Issuu

1 skyrius

8 Aukštai iškėlusi smakrą, nuo veido atmetusi šviesias gar banas Aivė užtrenkė socialinės pedagogės duris ir nužingsnia vo mokyklos koridoriumi. Keli vaikinai iš plaukikų komandos atsisuko ir akimis nulydėjo merginą, einančią link užrakina mos spintelės. Aivė atrėmė jų žvilgsnius, pasistengė nenuleisti akių ir neprarasti pasitikėjimo. Kelnes ir palaidinukę pirma jai dienai mokykloje jai išrinko Suzana, jos geriausia draugė ir neprilygstama mados žinovė. Gaila, jog prie šios aprangos nepriderino dar ir maišo, kad galėčiau užsimauti ant galvos, pamanė Aivė. Ji praėjo pro skelbimų lentą, skirtą vyresnėms klasėms. Mokiniai šnabždėjosi ir rodė jos pusėn nežymiai linksėdami. To ir reikėjo tikėtis. Pirštais badytų kiekvieną Tristano Karaterso mylėtą mer giną. Apkalbėtų bet kurią, buvusią su Tristanu tą naktį, kai jis žuvo. Tad nenuostabu, kad kiekviena mergina, bandžiusi nu sižudyti negalėdama išgyventi vaikino netekties, būtų apšne kama ir stebima it pro didinamąjį stiklą. Štai ką visi galvojo

Elizabeth Chandler

apie Aivę: visiškai puolusi į neviltį prisigėrė piliulių ir metėsi po traukiniu. Bet ji prisiminė vien nevilties kupinas dienas, tą ilgą vasa rą po avarijos, naktų košmarus su nelemtu elniu, vis atsitren kiančiu į priekinį automobilio langą. Prieš tris savaites naktį užgulė kitoks slogutis ir ji pabudo šaukdama. Iš tos nakties teatsiminė tai, kaip guodė įbrolis Gregoris ir kaip paskui už snūdo žiūrėdama į Tristano nuotrauką. O dabar ta nuotrauka, jos mėgstamiausia, kurioje Tristanas vilki seną, aptrintą mo kyklinį švarką, ant galvos užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę snapeliu atgal, ją persekioja. Nuotrauka jai vaidenosi dar iki tada, kai mažasis broliukas paporino keistą istoriją apie naktį traukinių stotyje. Filipo pasakojimas, kad Aivę išgelbėjo angelas, neįtikino nei jos šeimos, nei policijos, – visi manė, jog tai buvo ban dymas nusižudyti. Ir kaip ji galėtų juos įtikinti, kad negėrė vaistų, jei ligoninėje jų rado kraujyje? Kaip užginti mašinisto žodžius policijai, kad jis tikrai nebūtų galėjęs laiku sustabdyti traukinio? – Čiulba ulba balandėlė, – Aivės mintis nutraukė tylus, drebantis balsas. – Čiulba ulba... Balsas sklido iš tamsaus kampo po laiptais. Aivė suprato, kad tai Erikas Gentas, geriausias Gregorio draugas. Mergina ėjo kaip ėjusi. – Čiulba ulba balandėlė... Pamatęs, kad ji nekreipia dėmesio, vaikinas išniro iš po laiptų. Atrodė kaip ką tik iš kapų išbaidyti griaučiai: kaktą dengiantys reti šviesūs plaukai buvo sulipę sruogomis, akys

Artimos sielos

priminė blyškiai žydro marmuro akmenėlius, įstatytus į gilias akiduobes. Eriko Aivė nebuvo mačiusi tris pastarąsias savai tes. Spėjo, kad Gregoris stengėsi laikyti savo kandųjį draugužį kuo toliau nuo jos. Vaikinas spėriai išniro iš slėptuvės ir užtvėrė jai kelią. – Kodėl visko neužbaigei? – paklausė jis. – Neišlaikė ner vai? Kodėl nenušokai ir nepasidarei galo? – Nuvyliau tave? – piktai paklausė Aivė. – Čiulba ulba balandėlė, – pašaipiai suulbėjo paploninęs balsą. – Palik mane ramybėje, Erikai. Mergina paspartino žingsnį. – Ei ei, tik ne dabar, – ploni pirštai stipriai suspaudė rie šą. – Taip lengvai manęs neatsikratysi, Aive. Tu ir aš – mudu turime daug bendra. – Tarp mūsų nėra nieko bendra! – atrėžė traukdama ranką. – Gregoris, – priminė kilstelėdamas vieną pirštą. – Narko tikai, – ištiesė antrąjį. – Ir mes abu esame žaidimo „Kas pir mas dės į kojas“ čempionai, – pakrutino trečią pirštą. – Taigi matai, mes dabar bičiuliai. Aivė ramiai žingsniavo tolyn, nors norėjosi bėgte bėgti. Erikas trepsėjo greta. – Pasakyk savo bičiuliui, – kalbėjo jis, – kas tave privertė taip pasielgti? Ką galvojai matydama link savęs lekiantį trau kinį? Kur taip apsinešei? Ar vežė? Aivę erzino jo klausimai. Kaip galima manyti, kad ji sąmo ningai puolė po traukiniu? Ji prarado Tristaną, bet jos gyveni me yra ir kitų žmonių, kurie jai be galo rūpi, – Filipas, motina,

Elizabeth Chandler

Suzana ir Betė, galų gale Gregoris, saugojęs ir guodęs ją žuvus vaikinui. Gregoriui taip pat teko daug išgyventi, prieš mėnesį iki Tristano mirties nusižudė jo motina. Ji matė, kaip ta mirtis Gregorį įskaudino ir kartu supykdė. Visiška nesąmonė many ti, kad ir Aivė galėtų pasielgti taip pat. Bet visi kalbėjo kaip tik taip. Net Gregoris. – Kiek kartų galiu tau kartoti, Erikai? Aš nepamenu, kas įvyko tą naktį. Nepamenu. – Prisiminsi, – atsakė tyliai juokdamasis. – Anksčiau ar vė liau prisiminsi. Tai pasakęs jis atsitraukė ir apsisuko, kaip šuo, priėjęs savo valdų ribą. Aivė, nekreipdama dėmesio į smalsius žvilgsnius, nuėjo link savo ir draugių spintelių. Vylėsi, kad įvadinis kur sas vyresnių klasių mokiniams baigėsi ir Betė su Suzana bus laisvos. Aivei nereikėjo žiūrėti į numerius, kad rastų naująją Suza nos Goldštein spintelę. Nors draugės čia dar nesimatė, spintelė iš tolo dvelkė mėgstamiausiais jos kvepalais, mat viduje buvo pastačiusi neužsuktą buteliuką, tad kvapas ir parodė Aivei ke lią, kaip ir daugeliui vaikinų, kuriems magėjo palikti Suzanai meilės laiškelius. Neseniai draugė ėmė susitikinėti su trimis naujais vaikinais, tačiau Betė su Aive žinojo, kad ji taip elgiasi tik norėdama priversti Gregorį pavyduliauti. Iš Betės van Deik spintelės, šįmet esančios arčiau Aivės, taip pat kyšojo popieriaus kraštelis, tik vargu ar nuo kokio įsimylėjusio gražuolio. Veikiausiai Betė privėrė durelėmis dar vieno karšto, aistromis pulsuojančio romano puslapį, vieno iš daugelio, marginančių jos sąsiuvinį.

Artimos sielos

Aivė priėjo prie savo spintelės ketindama pasidėti nau jus vadovėlius. Pritūpusi surinko skaičius ir atidarė dureles. Viduje buvo priklijuota Tristano nuotrauka – ta, kuri perse kiojo ją jau tris savaites. Sekundei jai užėmė kvapą. Kaip ji čia pateko? Mergina karštligiškai perkratė galvoje šį rytą, kur buvo ir ką veikė: klasės valandėlė, paskui bendras mokyklos susirinki mas, tada mokyklos parduotuvė ir galiausiai apsilankymas pas socialinę pedagogę. Dar kartą perbėgo mintimis šią dieną, bet neprisiminė, kad būtų klijavusi nuotrauką prie durelių. Gal ji išties išėjo iš proto? Aivė užsimerkė ir atsirėmė į dureles. Aš beprotė, pagalvo jo. Tikrai kvaištelėjau. – Ar aš kvaištelėjau, Gregori? – paklausė prieš tris savaites stovėdama savo miegamajame. Buvo ką tik grįžusi iš ligoni nės. Drebančiomis rankomis laikė Tristano nuotrauką. Grego ris švelniai paėmė ją iš merginos ir padavė Filipui, jos devyn mečiam gelbėtojui. – Tu pasitaisysi, Aive. Aš tuo nė kiek neabejoju, – atsakė guldydamas ją į lovą šalia savęs ir apkabindamas. – Vadinasi, manai, kad dabar esu išprotėjusi. Gregoris išsisuko nuo atsakymo. Kai atėjo aplankyti į ligo ninę, Aivė pastebėjo, kad jis pasikeitęs. Tamsūs vaikino plau kai kaip visada buvo tvarkingai sušukuoti, bet malonus veidas priminė kaukę, kaip tada, kai išvydo Gregorį pirmą kartą, o šviesiai pilkos akys neišdavė slapčiausių minčių. – Man sunku ką nors pasakyti, Aive, – atsargiai prabilo jis. – Juk negaliu žinoti, ką tada galvojai, – jis žvilgtelėjo į ber

Elizabeth Chandler

niuką, nuotrauką statantį ant komodos. – Ir Filipo pasakoji mas tik dar labiau viską supainiojo. Aivės broliukas dėbtelėjo į vaikiną neslėpdamas prie šiškumo. – Dabar, kai mes vieni, gali papasakoti, kas iš tikrųjų atsi tiko, Filipai, – pasiūlė Gregoris. Berniukas nužvelgė dvi tuščias lentynas, ant kurių anks čiau stovėjo Aivės angelai. Dabar statulėlės pas jį. Sesuo atida vė su sąlyga, kad jis daugiau niekada nekalbės apie angelus. – Jau pasakojau. – Pabandyk dar sykį, – tyliai paprašė Gregoris. Jautėsi, kad jis įsitempęs. – Prašau, Filipai, – ištiesė ranką Aivė. – Man tai labai padėtų. Broliukas nesukrutėjo, jos ranka taip ir liko kyboti ore. Aivė žinojo, kad jam įgriso būti kvočiamam: iš pradžių polici jos, paskui gydytojų ligoninėje, o kur dar jų motina ir Grego rio tėvas Endrius. – Aš miegojau, – prabilo Filipas. – Kai tau prisisapnavo košmaras, Gregoris pasakė, kad pabus su tavimi. Tada užmi gau. Bet netrukus išgirdau, kad kažkas mane kviečia. Iš pra džių nesupratau kas. Balsas liepė keltis. Sakė, kad tau reikia pagalbos. Filipas nutilo, tarsi istorija tuo ir būtų pasibaigusi. – Ir? Jis pažvelgė į tuščias lentynas ir atsitraukė. – Pasakok, – paragino Aivė. – Tu pradėsi ant manęs šaukti.

Artimos sielos

– Nepradėsiu, – patikino sesuo. – Nei aš, nei Gregoris, – ir ji suokalbiškai žvilgtelėjo į įbrolį. – Paprasčiausiai papasakok, ką prisimeni. – Tu išgirdai galvoje balsą, – tarė Gregoris, – jis sakė, kad Aivei reikia pagalbos. Tas balsas priminė Tristano. – Tai ir buvo Tristanas, – spyrėsi Filipas. – Angelas Tris tanas! – Gerai, gerai, – nuramino jį Gregoris. – Ar tas balsas pasakė, kodėl man gresia pavojus? – pa klausė Aivė. – Ar balsas pasakė, kur aš? Berniukas papurtė galvą. – Tristanas liepė apsiauti batus, nulipti laiptais ir išeiti pro užpakalines duris. Tada mes nubėgome per kiemą iki akmenų sienelės. Aš žinojau, kad man nepavyktų nusileisti, bet Trista nas patikino, jog viskas bus gerai, nes jis su manimi. Aivė pajuto, kad šalia stovintis Gregoris įsitempė, bet vis tiek padrąsinamai linktelėjo Filipui. – Buvo išties baisu, Aive, lipti tuo skardžiu žemyn. Vos iš silaikiau. Akmenys buvo labai slidūs. – Tai neįmanoma, – pasakė suirzęs ir suglumęs Grego ris. – Vaikas negalėjo to padaryti. Net aš neįstengčiau ten nu sirabždinti. – Su manimi buvo Tristanas, – priminė berniukas. – Nežinau, Filipai, kaip tu nusigavai iki traukinių stoties, – įpykęs išpoškino Gregoris, – bet aš jau pavargau klausytis tų nesąmonių apie Tristaną. Nenoriu daugiau jų girdėti. – Užtat aš noriu, – tyliai pasakė Aivė ir pajuto, kad Grego ris užgniaužė kvapą. – Tęsk, – paragino ji.

Elizabeth Chandler

– Nusileidę turėjom perlipti per tvorą. Aš paklausiau, kas čia dedasi, bet Tristanas man nepaaiškino. Tik pasakė, kad tu rim tau padėti. Tai aš ir pradėjau lipti, bet paskui suklydau. Maniau, kad galim skristi, nes Tristanas angelas, – Gregoris pašoko ir ėmė vaikščioti po miegamąjį, – bet mes negalėjom ir nukritom nuo tos aukštos tvoros, nuo paties viršaus. Aivė sužiuro į aprištą broliuko kulkšnį. Berniuko keliai buvo subraižyti, nusėti mėlynėmis. – Tada išgirdom švilpiant traukinį. Mes bėgom toliau. Kai priartėjom, pamatėm tave ant platformos. Mes tave šaukėm, Aive, bet tu negirdėjai. Užbėgom laiptais ir leidomės per tiltą. Tada ir pamatėm tą kitą Tristaną. Su kepuraite ir švarku, kaip nuotraukoje, – pasakė besdamas pirštu į komodą. Aivė sudrebėjo. – Taigi, – ištarė Gregoris, – angelas Tristanas dabar buvo dviejose vietose – su tavimi ir kitoje bėgių pusėje. Jis sumanė pajuokauti su Aive kviesdamas pas save. Nevykęs pokštas. – Tristanas buvo su manimi, – pasakė Filipas. – Tada kas buvo kitoje bėgių pusėje? – paklausė Gregoris. – Blogasis angelas! – atrėžė visiškai įsitikinęs Filipas. – Tas, kuris norėjo, kad Aivė mirtų. Gregoris sumirksėjo. Mergina susmuko lovos galvūgalyje. Kad ir kaip keistai skambėjo Filipo pasakojimas, Aivei jis atrodė panašesnis į tie są nei mintis, jog ji, apkvaitusi nuo narkotikų, galėjo pulti po traukiniu. Be to, faktas lieka faktu: jos broliukas kažkaip at sirado stotyje ir sugebėjo paskutinę minutę atitraukti ją nuo

Artimos sielos

bėgių. Mašinistas pamatė priešais neaiškų siluetą ir pranešė per radiją, kad negalėjo laiku sustabdyti traukinio. – Maniau, kad tu matei Tristaną, – ištarė Filipas. – Kodėl? – paklausė Aivė. – Nes atsisukai. Maniau, kad matei jo švytėjimą, – Filipas viltingai sužiuro į seserį. Aivė papurtė galvą. – Aš neprisimenu. Nepamenu nieko, kas vyko stotyje. Gal būtų daug lengviau, jei niekada ir neprisiminčiau to, kas ten darėsi, pamanė Aivė. Bet dabar, vos pažvelgia į nuo trauką, pasąmonėje kažkas ima kirbėti. Kažkas tarsi neleidžia jai atitraukti nuo jos žvilgsnio ir tų įvykių pamiršti. Aivė įbedė akis į nuotrauką ir spoksojo tol, kol vaizdas išskydo. Ji pati nepajuto, kad ėmė verkti. – Aive, Aive, nereikia... Suzanos žodžiai grąžino ją į tikrovę. Kilstelėjusi galvą pa matė, kad draugė pritūpusi prie spintelės šalimais. Jos lūpos buvo tvirtai sučiauptos, tesimatė plonytė ryškiai dažyta linija. Betė, jau irgi atėjusi iš įvadinio kurso, stovėjo šalia ir apgrai bomis ieškojo kuprinėje vienkartinių nosinaičių. Draugė pa žvelgė į Aivę iš viršaus – jos pačios akys buvo sklidinos ašarų. – Man viskas gerai, – ištarė Aivė ir dirsčiodama tai į vieną, tai į kitą draugę paskubomis nusibraukė ašaras. – Tikrai. Bet matė, kad merginos nė per nago juodymą ja netiki. Į mokyklą ją šiandien atvežė Gregoris, o Suzana ketino parvež ti. Atrodė, kad visi mano, jog jai negalima patikėti automobi lio, jog bet kurią minutę ji galėtų paleisti vairą ir nugarmėti nuo stačios uolos.

Elizabeth Chandler

– Neturėtum laikyti šitos nuotraukos spintelėje, – patarė Suzana. – Anksčiau ar vėliau privalėsi viską pamiršti. Taip tu tik... Ji nutilo dvejodama. – Einu iš proto? Suzana atmetė tankius juodus plaukus ir ėmė žaisti apvaliu auksiniu auskaru. Anksčiau ji niekada nesikuklindavo išrėžti, ką mano, bet dabar pasidarė atsargesnė. – Iš to nebus nieko gero, Aive, – galiausiai ištarė. – Be rei kalo laikai čia tą nuotrauką. Juk kiekvieną kartą atidarius du ris primintų jį. – Ne aš čia ją prilipdžiau, – pasakė Aivė draugei. Suzana susiraukė. – Ką nori pasakyti? – Ar matei mane tai darant? – paklausė Aivė. – Na ne, bet turėtum prisiminti... – pradėjo draugė. – Aš jos nekabinau. Suzana su Bete susižvalgė. – Vadinasi, pakabino kažkas kitas, – pasakė Aivė jausda masi užtikrinta kaip niekada. – Tai mokyklinė nuotrauka. Bet kas galėjo ją turėti. Aš jos čia nelipinau, vadinasi, priklijavo kas nors kitas. Minutę tvyrojo tyla. Galų gale Suzana atsiduso. – Ar mateisi šiandien su socialine pedagoge? – paklausė Betė. – Ką tik iš ten, – atsakė Aivė uždarydama spintelę. Nuo trauką paliko viduje. Ji atsistojo šalia Betės. Šiai drabužius irgi buvo išrinkusi Suzana. Tačiau Betė, kad ir kaip apsirengtų, Ai

Artimos sielos

vei visuomet atrodė lyg išpūstakė pelėda apskritu veideliu ir į visas puses styrančiais sruogelėmis šviesintais plaukais. – Ką sakė ponia Brais? – pasiteiravo Betė, kai draugės pa traukė koridoriumi. – Nieko ypatinga. Kad lankyčiausi pas ją dukart per savai tę ir užeičiau, jei pasitaikys itin bloga diena. Tai jūs abi ateisite pirmadienį? – paklausė Aivė pakeisdama temą. Suzanos akys nušvito. – Į Beinsų pokylį? Juk tai Darbo dienos tradicija! – sušuko ji, nes palengvėjo supratus, kad kalba pakrypo apie vakarėlį. Draugė žinojo, kad pastarasis mėnuo Suzanai nebuvo len gvas. Ji taip pavydėjo Gregorio dėmesio Aivei, kad net buvo nustojusi su ja šnekėtis. Vėliau, kai Gregoris papasakojo, jog įseserė bandė nusižudyti, Suzana ėmė graužtis, kad atsuko draugei nugarą. Tačiau Aivė ir pati jautėsi kalta dėl jųdviejų nesantaikos. Ji per daug suartėjo su įbroliu. Maždaug prieš tris savaites iki įvykio traukinių stotyje Gregoris ėmė elgtis su Aive daug šalčiau – veikiau kaip su seserimi, o ne su jam patinkan čia mergina. Tada Suzana vėl pradėjo bendrauti su drauge, o Aivė dėl to tik džiaugėsi. – Beinsų pokylyje dalyvaujam nuo vaikystės, – paaiškino Betė Aivei. – Dalyvauja visi Stounhilio gyventojai. – Išskyrus mane, – tarstelėjo Aivė. – Ir Vilą. Jis, kaip ir tu, čia atsikėlė praėjusią žiemą, – pri minė Betė. – Pasakiau jam apie pobūvį. Jis ateis. Švenčiama pirmą rugsėjo pirmadienį Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kana doje (vert. past.).

Elizabeth Chandler

– Ateis? – Aivė pastebėjo, kad Betė ir Vilas vis daugiau lai ko praleidžia kartu. – Jis šaunus vaikinas. – Tikrai šaunus, – karštai pritarė draugė. Akimirką jos žvelgė viena į kitą. Nejau Betė ir Vilas ne šiaip draugai, nusistebėjo Aivė. Gal Betė, parašiusi tiek mei lės romanų, ir pati įsimylėjo? Nieko keista: daugelis mergaičių buvo įsižiūrėjusios Vilą. Aivė ir pati žvelgdama į tamsiai rudas jo akis... Ji staiga susizgribo ir išmetė iš galvos tą mintį. Ji dau giau niekada neįsimylės. Merginos prasispraudė pro mokyklos duris. Suzana pir moji patraukė link automobilių kelio, eiti reikėjo aplink aikš telę, kur treniravosi futbolo komanda. – Aš turiu gauti komandos lankstinuką, – tarė Suzana, pa dėbsojusi kelias minutes. – O tai pradėsiu seilėtis dėl kokio nors keturiasdešimt devintojo ir staiga paaiškės, kad jis tik antraklasis. – Gražuoliukas lieka gražuoliuku, – filosofiškai leptelėjo Betė. – Dabar madinga vyresnėms merginoms draugauti su jaunesniais. – Tik nesakykit Gregoriui, kad spoksojau, – apsimestinai baimingai ištarė Suzana draugėms einant link automobilių. – O ką? Jau negalima net pasidairyti? – nekaltai paklausė Betė. – Nors... Tiesą sakant, pasakykit. Pasakykit jam! – sušuko Suzana dramatiškai ištiesdama rankas. – Pasakyk jam, Aive, kad aš smaginuosi apžiūrinėdama kitus vaikinus. Aivė tik nusišypsojo. Nuo pat draugystės pradžios Suzana ir Gregoris nuolat kurstė vienas kito aistras.

Artimos sielos

– Tikrai, kodėl turėčiau apsiriboti vienu vaikinu? – tęsė Suzana. Aivė žinojo, kad draugė apsimetinėja. Nuo kovo ji iki ausų įsimylėjusi Gregorį ir vien tegalvoja, kaip pririšti jį prie savęs. – Per Beinsų vakarėlį pradėsiu rimtai dairytis, – Suzana at rakino mašinos dureles. – Juk žinote, kad ten užsimezgė dau gybė mokyklos romanų. – O kiek romanų planuoji užmegzti tu? – įgėlė Aivė. – Šešis. – Puiku, – nudžiugo Betė, – galėsiu aprašyti dar šešių su daužytų širdžių tragedijas. – Gerai, pasitenkinsiu penkiais, – pridūrė Suzana šelmiš kai dirstelėdama į Aivę, – vieną atiduosiu tau, jei liausiesi gal vojusi apie Tristaną. Aivė nieko neatsakė. Suzana įsėdo į automobilį, uždarė dureles ir atrakino ke leivio dureles. Aivei nespėjus įlipti Betė sugriebė jos ranką. Draugė prakalbo greitai ir tyliai. – Tu negali pamiršti, Aive. Dar ne laikas. Būtų pavojinga pamiršti. Pasąmonėje mergina vėl pajuto tą dilgčiojimą. Betė staigiai atidarė savo mašinos dureles, įšoko vidun ir greitai nuvažiavo. Suzana dirstelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį ir susiraukė. – Nesuprantu, kas atsitiko tai mergiotei. Pastaruoju metu ji šokinėja it išgąsdintas triušis. Ką ji tau sakė? Aivė gūžtelėjo. – Tik davė mažą patarimą.

Elizabeth Chandler

– Nepasakok... Išklojo dar vieną savo aiškiaregystę? Aivė tylėjo. Suzana nusijuokė. – Sutik, drauge, Betė kuoktelėjusi. Aš niekada nežiūriu į jos patarimus rimtai. Ir tau patarčiau. – Iki šiol aš irgi nežiūrėjau, – atsakė Aivė. Ir abu kartus, pamanė ji, dėl to pasigailėjau.