1 | Prisiekusiųjų teisme
Ponas Logiudisas. Prašom pasakyti savo vardą ir pavardę. Liudytojas.
Endrius Barberis.
Ponas Logiudisas. Kuo dirbate, pone Barberi? Liudytojas.
Dvidešimt dvejus metus buvau šios apygardos prokuroro padėjėjas.
Ponas Logiudisas. Sakot, buvote. O kuo dirbate dabar? Liudytojas.
Tarkim, esu bedarbis.
2
008 metų balandį Nilas Logiudisas galiausiai pasiekė, kad man būtų įteiktas šaukimas duoti parodymus Didžiajai prisiekusiųjų žiuri. Tik per vėlai – ir šiai bylai, žinoma, ir pačiam Logiudisui. Jo reputacija buvo nepataisomai sugadinta, kaip ir karjera. Teismo kaltintojas su sugadinta reputacija dar gali kažkiek laiko apgailėtinai gyvalioti, bet kolegos skersakiuos kaip vilkai, kol galiausiai jis bus išguitas lauk – visos gaujos labui. Esu matęs tai daugybę kartų: vieną dieną koks nors apygardos prokuroro padėjėjas esti nepakeičiamas, kitą – jau visų pamirštas. Visuomet jaučiau silpnybę Nilui Logiudisui (tariama Logiuu-disui). Jis atėjo į apygardos prokuroro biurą daugiau nei dešimtį metų prieš šį įvykį, iškart po teisės studijų. Tada ėjo
8 | William Landay
trisdešimtus metus, buvo nedidelio ūgio, jau retėjančiais plaukais ir atsikišusiu pilvuku. Stambūs dantys netilpo Nilui burnoje, susičiaupti jam reikėjo pastangų, kaip ir uždarant prigrūstą lagaminą, dėl to jis visuomet vaikščiojo perkreipta, surūgusia mina. Vis turėdavau priminti, kad nestotų tokia veido išraiška priešais prisiekusiuosius, – kam patinka surūgėliai? – bet jis tai darė nesąmoningai. Stovėdavo priešais prisiekusiųjų suolą purtydamas galvą, kietai sučiaupęs lūpas kaip senmergė mokytoja ar kunigas, ir kiekvieno prisiekusiojo galvoje kirbėdavo slaptas noras spręsti ne jo naudai. Vis dėlto iš santykių su bendradarbiais Logiudisas pasirodė besąs gana apsukrus: vienais manipuliavo, kitiems prireikus nesibodėjo ir į subinę pabučiuoti. Per tai iš jo dažnas pasišaipydavo. Kitas prokuroro padėjėjas nuolat traukė Logiudisą per dantį, bet neatsiliko ir visi kiti, net tie, kurie čia nedirbo, o tik turėjo su įstaiga kokių nors reikalų: policininkai, klerkai, sekretorės – žmonės, paprastai nelinkę atvirai rodyti paniekos prokurorui. Pravardžiavo jį Malūnu, nes Logiudisas jiems panėšėjo į akiniuotą nevykėlį iš „Simpsonų“, be to, kaip galėdami darkė jo pavardę ir šaipėsi iš jos: vadino jį tai Lo Judu, tai Logiuku Kvailiuku ir taip toliau ir panašiai. Bet aš prieš Logiudisą nebuvau nusistatęs. Jis paprasčiausiai buvo naivus. Galėjo sugriauti žmogui gyvenimą – iš geriausių paskatų – ir paskui kaip niekur nieko ramiausiai sau pūsti į akį. Tiesiog sąžiningai persekiojo blogiukus, ir tiek. Tai didžioji visų prokurorų klaida: jei aš juos kaltinu, vadinasi, jie blogi, ir Logiudisas ne pirmas apsikvailino įtikėdamas šia nuostata, todėl atleidau jam tai, juk jautėsi esąs teisus. Man jis net savotiškai patiko. Užjaučiau dėl keistenybių, sunkiai ištariamos pavardės, atsikišusių dantų, – bet kuris kitas jo vietoje seniai būtų juos išsilyginęs, juk už brangius dantų lankus būtų sumokėjusi mamytė ar tėvelis, – net dėl jo neslepiamų ambicijų. Šis vaikinas atrodė tarsi ypatingas. Gal savo ištverme, gebėjimu atsispirti visuotinei paniekai, neimti to giliai į širdį. Akivaizdu, kad jis buvo vienas iš tų darbininkų klasės vaikų, pasiryžusių atsikariauti iš gyvenimo tai, kas daugeliui kitų atitenka savai-
Apginti sūnų | 9
me. Šiuo atžvilgiu – tik šiuo vieninteliu atžvilgiu – manau, Logiudisas buvo panašus į mane. Dabar, praėjus daugiau nei dešimt metų nuo tada, kai pirmąkart įkėlė koją į prokuratūrą, jis, kad ir turėdamas keistenybių, pasiekė savo – ar beveik pasiekė. Nilas Logiudisas tapo pirmuoju padėjėju ir antruoju žmogumi Midlsekso apygardos prokuroro tarnyboje, dešiniąja apygardos prokuroro ranka, svarbiausiuoju teismo kaltintoju. Vaikinas, kadaise man pasakęs: „Endi, tu kaip tik tas, kuo vieną dieną norėčiau tapti“, perėmė mano darbą. Turėjau tai numatyti. Prisiekusiųjų kambaryje tą rytą tvyrojo niūri nuotaika. Visi trisdešimt atsitiktinai surinktų vyrų ir moterų pasirodė nesą tokie sumanūs, kad priimtų tinkamą sprendimą, sėdėjo gedulingais veidais, vos tilpdami mažyčiuose mokykliniuose suoluose. Jie puikiai išmanė savo darbą – iki šiol. Didžiosios žiuri dirba mėnesiais, ir prisiekusieji labai greitai perpranta jų darbo esmę: apkaltinti, besti pirštu, įvardyti kaltinamąjį. Didžiosios žiuri teismo procesas – tai ne tas pats, kas teismas. Čia nėra teisėjo ir gynėjo. Procesui vadovauja kaltintojas. Tai kartu ir tyrimas, ir proga atsiskleisti kaltintojo gebėjimams, juk Didžioji žiuri sprendžia, ar kaltintojas turi ganėtinai įrodymų, kad įtariamasis būtų perduotas teismui. Jei įrodymų pakanka, Didžioji žiuri įteikia kaltintojui dovaną – oficialią kaltinamąją išvadą, kitaip tariant, jo bilietą į aukštesnės instancijos teismą. Jei ne, kaltinimas nepareiškiamas, ir byla baigiasi dar neprasidėjusi. Praktikoje tokių atvejų pasitaiko labai retai. Dauguma Didžiųjų žiuri pareiškia kaltinimus. Kodėl ne? Juk jos visą laiką žvelgia į bylą labai vienpusiškai. Vis dėlto šiuo atveju, manau, prisiekusieji buvo jau supratę, kad Logiudisas negaus jokios bylos. Tik ne šį kartą. Šįsyk iki tiesos bus neįmanoma prisikasti, tik ne remiantis tokio senumo, tokiais miglotais įrodymais, tik ne po viso to, kas nutiko. Praėjo daugiau nei metai – daugiau nei dvylika mėnesių nuo tos dienos, kai miške buvo rastas keturiolikmečio berniuko kūnas su trimis durtinėmis žaizdomis, trijų dūrių eile skersai krūtinės, lyg būtų
10 | William Landay
smeigta trišakiu. Nors lėmė ne laikas, o aplinkybių visuma, buvo per vėlu, ir Didžioji žiuri tai suprato. Aš irgi supratau. Tik ar sustabdysi Logiudisą? Jis tvirtai sučiaupė lūpas, kaip tik mokėjo, tada peržiūrėdamas užrašus ir apgalvodamas kitą klausimą pervertė savo geltoną suliniuotą bloknotą. Elgėsi lygiai taip, kaip buvau jį mokęs. Logiudiso galvoje ir dabar skambėjo mano balsas: „Niekada nepasiduok, net jei matysi, kad byla krypsta ne tavo naudai. Lik ištikimas sistemai. Žaisk pagal jos taisykles, kaip žaidžiama daugiau nei penki šimtai metų, naudokis tokia pat negarbinga taktika, kokia visuomet taikoma per kryžminę apklausą: suviliok, pagauk, išdulkink.“ – Ar prisimenat, kada pirmą kartą išgirdote apie Rifkinų berniuko nužudymą? – Taip. – Papasakokite. – Man paskambino, kiek pamenu, pirmiausia iš Nusikaltimų prevencijos ir kontrolės, valstijos policijos padalinio. Iškart po šio skambučio buvo dar du: vienas iš Niutono policijos, kitas iš apygardos prokuroro tarnybos. Galiu supainioti seką, bet iš esmės telefonas skambėjo be perstojo. – Kada tai vyko? – 2007 metų balandžio dvyliktą, maždaug apie devintą ryto. Iškart po to, kai buvo rastas kūnas. – Kodėl buvo skambinama jums? – Dirbau pirmuoju padėjėju. Man būdavo pranešama apie kiekvieną žmogžudystę apygardoje. Tai įprastinė procedūra. – Bet jūs juk nebuvote atsakingas už kiekvieną bylą, tiesa? Pats asmeniškai nesiimdavote tirti ir nagrinėti kiekvienos žmogžudystės? – Ne, žinoma, ne. Aš neturėjau tiek laiko. Pats imdavausi tik labai nedaugelio žmogžudysčių. Didumą perduodavau kitiems prokuroro padėjėjams. – O šios bylos vis dėlto ėmėtės. – Taip.
Apginti sūnų | 11
– Ar iškart nusprendėte pasilikti ją sau, ar vėliau? – Nusprendžiau beveik iš karto. – Kodėl? Kodėl panorote vesti kaip tik šią bylą? – Tokia buvo ir apygardos prokurorės Lin Kanavan nuomonė: už tam tikras bylas aš turiu būti atsakingas asmeniškai. – Kokias bylas turite omeny? – Ypatingos svarbos bylas. – Kodėl jūs? – Aš buvau pagrindinis tarnybos teismo teisininkas. Ji norėjo būti tikra, kad ypatingos bylos paklius į patikimas rankas. – Kas sprendė, kuri byla yra ypatingos svarbos? – Pirmiausia aš. Žinoma, būtinai pasitaręs su apygardos prokurore, bet šįsyk veiksmas rutuliojosi labai sparčiai, nebuvo laiko pasitarti kaip įprastai. – Vadinasi, jūs nusprendėte, kad Rifkino žmogžudystės byla yra ypatingos svarbos? – Taip. – Kodėl? – Nes buvo nužudytas vaikas. Be to, nujautėme, kad byla plačiai nuskambės, patrauks žiniasklaidos dėmesį. Tokios visuomet patraukia. Žmogžudystė įvyko turtuolių mieste, auka irgi buvo iš pasiturinčiųjų. Jau buvome turėję keletą tokių bylų. Iš pradžių gerai nė nežinojome, kokios rūšies ši žmogžudystė. Tam tikrais aspektais ji priminė mokyklinį nusikaltimą, kažką panašaus į Kolumbaino žudynes*. Taigi, nors nelabai numanėme, kas tai per velniava, vis dėlto nujautėme, kad byla bus garsi. Jei būtų išaiškėję, kad ji nesulauks plataus rezonanso, vėliau būčiau perdavęs ją kam nors kitam, bet anas kelias pirmąsias valandas turėjau būti tikras, kad viskas bus tinkamai atlikta. – Ar pranešėte apygardos prokurorei, kad šiuo atveju susidūrėte su interesų konfliktu? – Ne. * 1999 metų balandžio 20 dieną du Kolumbaino mokyklos mokiniai nušovė 12 mokinių ir mokytoją, sužeidė dar 23 žmones ir nusišovė patys.
12 | William Landay
– Kodėl? – Nes neįžvelgiau jokio interesų konflikto. – Argi jūsų sūnus Džeikobas nebuvo nužudyto berniuko bendraklasis? – Taip, bet aš aukos nepažinojau. Džeikobas irgi su juo nebendraudavo, bent jau kiek man buvo žinoma. Niekada negirdėjau, kad Džeikobas būtų minėjęs mirusio berniuko vardą. – Jūs nepažinojote to berniuko. Gerai. Bet žinojote, kad jis ir jūsų sūnus mokėsi toje pat klasėje ir vidurinėje mokykloje, tame pačiame mieste? – Taip. – Ir vis tiek manėte, kad čia nėra interesų konflikto? Ir kad jūsų objektyvumas gali sukelti abejonių? – Ne. Žinoma, ne. – Net dabar? Jūs atkakliai tvirtinate, kad... Net dabar jūs vis dar nemanote, kad tam tikromis aplinkybėmis konfliktas bent jau buvo galimas? – Ne, čia nebuvo nieko nepriimtino. Netgi nieko neįprasto. Ar jus trikdo tai, kad gyvenau mieste, kuriame įvyko žmogžudystė? Tai netgi gerai. Mažesnėse apygardose dažnai pasitaiko, kad kaltintojas gyvena bendruomenėje, kur padaromas nusikaltimas, kad pažįsta su nusikaltimu susijusius žmones. Tai ką? Dėl to jis tik dar labiau trokšta sugauti žudiką, kas gi čia blogo? Ir tai joks interesų konfliktas. Antraip jį būtų galima įžvelgti visose mano vestose žudikų bylose. Toks mano darbas. Įvykus šiurpiam, siaubingam nusikaltimui, mano pareiga buvo ką nors daryti. Taigi nusprendžiau pasielgti kaip tik taip. – Gerai. – Logiudisas nudelbė akis į savo bloknotą. Neverta užsipulti liudytojo pačioje apklausos pradžioje. Be jokios abejonės, jis grįš prie šio klausimo vėliau, kai būsiu išvargęs. O kol kas geriau šiek tiek atvėsti. – Ar žinote savo teises pagal Penktąją pataisą?* * Penktoji Jungtinių Valstijų teisių bilio pataisa numato teisę neliudyti prieš save.
Apginti sūnų | 13
– Žinoma. – Ir atsisakote jų. – Akivaizdu. Esu čia, kalbuosi su jumis. Kažkuris iš prisiekusiųjų sukrizeno. Logiudisas nuleido savo bloknotą: nusprendė kuriam laikui atidėti šį žaidimą. – Pone Barberi... Endi... ar galiu užduoti vieną klausimą: kodėl nepasinaudojote šia pataisa? Kodėl tiesiog nenusprendėte tylėti? – Jis nutylėjo kitą sakinį: „Jumis dėtas būčiau daręs kaip tik taip.“ Akimirką pamaniau, kad tai taktika, jis tik apsimetinėja. Bet Logiudisas, regis, pasakė, ką norėjo pasakyti. Jis nerimavo, kad aš ką nors rezgu. Baiminosi būti apgautas, atsidurti kvailio vietoje. – Bet aš nenoriu tylėti. Noriu, kad išaiškėtų tiesa. – Kad ir kokia ji būtų? – Aš tikiu sistema taip pat kaip ir jūs, kaip kiekvienas esantis čia. Tai, ką ištariau, nebuvo visiška tiesa. Aš netikėjau teismų sistema, bent jau nemaniau, jog mūsų teismai ganėtinai geri, kad atskleistų tiesą. Lygiai kaip ir teisininkai. Mes visi buvome matę per daug klaidų, per daug blogų rezultatų. Prisiekusiųjų verdiktas tėra spėjimas, nors ir daromas iš geriausių paskatų; vis dėlto negalima taip paprastai, vien balsuojant paversti pramaną tiesa. Kad ir kaip ten būtų, aš tikiu ritualo galia. Tikiu religiniu simbolizmu, juodais apsiaustais, teismo rūmais su marmurinėmis kolonomis, man panėšinčiais į senovės Graikijos šventyklas. Teismo procesas man prilygsta pamaldoms. Mes kartu meldžiamės, kad atskleistume tiesą ir kad būtume apsaugoti nuo pavojaus suklysti, ir tos apeigos visada prasmingos, nesvarbu, ar mūsų malda išgirstama, ar ne. Aišku, Logiudisas nekvaršino sau galvos mintimis apie teismo iškilmingumą ir panašiai. Jis gyveno juodame ir baltame teisininko pasaulyje, – kaltas arba nekaltas, – tad buvo pasiryžęs ir mane įsprausti į tuos rėmus.
14 | William Landay
– Vadinasi, jūs tikite sistema, tiesa? – niekinamai prunkštelėjo jis. – Puiku, Endi, tuomet grįžkime prie sistemos. Leiskime jai atlikti savo darbą, – ir sąmokslininkiškai, žinovo žvilgsniu dirstelėjo į prisiekusiuosius. Šaunuolis, Nilai! Neleisk liudytojui įšokti į prisiekusiųjų lovą – pats tenai įšok. Lįsk po patalais ir susirangyk jiems prie šono, palikdamas liudytoją drebėti šaltyje. Nesusilaikiau kreivai nešyptelėjęs. Būčiau atsistojęs ir ėmęs ploti, jei tik man būtų leista, nes jis pasielgė lygiai taip, kaip buvau mokęs. Kodėl sau neleidus šiek tiek tėviškai pasidžiaugti? Ne toks jau aš prastas: juk galiausiai padariau iš Nilo Logiudiso gana padorų teisininką. – Gal tęskime apklausą, – pasiūliau prisiekusiųjų džiaugsmui. – Liaukitės tuščiai gaišęs laiką, Nilai, ir imkitės darbo. Jis dėbtelėjo į mane, tada vėl pakėlė savo geltonąjį bloknotą ir permetė akimis užrašus, ieškodamas, nuo ko pradėti. Beveik girdėjau jį mintyse tariant: suviliok, pagauk, išdulkink. – Gerai, – pasakė jis. – Pakalbėkime apie žmogžudystės padarinius.