauk.
Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa
15
Tyliai sugirgždėjo stumtelėtos durys. Krenkštelėjęs paėmiau už diržų kuprinę ir tariau: – Megan, aš išeinu. Ji atsisėdo, pasirąžė ir čiupo savo milžinišką rankinę už grandinės. Man sunku įsivaizduoti, ko ji ten prisikrovusi. Megan užsimetė ant peties dvi sidabrinių grandinių riestes, įsispyrė į smailianosius aukštakulnius ir išsmuko pro duris. – Kai bus liūdna, atmesk žinutę, – nė nedirstelėjusi į mane drėbtelėjo per petį. Užsidėjo ant nosies itin didelius akinius nuo saulės ir ėmė lipti laiptais, nė kiek nesikrimsdama dėl to, kad buvo išprašyta. Abejingas Megan elgesys buvo kaip tik tai, dėl ko ji tapo man viena iš kelių nuolatinių plaštakių. Ji nereikalavo draugystės, nekėlė meilės scenų. Priėmė mūsų santykius tokius, kokie yra, ir nesuko sau galvos. Rudeninio rytmečio saulėje blykstelėjo mano harlis. Palaukiau, kol Megan išvažiuos iš kiemo, o tada segdamasis striukę nustraksėjau laiptais žemyn. Po pusvalandžio prasidės daktaro Raso klasikinės filologijos paskaita, bet jis nepyks, jeigu ir pavėluosiu. O gal nenumirs, jeigu visai jo paskaitoj nepasirodysiu. – Palauk! – pasigirdo balsas už nugaros. Prie lauko durų stovėjo Šeplis. Dar be marškinių strakaliojo ant vienos kojos, nes ant kitos bandė užmauti kojinę. – Norėjau vakar paklausti, bet pamiršau. Ką tu pasakei Marekui? Pasilenkei jam prie ausies ir kažką pakuždėjai. Jis tylėjo, lyg būtų liežuvį prarijęs. – Padėkojau jam, kad susiprato kelis savaitgalius išdumti kur nors toliau iš miesto, nes jo motina – tikra pantera. Šeplis įtariai pažiūrėjo į mane. – Ei, žmogau, negali būti. – Ne. Kemi sakė, kad jis buvo sulaikytas girtas Džonso apygardoje. Šeplis palingavo galva, paskui kinktelėjo sofos pusėn. – Leidai Megan šįkart pernakvoti? – Ne, Šepai. Tu juk žinai, kad taip nebūna.
16
Jamie McGuire
– Tiesiog užbėgo prieš paskaitas pasiniurkyk, ką? Įdomus būdas prisivilioti tave visai dienai. – Tu taip manai? – Visiems kitiems lieka tik išėdos, – Šeplis patraukė pečiais. – Čia gi Megan. Ką žinai. Klausyk, man reikia nuvežti Ameriką į paskaitas. Gal pamėtėt? – Ne, vėliau susitiksim, – atsakiau jam ir užsidėjau Oakley akinius. – Jei nori, galiu aš Marę pamėtėti. Šeplio veidas susiraukė. – A... ne. Patenkintas jo reakcija, apžergiau harlį ir paburzginau variklį. Nors ir turiu bjaurų įprotį kirkinti jo merginos drauges, vis tiek yra viena linija, kurios peržengti nevalia. Amerika yra jo mergina, ir jeigu jis parodo bent kokį susidomėjimą kita, tai ji iš karto iškrinta iš mano radaro lauko ir net nekyla jokios minties ją kibint. Jis tą žino. Tik jam patinka patampyti mane už ūso. Su Adamu susipažinau per Sig Tau draugiją. Jis vadovauja „Ringui“. Pirmąjį vakarą atsiskaitėm iš anksto, o jau kitą dieną leidau jam susižerti likučius ir dar primečiau šiek tiek už prisiimtą vargą. Jis rūpinasi plotu, aš – pergalėmis. Mūsų draugystė pagrįsta vien dalykiniais ryšiais, ir abu norim, kad viskas būtų kuo paprasčiau. Kol jis man mokės, aš neketinu lįsti jam į akis, o jei jis nenori likti išspardytu užpakaliu, tenelenda man į akis. Perėjęs universiteto kiemą patraukiau į valgyklą. Vos priėjus prie dvivėrių metalinių durų, prieš nosį išdygo Leksa ir Ešlė. – Labas, Trevi, – pasisveikino Leksa, išmetusi puikią pozą. Tobulas įdegis, iš po rausvų marškinėlių šmėsčioja silikonu padidintos krūtys. Šie vietoje nenustygstantys kauburėliai ir sugundė mane ją išdulkinti, bet užteks vieno karto. Jos inkštimas man priminė iš baliono išleidžiamo oro švilpimą. Neitanas Skvaloras dulkino ją tą patį vakarą iškart po manęs. – Sveika, Leksa. Užspaudžiau pirštu cigaretės nuorūką ir numetęs į šiukšliadėžę
Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa
17
skubiai šmurkštelėjau pro ją į vidų. Tikrai ne dėl to, kad būčiau skubėjęs prie baro su apvytusiomis daržovėmis, apdžiūvusia mėsa ar pernokusiais vaisiais. Jėzau, ne. Nuo jos balso šunys pradeda staugti, o maži vaikai dairosi į šalis, koks čia animacinių filmukų personažas pragydo. Nors buvo atstumtos, abi merginos nusekė man įkandin. – Labas, Šepai, – linktelėjau. Jis sėdėjo prie Amerikos ir juokavo su stalo kaimynais. Priešais jį buvo įsitaisius ta purplelė iš vakarykštės kovos ir plastikine šakute knebinėjo po lėkštę. Mano balsas, regis, sužadino jos smalsumą. Jaučiau, kad ji seka mane savo didelėmis akimis iki stalo galo. Nuėjęs pasidėjau ten padėklą. Išgirdau prunkštelint Leksą ir prisiverčiau suvaldyti staiga užvirusį susierzinimą. Kai atsisėdau, ji nutūpė ant mano kelio lyg ant kėdės. Keletas vaikinų iš futbolo komandos, sėdinčių prie mūsų stalo, su siaubu žiūrėjo į mane, tarsi dviejų cypaujančių kekšių palyda jiems būtų niekada neįkandamas siekis. Leksa pakišo ranką po stalu ir suleido pirštus man į šlaunį, paskui lėtai ėmė braukti džinsų siūle iki šakumo. Plačiau praskėčiau kojas ir laukiau, kol ji pasieks ribą. Nespėjus jai į mane įsitverti, Amerika pogarsiai sumurmėjo per stalą. – Dieve, vos neapsivėmiau. Leksa grįžtelėjo į ją, jos kūnas įsitempė. – Aš viską girdėjau, murze. Leksai palei veidą praskriejo bandelė ir šleptelėjo ant grindų. Mudu su Šepliu susižvalgėme, ir aš staigiai ištiesiau koją. Leksa užpakaliu drėbėsi ant valgyklos grindų. Prisipažinsiu, net truputėlį susijaudinau išgirdęs, kaip plikas kūnas šleptelėjo į keramines plyteles. Niekuo nesiskųsdama ji išėjo pro duris. Šepliui, regis, mano triukas patiko, o aš irgi likau patenkintas. Mano tolerantiškas elgesys su tokiomis merginomis kaip Leksa trunka labai neilgai. Vado-
18
Jamie McGuire
vaujuosi vienintele taisykle: pagarbos. Sau, savo šeimai ir draugams. Po galais, net kai kurie mano priešai nusipelno pagarbos. Nematau priežasties bendrauti ilgiau nei dera su žmonėmis, kurie dar iki šiol neįsisąmonino šios gyvenimo tiesos. Gal tų merginų, kurioms teko įkelti koją į mano namus, ausims nuskambės ir šventvagiškai, bet pasakysiu: jeigu jos elgtųsi garbingai, tai ir joms atsakyčiau su didesne pagarba. Pamerkiau akį Amerikai, atrodo, jai patiko, linktelėjau Šepliui ir įsidėjau burnon kažko, ką pagriebiau nuo savo lėkštės. – Šauniai vakar pasirodei, Pasiutęs Šunie, – viauktelėjo Krisas Dženksas ir sviedė per stalą skrebučio kriaukšlę. – Užsikimšk, šikniau, – įprastai tyliu balsu subarė jį Brazilas. – Išgirstų taip kalbant Adamas, niekada daugiau tavęs neįsileistų. – O taip, – sutiko tas ir trūktelėjo pečiais. Nunešęs išverčiau padėklą į atliekų dėžę ir nepatenkintas grįžau į savo vietą. – Nevadink manęs taip. – Kaip? Pasiutusiu Šunimi? – Taip. – Kodėl? Maniau, tai tavo pravardė „Ringe“. Kaip striptizo klube. Įsisiurbiau žvilgsniu į Dženksą. – Gal tu verčiau patylėk ir leisk tai skylei savo veide užsitraukti šašu. Tas kirminas man niekada nepatiko. – Gerai gerai, Trevisai. Iš karto reikėjo taip pasakyti, – jis nervingai sukikeno ir nusinešęs lėkštes išėjo pro duris. Netrukus valgykla ištuštėjo. Dirstelėjęs į stalą pamačiau, kad Šeplis su Amerika dar neišėję, sėdi ir šnekučiuojasi su jos drauge. Merginos plaukai ilgi, banguoti, oda dar nepraradusi vasarinio saulės įdegio. Krūtys neįspūdingo dydžio, esu matęs ir didesnių, bet jos akys... kažkokios keistai pilkos spalvos. Šiek tiek pažįstamos. Negali būti, kad esu ją anksčiau kur nors sutikęs, bet jos veidas man kažką priminė, tik niekaip negalėjau prisiminti ką.
Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa
19
Atsistojau ir nuėjau prie jos. Plaukai – kaip pornografijos žvaigždės, o veidelis – kaip angelo. Akys – migdolų formos ir neapsakomai gražios. Ir staiga man toptelėjo: po jos grožiu ir apsimestiniu nekaltumu slypi dar kažkas. Kažkas šalto ir gudraus. Net jai šypsantis aiškiai mačiau veide įspaustą nuodėmę, kurios negalėjo paslėpti joks megztinis. Dailūs veido bruožai ir virš mažos nosytės klaidžiojantis didelių akių žvilgsnis. Kitam ji galėtų pasirodyti tyra ir naivi, bet man ji aiškiai kažką slėpė. Tą supratau, nes ir mano esybėje visą gyvenimą tarpo tokia paslaptis. Skirtumas tik tas, kad jinai tą paslaptį nešioja giliai paslėpusi, o aš savąją vis išleisdavau iš narvo pasiganyti. Žiūrėjau įbedęs akis į Šeplį tol, kol jis pajuto mano žvilgsnį. Jam atsisukus, kinktelėjau galva balandėlės pusėn. – Kas čia tokia? – ištariau tik lūpomis. Šeplis atsakė sutrikusia grimasa. – Šita, – vėl tyliau pakartojau. Šeplio lūpose nušvito erzinanti žiopla šypsena, tokią paprastai jis nutaisydavo prieš iškrėsdamas man kokią kiaulystę. – Kas? – garsiau negu reikia paklausė Šeplis. Pamačiau, kad mergina suprato, jog kalbam apie ją, nes nunarino galvą apsimesdama nieko negirdinti. Po minutės, praleistos Ebės Abernati draugijoje, paaiškėjo du dalykai: ji kalba mažai, o kai jau prasižioja, laikykis. Bet... nežinau... Iš dalies aš tą ir nuspėjau. Užsideda kaukę, kad atbaidytų tokius mulkius kaip aš, bet mane tai tik dar labiau kaitina. Ji gal jau trečią ar ketvirtą kartą pabaltakiavo į mane. Aš ją erzinau, bet man nuo to darėsi tik linksmiau. Merginos man niekada neatsakydavo natūralia neapykanta, nors aš joms ir parodydavau duris. Pamatęs, kad nepadeda net žaviausia mano šypsena, ėmiausi kitos taktikos. – Tau tikas? – Kas kas? – nesuprato ji. – Tikas. Tavo akys vis virsta aukštyn.
20
Jamie McGuire
Jeigu ji galėtų nudurti žmogų žvilgsniu, jau būčiau tysojęs ant grindų kraujo klane. Nesusilaikiau ir pratrūkau kvatotis. Baisi aštrialiežuvė ir dar velniškai nemandagi. Su kiekviena sekunde ji vis labiau man patiko. Pasilenkiau arčiau prie jos. – Bet tavo akys nuostabiai gražios. Beje, kokios jos spalvos? Pilkos? Ji staigiai nulenkė galvą ir plaukai užkrito ant veido. Taškas mano naudai. Priverčiau ją susigėsti, vadinasi, ledai pajudėjo. Amerika puolė jos gelbėti ir ginti mane šalin. Negaliu jos kaltinti. Ji yra mačiusi nesibaigiančias virtines merginų, mynusių mano buto slenkstį. Nenorėjau pykdyti Amerikos. Bet ji ir neatrodė supykusi. Veikiau jau šmaikšti. – Tu jai nepatiksi, – mestelėjo Amerika. Man atvipo lūpa, bet aš neketinau nusileisti. – Aš visoms patinku! Balandėlė dėbtelėjo į mane ir nusišypsojo. Apėmė malonus jausmas – turbūt nekaltas noras kuo greičiau parsiversti šitą merginą ant sofos. Ji visai kitokia, ir tai man kėlė ūpą. – Aha! Ji šypsosi, – tariau. Negerai, kad pavadinau tai šypsena, nes nieko gražesnio dar nebuvau regėjęs, bet nenorėjau susimauti, nes jutau, kad jau imu viršų. – Vis dėlto dar nesu toks niekam tikęs. Malonu buvo susipažinti, Balandėle. Atsistojau, apėjau stalą ir pasilenkęs Amerikai prie ausies sušnibždėjau: – Būk gera, padėk man, ką? Garbės žodis, elgsiuosi padoriai. Man pro veidą praskriejo skrudinta bulvytė. – Šalin savo žabtus nuo mano merginos ausies, Trevi! – subarė Šeplis. Pasitraukiau atatupstas, iškėlęs rankas aukštyn ir nutaisęs pačią nekalčiausią miną, kokią tik galėjau suraityti. – Aš tik pasidomėjau! Pasidomėjau! – Žengiau atbulas kelis žingsnius ir prie durų pastebėjau būrelį merginų. Atidariau duris ir, nespėjus iškelti man kojos, jos ūžtelėjo laukan kaip bizonės vandens link.
Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa
21
Jau seniai nesu gavęs jokio iššūkio. Keisčiausia, kad man visai nesinorėjo jos dulkinti. Bijojau, kad ji nepalaikytų manęs mulkiu, ir šita baimė man kėlė dar didesnį nerimą. Šiaip ar taip, pirmą kartą nuo neatmenamų laikų mano kelyje pasipainiojo mergina, kurios elgesio negalėjau nuspėti. Balandėlė – visiška priešingybė mano čia sutiktoms merginoms. Man knietėjo išsiaiškinti, kodėl taip yra. Čeinio auditorija buvo pilnutėlė. Šokinėdamas per du laiptus užbėgau į savo eilę ir mindamas per plikas merginų kojas nusiyriau į savo vietą. Praeidamas linktelėjau: – Sveikos, damos. Visos sudūzgė ir vienu balsu atsiduso. Maitėdos. Pusę jų išdulkinau jau pirmam kurse, o antra pusė perėjo per mano lovą dar neprasidėjus vasaros atostogoms. Išskyrus vieną merginą iš galo. Sofija metė į mane kreivą šypsnį. Jos veidas atrodė taip, lyg būtų pasmeigtas šakute ir skrudinamas ant ugnies. Buvo susidėjusi su keliais mano studentų draugijos vaikinais. Žinant jų veiklos istoriją ir jos aplaidų požiūrį į saugojimąsi, geriau buvo su ja nerizikuoti, nors aš pats senu įpratimu visados visko saugausi. Ji pasirėmė ant alkūnių, kad mūsų žvilgsniai susitiktų. Man taip norėjosi iš pasibjaurėjimo akivaizdžiai nusipurtyti, bet susilaikiau. Ne, nereikia apie tai net galvoti. Priešais mane sėdinti brunetė atsisuko ir suklapsėjusi ilgomis blakstienomis tarė: – Sveikas, Trevisai. Girdėjau, Sig Tau rengia porų vakarėlį. – Neisiu, – atsakiau jai nė nemirktelėjęs. Ji nepatenkinta papūtė apatinę lūpą. – Bet... kai tu pats man apie jį užsiminei, maniau, norėsi eiti. Garsiai žvygtelėjau: – Tik paerzinau. O tai ne tas pats. Šalia manęs sėdinti blondinė palinko ant suolo. – Visi gerai žino, kad Trevisas Medoksas į porų vakarėlius nevaikšto. Taikai ne į tuos vartus, Krise.
22
Jamie McGuire
– Sakai? O tavęs niekas ir neklausia, – susiraukusi atkirto jai Krisė. Merginoms besižodžiaujant pamačiau į auditoriją įlekiant Ebę. Ji plestelėjo į pirmą suolą prieš pat suskambant skambučiui. Nė pats nesuvokdamas, kodėl taip elgiuosi, čiupau nuo suolo sąsiuvinį, įsikandau į dantis rašiklį, nušuoliavau laiptais žemyn ir klestelėjau į suolą šalia jos. Ebės veidas neparodė perdėm didelio džiaugsmo ir, net pats nežinau kodėl, pajutau per visą kūną plūstelint adrenaliną – panašiai, kaip būna prieš kovą. – Puiku, galėsi už mane konspektuoti. Atrodo, ji klaikiai manim pasibjaurėjo, o mane tai tik dar labiau nudžiugino. Merginos dažniausiai dėl manęs pameta galvas, o šita mane suintrigavo. Net kėlė smalsumą. Aš jos nė kiek nesužavėjau. Bent jau teigiama prasme. Vien tai, kad sėdėjau šalia, regis, ją pykino, ir tai mane keistai užvedė. Staiga man užėjo baisus noras išsiaiškinti, ar aš jai iš tikrųjų nepatinku, ar tik apsimeta kietuole. Palinkau jai prie ausies ir ištariau: – Atsiprašau... Gal kuo nors įžeidžiau? Jos žvilgsnis sušvelnėjo ir ji papurtė galvą. Nepasakysi, kad manęs nekenčia. Gal tik norėtų manęs nekęsti. Šitą jau perkandau. Gerai, nori žaisti? Pažaisime. – Tai kas tada negerai? Kiek susigėdusi savo minčių, ji ėmė ir išpyškino: – Nesiruošiu su tavim miegoti, tad geriau nepradėk. A, šit kaip. Atrodo, bus smagu. – Aš ir neprašau tavęs su manim miegoti... Argi ne taip? – užverčiau akis į lubas, lyg būčiau ką nors rimtai galvojęs. – Gal norėtum šįvakar ateiti pas mus kartu su Amerika? Ebė kreivai šyptelėjo, tarsi būtų užuodusi kažką pūvančio. – Ateik, nebijok. Aš net nekabinsiu tavęs, prisiekiu. – Pagalvosiu. Pasistengiau per daug nesišypsoti ir neišsiduoti. Ji nepuola prie manęs taip, kaip tos maitėdos iš viršaus. Dirstelėjęs atgal pamačiau,
Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa
23
kad jos visos piktais žvilgsniais svilina Ebei pakaušį. Joms ir man aišku viena: Ebė kitokia. Dėl šitos man teks gerokai paplušėti. Nors kartą. Trys komplektai galimų tatuiruočių, kelios dešimtys 3D piešinių langeliais ir paskaita baigėsi. Nekrisdamas niekam į akis sliūkinau koridoriais, kad nebūčiau sustabdytas. Stengiausi skubėti, bet Ebė jau buvo išsmukusi į lauką ir mynė geromis dviem dešimtimis žingsnių pirma manęs. Kad tave kur. Jinai manęs šalinasi. Paspartinau žingsnį ir atsidūriau šalia jos. – Tai ar jau pagalvojai? – Trevisai! – šūktelėjo mergina, sukdama ant piršto plaukų sruogą. Ebė žingsniavo tolyn, palikusi mane klausytis kvailo tos panos vapaliojimo. – Atleisk, a... – Hetera. – Atleisk, Hetera... aš... skubu. Mergina apsivijo rankomis man liemenį. Patapšnojau jai per sėdimąją ir išsilaisvinęs iš jos glėbio patraukiau tolyn spėliodamas, kas ji tokia. Nespėjus prisiminti, prieš akis vėl išdygo ilgos įdegusios Ebės kojos. Įsimečiau burnon Marlboro cigaretę ir atsidūriau šalia jos. – Tai apie ką mes čia? A, taip... Tu turėjai pagalvoti. – Ką čia pliauški? – Ar pagalvojai? Ar ateisi? – Jeigu pasakysiu „taip“, ar liausiesi sekiojęs paskui mane? Nudaviau svarstąs, paskui linktelėjau. – Taip. – Tada ateisiu. Velnias. Su ja tikrai nelengva. – Kada? – Šįvakar. Ateisiu pas tave šįvakar. Sustojau kaip kuolu trenktas. Ji čia kažką rezga. Nesitikėjau, kad imsis puolimo taktikos.
24
Jamie McGuire
– Puiku, – atsakiau slėpdamas nuostabą. – Iki pasimatymo, Balandėle. Ir nė nežvilgtelėjusi į mane nuėjo. Mudviejų pokalbis jai nepadarė jokio įspūdžio. Pranyko studentų, skubančių į paskaitas, minioje. Priešaky šmėstelėjo balta Šeplio beisbolo kepuraitė. Jis visai neskubėjo į kompiuterinio raštingumo paskaitą. Suraukiau kaktą. Nemėgstu tos paskaitos. Argi šiais laikais kas nors dar nemoka dirbti kompiuteriu? Prisigretinau prie Šeplio su Amerika ir visi drauge įsiliejome į bendrą studentų srautą pagrindinėje alėjoje. Ji prunkštelėjo ir žybtelėjo akimis pamačiusi Šeplį klausiamai spoksant į mane. Amerika – ne maitėda. Karšta pupytė – taip, bet ji moka palaikyti pokalbį, nekišdama po kiekvieno žodžio žinai, ir kartais su ja būna visai smagu. Man ji dar labai patiko tuo, kad po jųdviejų pirmojo pasimatymo ji net kelias savaites neskubėjo apsilankyti pas Šeplį, o ir paskui, kai abu mūsų bute pirmąkart susiglaudę sėdėjo ir žiūrėjo televizorių, atsistojo ir grįžo į savo bendrabutį. Jau maniau, kad bandomasis laikotarpis, kol Šeplis parsivers ją į lovą ir išdulkins, nueis perniek, bet ne. – Labas, Mare, – pasisveikinau linkteldamas galvą. – Kaip sekasi, Trevi? – paklausė ji, draugiškai palytėdama mane žvilgsniu ir nusišypsodama, bet paskui jos akys vėl nukrypo į Šeplį. Jam pasisekė. Tokių kaip ji pasitaiko retai. – Tai aš jau ir eisiu, – tarė Amerika, mostelėjusi ranka į savo bendrabutį už posūkio. Apsivijusi rankomis Šepliui kaklą pabučiavo į lūpas. Šis suėmė ją abiem rankomis už marškinėlių šonų, prisitraukė, paskui vėl paleido. Amerika paskutinį kartą pamojo mums abiem ir su draugeliu Finču prasmuko pro duris. – Seilėjiesi, ką? – paklausiau Šeplio niuktelėdamas jam į ranką. Šis davė man atgal. – Ne tavo reikalas, šmiki.
Aš ir ji. Vaikščiojanti katastrofa
25
– Ar ji neturi sesers? – Vienturtė. Atstok ir nuo jos draugių, gerai, Trevi? Aš visai rimtai. Pastarųjų žodžių Šeplis galėjo nesakyti. Kone visada jo emocijas ir mintis galėjai skaityti iš akių. Jis išties kalbėjo rimtai – gal net kiek desperatiškai. Jis ne tik seiliojosi, bet ir buvo ją įsimylėjęs. – Turi galvoje Ebę? Šeplis susiraukė. – Turiu galvoje visus jos draugus. Net ir Finčą. Nedrįsk net artintis. – Pusbroli! – neatlyžau ir kabliu užmečiau jam ant kaklo ranką. – Tikrai įsimylėjai? Man net akys užrasojo! – Užsičiaupk, – burbtelėjo Šeplis. – Pažadėk, kad prie jos draugių nesiartinsi. Nusišypsojęs tariau jam: – Aš niekam nieko nežadu.