Prancûzijos didþioji revoliucija XVIII a. pabaigoje, kai Prancûzijà valdë Liudvikas XVI (1754–1793)
Kas buvo tie Generaliniai luomai? Tai buvo susirinkimas, kurio dalyviai, sukviesti ið visø Prancûzijos provincijø, atstovavo luomams: bajorø (aristokratø), dvasininkø ir vadinamajam treèiajam luomui – miestieèiams (daugiausia burþuazijai). Jis buvo ðaukiamas nereguliariai – 1789 m. pirmàsyk po 175 metø. Kam buvo atstovaujama Nacionaliniame susirinkime? Nacionalinio susirinkimo deputatai atstovavo daugiausia iðsilavinusiems arba pralobusiems miestieèiams. Grieþèiausi Prancûzijos revoliucijos gynëjai jakobinai, tarp jø ir Robespjeras, vis maþiau paisë nuosaikesniø þirondistø. Kà nuveikë Þorþas Dantonas? Advokatas Þorþas Dantonas (Georges Danton, 1759–1794) buvo aistringas oratorius, mokantis pakerëti liaudá. Jis prisidëjo prie „Rugsëjo þudyniø“, 1792 m. ávedë teroro valdþià ir ásteigë Revoliuciná tribunolà.
48
ir jo þmona, Austrijos imperatorës Marijos Teresës duktë Marija Antuanetë (1755–1793), karaliaus rûmuose buvo gyvenama vis iðlaidþiau. Pagaliau karalius pristigo pinigø. Jis suðaukë Generalinius luomus ir liepë surasti jam daugiau lëðø. Susirinkusieji ëmë svarstyti, kaip èia suðvelninus Prancûzijoje vyraujanèià netvarkà arba ir iðvis jà panaikinus. Bet ne tai rûpëjo karaliui. Jo ceremonimeistrui buvo ásakyta paleisti Generalinius luomus, bet jø nariai, atstovaujantys treèiajam luomui (daugiausia burþuazijai), iðsiskirstyti nesutiko. Jie ásteigë Nacionaliná susirinkimà ir ryþosi posëdþiauti tol, kol baigs rengti konstitucijà. Kai karalius pasiuntë kariuomenæ Susirinkimo iðvaikyti, liaudis ðturmavo Bastilijà ir iðleido visus jos kalinius. Taip 1789 m. prasidëjo didþioji Prancûzijos revoliucija. Steigiamasis susirinkimas (prieð kelias dienas taip buvo pasivadinæs Nacionalinis susirinkimas) nusprendë imtis reformø Apðvietos idëjø dvasia. Visi Prancûzijos gyventojai turësiantys vienodas teises bei pareigas ir vienodas galimybes gauti tà paèià tarnybà. Liudvikas XVI vis dar prieðinosi toms naujovëms. Tada liaudis patraukë á Versalá ir atsiveþë karaliø su visa ðeima á Paryþiø. Steigiamasis susirinkimas priëmë ástatymà, kuriuo konfiskavo visas þemes, priklausiusias Katalikø baþnyèiai ir á uþsiená pabëgusiems aristokratams. 1791 m. buvo paskelbta naujoji konstitucija, bet karalius sosto neprarado, tik neteko neribotos valdþios. Kitos Europos monarchijos jautë pareigà ásikiðti ir paremti Prancûzijos karaliø, bet kovojo vangiai ir prancûzø kariuomenës neáveikë. Tuo tarpu rojalistai (karaliaus ðalininkai) buvo vis labiau persekiojami. Specialiai tam tikslui ásteigtas Revoliucinis tribunolas siuntë þmones myriop – jiems buvo kapojamos galvos tam tikslui sukonstruota giljotina. Buvo naikinama visa, kas tik priminë senàjá reþimà, – net ir mados: perukus ir pûstas kelnes ligi keliø pakeitë raudonos frygiðkos kepurës ir ilgos tiesios kelnës, kokias ir dabar dëvime. Liaudies masiø vadai Þorþas Dantonas ir Maksimilianas de Robespjeras buvo fanatikai. Jie nuteisë mirti (giljotinuoti) ir karaliø Liudvikà XVI, ir jo þmonà Marijà Antuanetæ. Uþsienio valstybës pasipiktino ir vël pasiuntë kariuomenæ Paryþiaus link, bet ir ðiuokart nieko nepeðë. Monarchijà pakeitë teroro valdþia. Robespjeras nukirsdino net savo bendraþygá Dantonà, kam ðis ragino taip þiauriai nebausti prieðø. Ga-
iSTORIJA
liausiai net liaudis sukilo prieð þudynes ir nugiljotinavo patá Robespjerà. 1795 m. buvo iðrinkta Direktorija ir jai pavesta valdyti Prancûzijà tautos vardu. Prancûzijos revoliucija lëmë milþiniðkas politines ir kultûrines permainas, atsiliepusias ir kitoms Europos valstybëms. Belgijoje ir Ðveicarijoje susikûrë pirmosios respublikos, pagrástos naujai formuluotais þmogaus teisiø principais.
Kas buvo Maksimilianas de Robespjeras? Advokatas Maksimilianas de Robespjeras (Maximilien de Robespierre, 1758–1794) Generaliniø luomø susirinkime atstovavo treèiajam luomui. Jis buvo gana santûraus bûdo pedantas, bet teroro valdþios laikotarpiu negailestingai þudë savo prieðus, nes norëjo pats vienas viskà spræsti. Giljotina
Verta dëmesio Bastilijos ðturmas 1789 m. liepos 14 d. prancûzai pasipylë á gatves, reikalaudami
Kaip buvo sudaryta Direktorija? Pagal naujàjà 1795 metø konstitucijà Direktorija buvo aukðèiausias valdþios organas. Penkis jos narius skyrë Seniûnø taryba ir Penkiø ðimtø taryba, kurià rinko pilieèiø iðrinkti rinkikai. Ið direktoriø labiausiai pagarsëjo Daza (Deazzas), Karno (Carnot) ir Sijesas (Sieye`s).
„laisvës, lygybës, brolybës“ (Liberté, Égalité, Fraternité). Liaudis ðturmavo Bastilijà, ir nuo to prasidëjo Prancûzijos didþioji revoliucija. Prancûzijoje ligi ðiol liepos 14-oji yra nacionalinë ðventë. Bet ir visai Europai tà dienà prasidëjo nauja epocha. Kuo toliau, tuo labiau konstitucijose imta akcentuoti þmogaus teises, o valdovai, kitàsyk gal ir nenoromis, turëjo su tuo sutikti.
49
Renesansas Renesansas þymi istorijos lûþá. Kartu su gotika baigiasi viduramþiai
Kaip galima iðversti þodá renesansas? Prancûzø kalbos þodis renaissance reiðkia atgimimà. XIX a. prancûzø istorikai taip pavadino 1400–1600 m. laikotarpá. Ðiuo terminu pabrëþiamas antikos idealø atgimimas. Dailininkai vis græþësi á anuos laikus; tai rodo ir paveikslø temos. Jø turinys nebe vien religinis, kaip kad buvo anksèiau; gausu ir graikø bei romënø mitologijos motyvø. Toks, pvz., yra garsusis Sandro Botièelio (Sandro Boticelli) paveikslas „Veneros gimimas“ (þr. spalvotàjà áklijà). Kas iðrado centrinæ perspektyvà? Centrinës perspektyvos iðradëju laikomas architektas Filipas Bruneleskis (Filippo Brunelleschi, 1377– 1446). Greièiausiai pieðiant antikinius Romos pastatus jam bus toptelëjæ, kaip paveikslo plokðtumoje tiksliai atvaizduoti trimatæ erdvæ.
158
ir prasideda naujieji amþiai. Ið esmës keièiasi þmogaus savivoka, jo pasaulëvaizdis ir poþiûris á menà. Tiesa, kai kurie ið tø pokyèiø uþsimezgæ jau tais „tamsiaisiais“ viduriniais amþiais. Nors gotikos dailës pagrindinë paskirtis – vaizdais pailiustruoti krikðèionybës dogmas apie pomirtiná gyvenimà, toji dailë jau stengësi tikroviðkiau vaizduoti þmogø ir já individualizuoti. O renesanso menas iðvis nebetarnauja religijai; þmogus, kaip asmenybë, tapatinamas su gamta. Taip pratæsiama antikos menininkø ir filosofø tradicija. Didingiausi gotikos meno ðedevrai sukurti Europoje á ðiauræ nuo Alpiø, o renesanso centru tapo Italija. Gotikos architektûroje vieðpatauja vertikalë, o renesanso – horizontalë. Vartojami antikiniai konstrukcijos ir puoðybos elementai – klasikinës kolonos, karnizai ir kita. Pastatø kompozicija simetriðka, jø proporcijos pritaikytos þmogui. Ypaè daug renesansiniø rûmø XV ir XVI a. pastatyta Italijoje. Nauji reikalavimai keliami ir mokslui: jo teiginiai turi bûti tikslûs ir ámanomi patikrinti. Daug labiau imta vertinti gamtos mokslus. Tai turëjo átakos ir menui. Dailininkai pradëjo taikyti kûrybai naujas anatomijos, matematikos ir kitø dalykø þinias. Centrinë perspektyva (lygiagretës tiesës sueina á sueigos taðkà F, esantá horizonto linijoje HH)
Dailė
Vienas naujøjø atradimø buvo centrinë perspektyva. Ji leido, pasinaudojant tikslia linijø konstrukcija, trimatæ erdvæ suprojektuoti á dvimatæ plokðtumà ir taip sudaryti þiûrovui gylio iliuzijà. Ar tik ne pirmas tapytojas, pritaikæs ðá naujàjá metodà savo paveikslams, buvo Mazaèas (Masaccio, 1401–1429). Freskoje „Deðimtinës mokëjimas“ (þr. spalvotàjà áklijà) peizaþo fone atvaizduotas Kristus, apsuptas mokiniø. Perspektyvinis namo atvaizdas suteikia paveikslui optinæ gylio iliuzijà. Sueigos taðkas, á kurá susibëga visos linijos, yra uþ Jëzaus figûros ir pabrëþia jo reikðmingumà. Menininkus domino ne tik mokslo duomenys apie fiziná pasaulá: jiems vis labiau rûpëjo atskleisti paveiksle vaizduojamo asmens charakterá. Bûtent renesanse imta kurti individø portretus. Áþymus to dalyko meistras buvo Albrechtas Diureris (Dürer, 1471–1528; þr. spalvotàjà áklijà). Jo autoportrete galima áþvelgti ir autoriaus jautrumà, ir didelá tapytojo pasitikëjimà savim. Tokia menininko pozicija bûdinga renesansui: kûrëjas ne tik pasirodo iðkilæs aukðèiau amatininko – jis jau tampa tobulo þmogaus tipu. Bûdamas visapusiðkai iðsilavinæs ir kupinas kûrybos galiø, jis susilaukia pagarbos, kaip Dievo ákvëptas genijus. Geras tokio uomo universale (visapusiðko þmogaus) pavyzdys – Leonardas da Vinèis (Leonardo da Vinci, 1452–1519). Jis buvo tuo pat metu iðradëjas, mokslininkas, muzikas ir tapytojas. Vaisingiausi Leonardo kûrybos metai sutampa su brandþiojo renesanso laikotarpiu. Jo nutapytoji madona (þr. spalvotàjà áklijà) nëra kokia antgamtiðka bûtybë – veikiau tai gyva moteris ið kûno ir kraujo, mylinti motina.
Kas yra freska? Freska – tai toks sienø tapybos kûrinys: daþai tepami ant dar drëgno kalkiø tinko. Tinkui dþiûstant daþai susijungia su kalkëmis ir tampa labai atsparûs, ilgai neblunka. Kadangi tinkas dþiûsta greitai, tapytojui tenka skubëti, dirbti be pertraukø. Kodël uomo universale buvo laikomas idealu? Renesansas iðkëlë þmogø á visatos centrà. Nebeuþteko, kaip kad viduramþiais, laikytis Baþnyèios mokymo. Þmogus privalëjo kuo geriausiai iðlavinti visus Dievo duotus gabumus ir talentus.
Verta dëmesio Monos Lizos paslaptis Turbût þinomiausias Leonardo da Vinèio tapytas portretas – Mona Liza. Kas gi ið tiesø buvo ta paslaptingai besiðypsanti moteris? Ilgai buvo manoma, jog tai turtingo pirklio Dþokondo (Giocondo) þmona. Bet naujausi tyrimai iðkëlë ir kitokià versijà: gal tai paties tapytojo portretas? Mat pabandþius kompiuterine technika sutapdinti senstelëjusio Leonardo ir Monos Lizos veido atvaizdus, krinta á akis stebëtini fizionominiai sutapimai.
159
Rokokas Ne taip jau lengva grieþtai atriboti barokà nuo rokoko. Jausmingu-
Kada prasidëjo ir kada baigësi rokoko laikotarpis? Chronologinës rokoko ribos nëra visai aiðkios, be to, ávairiose ðalyse jos nesutampa. Prancûzijoje jau apie 1717 m., netrukus po Liudviko XIV mirties, bûta paveikslø, priskiriamø rokokui. 1789 m. kilus Prancûzijos didþiajai revoliucijai rokokà iðstûmë klasicizmas. Kur yra arkadiniø kraðtovaizdþiø? Tikroji Arkadija – tai nedidelis Graikijos administracinis vienetas (nomas) Peloponeso pusiasalyje. Gamta ten skurdoka. Tai kodël su Arkadijos vardu siejamas idiliðkas rojaus kampelis? Kaltas romënø poetas Vergilijus. Jis apie 42 metus pr. Kr. ieðkojo idealios, malonios vietelës romantiðkø pastoraliniø (piemenø) eiliø herojams ir ilgai nesvarstæs ákurdino juos Graikijoje. Nuo tada Europos kultûroje Arkadija vadinamas pramanytas laimingas kraðtas, kur þmonës gyvena be jokiø rûpesèiø.
178
mas, natûralumas, gyvenimo dþiaugsmo teigimas – bruoþai, bûdingi barokui – iðliko ir rokoko mene, bet kitokiu pavidalu. Vitaliðkas, kartais net kiek neðvankus geismingumas uþleido vietà rafinuotesnei, þaismingesnei erotikai. Natûralumas virto pavirðutiniðkumu, o bûties dþiugesys reiðkiamas nebe aistringai, bet linksmai ir grakðèiai. Rokoko paveiksluose regime þmones, kurie gyvena tarsi tik tam, kad skubëtø ið vieno pokylio á kità ir mëgautøsi meilës nuotykiais. Populiarios to meto tapybos temos – buduarø vaizdai, leidþiantys þiûrovui pamatyti intymias scenas, idiliðkos pastoralës ir galantiðkos kompanijos palaimingame arkadiniame gamtovaizdyje. Tokià idiliðkà scenà gamtos prieglobstyje vaizduoja garsusis Antuano Vato (Antoine Watteau) paveikslas „Iðplaukimas á Kiteros salà“ (þr. spalvotàjà áklijà). Aristokratø poros elegantiðkais apdarais viena paskui kità traukia á pasakiðkai iðpuoðtà laivà, kuris, kaip rodo paveikslo pavadinimas, nuplukdysiàs jas á legendinæ meilës salà. Grakðèiai þengia dorybingosios damos, galantiðkai ir pagarbiai lydi jas ðaunieji kavalieriai. Ðia scena Vato idealizuoja nusigræþimà nuo tikrovës ir pasinërimà á asmeniðkiausius jausmus. Taèiau tie jausmai neturi perþengti tam tikros ribos. Mandagumas, galantiðkumas, skaistybë yra aukðèiausios rokoko epochos dorybës; pernelyg stiprioms emocijoms èia ne vieta. Ið to kylantá tyrà nerûpestingumà pabrëþia ir paveikslo koloritas. Èia nerasime ryðkiø kontrastø ir sodriø spalvø. Viskà dengia pasteliniø tonø ðydas: rausva, melsva ir þalsva – mëgstamiausios rokoko dailininkø spalvos. Moterø figûros gleþnos ir trapios kaip porcelianinës statulëlës. Beje, kaip tik XVIII amþiuje europieèiai iðmoko gaminti porcelianà ir pradëjo steigti porceliano manufaktûras, o jose, be ko kita, gaminti spalvotas statulëles, taip pamëgtas rokoko laikais. Koká poveiká turëjo tas ámantrus dailës stilius, kuris ðiandien mums gal rodosi nenatûralus arba net neskoningas? Barokas katalikiðkose feodalinëse valstybëse (tad ir Prancûzijoje) reprezentavo Baþnyèios ir karaliaus turtà ir galià. XVIII amþiuje abiejø tø institucijø valdþia ëmë silpnëti. Mirus Prancûzijos karaliui Liudvikui XIV, nebeliko tenykðtës diduomenës ásipareigojimø karaliaus rûmams.
Dailė
Uþuot vien tarnavæ monarchui, didikai galëjo sau leisti iðlaidþiai ir prabangiai gyventi savo malonumui. Galantiðkosios ðventës, kurias Vato áamþino paveiksluose, idealizuoja tà pasakiðkà, jokiø materialiniø rûpesèiø neslegiamà aristokratijos gyvenimà. Visiðkas pasinërimas á graþiø jausmø pasaulá, kurio nepasiekia në viena rimtesnë mintis, viena vertus, gal ir bûdingas realiam diduomenës gyvenimui vëlyvojo absoliutizmo epochoje; kita vertus, jame galima áþvelgti atkaklø norà pabëgti nuo artëjanèios socialiniø permainø audros. Su Prancûzijos didþiàja revoliucija baigësi ir rokoko epocha.
Verta dëmesio Rokoko pavadinimas
Kas Europoje iðrado porcelianà? Kinai jau XIII amþiuje mokëjo gaminti porcelianà. Po penketo ðimtmeèiø vokietis Johanas Frydrichas Betgeris (Johann Friedrich Böttger, 1682– 1719) tapo pirmuoju europieèiu, mokanèiu gaminti tà aukðtos kokybës keramikà. 1710 m. pradëjo veikti pirmoji porceliano manufaktûra, gaminanti garsøjá Meiseno porcelianà. Kas sieja „galantiðkàsias ðventes“ su Vato vardu? „Galantiðkøjø ðvenèiø“ motyvas yra rokoko iðradimas, tiksliau – Antuano Vato. Jo meistriðkumà kuriant to þanro paveikslus Prancûzijos akademija ávertino specialiai jam ásteigtu „galantiðkøjø ðvenèiø maestro“ garbës vardu.
Þodis rokokas, kaip ir patsai tas dailës stilius, gimë Prancûzijoje. Rococo terminà pirmiausia imta vartoti Paryþiaus dailininkø dirbtuvëse: tai lyg ir sudarkytas prancûzø kalbos þodis rocaille, reiðkiantis rieduliø sankaupà, olà, kriauklæ (plg. prancûzø roc – uola). Rococo prancûzai vadina visus urvo, kriauklës, uolø motyvus þaismingose puoðmenose, kurios tokios bûdingos to meto dailei ir architektûrai.
179
Valstybës valdymo formos Nuo to laiko, kai atsirado valstybës, susiklostë ávairiausios jø valdy-
Kas yra tironas? Tironas – tai asmuo, kuris uþgrobë valstybës valdþià (daþnai smurtu, lauþydamas ástatymus) ir ja neribotai naudojasi. Ðiaip jau kalboje tironu pavadinamas ir pernelyg valdingas þmogus, engiantis kitus. Kada yra diktatûra? Kai vienas þmogus arba viena partija ilgà laikà vien savo nuoþiûra valdo valstybæ, sakoma, kad tai – diktatûra. Daþniausiai tauta neturi galimybiø paþaboti diktatoriaus savivalæ – nëra, pvz., laisvos skirtingø partijø konkurencijos. Ar Lietuvos Respublikos Seimas – irgi parlamentas?* Taip. Ávairiø ðaliø parlamentai turi savus (tautinius) pavadinimus: Lietuvos, Lenkijos – Seimas, Latvijos – Saeima, Rusijos – Valstybës Dûma, Vokietijos – Bundestagas, Izraelio – Knesetas ir t. t.
* Liet. leidyklos tekstas
214
mo formos. Pagal tai, kiek þmoniø valstybæ valdo, skiriamos keturios valdymo sistemos: monarchija, aristokratija, oligarchija ir demokratija. Be to, valstybës skirstomos á monarchijas ir respublikas. Svarbu, ar valstybës valdþia kyla ið visos visuomenës (tada kalbama apie tautos suverenitetà), ar valdovas valdo tautà „ið virðaus“. Pastaruoju atveju gresia ir tironija, ir diktatûra. Europoje ilgà laikà daþniausia valdymo forma buvo monarchija. Ji grindþiama nuomone, kad tam tikras asmuo turi ypatingø gebëjimø valdyti valstybæ – pvz., gavæs jø ið Dievo malonës. Bet ir monarcho savivalæ ribojo teisës normos. Vadinamojoje konstitucinëje monarchijoje parlamentas kai kuriais atvejais, tarkim, leidþiant ástatymus, skirstant valstybës pinigus, turi sprendþiamojo balso teisæ. Parlamentinëje monarchijoje valdovas net negali savo nuoþiûra skirti vyriausybës nariø. Todël karaliai, kuriø dar yra likæ Europoje, vykdo daugiausia tik simbolines ir reprezentacines funkcijas. Oligarchinæ valstybæ valdo gyventojø maþuma, gavusi valdþià ne dël ypatingø sugebëjimø arba didelio iðprusimo, o tik dël to, kad priklauso tam tikrai visuomenës grupei. Aristokratinëje valstybëje tokià maþumà sudaro bajorai – aristokratai. Graikø kalbos þodis aristokratia reiðkia „geriausiøjø valdþia“. Bûtent tuo aristokratai grindþia savo teisæ valdyti ðalá: jø aukðta kilmë, turtai, kariniai ir politiniai nuopelnai ápareigojantys juos imtis atsakomybës uþ ðalies likimà. Þodis demokratija taip pat yra graikiðkos kilmës; jis reiðkia liaudies valdþià. Demokratinës valstybës pilieèiai dalyvauja jos politiniame gyvenime, nuo jø valios priklauso politiniai sprendimai. Ilgainiui kito ir demokratijos samprata. Antikinëje demokratijoje nei moterys, nei vergai neturëjo rinkimø teisës. Ðiø laikø demokratinëse valstybëse rinkimø teisë yra visuotinë – rinkëjais tampa visi pilieèiai, sulaukæ pilnametystës (paprastai 18 metø). Jie renka á parlamentà savo atstovus – deputatus (parlamento narius). Esminë parlamentinës demokratijos dalis – ávairios partijos, kaip tarpininkës tarp rinkëjø ir parlamento deputatø. Visos partijos nuolat konkuruoja tarpusavyje. [Pagal valdymo formà valstybës dar skirstomos á unitarines ir federacines. Unitarinëje valstybëje nëra administraciniø teritoriniø vienetø, turinèiø politiná savarankiðkumà; valstybë turi tik vienà (centrinæ) valdþià. Federacinæ valstybæ sudaro valstijos, kartais ir kitaip (pvz., þemëmis, kantonais) vadinami politiniai administraciniai
PolitikA
vienetai; jie turi savo parlamentus ir vyriausybes, bet valstybë turi tik vienà (bendrà) kariuomenæ, vienà pinigø sistemà, vykdo bendrà uþsienio politikà, jos gyventojai turi tà paèià pilietybæ. Dauguma pasaulio valstybiø yra unitarinës. Didþiausios federacinës respublikos ðiuo metu yra Indija, Pakistanas, Jungtinës Amerikos Valstijos, Rusija, Brazilija, Meksika, Nigerija, Vokietija. Seniausioji federacinë valstybë – Ðveicarijos Konfederacija (pradëjo kurtis 1291 m.). Ne visos federacinës valstybës yra respublikos; iðimtis – Jungtiniai Arabø Emyratai. – Liet. leidyklos tekstas] Visiðkai panaikinti valstybës valdþià komunistai þada komunizme. Jame visa nuosavybë bûsianti bendra, visi ðalies gyventojai sudarysià vienà kolektyvà. Tokià valstybës formà, komunistø ásitikinimu, galima esà ágyvendinti tik per revoliucijà. [Dabar tokias komunistines spekuliacijas maþai kas belaiko pagrástomis. – Liet. leidyklos pastaba]
Verta dëmesio Kuo socializmas skiriasi nuo komunizmo? Ið pirmo þvilgsnio socialistinë ir komunistinë sistema tarsi ir nesiskiria: abi jos, pvz., reikalauja, kad gamybos priemonës bûtø visos liaudies nuosavybë. Taèiau socializmas visada buvo veikiau etinis, gal net religinis solidarumo ir teisingumo siekis, o komunizmas – Markso moksliðkai iðprotauta aukðèiausia visuomenës raidos pakopa. Marksistai laiko socializmà pereinamàja pakopa ið þlunganèio kapitalizmo á komunizmà. Tik va bëda: tas kapitalizmas niekaip neþlunga!
Pliuralizmas ir konkurencija Pliuralistinëje visuomenëje bûna daug politiniø, ekonominiø, religiniø ir kitokiø interesø grupiø; jos vienos su kitomis konkuruoja. Bet smarkiø susidûrimø dël to nekyla: interesø grupës varþosi dël rinkëjø balsø ir joms galiausiai tenka rasti kompromisà. Valstybës uþdavinys – prireikus pareguliuoti tà sistemà, tarkim, paremti kokià itin silpnà grupæ. Kuo skiriasi komunizmas ir anarchija? Anarchija – tai tokia bûsena, kai neveikia nei valdþia, nei ástatymai. Tada visi þmonës turëtø bûti lygûs ir taikiai sugyventi. Anarchijos elementø yra ir marksizme. Bet anarchistai norëtø panaikinti valstybæ jau per paèià revoliucijà, o Marksas (Marx, 1818–1883) planavo po revoliucijos bûsiant visuomenës raidos fazæ, kurià jis pavadino proletariato diktatûra. Tik po to valstybë, pasak jo, atmirsianti, nes jos nebereikësià.
215
Visatos tyrimai Pirmieji þmonës, ëmæ rimtai domëtis visata, buvo graikai. Þiloje
Kas tie þvaigþdynai? Þmonës stebëjo þvaigþdes jau senø senovëje. Jie áþvelgë, kad daugelis þvaigþdþiø iðsidëstæ danguje tam tikromis figûromis, ir kiekvienà tokià figûrà pavadino kokio nors gyvûno, daikto arba asmens vardu. Ptolemajas skyrë 48 þvaigþdynus. Visus juos rasime ir ðiø laikø þvaigþdëlapiuose. Bet nuo Ptolemajo laikø atrasta ir daugiau þvaigþdynø, ypaè Pietø pusrutulyje, kurio negalëjo matyti Egipte gyvenantis mokslininkas. Dabar visas regimasis dangaus skliautas yra suskirstytas á 88 þvaigþdynus. Kas iðrado teleskopà? 1608 m. olandø optikas Hansas Lipersëjus (Lippershey) aptiko, kad kai á daiktà þiûri per du læðius, jis atrodo esàs arèiau. Jis átaisë læðius vamzdyje ir ðitaip sukûrë pirmàjá teleskopà. Kur kas geresnis buvo Galilëjo Galilëjaus sukonstruotasis teleskopas. Tolimø objektø vaizdà jis didino 33 kartus. Kodël Galilëjui teko stoti prieð baþnytiná teismà? Katalikø baþnyèia nepripaþino Koperniko teorijos. Baþnyèiai
242
senovëje jie manë, kad Þemë – tai plokðèias skridinys, esantis visatos centre. Bet jau Pitagoras (apie 570–497 m. pr. Kr.), o vëliau – ir Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) buvo ásitikinæ, kad mûsø planeta yra rutulys. Tiesa, Aristotelis árodinëjo, kad Saulë ir planetos sukasi aplink Þemæ. Pirmà iðsamø kosmoso modelá, kurio centre – Þemë, pateikë Ptolemajas (apie 100–160 m.). Ðis Aleksandrijos mokslininkas, kaip ir dauguma jo amþininkø, tikëjo, kad Saulë, Mënulis, planetos ir þvaigþdës skirtingomis trajektorijomis sukasi aplink Þemæ. Ptolemajas plika akimi áþiûrëjo 1080 þvaigþdþiø ir suskirstë jas á 48 grupes, kurias dabar vadiname þvaigþdynais. Praslinkus dar daugiau kaip trylikai ðimtmeèiø lenkø dvasininkas Mikalojus Kopernikas (Mikoùaj Kopernik, 1473–1543) knygoje „Apie dangaus sferø sukimàsi“ iðreiðkë abejojimà „Ptolemajo kosmosu“. Jis nustatë, kad planetos sukasi ne apie Þemæ, bet apie Saulæ. Ið pradþiø Krikðèioniø baþnyèia pasmerkë tà teorijà. Taèiau 1609 m. ji buvo patvirtinta. Vokieèiø astronomas Johanesas Kepleris (1571–1630) matematiniais metodais árodë, kad planetos skrieja aplink Saulæ elipsinëmis orbitomis. Tais paèiais metais italø fizikas Galilëjas Galilëjus (Galileo Galilei, 1564–1642) suþinojo apie naujà iðradimà – teleskopà. Jis irgi pasidirbdino panaðø ir netrukus juo aptiko ástabiø dalykø. Pamatæs, kad Venera, panaðiai kaip Mënulis, skirtingose fazëse bûna tai pjautuvo, tai pilnaties pavidalo, jis jau neabejojo, kad Venera sukasi aplink Saulæ, o ne aplink Þemæ. Padaræs dar keletà panaðiø atradimø Galilëjus vieðai paskelbë, kad Koperniko paþiûros á dangaus kûnø judëjimà esanèios teisingos ir jis joms pritaria. Vëliau baþnytinis teismas privertë Galilëjø atsiþadëti tø þodþiø. Dar tà patá ðimtmetá britø matematikas Izaokas Niutonas (Isaac Newton, 1643–1727) paskelbë savàjà gravitacijos (visuotinës traukos) teorijà, aiðkinanèià, kaip dangaus kûnai vienas kità traukia. Jis nustatë ir svorio jëgos formulæ. Dabar jau astronomai galëjo tiksliai apskaièiuoti Saulës bei planetø masæ ir jø skriejimo kelius. 1688 m. Izaokas Niutonas padirbdino pirmàjá veidrodiná teleskopà (reflektoriø). Didþiausias savo meto astronomas buvo seras Viljamas Herðelis (Sir William Herschel, 1738–1822). Ðis vokieèiø kilmës anglø moks-
Kosmosas
lininkas milþiniðku teleskopu atrado Urano planetà, ðimtus dvinariø þvaigþdþiø ir tûkstanèius þvaigþdþiø grupiø. Be to, jis nustatë, kad mûsø Saulë yra tik viena ið daugybës þvaigþdþiø, priklausanèiø neapsakomai didelei þvaigþdþiø aibei – Paukðèiø Takui. Dar po pusantro ðimtmeèio Edvinas Hablis (Edwin Hubble, 1889–1953) pagaliau ásitikino, kad ir Paukðèiø Takas – tik viena galaktika ið daugelio. Ðio amerikieèiø astronomo vardu pavadintas kosminis teleskopas, 1990 m. iðkeltas á orbità aplink Þemæ.
Senovinis teleskopas
Verta dëmesio Laiðkai tolimiems pasauliams Du JAV kosminiai zondai „Voyager“, 1977 m. paleisti visatos tyrimo tikslu, neða laiðkus ið Þemës apie mûsø planetà ir jos gyventojus. Aukso plokðtelëse atvaizduoti vyras, moteris ir vaikas, zondo trajektorija ir Þemës vieta Saulës sistemoje.
pasaulio centras buvo Þemë, tad viskas, net ir þvaigþdynai, turëjo suktis apie jà. O Galilëjus teigë prieðingai. Dël to Baþnyèia labai ánirðo ir 1616 m. Romoje privertë já iðsiþadëti Koperniko doktrinos. Kai 1632 m. Galilëjus sulauþë Baþnyèiai duotà paþadà, jam vël buvo uþdrausta skelbti savo paþiûras. Galilëjus, pabûgæs gresianèiø kankinimø ir kalëjimo, pakluso, bet, kaip sako legenda, èia pat sumurmëjæs: „O vis dëlto ji sukasi!“ Tik 1992 m. Katalikø baþnyèia oficialiai pripaþino Galilëjaus tyrimø iðvadas. Kas yra veidrodinis teleskopas? Izaokas Niutonas teleskopo vamzdyje vietoj læðio ástatë veidrodá. Mat mokslininkas ásitikino, kad ðiek tiek ágaubtas veidrodis (reflektorius) duoda atvaizdà be nepageidautinø spalvos iðkraipymø, bûdingø læðiui. Mûsø laikais dideliuose teleskopuose átaisomi áspûdingi ágaubti veidrodþiai. Didþiausias veidrodinis teleskopas yra Havajuose. Jo reflektoriaus skersmuo – 10 metrø.
243
Gydytojai ir vaistai Iðvengti ligø, jas gydyti ir padëti ligoniui – tai medicinos uþdaviniai.
Kokie buvo pirmieji vaistai? Senovëje þmonës gydësi þolelëmis. Senuose egiptieèiø, babilonieèiø ir kinø medicinos þinynø pieðiniuose vaizduojama ðimtai vaistiniø augalø. Ið lapø ir samanø buvo daromi ir tvarsèiai, ir kompresai. Dar ir mûsø laikais augalai yra vertinga vaistinë þaliava. Kaip elgtis ápareigoja Hipokrato priesaika? Pradedantiesiems gydytojams Hipokratas liepdavo prisiekti, kad skirs gydymà, naudingà ligoniui, ir niekad nesigriebs chirurginiø operacijø, kuriø neiðmano. Be to, gydytojai turëjo grieþtai saugoti profesinæ paslaptá.
290
O svarbiausios gydymo priemonës yra vaistai ir chirurginës operacijos. Tiksliai neþinoma, kada atsirado medicina. Archeologiniai radiniai liudija, kad jau akmens amþiaus þmonës paþinojo gydomàsias þoles ir mokëjo sustatyti lûþusius kaulus. O kodël mes nebemokam? Mokslinë medicina gimë senovës Graikijoje. Garsiausias graikø gydytojas buvo Hipokratas (apie 460–377 m. pr. Kr.). Ilgai medicina rëmësi jo pamokymais. Ið savo kolegø gydytojø Hipokratas reikalavo pirmiau visapusiðkai iðtirti ligos simptomus ir tik tada imtis gydyti. Be to, visada reikëtø ið pradþiø paskatinti paties ligonio organizmà prieðintis ligai, o tik paskui griebtis vaistø. Pagal Hipokrato nurodymà kiekvienas gydytojas, baigæs medicinos mokslus, privalëjo prieð imdamasis darbo prisiekti. Ir mûsø laikais medikai duoda Hipokrato priesaikà. Kai XV amþiuje buvo panaikintas draudimas skrosti lavonus, prasidëjo sparti medicinos paþanga. 1543 m. Andrëjas Vezalijus (Andreas Vesalius, 1514–1564) paskelbë traktatà „Apie þmogaus kûno sandarà“ ir tapo anatomijos pradininku. 1616 m. anglø gydytojas Viljamas Harvëjus (William Harvey, 1578–1657) padarë epochiná atradimà, o 1628 m. apraðë já knygoje „Anatominiai gyvûnø ðirdies ir kraujo judëjimo tyrimai“. Harvëjus atrado kraujotakà (kraujo apytakà). Medicinos paþanga neprivertë ðundaktariø atsisakyti savo amato: jø nestigo visais laikais. 1796 m. anglø gydytojas Edvardas Dþeneris (Edward Jenner, 1749–1832) pirmàsyk Europoje sëkmingai paskiepijo þmogø nuo raupø (tiesa, yra þiniø, kad Kinijoje nuo raupø buvo skiepijama jau XVI amþiuje). Vëliau buvo iðrasti skiepai ir nuo daugelio kitø infekciniø ligø. XIX amþiuje nustatyta, kad bakterijos gali sukelti ligas. Prancûzø mokslininkas Luji Pasteras (Louis Pasteur, 1822–1895) rado bûdà, kaip kaitinimu padidinti maisto produktø patvarumà, kad jie ilgai negestø. Tas bûdas buvo pavadintas pasterizacija. Vokieèiø gydytojas Robertas Kochas (1843–1910) nustatë, kad kiekvienà uþkreèiamà ligà sukelia tam tikri mikrobai. 1882 m. jis atrado tuberkuliozës sukëlëjà, o dar po metø – choleros sukëlëjà.
BiologIJA
Dar po 7 metø vokieèiø medikui Ëmiliui Bëringui (Emil von Behring, 1854–1917) pavyko sukurti skiepus nuo difterijos ir stabligës. Jis suleisdavo bandomiesiems gyvulëliams truputá nuodø, kuriuos gamina difterijos arba stabligës sukëlëjai, ir ið tø gyvulëliø kraujo gamindavo vakcinà. Epochiná medicinos atradimà padarë Aleksandras Flemingas (Alexander Fleming, 1881–1955). Tasai ðkotø mokslininkas 1928 m. pastebëjo, kad jo bakterijø maitinamojoje terpëje ásiveisë pelësiø ir sunaikino visus mikroorganizmus. Tada Flemingas ið pelëjûno Penicillium iðgavo pirmàjá (ir lig ðiol daþniausiai vartojamà) vaistà, kuris naikina bakterijas ir trukdo joms daugintis. Já atradëjas pavadino penicilinu. Vëliau buvo atrasta dar daug kitø vaistiniø medþiagø, tinkamø tam tikroms ligoms gydyti. Tai padëjo iðgelbëti gyvybæ milijonams þmoniø. Susikûrë didelë farmacijos pramonë.
Maro gydytojas viduramþiais
Verta dëmesio Gydymo dievas
Kokiø ðundaktariø buvo senovëje? Dar XVI amþiuje po Vidurio Europà keliaudavo prekeiviai arba apsiðaukëliai gydytojai ir turguje ákyriai siûlydavo gydomuosius tepalus arba vaistus nuo visø ligø. Kol ligonis ásitikindavo, kad tie vaistai nieko nepadeda, ðundaktaris bûdavo jau kaþin kur nusidanginæs. Ar cholera – labai pavojinga liga? Sergant kai kuriomis ligomis, kaip antai cholera arba ðiltine, organizmas praranda labai daug vandens – tai pavojinga gyvybei. Infekcinë liga cholera 1817 m. ëmë skverbtis ið Indijos á Vakarus. Daugiausia þmoniø ja uþsikrëtë ankðtuose, neðvariuose pramoniniuose Europos miestuose. 1866 m. vien Prûsijoje nuo choleros mirë per 100 000 þmoniø.
Graikø gydymo dievo Asklepijo lazda ir ðventoji gyvatë iki ðiol simbolizuoja medicinà. Kai Asklepijas (romënai já vadino Eskulapu), pasak legendos, pabandë prikelti mirusiuosius, Dzeusas já þaibu nutrenkë á poþemio pasaulá. Asklepijo kultas suklestëjo V a. pr. Kr., kai dar buvo gyvas Hipokratas.
291