Alenka Rebula
Š i m t a s Šimtas v i d i n ė s gv i davi enliėidsųog asl i o s veidų
Įkvepiančios, sielą g ydančios ir
stiprybę suteikiančios meditacijos
Versta iš: STO OBRAZOV NOTRANIE MOCI. Alenka Rebula, Mladinska knjiga Založba, 2010
Tu r i n y s
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
A M Ž I N A S A U G I M A S / K U P R I N Ė J E / Š A U K S M A S / R A T A I / Ž Y D Ė T I T A R P D Y G L I Ų / U G N I E S N E Š Ė J A S / N E N U M A T Y T A / K A T Ė S U S I D U R I A S U K L I Ū T I M I / O R U M A S / PA S K U T I N Ė I Š PA Ž I N T I S / B Y R Ė J I M A S / Š U O L I S I Š L A I V O / I Š L A I S V I N T A S P L Ė Š R Ū N A S / A N T Ž E M Ė S / P R A Š Y M A S I Š K Ė L U S G A LVĄ / VA I K Ų PA B Ė G I M A S / S A U L Ė PA T E K A / M Y L I M O A U G A L O S U N Y K I M A S / N U S I L E I D I M A S Į P O Ž E M Į / P E R K A B A N T Į T I LT Ą / PA K E LT A S Ž V I L G S N I S / Ž I N G S N I S , Ž E N G TA S I Š ŠE ŠĖ L IO / D A R M A Ž À / P I R M A S I S Ž M O G U S / I Š E I T I S / A K T O R Ė / K A L I N Ė / B A I M Ė S D I E VA S / G Y VA S I S T I N K L A S / PA M A T I N I S A K M U O / A K M E N U O T A S L A U K A S / T Ū K S T A N T I S A K I Ų /
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-3036-0 Copyright © 2010 Alenka Rebula Published by arrangements with Tempi Irregolari, Gorizia, Italy Iliustracijos © Kristina Karklė, 2017 © Vertimas į lietuvių kalbą, Laima Masytė, 2017 © Leidykla „Alma littera“, 2017
11 12 13 15 16 19 20 22 25 26 27 28 30 32 34 35 37 38 40 42 44 45 46 48 49 50 53 54 56 58 60 61
M A N O PA B A I S A / L A I K A S I Š E I T I / A T O K V Ė P I S / A B I E J O S E P U S Ė S E / T A P I M A S N E P R I K L A U S O M A / T R O Š K I M O G I M I M A S / E Ž I U K O M E I L Ė / T A R P Ž E M Ė S I R D A N G A U S / M I Š K A S / P O S Ū K I S / A T S I S T A T Y D I N I M A S / N O J A U S L A I VA S / PA Š A U T A S E L N I A S / PA S K U T I N I S T E I S M A S / M I R T I E S A N G E L A S / D U T I G R A I / S U G I P S U O T A / G I M D Y M A S / Ž M O G U S V Ė Ž LY S / S U Ž E I S T O PA U K Š Č I O S K R Y D I S / B R A N D U O L I O S U K I M A S I S / R U O Š O S PA B A I G A / M A Ž I A U S I A S J U D E S Y S / Š V I E S O S G R E I T I S / I Š G E L B Ė T O S A K Y S / P O P E N K I Ų M I N U Č I Ų / R I B O Ž E N K L I A I / L AU K I A N T Y S K RU M PL I A R AČI A I / PA S I VA I K Š Č I O J I M A S P R I E Š N A K T Į / V I E N A / V Y Š N I O S Ž I E D A S / R A U D O N A S R Y T A S / L E D Y N M E Č I O M E I L Ė / I N K A R A S / G R Į Ž I M A S /
62 64 66 68 69 70 72 74 76 78 80 81 82 84 86 88 90 92 94 96 97 98 10 0 102 10 4 10 6 10 8 10 9 110 11 2 114 115 116 118 120
D I D E L Ė PA U K Š T Ė / B A N G A / A M Ž I N A I / S Ė J A I R D E R L I U S / L A I VA S T A M S O J E / A K M U O -VA N D U O / PA M E S T A S K E L I A S / G Y VA Č I Ų K A R A L I E N Ė / N E D Ė K I N G U M A S / P O S N I E G O PA T A L U / L AVA G L Ė B Y J E / O B U O LY S / V I N G I A I / U Ž K A R I AV I M A S / S A U L Ė S VA I N I K A S / S L I B I N O S U Ž A D Ė T I N Ė / V I L K A I AV E L I Ų K A I LY J E / PA S K U T I N Ė Š A K N I S / B A L S A I S N I E G E / L A I M I N G Ų Ž VA I G Ž D Ž I Ų K A LV Ė / D I D Ž I U L I S S K R U Z D Ė LY N A S / S V E Č I A S L I Ū D E S Y S / G Y D Y T O J A S / PAV O J I N G A S A P S A U G I N I N K A S / S U S I T I K I M A S / M O Z A I K A / D A LY VAV I M A S VA R Ž Y B O S E / S PA R N A I / I Š T I K I M Y B Ė / K A L N A S / S I E N A / B O K Š T A S / Š I M T A S G Y V E N I M Ų /
122 124 126 127 128 130 133 134 136 137 139 14 0 14 2 14 4 14 5 14 6 14 8 150 1 51 153 154 156 158 161 162 16 4 165 16 6 168 169 17 0 17 1 17 2
Atversk knygą,
perskaityk likimą ir paleisk jį
AMŽINAS AUGIMAS
Visa moka augti, aš taip pat. Paukščiai žino, kur skristi, žolė geba stiebtis aukštyn, o vaikinga patelė junta savo valandą. Saulė žino, kada pakilti, šviesti ir nugrimzti, naktis moka nuščiūti, mėnulis – užsiristi į savo vietą. Šaltinis prasimuša iš žemės gelmių. Paukščiai geba atsišlieti į vėją, miškai – tylėti, uolos – dunksoti per amžius. Dangus įgudęs suktis, o žemė drauge su juo, kiekvienas gyvūnas pažįsta savo gentį, sėkla išmano, kaip dygti. Naktis moka pleventi virš jūros, mėnesiena – perplaukti laukus, rasa – žibėti rytmetį, o bitė randa kelią namo. Aš taip pat girdžiu augimą ir galiu gyventi, tikėti, viltis, mylėti. Juk žvaigždės geba gimti iš ūkų, žiedai – tapti spalvingi, lapas žino, kada atsikabinti nuo šakos, laikas moka bėgti, o žemė – vis iš naujo nebyliai atgimti. Aš taip pat gebu gyventi kaip žolė, paprastai ir mylėdama. GALIU IŠLEISTI DAIGĄ BE KANČIOS IR IŠNYKTI BE AŠARŲ. AŠ IRGI TAI MOKU.
11 /
PA SK U T I N Ė I ŠPA Ž I N T I S
BYRĖJIMAS
Tegu skausmas išsipasakoja, kad pagaliau numalštų. Pažvelk į mažą ašarojantį vaiką, ką tik parkritusį ir iki kraujo nusibrozdinusį kelį. Jis taip nepaguodžiamai verkia motinos glėbyje, visas atsiduoda skausmui. Nebėga nuo šios akimirkos, lieka visa galva į ją paniręs. O baimei dingus, išsprūsta iš glėbio ir nulekia žaisti. Vaikas neįsitveria žaizdos, palieka ją laikui užtraukti. Mat nepaprastai trokšta lakstyti vėjyje. Pažvelk į suaugusįjį, praradusį savo padėtį, kuri teikė saugumą ir gerovę. Pažvelk, kaip jis nenori išgyventi savo kančios, kaip įsitempęs šypčioja, vengia pažiūrėti į savo žaizdą, neieško paguodos. Pažvelk, kaip įsispraudžia į urvą ir negirdimai švokščia vildamasis, kad niekas nepamatys virpančių jo lūpų ir iki beprotybės sutrikusio žvilgsnio. Toks žmogus jau pasiruošęs skęsti ir nenumano galįs šauktis pagalbos. Tad vėl pažiūrėk į vaiką. Mokykis nukristi, pajausti skausmą ir verkti, ieškoti glėbio ir paguodos. Paimk savo tiesą už rankos, išmokyk ją žmonių kalbos. Išmok tyrumo. Neslėpk skausmo nuo tave mylinčio žmogaus ir liausiesi kentėjęs.
Mokausi brandinti sėklas.
Mano viduje vaisiai prisisotino saulėtų dienų ir vasaros spinduliavimo, jie šilti ir pribrinkę. Jau kyla rudeninis vėjas. Tepasigauna ir mane. Užsimerkiu, nes artėja poilsio metas. Visa, kas užbaigta, man per sunku laikyti savyje, tegu tai atsiplėšia ir mane apleidžia. Šis vaisius nebegali gyventi iš mano artumo. Ilgai gėrė mano syvus, o dabar yra kupinas sėklų. Jau ketina išsisėti toli nuo manęs, nežinia kur išskrieti su vėju. Niekada nesužinosiu, kur pabiro mano sėklos, kur sudygo. Negaliu klausytis, kaip jos auga, rinkti savo vaisių. Niekas nežino, kad jie mano, niekas neateis ir nepasakys, jog kažkur toli želia mano sėklos. Mano duoklė atiduota. Nuoga merkiu akis vėjyje, mėgaujuosi ištaiginga lengvybe be naštos, esu laisva nuo visko, kas atlikta. Nesidairau atgal, ten nebėra nieko, kas man skirta. Manyje bunda nepasėtas miegantis pasaulis. Trokšta užaugti šis tas nauja. TYLIAI TYLU TĖLIAI LAUKSIU PIRMOJO SNIEGO.
TIK TYRIEJI GEBA PASINERTI Į ŽAIDIMĄ.
/ 26
27 /
BAIMĖS D I E VA S
Aš irgi trokštu priimti baimės dievą į savo kūną. Tegu jis užvaldo mane, teparodo, ką galiu. Tegu pasiima į žygį ir užleidžia audrą. Iki aušros mudu išvaikysime visas didybės šmėklas.
Daug yra dievų, kurie mane aplanko. Pikčiausias iš jų – baimės dievas. Baimės dievas puola mane, kad sutrikdytų. Užplūsta pojūčiais, kurių nepakenčiu. Pažįstu jį, nekovoju su juo. Ardomasis jo žygis nesibaigia dangaus dalių ir visų ribų sujaukimu. Žemės drebėjimą sukeliantys dūžiai aidi dar ilgai.
Ačiū tau, baimės dieve, vėl grąžinęs mane į pradžią. Dabar išeini, bet žinau, kada nors grįši iš meilės. KAI BŪSIU REIKALINGA TAVO ŠĖLSMO, VĖL ATSIDURSI ŠALIA.
Išsigąstu svaiginančio savo bejėgiškumo, nes kaip kiekviena gyva būtybė ieškau tvirto pagrindo po kojomis. Bandau išlaikyti svorio centrą ir sustabdyti įvykius, bet žinau nepajėgsianti. Paskui pasaulis sustoja, o žemės drebėjimas pereina man į kojas. Jaučiuosi tarsi senas žmogus, stovintis ant nesibaigiančių laiptų be turėklo. Žinantis, kad nebeišlaiko pusiausvyros, ir nebeturintis raumenų, kurie jį laikytų. Tegaliu atsiklaupti ir atsargiai ropoti laiptais... bet kokia kvaila ir negarbinga man atrodo ši išeitis! Žiūriu į dar nemokantį naudotis laiptais vaiką. Jis jaučia, kad šie jam kol kas neįveikiami, tad ima linksmai leistis keturpėsčias. Ropoti vaikui neatrodo negarbinga, nes jis nelaiko negarbinga tiesos apie savo padėtį. Vaikas, į kurį žiūriu, įsikibęs į ranką baimės dievui. Jis ne prieš, kad ko nors neįstengia padaryti. Nesiremia savo teise, nesiskundžia gamta ir žmogaus padėtimi joje. Neneigia savo menkumo ir nekeikia nelemtos kūrinijos, parklupdžiusios jį ant kelių. Sutinka su nenuginčijama tiesa.
/ 54
55 /
MIŠKAS
Yra akimirkų, kurias gali priimti tik miškas. Tas liūdesys ateina iš toli, iš krašto, kurio nepažįstate ir į kurį negalite patekti. Iš ten, kur likau be žodžių. Tada gimė mano kalba. Sukūriau ją krašte, kuriame nėra žmonių. Negaliu kalbėti su jumis. Virtau belūpe būtybe, kuriai nereikia artumos.
Galima žemei išrėkti šventą pyktį, pasiutusį nusivylimą, pragarišką priešiškumą. Ji negrąžins man aido, neįdubs. Sugers balsą, kurį pažįsta nuo senų senovės. Priims skundą padaro, kuris dar nesužmogėjo. Ji daug girdėjusi ir daug mačiusi. Man priklauso laikas, kai pūkenis tampa spalvotas. Guliu po juo, mane gaubia raudonai nusidažęs oras. Pro purpurinius lapus ir aš galiu žiūrėti saulei tiesiai į akis. ČIA PAKANKA VIETOS IR MAN, DAR NEMOKANČIAI IŠEITI IŠ MIŠKO.
Tačiau šis miškas pažįsta pasaulį, iš kurio esu kilusi. Į šį mišką galiu prabilti balsu, sklindančiu ne iš gerklės, o iš delnų. Mano liečiama uola saugo suakmenėjusį prisiminimą apie laiką be šviesos. Žemė, ant kurios atsigulu šį žiemos vidudienį, saugo pirmykščius plyšius ir tai, kas ten užžėlę. Ji nieko nepamiršo, tik sukrovė sluoksnį ant sluoksnio iki dabartinės menamos savo jaunystės. Liečiu ir juntu, kad ji atkartoja visus mano praeities sluoksnius iki pat degančio dugno. Tos sausos žolės žino apie mane, nes mano javai irgi čeža bergždi. Visa, ką turėjau, išnešiojo vėjas. Čia galima verkti pasiklydusio jauniklio balsu. Nė vienas gyvūnas nenusigąs. Čia galima apkabinti medį, kuriam nepasirodys per daug, jeigu prisiglausiu prie jo visa savo vienatve. Jis niekada nepasakys, kad laikas pagaliau suaugti, niekada nepasitrauks nuo prigludusiosios prie tėviško jo kamieno. Galiu remtis į kilniaširdę artumą, kuri užaugo daugel metų puoselėdama savo likimą nuo sėklelės iki ąžuolo.
/ 76
77 /