Issuu

1 Sara Linton atsilošė kėdėje, tyliai murmėdama į ragelį: – Gerai, mamyte. Jai šmėstelėjo mintis, ar kada nors bus per sena mamos beržinei košei. – Gerai, mamyte, – pakartojo Sara, rašikliu barbendama į stalą. Juto, kaip kaista skruostai, ir jai pasidarė labai gėda. Į kabineto duris kažkas tyliai pabeldė ir nedrąsiai pratarė: – Daktare Linton? Sara pasistengė neišsiduoti, kaip jai palengvėjo. – Man reikia eiti, – pasakė ji motinai, o ši dar sykį paprie kaištavo ir padėjo ragelį. Nelė Morgan atidarė duris ir griežtai nužvelgė Sarą. Harts deilio vaikų poliklinikos reikalų tvarkytoja Nelė Sarai atstojo sekretorę. Nelė čia šeimininkavo, kiek tik siekė atmintis, net tada, kai pati Sara dar buvo poliklinikos pacientė. Nelė tarė: – Jūsų skruostai dega. – Mane ką tik aprėkė mama. Nelė kilstelėjo antakį. – Matyt, buvo už ką. – Taigi, – atsakė Sara, tikėdamasi, kad tuo pokalbis baigsis.

Karin Slaughter

– Atėjo Džimio Pauelo tyrimų rezultatai, – pasakė Nelė, vis dar įdėmiai žvelgdama į Sarą. – Ir paštas, – pridūrė numesda ma šūsnį laiškų ant neskaitytos korespondencijos lentynėlės. Nuo papildomo svorio plastikas net sulinko. Perskaičiusi faksą, Sara atsiduso. Jei diena būdavo sėkmin ga, ji tenustatydavo, dėl ko skauda ausis ar peršti gerklę. O šian dien jai teks dvylikamečio berniuko tėvams pranešti, kad jam ūminė mieloblastinė leukemija. – Blogos naujienos, – įtarė Nelė. Ji taip seniai dirbo polikli nikoje, kad puikiai suprato laboratorijos ataskaitas. – Taip, – pritarė Sara, trindamasi akis. – Labai blogos. – Ji atsilošė kėdėje ir paklausė: – Pauelai išvažiavo į Disnėjaus pra mogų parką, taip? – Gimtadienio proga, – atsakė Nelė. – Turėtų grįžti šįvakar. Sarą užplūdo liūdesys. Ji neišmoko ramiai pranešti tokių naujienų. Nelė pasiūlė: – Galiu užrašyti juos rytoj iš pat ryto. – Ačiū, – atsakė Sara, kišdama ataskaitą į Džimio Pauelo kortelę. Ji pažvelgė į sieninį laikrodį ir net aiktelėjo. – Jis tei singai rodo? – paklausė dirsteldama ir į rankinį laikroduką. – Prieš penkiolika minučių turėjau susitikti pietų su Tesa. Nelė pažvelgė į savo laikrodį. – Taip vėlai? Jau beveik laikas vakarieniauti. – Jokiu kitu metu negalėjau, – atsakė Sara, surinkdama korteles. Ji užkliudė neperskaitytų laiškų lentynėlę, ta su visa šūsni mi popierių šleptelėjo ant grindų ir įskilo. – Velnias, – sušnypštė Sara. Nelė puolė jai padėti, bet Sara ją sulaikė. Visų pirma, Sara nemėgo, kai kiti žmonės tvarkydavosi už ją, o antra, jei Nelė kaip nors įstengtų atsiklaupti ant kelių, kažin ar atsistotų be pagalbos.

Aklumas

– Aš surinksiu, – pasakė jai Sara, semdama visą šūsnį ir tėkšdama ant stalo. – Dar kas nors? Nelė šyptelėjo. – Trečiąja linija skambina policijos viršininkas Toliveris. Sara atsisėdo ant kulnų, apimta siaubo. Ji buvo ir miestelio pediatrė, ir koronerė. Džefris Toliveris, jos buvęs vyras, – poli cijos viršininkas. Vidury dienos jis gali skambinti Sarai tik dėl dviejų priežasčių, ir nė viena iš jų nėra labai maloni. Nusprendusi nedaryti skubotų išvadų, Sara atsistojo ir pa kėlė ragelį. – Tikiuosi, kas nors mirė. Džefrio balsas vėlėsi, tikriausiai jis skambino mobiliuoju telefonu. – Deja, ne, – atsakė jis, tada pridūrė: – Aš laukiau dešimt minučių. O jei reikalas būtų skubus? Sara ėmė krautis popierius į lagaminėlį. Poliklinikoje ga liojo nerašyta taisyklė priversti Džefrį atsistoti ant ausų, prieš leidžiant jam kalbėtis su Sara telefonu. Ji net nustebo, kad Nelė nepamiršo pranešti, jog jis skambina. – Sara? Sara pažvelgė į duris ir sumurmėjo: – Taip ir maniau, kad reikia eiti iš čia. – Ką? – paklausė jis, mobiliuoju jo balsas šiek tiek aidėjo. – Sakiau, kad kai skubu, tu atsiunti žmogų, – pamelavo ji. – Kur tu? – Koledže, – atsakė jis. – Laukiu sarginių šunų. Šitaip jiedu vadindavo Valstybinio Granto technologijos koledžo miestelio centre apsaugos darbuotojus. Ji paklausė: – Kas nutiko? – Tik domiuosi, kaip tu laikaisi. – Kuo puikiausiai, – atkirto ji, traukdama popierius iš laga minėlio, pati nesuprasdama, kodėl apskritai juos ten sukišo. Ji

Karin Slaughter

pervertė kelias korteles ir sudėjo jas į šoninę kišenėlę. – Vėluo ju pietauti su Tesa. Ko tau reikia? Jos nedraugiškas tonas jį, regis, sutrikdė. – Tiesiog vakar atrodei išsiblaškiusi, – atsakė jis. – Bažny čioje. – Visai ne, – sumurmėjo ji, perversdama laiškus. Išvydusi atviruką stabtelėjo ir visas jos kūnas pastiro. At viruke buvo pavaizduotas Atlantos Emorio universitetas, kurį baigė Sara. Kitoje pusėje, šalia vaikų poliklinikos adreso, buvo parašyta: „Kodėl mane apleidai?“ – Sara? Ją išmušė šaltas prakaitas. – Man reikia eiti. – Sara, aš... Ji padėjo ragelį, neleidusi Džefriui pabaigti sakinio, ir kartu su atviruku susikišo į lagaminėlį dar tris korteles. Niekieno ne pastebėta išsmuko pro šonines duris. Išėjus į gatvę, Sarą apšvietė saulė. Oras buvo vėsus, nors rytą atrodė šilčiau, o iš tamsaus debesies žadėjo vakare palyti. Pravažiavo raudonas „Thunderbird“, pro jo langą išlindo rankytė. – Laba diena, daktare Linton! – riktelėjo vaikas. Sara pamojo, šūktelėjo „Labas!“ ir perėjo gatvę. Paėmė la gaminėlį į kitą ranką ir žengė per veją priešais koledžą. Šaligat viu pasuko dešinėn, Didžiosios gatvės link, ir vos per penkias minutes atsidūrė valgykloje. Tesa sėdėjo prie staliuko tolimajame tuščios valgyklos gale ir valgė mėsainį. Atrodė nepatenkinta. – Atsiprašau, kad vėluoju, – tarė Sara, artindamasi prie se sers. Ji mėgino šyptelėti, bet Tesa raukėsi toliau. – Sakei, antrą. O dabar beveik pusė trijų. – Turėjau sutvarkyti dokumentus, – paaiškino Sara, dėda ma lagaminėlį ant suolo.

Aklumas

Tesa buvo santechnikė, kaip jų tėvas. Nors užsikimšę vamz džiai – ne juokai, „Lintonas ir dukros“ labai retai sulaukdavo tokių skubių skambučių kaip Sara kasdien. Jos šeima nesuvo kė, ką Sarai reiškia sunki diena, ir nuolat piktindavosi, kad ji vėluoja. – Aš antrą valandą skambinau į morgą, – pranešė Tesa, knebinėdama bulvytę. – Tavęs ten nebuvo. Sara niurgzdama atsisėdo ir persibraukė pirštais plaukus. – Grįžau į polikliniką, paskambino mama, ir visai užsimir šau. – Ji nutilo ir pridūrė tai, ką sakydavo visada: – Atleisk. Rei kėjo tau paskambinti. – Tesai nieko neatsakius, Sara kalbėjo toliau: – Gali pykti ant manęs visus pietus arba susitaikom, ir nupirksiu tau šokoladinio torto. – Kakavinio, – nesutiko Tesa. – Sutarta, – atsakė Sara, ir jai nepaprastai palengvėjo. Gana jau, kad mama ant jos pyksta. – Beje, – pratarė Tesa, bet Sara jai nė nebaigus sakinio su prato, ko ji paklaus. – Džefris neskambino? Sara pasikėlė ir kyštelėjo ranką į priekinę kišenę. Ištraukė du banknotus po penkis dolerius. – Paskambino prieš man išeinant iš darbo. Tesa nusikvatojo per visą restoraną. – Ką sakė? – Padėjau ragelį jam nespėjus nieko pasakyti, – atsakė Sara, paduodama seseriai pinigus. Tesa įsikišo penkiukes į užpakalinę mėlynų džinsų kišenę. – Tai skambino mama? Ji labai ant tavęs užpyko. – Ir aš labai ant savęs užpykau, – atsakė Sara. Prieš dvejus metus išsiskyrusi, ji vis dar negalėjo pa miršti buvusio vyro. Kartais Sara nekęsdavo Džefrio Toli verio, o kartais – pati savęs. Ji norėjo bent vieną dieną ne galvoti apie jį, apsieiti be jo. Vakar, kaip ir šiandien, buvo ne tokia diena.

Karin Slaughter

Velykos – svarbi šventė jos mamai. Nors pati Sara nebuvo labai religinga, vieną sekmadienį per metus jai neatrodė sunku apsitempti pėdkelnes dėl Ketės Linton laimės. Sara nesitikėjo, kad į bažnyčią ateis Džefris. Pastebėjo jį akies krašteliu jau po pirmosios giesmės. Jis sėdėjo per tris eiles jai už nugaros, šiek tiek į dešinę, ir jiedu, regis, pamatė kits kitą tuo pačiu metu. Sara prisivertė nusigręžti pirma. Sėdėdama bažnyčioje, klausydama pamokslininko ir ne girdėdama nė vieno jo žodžio, Sara ant sprando juto Džefrio žvilgsnį. Nuo to žvilgsnio ją mušė toks karštis, kad visa net iš raudo. Nors sėdėjo bažnyčioje su mama, Tesa ir tėvu, Sara pa juto, kad kūnas atsiliepia į Džefrio žvilgsnį. Tokiu metų laiku ji nežinia kodėl pasidarydavo lyg nesava. Ji net ėmė muistytis, įsivaizduodama Džefrio prisilietimus, jo rankas ant savo odos, kai Sarai į pašonę kumštelėjo Ketė Lin ton. Motinos žvilgsnis išdavė, kad ji puikiai supranta, kas tą sekundę dedasi Saros galvoje, ir jai tai visiškai nepatinka. Ketė piktai sukryžiavo rankas, visa povyza rodydama, jog mėgina susitaikyti su tuo, kad Sara eis į pragarą, nes per Velykų pamal das Primityviųjų baptistų bažnyčioje galvoja apie seksą. Sukalbėta malda, sugiedota dar viena giesmė. Praėjus, Saros nuomone, pakankamai laiko, ji vėl dirstelėjo per petį į Džefrį, bet išvydo, kad jis miega nunarinęs galvą ant krūtinės. Štai kur bėda su Džefriu Toliveriu – mintys apie jį daug gražes nės už tikrovę. Tesa pabarbeno pirštais į stalą, mėgindama patraukti Saros dėmesį. – Sara? Sara prisidėjo ranką prie krūtinės, pajutusi, kad širdis dau žosi taip pat kaip vakar rytą bažnyčioje. – Ką? Tesa supratingai pažvelgė į ją, bet, laimė, nieko neklausi nėjo.

Aklumas

– Ką sakė Džebas? – Kaip suprasti? – Mačiau, kaip po pamaldų kalbėjaisi su juo, – paaiškino Tesa. – Ką jis sakė? Sara pasvarstė, meluoti ar ne. Pagaliau atsakė: – Kvietė šiandien papietauti, bet pasakiau, kad susitinku su tavim. – Galėjom atšaukti. Sara gūžtelėjo pečiais. – Mes susitinkam trečiadienį vakare. Tesa kone rankomis suplojo. – Dieve, – suniurzgė Sara. – Ir ką aš sau galvojau? – Bent kartą negalvojai apie Džefrį, – atsakė Tesa. – Tiesa? Sara paėmė valgiaraštį iš servetėlių stovo, nors į jį žiūrėti jai visai nereikėjo. Ji arba kuris nors jos šeimos narys valgyda vo Granto degalinėje bent kartą per savaitę nuo tada, kai Sarai buvo treji metukai, ir per visą tą laiką valgiaraštyje pasikeitė tik tai, kad savininkas Pitas Veinas į desertų sąrašą tuometinio pre zidento Džimio Karterio garbei įtraukė žemės riešutų griliažą. Tesa ištiesė ranką per stalą ir švelniai nulenkė valgiaraštį. – Kaip tu? – Žinai, koks metų laikas, – atsakė Sara, rausdamasi laga minėlyje. Ji surado atviruką ir iškėlė jį. Tesa atviruko neėmė, tad Sara garsiai perskaitė, kas jame parašyta: „Kodėl mane apleidai?“ Ji padėjo atviruką ant stalo tarp jų, laukdama Tesos atsakymo. – Iš Biblijos? – paklausė Tesa, nors puikiai žinojo. Sara pažvelgė pro langą, mėgindama apsiraminti. Staiga ji pakilo nuo staliuko ir tarė: – Einu nusiplauti rankų. – Sara? Ji numojo ranka į Tesos rūpestį ir nuėjo į valgyklos galą, stengdamasi nepratrūkti, kol pasieks tualetą. Nuo neatme

Karin Slaughter

namų laikų moterų tualeto durys staktoje strigdavo, tad Sara smarkiai trūktelėjo rankeną. Nedidelėje juodomis ir baltomis plytelėmis išklijuotoje patalpoje buvo vėsu ir beveik malonu. Ji atsirėmė nugara į sieną, užsidengė rankomis veidą, mėgindama nusibraukti paskutines kelias dienos valandas. Ją vis dar slėgė Džimio Pauelio tyrimų rezultatai. Prieš dvylika metų, kai buvo medicinos internatūroje Atlantos Greidžio ligoninėje, Sara su mirtimi jei ir ne apsiprato, tai bent artimai susipažino. Greidyje buvo geriausias skubios pagalbos skyrius visame pietryčių re gione, ir Sara sočiai prisižiūrėjo sunkių traumų – nuo vaikiuko, prarijusio pakelį skutimosi peiliukų, iki paauglės, kuriai kažkas padarė abortą drabužių pakabu. Tai buvo klaikūs atvejai, bet ne tokie jau netikėti dideliame mieste. Tačiau tokie atvejai kaip Džimio Pauelo, kurių pasitaiky davo vaikų poliklinikoje, Sarą priblokšdavo kaip patrankos sviedinys. Tai bus vienas iš retų atvejų, kai du Saros darbai su sisieks. Džimis Pauelas, kuris mėgsta žiūrėti koledžų krepšinio varžybas ir turi vieną didžiausių Saros kada nors matytų „Hot Wheels“ lenktyninių mašinėlių kolekciją, ateinančiais metais tikriausiai mirs. Sara laisvai suėmė plaukus į uodegą, laukdama, kol kriau klė prisipildys šalto vandens. Ji pasilenkė virš kriauklės, iš jos atsklido salsvas kvapas. Pitas tikriausiai pripylė į vamzdį acto, kad jis neprasmirstų. Tai buvo sena santechnikų gudrybė, bet Sara nekentė acto kvapo. Sulaikiusi kvėpavimą, ji vis tiek pasilenkė ir apsišlakstė vei dą vandeniu, norėdama pažvalėti. Pažvelgusi į veidrodį pama tė, kad visai nepagerėjo, tik žemiau marškinių apykaklės atsi rado šlapia dėmė. – Nuostabu, – sumurmėjo Sara. Eidama kabinų link, ji nusišluostė rankas į kelnes. Pama čiusi, kaip atrodo vienas tualetas, ji priėjo prie kabinos neįga liesiems ir atidarė duris.

Aklumas

– Oi! – aiktelėjo Sara ir skubiai žengė atatupsta. Sustojo tik užpakaliu atsirėmusi į kriauklę. Ji susidėjo ran kas už nugaros, čiuopdama spintutę. Burnoje pajuto metalo skonį, todėl prisivertė ryte ryti orą, kad nenualptų. Nunarino galvą, užsimerkė, suskaičiavo visas penkias sekundes, ir tik tada vėl pažvelgė. Ant tualeto sėdėjo Sibilė Adams, koledžo dėstytoja. Jos galva buvo atlošta ir atremta į plytelių sieną, akys užmerktos. Kelnės buvo nusmukusios iki kulkšnių, kojos plačiai išskėstos. Klozetas tarp kojų buvo pilnas kraujo, jis varvėjo ir ant grindų plytelių. Sara prisivertė įeiti į kabiną ir atsitūpė priešais jaunąją mo terį. Sibilės palaidinė buvo užsmaukta aukštyn, ir Sara išvydo ilgą vertikalų pjūvį per visą pilvą, einantį per bambą ir užsibai giantį prie gaktikaulio. Kitas, daug gilesnis pjūvis horizontaliai kirto krūtis. Iš čia ir plūdo daugiausia kraujo, jis vis dar sruvo stipria srove per visą liemenį. Sara pridėjo ranką prie žaizdos, mėgindama sustabdyti kraujoplūdį, bet kraujas sunkėsi pro pirštus lyg suspaudus kempinę. Sara nusišluostė rankas į palaidinės priekį, tuomet palenkė Sibilės galvą į priekį. Moteriai iš lūpų išsiveržė neaiški dejonė, bet Sara nesuprato, ar tai tik oras išeina iš lavono, ar vaitoja gyva moteris. – Sibile? – vos pralemeno Sara. Gerklės gilumoje lyg vasa rinis peršalimas įsitaisė baimė. – Sibile? – pakartojo ji, nykščiu praplėšdama Sibilės akies voką. Moters oda buvo karšta, lyg per ilgai gulėjus saulėje. Deši nėje veido pusėje ryškėjo didžiulė mėlynė. Po akimi Sara įžiū rėjo kumščio įspaudą. Palietusi mėlynę Sara pajuto, kaip krus teli kaulas, tarsi trintųsi du stiklo rutuliukai. Virpančia ranka Sara spustelėjo Sibilės miego arteriją. Pirš tų galiukai pajuto virpėjimą, bet Sara nesuprato, ar tai dreba jos pačios ranka, ar plevena gyvybė. Sara užsimerkė, susikaupė ir pasistengė atskirti viena nuo kito.

Karin Slaughter

Netikėtai kūnas smarkiai trūktelėjo, griuvo į priekį ir par vertė Sarą ant grindų. Aplink jas abi išsiliejo kraujas, ir Sara instinktyviai ėmė šliaužti iš po traukulių apimtos moters. Šiaip taip įsirėmusi į grindis rankomis ir kojomis, ji stengėsi atsistoti ant slidžių tualeto grindų. Pagaliau Sarai pavyko išlįsti iš po kūno. Ji apvertė Sibilę, suėmė jos galvą, norėdama kaip nors padėti. Staiga traukuliai liovėsi. Sara pridėjo ausį prie Sibilės burnos, mėgindama išgirsti alsavimą. Jo nebuvo. Atsiklaupusi Sara ėmė gaivinti Sibilę, stengdamasi priversti vėl plakti jos širdį. Užspaudusi nosį, Sara pūtė orą jai į bur ną. Sibilės krūtinė kilstelėjo, ir viskas. Sara pamėgino dar sykį, žiaukčiodama nuo į burną tekančio kraujo. Kelissyk išspjovė, kad išvalytų burną, ketindama tęsti, bet jau matė, kad per vėlu. Sibilės akys užvirto, ir tyliai gargėdamas išsiveržė kvapas. Tarp kojų nutekėjo šlapimo srovelė. Ji mirė.