Pirmas skyrius
įslingoji panelės Tarškės raganų akademija buvo įsikūrusi pušų apsupto kalno viršūnėje. Niūrios pilkos sienos ir bokšteliai darė ją labiau panašią į kalėjimą negu į mokyklą. Virš kiemo sienų kartais galėjai matyti mokines ant šluotų, skraidančias lyg šikšnosparniai, bet paprastai mokykla skendėdavo migloje, tad žvilgtelėjęs į kalno viršūnę greičiausiai nė nepastebėdavai, kad ten stūkso pastatas. Mokykloje viskas buvo tamsu ir niūru: ilgi, siauri koridoriai ir sraigtiniai laiptai, o pačios mokinės vilkėjo juodus klostuotus 7
sarafanus, pilkus marškinius, mūvėjo juodas kojines, avėjo juodus bukanosius batus, ryšėjo juodos ir pilkos spalvų kaklaraiščius. Net vasariniai drabužiai buvo juodai pilki languoti. Vieninteliai spalvoti dalykai buvo kaspinai, juosiantys sarafanus, – kiekviena klasė turėjo savo spalvą, – ir mokyklos ženklelis, kuriame pavaizduota juoda katė, sėdinti ant geltono mėnulio. Iškilmingomis progoms – mokslo metų pabaigos apdovanojimams ar Helovinui – būdavo apsivelkama šventinė uniforma: ilga mantija su aukšta smaila skrybėle, bet ir ši apranga buvo juoda, tad labai nesiskyrė nuo kasdienės. Mokykloje galiojo tiek daug taisyklių, kad galėjai būti apibarta kiekviename žingsnyje, be to, čia kone kasdien vykdavo patikrinimai ir egzaminai. Mildredė Habl lankė šią mokyklą pirmus metus. Ji buvo iš tų žmonių, kurie, atrodo, 8
patys prisišaukia nemalonumų. Ji nė nemanė laužyti taisyklių ir nervinti mokytojų, bet tie dalykai jai tiesiog nutikdavo. Mildredė būtinai užsidės skrybėlę atvirkščiai ar vaikščios su žeme besivelkančiais batų raišteliais. Kol nueidavo iš vieno koridoriaus galo iki kito, ją būtinai kas nors aprėkdavo ir beveik kas vakarą jai už bausmę tekdavo perrašinėti sakinius ar sėdėti užrakintai (tai nereiškia, kad būdavo kur eiti, jei likdavai laisva). Tačiau ji turėjo daugybę draugų. Tiesa, jie stengdavosi laikytis atokiau nuo Mildredės vaistų ir nuodų laboratorijoje, bet jos geriausia draugė Modė būdavo kartu su ja visada, kad ir kas nutiktų. Jodvi buvo juokinga pora – Mildredė aukšta ir liesa, ilgomis kasomis, kurias ji dažnai išsiblaškiusi kramtydavo (dar vienas dalykas, dėl kurio ją bardavo), o Modė žemo ūgio ir apkūni, nešiojo apskritus akinius, o plaukus rišdavo į dvi uodegas. 9
Pirmąją dieną akademijoje kiekvienai mokinei įteikdavo po šluotą ir išmokydavo ja skraidyti, o tam prireikdavo gana daug laiko, nes skraidyti visiškai nėra taip lengva, kaip atrodo. Be to, pirmojo semestro viduryje kiekviena mokinė gaudavo dovanų juodą kačiuką, kurį jos mokė kartu skraidyti šluota. Kačių laikymas neturėjo jokio ypatingo tikslo, išskyrus tai, kad tokia buvo tradicija; kai kurios mokyklos dovanodavo pelėdas, bet tai tik skonio reikalas. Panelė Tarškė buvo tradicijų besilaikanti mokyklos vadovė, visiškai nepasitikinti jokiomis naujovėmis, ir mokė jaunąsias raganaites laikytis visų papročių, kurių pati buvo išmokyta jaunystėje. Pirmųjų mokslo metų pabaigoje kiekviena mokinė gaudavo dar ir Užkeikimų knygos egzempliorių – beveik aštuonių centimetrų storio knygą, įrištą į juodą odą. Ji nebuvo itin naudojama, nes mokinės jau turėdavo vadovėlius, iš kurių mokėsi klasė10
je, bet, kaip ir katės, tai buvo dar viena tradicija. Išskyrus kasmetinius mokslo metų pabaigos apdovanojimus, jokių kitų dovanų nebebūdavo iki pat penktos, ir paskutinės, klasės, kai dauguma mokinių gaudavo Raganiškų mokslų baigimo pažymėjimus. Neatrodė, kad Mildredė kada nors gaus tą pažymėjimą. Vos po dviejų dienų mokykloje ji atsitrenkė į kiemo sieną ir sulaužė savo šluotą. Kotas lūžo pusiau, be to, susilamdė skrybėlė. Mildredė sutaisė šluotkotį klijais ir lipnia juostele ir, laimė, šluota vis dar buvo 11
galima skraidyti, tačiau aprištoje vietoje liko bjaurus gumbas ir kartais tą daiktą būdavo sunku suvaldyti. Ši istorija prasideda Mildredės pirmojo semestro viduryje, naktį prieš joms gaunant dovanų kačiukus… Buvo beveik vidurnaktis, ir mokykla skendėjo tamsoje, išskyrus vieną siaurą langelį, kuriame švietė švelni žvakės liepsna. Tai buvo Mildredės kambarys, ji sėdėjo lovoje apsivilkusi juodai pilką dryžuotą pižamą ir vos laikėsi neužmigusi. Modė, susisukusi į pilkus flanelinius naktinius marškinius ir juodą vilnonį šalį, sėdėjo susirietusi ant Mildredės lovos krašto. Kiekviena mokinė turėjo tokį patį kambarį: labai paprastą, su spinta, geležine lova, stalu ir kėde bei siauru langu, panašiu į lankininkų plyšius senose pilyse. Ant plikų sienų buvo pritvirtintas skersinis, kuris laikė išsiuvinėtas citatas iš Užkeikimų knygos, o dienos metu ant jo ky12
bodavo dar ir keli šikšnosparniai. Mildredės kambaryje gyveno šie trys labai draugiški mažyčiai žvėreliai švelniu kailiuku. Mildredė labai mylėjo gyvūnus ir nekantriai laukė ateinančios dienos, kai jai turėjo būti padovanotas kačiukas. Visos mokinės buvo labai susižavėjusios ir sunerimusios dėl būsimos dovanos, todėl leido vakarą laidydamos 13
savo geriausias mantijas ir lygindamos įdubimus ant geriausių skrybėlių. Modė buvo pernelyg susijaudinusi, kad galėtų miegoti, taigi ji atitykino į Mildredės kambarį pasikalbėti apie rytdienos ceremoniją su geriausia drauge. – Kaip pavadinsi savo kačiuką, Mode? – mieguistai paklausė Mildredė. – Vidurnakčiu, – atsakė Modė. – Manau, tai skamba paslaptingai. – Nerimauju dėl rytdienos, – prisipažino Mildredė, kramtydama kasos galiuką. – Esu tikra, kad padarysiu ką nors netikusio, pavyzdžiui, užminsiu jam ant uodegos arba jis tik žvilgtelės į mane ir šoks pro langą. Kas nors tikrai bus blogai. – Nekvailiok, – tarė Modė. – Tu puikiai sutari su gyvūnais, o ant uodegos jam neužminsi, nes jis iš viso netupės ant grindų. Panelė Tarškė paduos jį tau tiesiai į rankas ir viskas. Taigi visai nėra ko jaudintis, ar ne? 14
Kol Mildredė mąstė, ką atsakyti, durys staigiai atsilapojo, ir tarpdury pasirodė jų klasės mokytoja panelė Kietašluotė, ji buvo susisupusi į juodą chalatą, o rankoje laikė žibintą. Tai buvo aukšta, bauginanti moteris aštriu, kaulėtu veidu, jos juodi plaukai buvo susukti į tokį standų kuodą, kad net kaktos oda atrodė įtempta. – Gana vėlyvas pasisėdėjimas, ar ne, mergaitės? – piktai paklausė ji. Mergaitės, kurios sėdėjo apsikabinusios prieš atsidarant durims, dabar atsiskyrė ir nudūrė akis į grindis. – Bet, žinoma, jei nenorime būti įleistos į rytdienos šventę, elgiamės visiškai teisingai, – pašaipiai pridūrė panelė Kietašluotė. – Taip, panele Kietašluote, – silpnais balsais atsakė mergaitės. Panelė Kietašluotė reikšmingai dėbtelėjo į Mildredės žvakę ir išsinešdino į koridorių, prieš save nusivarydama Modę. 15
Mildredė skubiai užpūtė žvakę ir įsirausė į patalus, bet užmigti nebegalėjo. Ji girdėjo, kaip už lango ūbauja pelėdos, o kažkur mokykloje paliktos neuždarytos durys girgždėdamos bilsnoja į sieną. Mildredė bijojo tamsos, tik niekam nereikia apie tai prasitarti, nes kas gi yra girdėjęs apie raganą, kuri bijo tamsos?
A ntra s s k y riu s
radicinės iškilmės vyko Didžiojoje salėje – milžiniškoje akmeninėje patalpoje, kurioje eilėmis stovėjo mediniai suolai, viename gale buvo scena, o ant sienų kabėjo skydai ir portretai. Susirinko visos mokinės. Panelė Tarškė ir panelė Kietašluotė stovėjo scenoje už stalo. Ant stalo buvo padėta didelė pintinė, iš kurios sklido kniaukimas ir šiugždėjimas. Iš pradžių visos sugiedojo mokyklos himną, kuriame buvo tokios eilutės: Pirmyn, visada tik pirmyn, Išdidžios skrendame tiesiai ir tvirtai. Mes – šešėliai ant šluotų virš medžių viršūnių, Danguje mums kelią nušviečia mėnulis. 19
Kas dieną turime daug dirbti, Kad mūs katilai kunkuliuotų ir virtų, Slaptus burtažodžius turime kuždėti, Kad galėtume užkeikti ir kerėti. Džiaugsmingai ruošiame eliksyrus, Dirbdamos viena šalia kitos. Vieną dieną paliksime mokyklą, Bet prisiminsime ją visados.
20
Tai buvo įprastas mokyklos himnas, žadinantis pasididžiavimą, džiaugsmą ir ryžtą. Bet Mildredė džiaugsmingai nemaišydavo eliksyrų ir kupina pasididžiavimo neskraidydavo šluota – ji buvo pernelyg susirūpinusi tuo, kad nenukristų! Taigi, kai jos baigė dudenti paskutinį posmelį, panelė Tarškė paskambino mažyčiu sidabriniu varpeliu, ir mergaitės sustojo į eilę pasiimti kačiukų. Mildredė priėjo prie stalo paskutinė, ir panelė Tarškė ištraukė iš pintinės ne juodą žvilgantį kačiuką, kokie buvo visi kiti, bet mažą rainiuką su baltomis letenėlėmis ir tokiu kailiuku, jog atrodė, lyg jis visą naktį būtų praleidęs lauke audrai siaučiant. – Juodų kačiukų nebeužteko, – maloniai šypsodamasi paaiškino panelė Tarškė. Panelė Kietašluotė taip pat šypsojosi, tik kreivai. Po ceremonijos visos supuolė pažiūrėti Mildredės kačiuko. 21
– Manau, K. Š. prie to kažkaip prisidėjo, – niūriai pasakė Modė. (K. Š. buvo jų sugalvota panelės Kietašluotės pravardė.) – Tikrai atrodo nekaip, ar ne? – tarė Mildredė, kasydama rainam kačiukui paausį. – Bet man nesvarbu. Tik turėsiu sugalvoti kitokį vardą – ketinau pavadinti jį Suodžium. Išneškime kačiukus į kiemą ir pažiūrėkime, kaip jiems seksis laikytis ant šluotos. Beveik visos pirmakursės raganaitės susirinko kieme ir stengėsi priversti savo sutrikusius kačiukus sėdėti ant šluotų. Keliems jau pavyko įsikibti į šluotas letenėlėmis, o vienas kačiukas, priklausantis labai pasipūtusiai jaunai raganaitei Etelei, sėdėjo visiškai taisyklingai ir laižėsi letenėles. Jis atrodė taip, lyg būtų skraidęs ant šluotos visą gyvenimą! Minėjau, kad skraidyti šluota nėra paprasta. Iš pradžių turi įsakyti šluotai pakilti ir ji 22
pakyla išilgai virš žemės. Tuomet reikia ant jos atsisėsti, stipriai atsispirti ir skristi. Pakilus į orą galima valdyti šluotą įsakinėjant: „Dešinėn! Kairėn! Sustot! Truputį žemiau!“ ir taip toliau. Sudėtingiausia yra išlaikyti pusiausvyrą, nes jei pasilenki per daug į vieną pusę, gali apsiversti ir nukristi arba pakibti aukštyn kojomis. Tada su užkritusiu ant galvos sijonu laikaisi ir lauki, kol draugė atlėks į pagalbą. Mildredė kelias savaites vertėsi ir griuvo, kol išmoko neblogai skraidyti. Atrodė, kad jos kačiukas turės tokių pačių bėdų. Kai Mildredė pasodino jį ant šluotražių, jis tiesiog nusirito nė nepabandęs išsilaikyti. Po daugelio nevykusių bandymų Mildredė čiupo kačiuką ir papurtė. – Paklausyk, – pasakė ji griežtai. – Pavadinsiu tave Žiopliu, nes tu nė nebandai išsilaikyti. Visi tavo draugai elgiasi kaip reikia, tik pasižiūrėk į juos. 23
Rainiukas liūdnai pažvelgė į ją ir šiurkščiu liežuvėliu lyžtelėjo mergaitei nosį. – Ai, nustok, – švelnesniu balsu pasakė Mildredė. – Visai nepykstu ant tavęs. Pabandykime dar kartą. Ji pasodino mažylį ant šluotražių, nuo kurių jis vėl bumbtelėjo ant žemės. Modei sekėsi geriau. Jos kačiukas kabojo ant šluotos aukštyn kojomis.
– Ką gi, – nusijuokė Modė. – Tai jau pradžia. – Maniškis beviltiškas, – pasakė Mildredė ir atsisėdo ant savo šluotos pailsėti. – Nesikrimsk, – tarė Modė. – Tik pagalvok, kaip jiems sunku nagučiais įsikibti šluotražių. 24
Mildredei šovė mintis ir ji nuskuodė į mokyklą palikusi kačiuką, gainiojantį medžio lapą po žemę, ir kantriai lūkuriuojančią šluotą. Netrukus grįžo nešdamasi kuprinaitę. Užkabino ją ant šluotos galo, o į vidų pasodino kačiuką. Tada ji ėmė džiaugsmingai sukti ratus po kiemą, o priblokšto katinėlio snukutis kyšojo iš krepšio. – Žiūrėk, Mode! – šaukė ji iš trijų metrų aukščio. 25
– Tai sukčiavimas! – atkirto Modė, žiūrėdama į kuprinaitę. Mildredė parskrido atgal ir juokdamasi nusileido ant žemės. – Nemanau, kad K. Š. tam pritartų, – abejodama pasakė Modė. – Visiškai teisingai, Mode, – pasakė ledinis balsas jai už nugaros. – Mildrede, brangioji, gal dar pritaisyk ir vairą su balnu. Mildredė užraudo. – Atsiprašau, panele Kietašluote, – sumurmėjo ji. – Jis neišlaiko pusiausvyros, tas mano kačiukas, taigi … pagalvojau … galbūt … – ji nutilo neišlaikiusi akmeninio panelės Kietašluotės žvilgsnio, nukabino kuprinaitę ir pasodino gerokai apsvaigusį kačiuką ant žemės. – Mergaitės! – panelė Kietašluotė suplojo rankomis. – Dar noriu jums priminti, kad rytoj ryte vyks nuodų ir vaistų testas. Tai tiek. 26
Tai pasakiusi ji dingo – tikrąja to žodžio prasme. – Norėčiau, kad ji taip nedarytų, – sušnibždėjo Modė, žiūrėdama į tą vietą, kurioje ką tik stovėjo jų klasės mokytoja. – Niekada negali žinoti, ar ji iš tiesų išnyko, ar ne. – Tu ir vėl visiškai teisi, Mode, – iš niekur pasigirdo panelės Kietašluotės balsas. Modė žioptelėjo ir nukūrė pas savo kačiuką.