TURINYS
Versta iš: UDK 355.48(100)„1939/1945“ Richard Overy, The Second World War. The Complete Illustrated History, Carlton Books Limited, Ov-13 London, 2010 Design and map copyright © Carlton Books Limited 2010 Text copyright © Richard Overy 2010 Imperial War Museum photographs © Imper ial War Museum © Vertimas į lietuvių kalbą, Marius Černia uskas, Inga Būdvytytė, Jonas Vitkūnas © Leidykla „Alma littera“, 2014 Visos teisės saugomos. Ši knyga yra pardavimo objektas tokiom is sąlygomis, kad negali būti pelno ar kitais tikslais paskolinta, perparduota, išnuomota, daugi nama ar kitaip platinama be išankstinio rašytinio leidėjo sutikimo, taip pat jokiomis sąlygo mis negali būti keičiamas įrišimo būdas ar viršelis. Tiražas 2000 egz. Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius www.almalittera.lt ISBN 978-609-01-1435-3 Spausdinta Kinijoje
5 – Į ŽANGA 6 – K ARO VEIKSMŲ 1931–1941 M.ŽEMĖLAPIS 8 – K ARO VEIKSMŲ 1941–1942 M. ŽEMĖLAPIS 10 – KARO VEIKSMŲ 1942–1944 M. ŽEMĖLAPIS 12 – KARO VEIKSMŲ 1944–1945 M. ŽEMĖLAPIS 14 – PAŽEIDŽIAMA TAIKA 16 – JAPONIJOS KARAS KINIJOJE 18 – ITALIJOS KARAI 20 – VOKIETIJA IR VERSALIO SUTARTIS 22 – PASIRENGIMAS KARUI 24 – MIUNCHENO KRIZĖ 26 – ČEKOSLOVAKIJOS OKUPACIJA IR ŽLUGIMAS 28 – MOLOTOVO–RIBBENTROPO PAKTAS 30 – VOKIETIJA ĮSIVERŽIA Į LENKIJĄ 32 – PASKELBIAMAS KARAS VOKIETIJAI 34 – SSRS–SUOMIJOS KARAS 36 – LA PLATOS MŪŠIS 38 – ĮSIVERŽIMAS Į NORVEGIJĄ 40 – CHURCHILLIS PERIMA VALDŽIĄ 42 – VOKIETIJA ĮSIVERŽIA VAKARUOSE 44 – DIUNKERKO OPERACIJA 46 – PRANCŪZIJOS ŽLUGIMAS 48 – VOKIETIJOS „NAUJOJI TVARKA“ 50 – MŪŠIS UŽ BRITANIJĄ 52 – RYTŲ AFRIKOS KAMPANIJOS 54 – OPERACIJA „JŪROS LIŪTAS“ 56 – VOKIEČIAI BOMBARDUOJA BRITANIJĄ 58 – TRIŠALIS PAKTAS 60 – KARAS VIDURŽEMIO JŪROJE 62 – OPERACIJA „KOMPASAS“: ITALIJOS SUTRIUŠKINIMAS ŠIAURĖS AFRIKOJE 64 – VOKIEČIŲ INVAZIJA Į JUGOSLAVIJĄ IR GRAIKIJĄ 66 – VOKIEČIŲ PERGALĖ KRETOJE
68 – „BISMARCKO“ PASKANDINIMAS 70 – HITLERIS NUSITAIKO Į RYTUS 72 – OPERACIJA „BARBAROSA“ 74 – LENINGRADO BLOKADA 76 – OPERACIJA „TAIFŪNAS“ 78 – PRALAIMĖJIMAS ŠIAURĖS AFRIKOJE 80 – SĄJUNGININKŲ INVAZIJA Į IRAKĄ IR SIRIJĄ 82 – ATLANTO CHARTIJA 84 – OPERACIJA „KRYŽIUOTIS“ 86 – PERL HARBORAS 88 – ŽAIBO KARAS AZIJOJE 90 – LENDLIZAS 92 – VANZĖS KONFERENCIJA 94 – SINGAPŪRO UŽGROBIMAS 96 – KOMANDOSŲ ANTPUOLIAI: NUO NORVEGIJOS IKI SEN NAZERO 98 – MALTOS APGULA 100 – K ORECHIDORO SALA: FILIPINŲ UŽGROBIMAS 102 – J APONIJA NUKARIAUJA BIRMĄ 104 – K ORALŲ JŪROS MŪŠIS 106 – O PERACIJA „ŠARVUOTIS“ 108 – P IRMASIS 1000 BOMBONEŠIŲ ANTSKRYDIS 110 – G YVYBIŠKAI SVARBI NAFTA 112 – O PERACIJA „MĖLYNA“ 114 – M IDVĖJAUS MŪŠIS 116 – K RIZĖ EGIPTE: GAZALA IR TOBRUKAS 118 – M ŪŠIS DĖL ATLANTO 120 – Į KAUKAZĄ 122 – S ALIAMONO SALŲ MŪŠIS 124 – D JEPO ANTPUOLIS 126 – L ŪŽIS ŠIAURĖS AFRIKOJE 128 – S TALINGRADO MŪŠIS 130 – A NTRASIS AL ALAMEINO MŪŠIS
PADĖKA Esu laimingas, galėdamas pripažinti, kad didžioji šios knygos dalis yra kolektyvinių pastangų rezultatas. Knygos redaktorė Gemma Maclagan viską sudėjo į viena ir privertė mane laikytis tvarkaraščio. Russellas Knowlesas ir Steve’as Behanas buvo atsakingi už gausų vizualinį leidinio turinį ir jo planą. Philipas Parkeris ir Terry Charman kartu tikrino, kad šioje istorijoje nebūtų klaidų, ir aš esu labai jiems dėkingas už skrupulingą teksto bei paaiškinimų patikrą ir už tai, jog jie pagerino knygos išvaizdą.
132 – O PERACIJA „FAKELAS“ 134 – G VADALKANALIO MŪŠIS 136 – O PERACIJA „URANAS“ 138 – P ERGALĖ PRIE STALINGRADO 140 – K ASABLANKOS KONFERENCIJA 142 – O PERACIJA „MEDVILNINIS AUDINYS“: ČINDITAI BIRMOJE 144 – A ŠIES PAJĖGŲ PRALAIMĖJIMAS TUNISE 146 – U ŽTVANKŲ SPROGDINTOJAI 148 – M AISTO NORMAVIMAS 150 – K URSKO MŪŠIS 152 – O PERACIJA „HASKIS“ 154 – H AMBURGO BOMBARDAVIMAS 156 – P RANCŪZŲ PASIPRIEŠINIMAS 158 – RAUDONOSIOS ARMIJOS PROVERŽIS NUO CHARKOVO LINK KIJEVO 160 – Į SIVERŽIMAS Į ITALIJĄ IR PERGALĖ 162 – O PERACIJA „KŪLVIRSTIS“: KARAS DĖL NAUJOSIOS GVINĖJOS 164 – Š UOLIAIS PER VANDENYNĄ: GILBERTO IR MARŠALO SALOS 166 – TEHERANO KONFERENCIJA 168 – P ARTIZANINIS KARAS 170 – N ORDKAPO MŪŠIS 172 – A NCIJAUS MŪŠIS 174 – M ONTEKASINO MŪŠIS 176 – S LAPTASIS KARAS: ŠNIPAI, KODAI IR GUDRYBĖS 178 – M ŪŠIS UŽ INDIJĄ: IMPALAS IR KOHYMA 180 – J APONŲ KARAS KINIJOJE: OPERACIJA „IČI-GO“ 182 – D DIENA 184 – M ŪŠIS UŽ NORMANDIJĄ 186 – R AKETINIŲ SVIEDINIŲ KAMPANIJA 188 – M ARIANŲ SALOS: KOVA IKI MIRTIES 190 – M ŪŠIS FILIPINŲ JŪROJE 192 – O PERACIJA „BAGRATIONAS“ 194 – L IUFTVAFĖS ŽLUGIMAS 196 – A KLAVIETĖ ITALIJOJE 198 – L IEPOS SĄMOKSLAS 200 – P ROVERŽIS: OPERACIJA „KOBRA“ 202 – VARŠUVOS SUKILIMAS 204 – VIŠI PRANCŪZIJOS PABAIGA: OPERACIJA „DRAGŪNAS“ 206 – P ARYŽIAUS IŠVADAVIMAS
208 – OPERACIJA „TURGAUS SODAS“ 210 – JUGOSLAVIJA: IŠSIVADAVIMAS 212 – FILIPINŲ ATSIĖMIMAS 214 – LEITĖS ĮLANKOS MŪŠIS 216 – KARO BELAISVIŲ LIKIMAS 218 – ARDĖNŲ OPERACIJA 220 – SOVIETAI PUOLA VOKIETIJĄ: VYSLOS–ODERIO OPERACIJA 222 – JALTOS KONFERENCIJA 224 – IVO SALA 226 – TOKIJO BOMBARDAVIMAS 228 – VAKARAI VERŽIASI Į VOKIETIJĄ: NUO REINO IKI ELBĖS 230 – O KINAVOS MŪŠIS 232 – S TOVYKLŲ IŠLAISVINIMAS 234 – P ERGALĖ BIRMOJE 236 – M ŪŠIS DĖL BERLYNO 238 – P ASKUTINĖS DIENOS HITLERIO BUNKERYJE 240 – P ERGALĖ ITALIJOJE 242 – VOKIETIJOS ŽLUGIMAS 244 – A TOMINĖS BOMBOS 246 – J APONIJOS KAPITULIACIJA 248 – AUKOS 250 – K ARO NUSIKALTĖLIŲ TEISMAI 252 – P RASIDEDA ŠALTASIS KARAS
1919—1929
PAŽEIDŽIAMA TAIKA
1919 06 28
F
Vokietijos delegacija Paryžiuje pasirašo Versalio sutartį.
1920 01 10
Tautų Sąjungos atidaromoji sesija.
1925 12 01
Pasirašoma Lokarno sutartis, patvirtinanti pokarinius susitarimus Vakarų Europoje.
1926 09 10
Vokietija priimama į Tautų Sąjungą.
1929 10 29
Volstrito žlugimas sukelia pasaulinę ekonomikos krizę.
1932 07 09
Lozanos konferencijoje sustabdomos Vokietijos reparacijų išmokos.
ormaliai pasibaigus I pasaulinio karo veiksmams 1918 m. lapkričio 11 d., Europa liko smarkiai nualinta per ketverius metus trukusį kruviniausią istorijoje karinį konfliktą: daugiau nei 8 mln. žuvo, dar dukart tiek buvo suluošintų; milijonai tapo bado ir ligų, kilusių karo sąlygomis, aukomis. Daugelis troško, kad tai būtų buvęs „karas, užbaigiantis visus karus“. Susitarimu, kurį Sąjungininkai 1919–1920 m. rengė Versalyje, buvo tikimasi sukurti ilgalaikės taikos pagrindus. „Keturiolikos punktų“ principus, kurie pagrindė sutartį, pirmasis paskelbė JAV prezidentas Woodrow Wilsonas 1918 m. sausį. Svarbiausias iš jų įpareigojo Sąjungininkus leisti Europos tautoms, kurias prieškariu valdė dinastinės Vokietijos, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijos, įkurti savo nepriklausomas nacionalines valstybes. Wilsonas tikėjosi, kad visos Europos valstybės perims demokratinę valdymo formą. Taip pat buvo sudarytos sąlygos tarptautiniam bendradarbiavimui organizacijoje, pasivadinusioje Tautų Sąjunga, ir kurios nariai turėjo pasižadėti laikytis principo, kad visus būsimus konfliktus būtina spręsti derybomis, o ne karu. Nors nugalėtojai tryško idealizmu, susitarimas anaiptol nebuvo tobulas. Apsisprendimo teisę buvo sunku įgyvendinti praktiškai, nes Vidurio ir Rytų Europoje
„TAIKDARIAI“ Nugalėjusių šalių atstovai pirmoje 1919 m. pusėje susitiko Paryžiuje nuspręsti pralaimėjusių valstybių – Vokietijos, Austrijos-Vengrijos, Bulgarijos ir Turkijos – likimo. Diskusijose dominavo D. Britanija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos. Neseniai revoliucijos apimtos Rusijos nepakvietė, nors ji per karą dėl vokiečių buvo patyrusi didžiulių netekčių. Italija ir Japonija taip pat buvo nugalėtojos, tačiau jautėsi apgautos, kai sužinojo konferencijos rezultatus. Italijai nepavyko gauti teritorijos, pažadėtos 1915 m. stojant į karą. Japoniją papiktino antrarūšės šalies statusas, priskirtas jai kaip ne baltųjų valdomai valstybei. Galutinis susitarimas, pasirašytas 1919 m. birželio 28 d. Versalio rūmuose, pasėjo būsimos krizės sėklas.
KAIRĖJE Vokiečių valstybės veikėjas Gustavas Stresemannas, VIRŠUJE Šiame pastate Ženevoje įsikūrė Tautų Sąjunga. Vokietijos užsienio reikalų ministras 1924–1929 m., stengėsi vykdyti Asamblėja, į kurią rinkdavosi 38 šalių atstovai, 1920 m. buvo politiką, kuri prisidėtų įgyvendinant Versalio sutarties reikalavimus. perkelta į Šveicariją.
etninės grupės niekur nesudarė daugumos. Daug europiečių tapo įvairių tautų valdiniais: vokiečiai Čekoslovakijoje ir Lenkijoje, vengrai Rumunijoje, ukrainiečiai Lenkijoje. D. Britanija, Prancūzija ir Italija atsisakė suteikti apsisprendimo teisę savo kolonijinių imperijų tautoms. D. Britanija ir Prancūzija, gavusios mandatą iš Sąjungos, perėmė buvusių Vokietijos ir Turkijos teritorijų kontrolę, tačiau vėliau jas laikė savo imperijų priedu. Pralaimėjusios šalys – Vokietija, Austrija, Vengrija ir Bulgarija – priėmus sutartis prarado teritorijas, jautėsi įžeistos ir pasipiktinusios dėl to, kaip su jomis elgiamasi. Vokietija buvo ypač nuskriausta: Rytprūsių ir Silezijos teritorijos atiduotos Lenkijai; pramoninį Saro regioną kontroliavo įvairios valstybės; Pareinio provincijos demilitarizuotos; Vokietijai buvo leista išlaikyti tik nedideles 100 tūkst. karių ginkluotąsias pajėgas vidaus saugumui užtikrinti; nustatytą reparacijų sumą – 132 mlrd. aukso markių – Vokietija būtų turėjusi Sąjungininkams sumokėti iki 1980 m. Nuginkluota, nuskurdinta ir teritorijų netekusi Vokietija turėjo daugybę priežasčių pirmai progai pasitaikius pamėginti atšaukti Versalio sutartį. Tautų Sąjungos darbas irgi nuo pat pradžių strigo. JAV Senatas 1920 m. atmetė Versalio sutartį ir Sąjunga savo sesijas turėjo pradėti be turtingiausios ir galingiausios pasaulio valstybės, o Rusija ir Vokietija į Sąjungą nebuvo priimtos. Organizacijoje dominavo britai ir prancūzai. Niekada nebuvo aišku, kaip Sąjungoje atstovaujamos mažosios 14
VIRŠUJE Raudonosios armijos būrys 1920 m. žygiuoja per Charkovą vykstant Rusijos pilietiniam karui. Jis po metų baigėsi komunistų pergale. KAIRĖJE Lloydas George’as, Georges’as Clemenceau ir Woodrow Wilsonas 1919 m. Versalio konferencijoje.
šalys gali užkirsti kelią būsimiems konfliktams. Tautos buvo išvargintos karo, todėl organizacijos veiksmingumo 3 deš. nebuvo įmanoma patikrinti. 1926 m. galų gale buvo priimta Vokietija, tačiau ji reiškė pasipiktinimą tuo, kad kitos šalys nenusiginklavo taip greitai, kaip buvo pasižadėjusios Sąjungai. Pasipiktinimą stiprino pokarinio ekonominio gyvenimo sunkumai. Trumpas amerikiečių 3 deš. vid. sukeltas ekonomikos pakilimas paslėpė ūkio nepriteklius. 1923– 1924 m. Vokietijoje, Austrijoje ir Rytų Europos valstybėse įsisiautėjusi hiperinfliacija papiktino ir nuskurdino vidurinę klasę – ji liko be santaupų. Prekyba nebepasiekė prieškarinio lygio ir net nugalėjusių šalių padėtį apsunkino didžiulės karo skolos. Ekonomikos krizė kėlė socialinių neramumų ir radosi skirtingų politinių nuomonių, o tai trukdė plėtoti demokratiją. Italijoje 1922 m. premjeru tapo naujos radikalios Nacionalistinės fašistų partijos dučė Benito Mussolini – jis 1926 m. sukūrė vienpartinę diktatūrą. 1923 m. po perversmo Ispanijoje kariniu diktatoriumi tapo generolas Primo de Rivera. Po trejų metų maršalas Juzefas Pilsudskis vadovavo kariniam perversmui Lenkijoje. Naujai sukurta Sovietų Sąjunga beveik nuo pat pradžių buvo vienos partijos valdoma valstybė. Perėjimą į autoritarizmą paspartino ekonomikos krizė, kilusi 1929 m. spalį žlugus Volstrito biržoms. Kapitalistinės sistemos krizė itin paveikė pasaulį – daugiau nei 40 mln. žmonių liko be darbo. Per 4 metus masinis nacionalistinis sąjūdis,
VIRŠUJE Susirūpinę akcininkai stovi prie Niujorko vertybinių popierių biržos 1929 m. spalio 24 d., likus kelioms dienoms iki pražūtingo Volstrito žlugimo, paspartinusio pasaulinę krizę. VIRŠUJE KAIRĖJE 1928 m. rugpjūčio 27 d. pasirašomas Kelloggo–Briand’o paktas, kuriuo karas paskelbiamas kaip nusikalstamas. Vokietija, Italija, Japonija ir SSRS, nors paktą pasirašė, 4 deš. grįžo prie karo politikos.
kuriam vadovavo Adolfas Hitleris, tapo didžiausia Vokietijos parlamento partija, reikalaujančia nutraukti reparacijų mokėjimą ir atšaukti Versalio sutartį. Japonijoje krizė išprovokavo nacionalistų reakciją, o 1931 m. kariuomenės vadai, siekdami užgrobti ekonominius išteklius ir taip padėti Japonijos ekonomikai, pradėjo kampaniją Šiaurės Kinijoje. Tautų Sąjunga nepadarė nieko, kad sustabdytų ekonomikos nuosmukį ar pasipriešintų agresyviam nacionalizmui, tad 4 deš. naujo karo grėsmė darėsi vis tikroviškesnė.
KAIRĖJE 1929 m. įamžintas vyresnės kartos britų pacifistas George’as Lansbury. 3–4 deš. jis padėjo populiarinti antikarinį sąjūdį D. Britanijoje.
APAČIOJE Turkų pajėgos stovykloje netoli Smirnos 1922 m. rugsėjį įsiliepsnojus Graikijos–Turkijos karui dėl Vakarų Turkijos. Jį faktiškai laimėjo turkai. Turkijos nepriklausomybę 1923 m. rugpjūtį įtvirtino Lozanos sutartis.
VOKIETIJOS NUSIGINKLAVIMAS Versalio sutartimi buvo tikimasi siekti net šalių, kurios laimėjo karą, nusiginklavimo. Vokietija, kaip svarbiausia pralaimėjusi šalis, buvo priversta tai padaryti. Didžiausios jos ginklų ir aviacijos gamyklos, laivų statyklos buvo sugriautos arba turėjo gaminti taikos metui skirtą produkciją. Daug 1919 m. išlikusių lėktuvų buvo išmesta į metalo laužą (žr. viršuje), vokiečių pasienio įtvirtinimai buvo susprogdinti. Vokiečių karinis laivynas turėjo būti perleistas D. Britanijai dar prieš pasirašant sutartį. D. Britanijai ir Prancūzijai, nors jos sumažino savo karines pajėgas ir karo išlaidas, nesisekė tesėti pažado siekti visuotinio nusiginklavimo, o toks nevienodas šalių traktavimas smarkiai erzino Vokietiją ir sukėlė vokiečių nacionalizmo bangą.
1936 02
„Vasario incidentas“: jauni armijos karininkai Tokijuje nužudo militaristinio nacionalizmo priešininkus.
1936 11 25
Vokietija ir Japonija pasirašo Antikominterno paktą, susivienydami kovoje su Maskvoje įsikūrusiu Komunistų internacionalu.
1937 07 29
Japonija okupuoja Pekiną ir pradeda 8 metų karą su Kinija.
1937 12 13
Japonai atakuoja JAV kanonierinį laivą „Panay“ Jangdzės upėje ir taip sukursto laikiną šių šalių santykių krizę.
1939 08 20
Sovietų pajėgos puola japonus Mongolijos ir Mandžiūrijos pasienyje, kilus Chalchin Golo incidentui.
1940 10 12
Įkuriama Pagalbos imperiniam valdymui asociacija, kuria siekta suvienyti politines partijas į vieną nacionalistinį bloką.
IJA HE
Datongas
BE
ŠA NSI
Čengdė (Dzeholas)
ŠAANSI
I ė gdz
H U B EI Ičangas
Bohai Tiandzinas (Čihli) įlanka
Port Artūras/ Dairenas
Akita
Japonijos jūra
KO R Ė J A Seulas
Dzinanas Čingdao
Geltonoji jūra
I
J
A
A NH U I Nandzingas
Pusanas
J Hirosima
DZIA NGSU
A
P
Tokijas
Osaka
Nagasakis Šanchajus
Hankou Vučangas
Ningpo
Ramusis vandenynas
XXXXX VID. KINIJA
DŽEDZIA NGA S Nančangas
H U NA NA S
DZIA NGSI
Japonijos imperija, 1930
FU DZIA NA S Fudžou Amoy
okupuota Japonijos, 1931 DEŠINĖJE 1935 m. pašto ženkle iš Mandžuko (Mandžiūrijos) vaizduojamas Pu I – paskutinis Čingų imperatorius ir marionetinis japonų kontroliuojamos teritorijos vadovas.
Rytų Kinijos jūra
Formosa japonų valdoma šiaurinė valstybė, marionetinis režimas, 1935
japonų puolimo linija iki 1939
Japonijos puolimai, 1937–1939
APAČIOJE Du japonų kariai Mandžiūrijoje 1931 m. gruodį stovi ant traukinio stogo saugodamiesi kinų sukilėlių išpuolių, padažnėjusių po to, kai tų pačių metų rugsėjį japonai užėmė provinciją.
KAIRĖJE Už įtvirtinimų pasislėpę japonų kariai šaudo puolimo prieš Kinijos Šanchajaus uostą dienomis, 1937 m. rudenį, po desantinio išpuolio pakrantėje.
ČIANG KAIŠEKAS (1887–1975) I pasaulinio karo pabaigoje Kiniją apėmė chaosas. 1912 m. nuversta Čingų dinastija, didžiąją Kinijos dalį valdo besivaržantys vietiniai vadai. 1924 m. svarbiausias nacionalistų sąjūdis Gomindanas įkūrė režimą: jis įsitvirtino Kantone, tačiau valdė nedaug teritorijų. 1926 m. į Gomindano vadovus iškilo jaunas karininkas Čiang Kaišekas ir pradėjo vienyti šalį. Jis buvo sudaręs sąjungą su kinų komunistais, bet ji nutrūko, kai 1927 m. vadovas sužlugdė šią partiją rytiniuose Kinijos miestuose. Pamažu jis privertė vietinius vadus pripažinti nacionalistų valdžią, įsikūrusią naujojoje sostinėje Nandzinge, ir 1936 m. buvo beveik dviejų trečdalių šalies teritorijos vadovas.
16
sal
os
Chasanas (Čangkufengas), 1938 (japonų ir sovietų pasienio konfliktas)
Andongas
Pekinas
Kaifengas HONANAS
N
Saporas
Vladivostokas
Janczi
Mukdenas
XXXXX Š. KINIJA
I
ŠA NDONGA S
K
Dzilinas (Kirinas)
DZEHOLAS Čifengas
A
OL
ilų Kur
Nuo 1932 m. japonų valdoma marionetinė Mandžuko valstybė
J
VID
NG
S
M A N DŽIŪ R IJ A
Japonijos okupuota, 1933
O Ė M IN
Harbinas
Taonanis
I
Tautų Sąjunga pasmerkia Japoniją dėl Mandžiūrijos okupacijos. Vėliau į ją nuvyksta misija, vadovaujama lordo Lyttono.
MON GOL I JA
Sachalinas
Čičiharas
Chalchin Golas (Nomonhanas), 1939 (japonų ir sovietų pasienio konfliktas)
N
1933 02
N
Kharbarovsk
O
Hirohito tampa Japonijos imperatoriumi ir pasirenka žodį Šiova („šviesioji taika“) kaip savo valdžios simbolį.
uo 1931 m. iki pat II pasaulinio karo pabaigos 1945 m. Japonijos kariuomenė buvo įsivėlusi į žiaurią ir permainingą kovą Kinijos gilumoje. 14 metų trukęs karas iš Kinijos pareikalavo daugiau nei 15 mln. civilių aukų. Japonijos karas Azijoje buvo paskutinis nuožmaus imperializmo aktas ir išsiskyrė ypatingu žiaurumu. Nepastebimi pasaulinės žiniasklaidos japonų okupantai sistemingai kankino ir žudė vietinius gyventojus. Japonija nuo XIX a. buvo imperinė valstybė: 1895 m. ji aneksavo dabartinį Taivaną, 1910 m. – Korėją. 1915 m. gegužę Japonija ėmė kėsintis į Kinijos suverenitetą, nes ši šalis buvo panirusi į politinį chaosą, o dėl jos teritorijos kovojo besivaržantys vietiniai vadai. Siekiant apsaugoti japonų ekonominius interesus 3 deš. Japonijos armija (Kvantunas) buvo dislokuota šiaurinėje Kinijos provincijoje Mandžiūrijoje. Karinė vadovybė planavo padidinti Japonijos imperijos įtaką Kinijoje, o stiprėjantis kinų nacionalizmas, nukreiptas prieš japonus, ir katastrofiškas 1929 m. pasaulinės krizės poveikis Japonijos ekonomikai buvo primenami pateisinant Japonijos armiją, dažnai veikiančią nepriklausomai nuo Tokijo vyriausybės ir siekiančią pradėti karinę ekspansiją Azijoje. 1931 m. rugsėjį Kvantuno armija inscenizavo šiurkščią ataką prieš japonų kontroliuojamą geležinkelį netoli Mukdeno Mandžiūrijoje. Šiuo incidentu buvo pateisinta staigi didžiosios provincijos dalies okupacija. Tuometis valdytojas kinas Džang Siueliangas buvo išvarytas. 1932 m. buvo sukurta marionetinė Mandžuko valstybė, formaliai
S
1926 12 25
Manchouli
R
extent of Japanese advance to 1939
JAPONIJOS KARAS KINIJOJE S
Japanese advances, 1937–39
los
attempted Japanese Northern State puppet regime, 1935
Riū kiū sa
1931—1939
occupied by Japan, 1931
Geltonoji upė
Japanese empire, 1930
Jan
apan's wars in China, 1931–39
valdoma „paskutiniojo imperatoriaus“ Pu I. Gausūs Mandžiūrijos naudingųjų iškasenų ir maisto ištekliai atiteko japonams. Nors Japonija buvo Tautų Sąjungos narė, jos agresijai kitos valstybės negalėjo pasipriešinti. 1933 m. Japonija paliko šią organizaciją. Per 3 metus jos armija pasistūmėjo į priekį Šiaurės Kinijoje ir perėmė Dzeholo, Čaharo ir Hebei provincijų valdžią, o senojoje imperijos sostinėje Pekine dislokavo įgulą. Kinai vis labiau priešinosi, dėl to japonai ėmėsi tolesnės agresijos: buvo sparčiai eskaluojamas nedidelis incidentas, liepos 7 d. įvykęs prie Marko Polo tilto netoli Pekino. Liepos 27 d. Japonijos ministras pirmininkas kunigaikštis Konojė paskelbė, kad Japonija dabar kurs „naują tvarką“ Azijoje. Per kelias savaites kilo didžiulis karas tarp Kinijos nacionalistų, komunistų pajėgų ir Japonijos okupacinės kariuomenės. Karas pasibaigė tik po 8 metų kapituliavus Japonijai. Naudodamiesi geležinkeliu ir keliaudami upių slėniais japonai sparčiai brovėsi į Vidurio Kiniją. 1937 m. spalį užėmė Šanchajų, gruodį – kinų nacionalistų sostinę Nandzingą (Čiang Kaišekas
„SKERDYNĖS NANDZINGE“ 1937 m. gruodžio 13 d. japonų kariuomenė užėmė Čiang Kaišeko sostinę Nandzingą. Tai, kas vyko paskui, laikoma vienu baisiausių epizodų ilgoje kinų ir japonų nesantaikos istorijoje. Japonų kareiviams buvo leista ištisomis savaitėmis terorizuoti beginklius gyventojus, o jų vadas generolas Ivanė Macui pasirodė esąs bejėgis juos sustabdyti. Buvo nužudyta 260–350 tūkst. kinų, daugelis jų ypač žiauriai. Taip pat nužudyti visi nelaisvėn paimti 90 tūkst. kinų, kai kurie jų – rengiant galvų kapojimo „turnyrus“. Buvo išprievartauta, o vėliau nužudyta dešimtys tūkstančių moterų. Japonų armija, kaip pasakė Macui amerikiečių žurnalistui po kelių dienų, buvo „turbūt labiausiai nedisciplinuota kariuomenė pasaulyje“.
DEŠINĖJE Japonų kariams, 1937 m. gruodį užėmusiems kinų sostinę, išrengti ir surišti kinų vyrai atstojo taikinius pratyboms su durklais.
APAČIOJE Šanchajaus geležinkelio stotis, sugriauta per japonų 1937 m. puolimą. Japonai bombardavo Kiniją nesirinkdami priemonių, naudojo ir nuodingąsias dujas.
VIRŠUJE Komunistų vadai Mao Dzedongas ir Džou Enlai per 1934 m. kinų komunistų Ilgąjį žygį į Kinijos gilumoje esančią Junano provinciją. Maždaug 100 tūkst. žmonių įveikė 5 tūkst. mylių, kad paspruktų nuo Kinijos nacionalistų.
pasitraukė į laikinąją sostinę Čongčingą), o 1938 m. spalį – Kantoną Pietų Kinijos pakrantėje. Komunistų partizanai, vadovaujami Mao Dzedongo, buvo susitelkę atkampiuose Šiaurvakarių Kinijos regionuose, tačiau nekėlė didesnės grėsmės japonų okupantams. 1939 m. Japonija valdė daugelį svarbiausių miestų ir susisiekimo arterijų, nuo pietinės Jangdzės iki šiaurinės Vidinės Mongolijos provincijos. Staigi Japonijos imperinės valdžios ekspansija sugriovė vieningą Kinijos valstybę, kurią kūrė Čiang Kaišekas. Dėl to kilo Japonijos konfliktas su Vakarų valstybėmis, japonų agresiją pakentusiomis tik todėl, kad nebuvo kaip išstumti jų armijos nesukėlus didelio karo. Jam Vakarai neturėjo išteklių. Kai Japonijos veržimasis ėmė kelti tiesioginę grėsmę sovietų interesams Mongolijoje, įvyko du trumpi susidūrimai: 1938 m. prie Chasano (Changkufeno) ežero ir 1939 m. prie Chalchin Golo (Nomonhano) – abu kartus nugalėjo SSRS Raudonoji armija. Japonijos vyriausybė ir ginkluotosios pajėgos labiau žvalgėsi į Pietus, kur senosios europiečių imperijos valdė naftos ir naudingųjų iškasenų išteklius, ir ruošėsi kurti azijietišką „naująją tvarką“.
1935—1939
ITALIJOS KARAI
1933 07 15
I
Keturšalis paktas, kurį Romoje pasirašė Italijos, D. Britanijos, Prancūzijos ir Vokietijos atstovai ir kuriuo buvo siekiama užbaigti įtampą Europoje, neįsigalioja.
1934 06 14–15
Venecijoje pirmą kartą susitinka Hitleris ir Mussolini.
1935 04 11
Susitarta įkurti Italijos, D. Britanijos ir Prancūzijos Strezos frontą taikai palaikyti.
1936 03
Tautų Sąjunga sutaria dėl taikomų naftos sankcijų Italijai – tai šalyje sukelia audringus protestus.
1936 10
Sukuriama Berlyno–Romos ašis.
talija buvo antroji Sąjungos šalis, kuri 4 deš. pažeidė organizacijos brangintą taikos ir „kolektyvinio saugumo“ sutartį. Italijos fašistų diktatorius Mussolini svajojo sukurti naują Romos imperiją Viduržemio jūros ir Afrikos regione, taip parodydamas revoliucinio fašistų sąjūdžio įtaką. 4 deš. pr. sustiprinęs fašistų režimą Mussolini stengėsi šias svajones paversti tikrove. Italija, jo supratimu, buvo viena iš nuskriaustų šalių, iš kurios turtingesnės, Mussolini’o įvardytos kaip „plutokratinės“, Vakarų valstybės paveržė ekonominius išteklius ir kolonijas. 1934 m. jis pradėjo rengtis Italijos invazijai į nepriklausomą Rytų Afrikos valstybę – Abisiniją (Etiopiją). Mussolini manė gavęs tylų D. Britanijos ir Prancūzijos (svarbiausių valstybių, valdžiusių Afriką) pritarimą, kai 1935 m. spalio 3 d. pradėjo puolimą pasitelkęs tris armijos korpusus, sudarytus iš beveik pusės milijono karių, vadovaujamų generolo Emilio De Bono. Kampanija prieš menkai
DEŠINĖJE Abisinijos karys mokosi dėvėti dujokaukę 1935 m. spalį pasklidus nerimui dėl italų vykdomų dujų atakų. APAČIOJE Abisinai 1935 m. lapkritį užimtoje Tigrės provincijoje verčiami išreikšti pagarbą Mussolini’ui – „Didžiajam Baltajam Tėvui“.
ITALO BALBO (1896–1940) Italų fašistai mėgo pabrėžti savo modernumą. Oro pajėgos puikiai tiko propagandos tikslams, kai reikėdavo pademonstruoti fašistinės revoliucijos galią, greitį ir heroizmą. Iš visų fašistinių vadų šiam vaidmeniui labiausiai tiko spalvingasis Italo Balbo. Italijos miesto Feraros fašistų vadas 1929–1933 m. buvo skirtas į oro pajėgų ministro pareigas, 1934 m. tapo Libijos (Italijos kolonijos Šiaurės Afrikoje) gubernatoriumi, o 1937 m. – Italijos Šiaurės Afrikos pajėgų vyriausiuoju vadu. Jis buvo talentingas pilotas ir atliko daugybę garsių skrydžių ilgais atstumais. Žymiausias buvo 1933 m. skrydis iš Romos į Čikagą ir Niujorką. 1940 m. birželio 28 d., praėjus dviem savaitėms po to, kai Italija paskelbė karą D. Britanijai, jo pilotuojamą lėktuvą pašovė italų priešlėktuvinės gynybos pabūklai virš Libijos uosto Tobruko.
1938 11 06
Mussolini Italijoje įveda antisemitinius įstatymus.
1939 05 22
Mussolini ir Hitleris pasirašo Plieno paktą pasižadėdami padėti vienas kitam, jeigu juos užpultų trečioji šalis.
KAIRĖJE Italų 13-ojo motorizuotojo pulko
kariai 1936 m. vasario 1 d. pasirodė priešais Savojos kunigaikštienę Marią José naujai dažyta technika. Mussolini norėjo, kad italų pajėgos atrodytų šiuolaikiškai, kaip dera moderniai fašistinei diktatūrai.
VIRŠUJE Tokiu medaliu apdovanoti italų kariai, dalyvavę Etiopijos kampanijoje.
ginkluotas etiopų pajėgas vyko lėtai ir lapkritį De Bono’ą pakeitė maršalas Pietro Badoglio. Jis puolimą paspartino. Siekdami įveikti pasipriešinimą italų lakūnai mėtė iprito bombas ant Etiopijos kaimų ir kareivių. Lemiamas mūšis įvyko 1936 m. kovo 31 d. prie Maičevo, pakeliui į Etiopijos sostinę Adis Abebą, kur maždaug 30–35 tūkst. etiopų karių susidūrė su 40 tūkst. mišriomis italų ir jų kolonijų pajėgomis. Sunkiąja artilerija ir kulkosvaidžiais buvo nukauta 8 tūkst. etiopų, o italų žuvo tik 1273. Po Maičevo mūšio atsivėrė kelias į sostinę. 1936 m. gegužės 5 d. Italijos kariuomenė, vadovaujama Badoglio, įžengė į Adis Abebą. Po keturių dienų Mussolini Romoje įsiaudrinusiai miniai paskelbė apie naujos Italijos imperijos sukūrimą Afrikoje. Tačiau Italija susidūrė su tarptautine izoliacija: Tautų Sąjunga nubalsavo už prekybos ir naftos tiekimo sankcijas jai. Bet naftą tebetiekė JAV, kurios nebuvo Sąjungos narės, o Rumunija ignoravo draudimą. Mussolini suartėjo su Hitlerio valdoma Vokietija ir 1936 m. spalį abi valstybės pasirašė neformalų susitarimą, vadinamą Berlyno–Romos ašimi. 1937 m. lapkritį Italija prisidėjo prie Vokietijos ir Japonijos Antikominterno pakto. Taip buvo sukurta Ašies vardu
pavadinta ekspansionistinių valstybių trijulė, kuri vėliau kovojo II pasauliniame kare. 1936 m. liepą Ispanijoje karininkai pradėjo iš anksto suplanuotą perversmą prieš respublikonišką režimą Madride. Iš pradžių Mussolini, palaikydamas sukilėlių vadą pulkininką Francisco’ą Franco’ą, siuntė tik tam tikrą pagalbą, bet nuo 1936 m. gruodžio nacionalistams paremti buvo pasiųsti kariniai daliniai – tankai, artilerija ir oro pajėgos. Italų propaganda plačiai išgarsino jų pergales Ispanijoje, tačiau Malaga 1937 m. vasarį buvo užimta kovojant su silpnais ir sutrikusiais respublikonų daliniais. Po mėnesio prie Gvadalacharos, pakeliui į Madridą, italų pajėgos patyrė žeminamą pralaimėjimą. Italų vadas Roatta kovo 8 d. silpną gynybinę respublikonų liniją puolė pasitelkęs 36 tūkst. karių, 81 tanką ir 160 artilerijos pabūklų. Italų fronto linija suiro
KAIRĖJE Garibaldi’o brigada 1937 m. kovą žygiuoja į Gvadalacharą.
ITALAI ISPANIJOS PILIETINIAME KARE VIRŠUJE Moteris aukoja brangenybes atsiliepdama į Mussolini’o akciją „Auksas Tėvynei“. Auksą išlydydavo, suformuodavo luitus ir perduodavo bankams. KAIRĖJE Ispanijos pilietinio karo laikų plakatas kviečia respublikonų vyriausybės rėmėjus „sukilti prieš italų invaziją Ispanijoje“.
Italai kovėsi abiejose Ispanijos pilietinio karo fronto pusėse. Franco nacionalistams paremti Mussolini pasiuntė generolą Roattą ir 75 tūkst. karių, lakūnų ir savanorių. 1938 m. Ispanijoje buvo daugiau nei 300 italų lėktuvų. Respublikonų pusėje suformuotos italų antifašistų brigados kovojo prieš savo tėvynainius ir dalyvavo plačiajame Europos pilietiniame kare, fašizmo, komunizmo ir demokratijos rėmėjų grumtynėse. Žymiausia iš jų buvo Garibaldi’o brigada, kurios vardas pagerbia legendinį sukilėlių vadą Giuseppe Garibaldi, 1860–1861 m. padėjusį suvienyti Italiją.
VIRŠUJE 1939 m. balandžio 7 d. Italijos kariai ant dviračių okupuoja Balkanų valstybę Albaniją. Nuverstas karalius Zogas iš pradžių pasitraukė į Paryžių, vėliau – į Londoną.
ir kovo 18 d. kariai turėjo netvarkingai atsitraukti – po šio katastrofiško smūgio italų pajėgos nebeatsigavo. Mussolini ir toliau rėmė Franco’ą, – daugiau nei 75 tūkst. italų kovėsi Ispanijoje, – tačiau nacionalistų pergalę 1939 m. kovą labiau lėmė naujoji Franco Ispanijos armija, o ne Italijos parama. Mussolini’ui atrodė, kad Franco pergalė Ispanijoje ypač reikšminga įgyvendinant jo paties ambicijas. 1939 m. vasarį jis fašistų vadams pareiškė, kad Italija privalo užvaldyti Viduržemio jūrą, o tam reikėsią nugalėti ir iš šio regiono išstumti britus su prancūzais. Pirmas žingsnis buvo žengtas balandžio 7 d.: italų pajėgos įsiveržė ir okupavo Balkanų valstybę Albaniją. Po kelių savaičių Mussolini pasiūlė Hitleriui sudaryti patvaresnę sutartį. Plieno paktas, pasirašytas 1939 m. gegužės 22 d., neatšaukiamai susiejo Italiją su Vokietija jų rizikingame žaidime su kitomis Vakarų valstybėmis. VIRŠUJE Italijos diktatorius Mussolini kreipiasi į minią iš Venecijos rūmų balkono Romoje. Tai buvo jo mėgstamiausia vieta, iš kur susirinkusiai publikai pranešdavo apie svarbiausias pergales.
19
1933—1938
VOKIETIJA IR VERSALIO SUTARTIS turi išsikovoti sau deramą vietą. 1928 m. jis rašė: „Imperijos kuriamos kardu.“ Hitleris buvo gudrus politikas, tad veikė apdairiai: perginklavimą kruopščiai slėpė, kol sustiprino pozicijas šalies viduje. Tik 1935 m. Hitleris pasijuto pakankamai pasitikintis savimi, kad galėtų formaliai atmesti Versalio sutartį. 1935 m. kovo 16 d. šalyje vėl buvo įvesta karo prievolė ir oficialiai sukurtos naujosios Vokietijos karinės oro pajėgos. Kitų metų kovą, Italijos invazijos į Abisiniją įkarštyje, Hitleris nusprendė sugrąžinti pajėgas į Pareinio provincijas prie Prancūzijos sienos, nors tai buvo draudžiama 1919 m. sutartyje. 1936 m. kovo 7 d. vokiečiai įžengė į draudžiamą zoną nesulaukdami jokio tarptautinio pasipriešinimo. Padrąsintas sėkmės Hitleris ėmė dairytis už vokiečių valstybės, arba Reicho, sienų. 1936 m. jis pasiūlė pagalbą Ispanijos maištininkų vadui Franco’ui, kuriam reikėjo lėktuvų, kad iš Maroko savo pajėgas permestų į šalies gilumą. Nedidelis oro pajėgų dalinys, Kondoro legionas, kovėsi kartu su ispanų nacionalistais. 1937 m. balandžio 26 d. vokiečių lėktuvai subombardavo ir sugriovė baskų miestą Gerniką. Šis įvykis simbolizavo „totalinio karo“ siaubą, konfliktą, skaudžiai palietusį ir karius, ir civilius. 1937 m. lapkričio 5 d. Hitleris sušaukė karo vadus ir pranešė apie planus artimiausiu metu sujungti savo gimtinę Austriją
1933 01 30
Prezidentas Hindenburgas paskiria Hitlerį Vokietijos kancleriu.
1933 02 27
Reichstago (Vokietijos parlamento) gaisras – sąmokslu apkaltinti komunistai.
1933 03 24
Ypatingų įgaliojimų aktas leidžia Hitleriui ir jo vyriausybei valdyti neatsižvelgiant į parlamentą.
1933 10 16
Vokietija pasitraukia iš Tautų Sąjungos, nes kitoms didžiosioms valstybėms nepavyko nusiginkluoti.
1935 06 18
Pagal anglų ir vokiečių laivynų sutartį Vokietijai buvo leista iš dalies persiginkluoti.
1936 08 02
Hitleris sujungia prezidento ir reichskanclerio pareigas ir pasiskelbia fiureriu.
1936 10 18
Pradedamas ketverių metų planas, kurio tikslas – paruošti Vokietiją karui.
1938 02 04
Hitleris prisiima Vokietijos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado pareigas.
1938 11 09
Krištolinės nakties pogromas, nukreiptas prieš Vokietijos žydus.
VIRŠUJE Vokiečių daliniai 1936 m. kovo 7 d. Kelne žygiuoja tiltu per Reiną ignoruodami Versalio sutartį, kuria buvo siekiama demilitarizuoti Vokietijos Pareinio provincijas.
ADOLFAS HITLERIS (1889–1945) Adolfas Hitleris gimė Braunau prie Ino, nedideliame Habsburgų imperijos valdytos Austrijos mieste. Jis nesėkmingai bandė įstoti į Vienos meno akademiją, 1913 m. persikėlė į Miuncheną, kad nebūtų pašauktas į Austrijos kariuomenę. 1914 m. išėjo savanoriu į Vokietijos kariuomenę, pelnė pirmojo laipsnio Geležinį kryžių ir 1918 m. pasirodė viešumoje liedamas nuoskaudą dėl Vokietijos pralaimėjimo, kurio kaltininkais laikė komunistus ir žydus. 1921 m. Hitleris tapo nedidelės Vokiečių nacionalsocialistinės darbininkų partijos vadu, o po dvejų metų mėgino surengti Bavarijos vyriausybės perversmą Miunchene. Metams įkalintas rašė knygą „Mano kova“ ir mėgino vėl tapti partijos lyderiu. 1933 m., nors 1932 m. rinkimuose laimėjo tik trečdalį balsų, Hitleris buvo paskirtas reichskancleriu. 1934 m. tapo aukščiausiuoju vadu, arba fiureriu, o 1938 m. – ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu.
K
ai Hitleris 1933 m. sausio 30 d. buvo paskirtas Vokietijos reichskancleriu ir pradėjo vadovauti koalicinei nacionalistų vyriausybei, niekas nesitikėjo, kad jis valdys taip ilgai. Per metus įtvirtinęs vienasmenę diktatūrą, jis sukėlė nacionalinę revoliuciją: buvo sukurta vienpartinė valstybė, suvaržytos pilietinės teisės, sukurta slaptoji policija (gestapas), pastatytos pirmosios koncentracijos stovyklos. Visi režimo priešininkai buvo įkalinti arba išsiųsti į užsienį. 1933–1935 m. buvo priimti pirmieji rasiniai įstatymai, atimantys iš žydų darbą, draudžiantys vedybas ir lytinius santykius tarp žydų ir vadinamųjų „arijų“ vokiečių. Vienas pirmųjų Hitlerio siekių buvo perginkluoti Vokietijos kariuomenę apeinant Versalio sutartį. 1933 m. jis dar neturėjo galutinių karo planų, tačiau troško atšaukti šią sutartį, sujungti vokiečių mažumas gretimose šalyse į naująją vokiečių valstybę ir sukurti vadinamąją „gyvybinę erdvę“ (Lebensraum) Rytų Europoje, kurioje būtų galima apgyvendinti vokiečių kolonistus ir naudotis regiono gamtos ištekliais. Kaip Japonija ir Italija, Vokietija save laikė pasaulinės ekonominės ir politinės sistemos auka. Hitleris tikėjo, kad „šeimininkų rasė“, t. y. arijai vokiečiai, 20
GENEROLAS WERNERIS VON BLOMBERGAS (1878–1946) Prezidentas Hindenburgas generolą Wernerį von Blombergą paskyrė gynybos ministru tuo pat metu, kai Hitleriui pasiūlė reichskanclerio pareigas. Hitleris išlaikė jį poste ir po 1933 m., o 1935 m. tapo karo ministru. Jis atliko svarbų vaidmenį pertvarkant Vokietijos ginkluotąsias pajėgas pasibaigus ilgam priverstinio nusiginklavimo paisant Versalio sutarties laikotarpiui. Blombergas 1937 m. atstovavo Hitlerio Vokietijai per D. Britanijos karaliaus Jurgio VI karūnavimo iškilmes. Šalį valdantys nacionalsocialistai pavydėjo tokios įtakos ir kūrė planus, kaip pašalinti jį iš posto. 1938 m. vasarį Blombergas buvo priverstas atsistatydinti po to, kai buvo paviešinta, kad jo naujoji žmona fotografavosi pornografinėms nuotraukoms.
VIRŠUJE Hitleris eina prie pakylos 1934 m. Niurnberge, vykstant nacių partijos sueigai. Jį supa kovinių būrių (SA – Sturmabteilung) nariai.
APAČIOJE „Visa tauta sako „taip“ balandžio 10 dieną“. Vokiškas plakatas agituoja prisidėti prie nacionalinio plebiscito dėl Austrijos ir Vokietijos susivienijimo. Buvo skelbiama, kad 99 proc. balsuotojų pasakė „taip“.
su Vokietija ir imtis priemonių prieš Čekoslovakiją – vienintelę demokratinę Rytų Europos valstybę, kurioje prieglobstį buvo radę daug Hitlerio režimo priešininkų. 1938 m. kovą, po kelis mėnesius trukusios austrų nacionalsocialistų agitacijos, Austrijos kancleris Kurtas von Schuschniggas buvo priverstas įsileisti vokiečių pajėgas arba rizikuoti kraujo praliejimu. Kovo 13 d. anšliusas, arba Austrijos ir Vokietijos „susivienijimas“, buvo baigtas, ir suvienytoji valstybė nuo šiol buvo vadinama Didžiąja Vokietija. Anšliuso priešininkai austrai buvo nužudyti arba įkalinti, o Austrijos žydai atleisti iš darbo, iš jų atimta tarnyba. Per šį laikotarpį, kai Hitleris pažeidė Versalio sutartį, didžiosios Vakarų valstybės nuveikė labai nedaug. 1933 m. Hitlerio pastangomis Vokietija pasitraukė iš Sąjungos. Dar 4 metus Vokietijos ekonominės ir karinės galios augimą demokratinės Europos šalys stebėjo vis labiau nerimaudamos. Nors buvo stengiamasi užglaistyti vokiečių keliamą grėsmę pripažįstant jų nuoskaudas, nebuvo jokių nuolaidų, kurios būtų patenkinusios Hitlerį. 1938 m. jo laimėtų „taikių pergalių“ serija šalyje sulaukė plataus pritarimo. Hitleris užsinorėjo nedidelio, bet sėkmingo karo, kuris paruoštų jo karius kovai dėl „gyvybinės erdvės“.
21
VIRŠUJE 1938 m. balandžio 1 d. rinkimų kampanijos mitingas Grace, Austrijoje. Hitleriui iš dešinės – Arthuras Seyss-Inquartas, vėliau tapęs okupuotų Nyderlandų valdytoju, ir Heinrichas Himmleris, SS ir koncentracijos stovyklų sistemos kūrėjas. APAČIOJE Liūdnai pagarsėjusios Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos kaliniai 1939 m. sausio 6 d. 4 deš. pab. stovyklose buvo uždaryta 21 500 kalinių.