K u r b a n S a id
Priešais mane sėdėjo tamada – jis vadovavo šventei laikydamasis griežtų vietinio ceremonialo tradicijų. Akys blizgėjo, tanki juoda barzda dengė įraudusį veidą. Kilstelėjęs taurę mano pusėn jis išgėrė. Aš taip pat gurkštelėjau, nors paprastai negeriu. Bet šitas tamada buvo Nino tėvas, be to, nemandagu negerti, jei tamada reikalauja. Tarnai atnešė vandens iš šaltinio. Gurkštelėjęs jo galėjai valgyti, kiek širdis geidžia, – nepersivalgysi, mat Pechačpūro vanduo yra vienas iš nesuskaičiuojamų Karabacho stebuklų. Mes gėrėme tą vandenį, ir patiekalų kalnai mažėjo. Žiūrėjau į griežtą, plastančios ugnies apšviestą Nino mamos profilį. Ji sėdėjo prie savo vyro, akys tryško juoku. Moteris su tokiomis akimis galėjo ateiti į pasaulį tik Mingrelijoje, Rionio slėnyje, kur kadaise burtininkė Medėja susitiko su argonautu Jasonu. Tamada pakėlė taurę. – Skelbiu tostą už šviesiausiąjį Dadianį. Vaikiškų akių senukas padėkojo. Prasidėjo trečiasis ratas. Taurės ištuštėjo. Legendomis apipintas Pechačpūro vanduo neleido apgirsti. Niekas nebuvo apsvaigęs, mat puotaujant gruzinams svaigsta širdis, o galva lieka blaivi kaip skaidrus Pechačpūro vanduo. Giraitę nušvietė daugybės laužų šviesa. Mes puotavome ne vieni. Kas savaitę Šušos gyventojai atkeliauja prie šaltinių. Puotos trunka iki ryto brėkšmos. Pagoniškame šventosios giraitės šešėlyje kartu švenčia ir krikščionys, ir musulmonai. Pažvelgiau į šalia sėdinčią Nino. Nusisukusi ji kalbėjo su žilagalviu Dadianiu. Taip buvo priimta. Seniams pagarba, jaunimui – meilė. – Būtinai turite mane aplankyti Zugdidžio rūmuose, – kalbėjo senis, – prie Rionio upės, kurioje kadaise Medėjos vergai semdavo auksą avikailiais. Atvažiuokite ir jūs, Ali Chanai, pamatysite senuosius tropinius Mingrelijos miškus ir jų medžius. – Mielai, jūsų šviesybe, bet atvažiuosiu dėl jūsų, o ne dėl medžių. 4
– Kuo jums nepatinka medžiai? Miškas man – tobulo gyvenimo įsikūnijimas. – Ali Chanas bijo medžių kaip vaikai vaiduoklių, – tarė Nino. – Na, ne taip jau ir bijau. Bet kaip jūs branginate medžius, aš branginu dykrą. Dadianis sumirksėjo savo vaikiškomis akimis. – Dykra, – tarė jis, – tai sunykę krūmokšniai ir įkaitęs smėlis. – Medžių pasaulis mane baugina, jūsų šviesybe. Jis kupinas paslapčių ir mįslių, vaiduoklių ir demonų. Žvilgsnis toli nesiekia, aplink tamsu. Saulės spinduliai išnyksta medžių šešėliuose. Prieblandoje viskas taip nerealu. Ne, man nepatinka medžiai. Miško šešėliai slegia, mane apima liūdesys, kai išgirstu šakų šlamesį. Man patinka paprasti dalykai – vėjas, smėlis ir akmenys. Dykuma paprasta kaip kalavijo kirtis. Miškas painus kaip Gordijo mazgas. Aš sutrinku miške, jūsų šviesybe. Dadianis žvelgė į mane susimąstęs. – Jūsų siela – dykumų žmogaus, – tarė jis. – Tikriausiai žmones galima tik taip teisingai suskirstyti: į miškų ir dykumų žmones. Rytų svaigulys kyla iš dykumos, ten žmonės spangsta nuo karšto vėjo ir įkaitusio smėlio, ten pasaulis paprastas ir be problemų. Miškas pilnas klausimų. Tik dykuma nieko neklausinėja, nieko neduoda ir nieko nežada. Bet sielos ugnį įžiebia miškas. Dykumų žmogus – aš jį regiu – pažįsta tik vieną jausmą ir žino tik vieną jį valdančią tiesą. Miško žmogus turi daug veidų. Fanatikai kilę iš dykumų, kūrėjai – iš miškų. Tikriausiai tai ir yra pagrindinis Rytų ir Vakarų skirtumas. – Todėl mes, armėnai ir gruzinai, taip mylime mišką, – įsiterpė Melikas Nachararianas, aristokratiško armėnų kraujo storulis. Jo akys buvo išsprogusios, antakiai vešlūs, jis buvo linkęs filosofuoti ir mėgo gerti. Mudu gerai sutardavome. Jis pakėlė taurę į mano sveikatą ir sušuko: 48
– Ali Chanai! Ereliai gimsta kalnuose, tigrai džiunglėse, o kas gimsta dykumose? – Liūtai ir kariai, – atsakiau, ir Nino susižavėjusi ėmė ploti. Buvo patiekti avienos šašlykai. Vynas liejosi per kraštus. Visame miške aidėjo gruzinų gyvenimo džiaugsmas. Dadianis diskutavo su Nachararianu, o Nino vylingai ir klausiamai žvelgė į mane. Linktelėjau. Jau buvo sutemę. Laužo šviesoje žmonės priminė vaiduoklius ar plėšikus. Niekas nekreipė į mus dėmesio. Pakilęs iš lėto nuėjau prie šaltinio. Pasilenkiau ir siurbtelėjau iš rieškučių vandens. Jis mane atgaivino. Ilgai žvelgiau į žvaigždes, atsispindinčias tamsiame vandens paviršiuje. Man už nugaros pasigirdo žingsniai. Po maža kojyte trakštelėjo šakelė... Ištiesiau ranką, ir Nino ją sugriebė. Nuėjome į miško tankmę. Medžiai dėbsojo į mus grasinamai ir nepritariamai. Negerai, kad pasišalinome nuo laužo, kad Nino atsisėdo pievelės pakrašty ir prigludo prie manęs. Gyvenimo džiaugsmu trykštančiame Karabache papročiai buvo griežti. Su pasibaisėjimu senasis Mustafa man pasakojo, kad prieš aštuoniolika metų vienoje šeimoje buvo sulaužyta ištikimybė, ir nuo to laiko medžiai duoda mažiau vaisių. Mudu žvelgėme vienas į kitą. Nino veidas, apšviestas mėnulio, buvo blyškus ir slėpiningas. – Kunigaikštyte, – tariau jai, ir Nino sušnairavo į mane. Jau dvidešimt keturias valandas ji buvo kunigaikštytė, o ištisus dvidešimt ketverius metus jos tėvas dėjo pastangas gauti šį titulą. Šįryt iš Peterburgo atėjo telegrama. Senis apsidžiaugė kaip vaikas, radęs pamestą mamą, ir sukvietė mus visus į puotą. – Kunigaikštyte, – pakartojau rankomis suimdamas jos veidą. Ji nesigynė. Gal išgėrė per daug Kachetijos vyno. O gal ją svaigino miškas ir mėnulis. Pabučiavau ją. Jos delnai buvo minkšti ir šilti. Jos kūnas man atsidavė. Sutraškėjo sausos ša49
kos. Gulėjome ant minkštų samanų, ir Nino žvelgė man į veidą. Glosčiau jos standžių krūtų iškilumus, uodžiau sūriai kvepiančią odą. Nino širdyje dėjosi keisti dalykai, ir aš persiėmiau tuo keistumu. Visą jos esybę buvo persmelkęs vienas vienintelis jausmas, galingas kaip žemės trauka. Ją pagavo kūno palaimos džiaugsmas. Akys buvo užmerktos, veidas susiaurėjęs ir surimtėjęs. Atsagsčiau suknelę. Jos oda spindėjo mėnesienoje gelsvai it opalas. Girdėjau, kaip plaka jos širdis, Nino šnabždėjo beprasmius švelnius ir aistringus žodžius. Paslėpiau veidą tarp mažyčių krūtų. Jos keliai virpėjo. Ašaros tekėjo per skruostus, šluosčiau jas bučiniais. Tylėdama ji atsistojo, paskendusi savo mintyse ir jausmuose. Mano Nino buvo vos septyniolikos, lankė Šv. karalienės Tamaros licėjų. Ji prabilo: – Man atrodo, kad myliu tave, Ali Chanai, net dabar, kai tapau kunigaikštyte. – Gal nebūsi ilgai, – tariau, ir Nino pažiūrėjo į mane klausiamai. – Ką turi galvoje? Ar caras atims titulą? – Kai ištekėsi, neteksi jo. Bet chano titulas irgi gražus. Nino sudėjo už sprando rankas, atlošė galvą ir nusijuokė. – Chanas gal ir gražu, o chanienė? Tokio titulo netgi nėra. Ir iš viso – koks keistas būdas pirštis. Jeigu apskritai tą turėjai galvoje. – Kaip tik tą ir turėjau galvoje. Nino paglostė man veidą ir panėrė pirštus į plaukus. – Jeigu pasakysiu taip, tu tikriausiai su malonumu prisiminsi šį mišką ties Šuša ir pamėgsi medžius, ar ne? – Tikriausiai. – Bet povestuvinė kelionė bus pas dėdę į Teheraną, ten man bus leista lydint apsaugininkams apsilankyti šachinšacho hareme, su daugybe storų moteriškių gerti arbatą ir palaikyti saloninį pokalbį. – Na ir kas? 50
– O paskui galėsiu vaikštinėti po dykrą, nes ten nieko nėra ir niekas į mane nesidairys. – Ne, Nino, neversiu tavęs vaikščioti po dykrą, dykra tau visai nepatiktų. Nino apsikabino man kaklą ir prispaudė prie kaktos savo nosytę. – Gal ir tikrai ištekėsiu už tavęs, Ali Chanai. Ar jau kada nors galvojai, ką, be miško ir dykros, iki tol reikės įveikti? – O ką? – Pirmiausia – mano tėvas ir mama mirs iš sielvarto, jei ištekėsiu už musulmono. Paskui tavo tėvas prakeiks tave ir pareikalaus, kad atsiversčiau į islamą. O kai tą padarysiu, tėvelis caras ištrems mane į Sibirą už atsimetimą nuo krikščionybės. Ir tave kartu – kad privertei mane tą padaryti. – O tada sėdėsime ant ledo lyties vidury Arkties vandenyno ir mus suės didelės baltos meškos, – nusijuokiau. – Ne, Nino, taip blogai nebus. Tau nereikės pereiti į islamą, tavo tėvai nemirs iš sielvarto, o povestuvinėn kelionėn vyksime į Paryžių ir Berlyną, kad galėtum pamatyti medžius Bulonės miške ir žvėris zoologijos sode. Ką į tai pasakysi? – Tu man labai geras, – atsakė ji nustebusi, – ir aš nepasakysiu ne, bet taip reikės dar palūkėti. Niekur nuo tavęs nepabėgsiu. Kai baigsiu mokyklą, pasikalbėsime su tėvais. Tik tau nevalia manęs grobti. Nedaryk to. Žinau, kaip pas jus būna: permetate merginą per balną, nušuoliuojate į kalnus, o paskui – nesibaigiantis kraujo kerštas su Kipianių gimine. Staiga ją apėmė vylingas smagumas. Atrodė, kad jos širdis juokiasi, kad juokiasi veidas, rankos, kojos, visa oda. Ji atsišliejo į medžio kamieną, palenkė galvą ir ėmė žvilgčioti į mane iš apačios. Aš stovėjau priešais. Medžio žievės fone ji buvo panaši į egzotišką padarą, besislapstantį miške nuo medžiotojo. – Eime, – paragino Nino, ir mes grįžome mišku prie didžiojo laužo. Pakeliui jai atėjo į galvą kažkokia mintis. Ji sustojo ir 51
pakėlusi galvą pažvelgė į mėnulį. – O kokio tikėjimo bus mūsų vaikai? – susirūpinusi paklausė. – Paties geriausio ir teisingiausio, – atsakiau išsisukinėdamas. Ji dirstelėjo į mane nepatikliai, o paskui kiek patylėjusi tarė: – O ar aš tau ne per sena? Man netrukus sueis septyniolika. Būsimoji tavo žmona dabar turėtų būti dvylikos. Nuraminau ją. Ne, ji tikrai man ne per sena. Nebent per protinga: juk niekas nežino, ar išmintis visuomet privalumas. Galbūt Rytuose mes visi pernelyg anksti subręstame, pasenstame ir tampame protingi. O gal esame kvaili ir naivūs? Aš to nežinojau. Medžiai mane glumino, Nino mane glumino, tolima laužo liepsna glumino, o labiausiai jaučiausi suglumęs pats dėl savęs, tikriausiai išgėriau per daug Kachetijos vyno ir kaip dykumų plėšikas užsimiršau tykiame meilės sode. Bet Nino neatrodė panaši į dykumų plėšiko auką. Ji žvelgė ramiai, užtikrintai ir atvirai. Kai grįžome prie Pechačpūro šaltinio, jos ašarų, juoko ir aistringo susijaudinimo nebuvo likę nė pėdsako. Niekas nepastebėjo, kad buvome dingę. Atsisėdęs prie ugnies staiga pajutau, kaip dega lūpos. Prisipyliau taurę Pechačpūro vandens ir greitai išgėriau. Statydamas taurę sutikau draugišką, rūpestingą ir globėjišką Meliko Nacharariano žvilgsnį.
S e p t i n ta s s k y r i u s
Gulėjau mažo namuko terasoje ant kušetės ir svajojau apie meilę. Ji buvo ne tokia kaip kitų. Nuo pat pradžių visiškai kitokia. Nino sutikau ne prie šaltinio, atėjusią pasisemti vandens, o Nikolajaus gatve einančią į mokyklą. Todėl mano meilė ir skiriasi nuo mano tėvo, senelio ar dėdės meilės. Rytiečių meilė prasideda prie šaltinio, prie mažo, tykiai čiurlenančio kaimo šaltinio, arba prie didžiulio triukšmingo miesto fontano. Kas vakarą merginos, nešančios ant pečių aukštus molio ąsočius, eina prie šaltinio, ten sėdi vaikinai, nekreipdami dėmesio į merginas, einančias pro šalį. Jie šnekučiuojasi apie karus ir plėšikus. Mergaitės iš lėto prileidžia vandens į ąsočius ir iš lėto eina atgal. Ąsočiai sunkūs. Jie iki pat viršaus sklidini vandens. Kad nesukluptų, merginos atmeta šydus ir kukliai nuleidžia akis. Kas vakarą merginos eina prie šaltinio. Kas vakarą vaikinai susėda aikštės pakrašty, ir taip Rytuose prasideda meilė. Atsitiktinai, visiškai atsitiktinai mergina pakelia akis ir meta žvilgsnį vaikinų pusėn. Vaikinai to nė nepastebi. Tik kai mergina eina atgal, vienas iš jų atsisuka ir dirsteli į dangų. Kartais jųdviejų žvilgsniai susitinka. O kartais ir nesusitinka; tada kitą 53
dieną to vaikino vietoje įsitaiso kitas. Jeigu prie šaltinio žvilgsniai susitinka kelis kartus, visiems aišku, kad užsimezgė meilė. Visa kita vyksta savaime. Įsimylėjėlis vaikštinėja po miesto apylinkes dainuodamas liūdnas dainas, jo giminaičiai derasi su merginos tėvais dėl kraičio, o išminčiai stengiasi suskaičiuoti, kiek naujų karių paleis į pasaulį ši jauna pora. Viskas paprasta, viskas iš anksto nutarta ir suderinta. O kaip viskas man? Kur manasis šaltinis? Kur šydas, pridengiantis Nino veidą? Keista. Šydu pridengto moters veido nesimato, ir vis dėlto ją gerai pažįsti: žinai įpročius, mintis, norus. Šydas dengia akis, nosį, lūpas. Bet ne sielą. Rytiečių moterų siela neslepia jokių mįslių. Visai kitaip su moterimis be šydų. Matai jų akis, nosį, lūpas, kartais net ir dar daugiau. O to, kas slypi tose akyse, niekada neatspėsi, net jeigu esi įsitikinęs, kad puikiai žinai. Aš myliu Nino, ir vis dėlto ji mane glumina. Jai patinka, kai svetimi vyrai dairosi į ją gatvėje. Rytietė tuo pasipiktintų. Nino bučiuoja mane. Leidžia glostyti jai krūtinę ir šlaunis. O mes juk net nesusižadėję. Ji skaito knygas, kuriose rašoma apie meilę, o paskui žvelgia svajingu ir ilgesingu žvilgsniu. Kai paklausiu, apie ką užsigalvojo, ji nustebusi papurto galvą, nes tikriausiai ir pati nežino. O aš nieko, be jos, netrokštu. Kai Nino su manimi, man apskritai nieko daugiau nereikia. Man regis, jos būdas toks dėl to, kad ji pernelyg dažnai lankydavosi Rusijoje. Tėvas pasiimdavo ją į Peterburgą, o rusų moterys, kaip žinoma, visos pamišusios. Jų akys ilgesingos, jos dažnai apgaudinėja savo vyrus ir vis tiek retai kada susilaukia daugiau nei dviejų vaikų. Tai Dievas jas baudžia! Bet aš vis tiek myliu Nino. Jos akis, jos balsą, jos juoką, kaip ji kalba ir mąsto. Vesiu ją, ir ji taps gera žmona kaip visos gruzinės, tokios linksmos, patrakusios ir užsisvajojusios. Inša Alach . Inša Alach (arab.) – „Jei Dievas norės“, „Dievui leidus“; priduriama kalbant apie kokį norimą dalyką ar ketinimą.
54
Apsiverčiau ant kito šono. Galvojimas vargino. Daug maloniau užmerkti akis ir svajoti apie ateitį, tai yra apie Nino, mat ateitis – tai mūsų santuoka. Tą dieną, kai Nino taps mano žmona, mūsų vestuvių dieną, prasidės mūsų ateitis. Ta diena bus jaudinanti. Tą dieną man nebus leista matyti Nino. Sako, nėra blogesnio lėmimo vestuvių nakčiai, jei vestuvių dieną jaunieji pasižiūri vienas kitam į akis. Apsiginklavę raiti mano draugai paims Nino iš namų. Ji bus su tankiu šydu. Vien tą dieną jai reikės apsivilkti rytietės drabužius. Mula klausinės, o mano draugai stovės keturiuose salės kampuose šnabždėdami užkeikimus nuo impotencijos. To reikalauja paprotys. Juk kiekvienas žmogus turi priešų, kurie jo vestuvių dieną ištraukia durklą iš makšties, pasisuka veidu į vakarus ir šnabžda: Anisani, banisani, mamaverli, kaniani, – jis to negali, jis to negali... Dėkui Dievui, aš turiu gerų draugų, o Iljasas Bekas atmintinai moka visus geruosius užkeikimus. Vos susituokę mes išsiskirsime. Nino eis pas drauges, o aš pas savo draugus. Kiekvienas atskirai atsisveikinsime su jaunyste. O paskui? Taip, kas bus paskui? Atmerkiu akis, pamatau medinę terasą, medžius sode ir vėl užsimerkiu, kad geriau įsivaizduočiau, kas bus paskui. Juk vestuvių diena yra svarbiausia, apskritai – vienintelė svarbi diena gyvenime, be to, labai sunki diena. Vestuvių dieną nelengva patekti į nuotakos miegamąjį. Prie kiekvienų ilgo koridoriaus durų stovi apsimuturiavę žmonės ir tik gavę monetą pasitraukia į šalį. Nuotakos kambaryje geranoriai draugai paslepia gaidį, katę arba dar ką nors netikėta. Būtina gerai apsidairyti. Mat kartais lovoje krizendama guli kokia nors senė, ji irgi pareikalauja pinigų ir tik gavusi užleidžia vestuvinį guolį... Ir štai pagaliau lieku vienas. Durys atsidaro, ateina Nino. Tada prasideda sunkioji vestuvių dalis. Nino šypsosi, su lū55