1 skyrius
Prižiūrėtojas, atėjęs tvarkyti nedidelių kapinaičių prie Šv. Sebasti jono bažnyčios, pirmiausia pastebėjo kūną, kurį kažkas užmiršo palaidoti. Moteris gulėjo ant kapo prispaudusi galvą prie paminklo, su kryžiavusi rankas ant pilvo. Veidas buvo beveik toks pat baltas kaip septyni išblukę balto granito antkapiai aplink ją. Prižiūrėto jas giliai įkvėpė, paleido iš rankų kastuvą, persižegnojo, žengtelėjo kūno link ir pasilenkė uždengdamas jį savo šešėliu. Kažkur virš galvos suklykė žuvėdra, moteris atsimerkė, prižiūrėtojas apsigręžė ir pro geležinius vartelius nuskuodė į triukšmingas Los Andželo gatves. Moteris pažvelgė į dangų. Ji nesuvokė, kur esanti, bet čia buvo tylu. Galva tvinkčiojo iš skausmo, todėl ji buvo dėkinga už ramybę. Pirmiausia pamėgino prisiminti, kaip čia pateko, atsisėdo, palietė paminklinį akmenį ir prisimerkė, nes raidės liejosi. Moteris sunkiai atsistojo ir įsitvėrė paminklo, kad išlaikytų pusiausvyrą, paskui pa silenkė ir išsivėmė, rankomis spausdama pilvą ir mirksėdama, kad sulaikytų ašaras, kurias spaudė klaikus skausmas smilkiniuose. – Bažnyčia! – garsiai pasakė ji ir krūptelėjo nuo savo balso. – Čia bažnyčia. Ji priėjo prie vartelių ir įsispoksojo į pravažiuojančius automo bilius ir autobusus, paskui pasitraukė tris žingsnius nuo bažnyčios ir suprato nežinanti, kur eiti. – Mąstyk! – įsakė sau. Pridėjusi ranką prie kaktos moteris paju to kraują. – Jėzau! – šūktelėjo ji. Ranka virpėjo. Ji pagraibė kišenėje popierinės nosinaitės. Mote ris vilkėjo nudėvėtą bluzoną, bet neprisiminė, kad būtų jį pirkusi. Kišenėje rado drėkinamąjį lūpų pieštuką, du dolerius ir dvidešimt 15
keturis centus. Ji žengtelėjo kapinių link ieškodama paliktos užrašų knygutės, rankinės ar kokio kito daikto, kas ką nors primintų. – Mane apiplėšė, – tarė ji rankove nusišluosčiusi antakį. – Mane tikriausiai apiplėšė. Moteris pribėgo prie klebonijos ir pabeldė į duris, bet jos buvo užrakintos. Ji vėl žengė vartelių link ketindama eiti į artimiausią policijos nuovadą ir papasakoti, kas atsitiko. Ji pasakys savo adresą ir paskambins… Kam ji paskambins? Ji spoksojo į stotelėje stovintį autobusą. Ji nežino nei kur atsi dūrė pati, nei kur artimiausia policijos nuovada. Ji net neprisimena savo vardo. Kramtydama nagą moteris vėl įėjo pro vartelius, kur jautėsi saugesnė. Atsiklaupusi prie kapo, ant kurio gulėjo, priglau dė kaktą prie vėsaus paminklo. Gal greit sugrįš kunigas, pamanė ji. Gal kas nors ateis ir suteiks pagalbą. Galbūt reikėtų likti čia. Galvą taip skaudėjo, kad atrodė, jog ji plyšta nuo būgnų dundesio. Mote ris vėl atsigulė, prisispaudė prie paminklo ir tvirčiau įsisupo į blu zoną, kad neprasiskverbtų žemės vėsa. Ji palauks. Moteris vėl atsimerkė tikėdamasi pamatyti atsakymus, bet te įžvelgė debesis, dengiančius dangų kaip mėlynę ant kūno.
Kalifornijoje per mažai žemės. Vyras tai jautė – ši mintis kūju dunksėjo jam gerklėje. Klaustro fobija, pagimdyta po jo automobilio padangomis šnypščiančio as falto, gyvenamieji namai taip susispaudę, kad net sunku kvėpuoti. Jis važiavo į vakarus vildamasis pasiekti vandenyną, kol dar nesu temo. Buvo nematęs vandenyno, pažino jį tik iš nuotraukų ir tėvų pasakojimų. Jis prisiminė tėvo istorijas, kuriomis tuo metu netikėjo, – apie indėnus, devyniolikto amžiaus pradžioje pasodintus į kalėjimą. Jie visi mirė per vieną naktį, neištvėrę uždaros erdvės. Remiantis Indė nų reikalų agentūros statistika, šešiasdešimt šeši procentai indėnų, palikusių rezervatą, grįžta, nes nepajėgia gyventi miestuose. Žino ma, jis ne grynakraujis sijas, bet ir ne visiškas baltaodis. 16
Užuodė prieš pamatydamas. Vėjas atnešė druską nuo bangų. Vyras pastatė aprūdijusį, seną pikapą kelkraštyje ir nubėgo šlaitu žemyn. Sustojo tik kai vanduo apsėmė sportinius batelius, purslai lyg ašaros išmargino džinsų klešnes. Suklykė žuvėdra. Viljamas Skraidantis Arklys stovėjo išskėtęs rankas, įsmeigęs akis į Ramųjį vandenyną, bet matė plytinčias Dakotos lygumas ir akmenuotus kalnus, kurių nevadino namais.
Pietų Dakotoje, Pain Ridžo rezervate, aštuonioliktas kelias nuves davo į miestą. O jei norėdavai pakliūti kitur, orientuodavaisi pa gal gamtos ženklus arba seniai apleistas transporto priemones, nes kitokių kelių buvo mažai. Tačiau praėjo jau trys dienos, kai Vilas persikėlė į Los Andželą, ir dar nebuvo gavęs visų daiktų. Jis išsinuomojo nedidelį su kitais sublokuotą namą Residoje, netoli Los Andželo policijos departamento, kad nereikėtų ilgai va žiuoti į darbą, bet ir pakankamu atstumu, kad nesijaustų pririštas. Darbe pasirodyti reikėjo tik rytoj, visi reikalingi dokumentai buvo sutvarkyti paštu, todėl jis ketino per likusį laiką susipažinti su Los Andželu. Vilas trenkė kumščiu į vairą. Po velnių, kur jis atsidūrė? Pagra binėjo ant priekinės sėdynės ieškodamas žemėlapio, kurį prieš ke lias minutes nusviedė. Prisimerkęs žvelgė į raudonai pažymėtų ke lių raizginį, bet lemputė pikapo viršuje užgeso, todėl jis pavažiavo po gatvės žibintu, kur kelias buvo platesnis, ir blausioje šviesoje vėl įsistebeilijo į žemėlapį. – Velnias! – sumurmėjo jis. – Beverli Hilsas. Aš čia jau prieš valandą buvau. Pirmą kartą per kelis dešimtmečius jis troško turėti daugiau indėnų kraujo. Dėl nepakankamo krypties pojūčio kaltino savo wasicuŋ kraują. Visą gyvenimą klausėsi pasakojimų apie senelio tėvą, kuris vos dvelktelėjus vėjeliui užuosdavo tą prakeiktą bizoną. O tėvas, kai mylima moteris nė žodžio nepasakiusi jį paliko, jojo daugelį mylių pasikliaudamas tik nuojauta ir rado ją. Taigi rasti San Diego greitkelį turėtų būti palyginti nesunku. Būdamas mažas Vilas su senele kartą ėjo į mišką rinkti šaknų ir žolelių vaistams. Berniukas ėmė tuos augalus, kuriuos ji paro 17
dydavo – kedrus, ajerus, saldymedžius. Atrodo, buvo nusigręžęs vos akimirką, bet senelė spėjo dingti. Vilas vaikščiojo ratais mėgin damas atsiminti tėvo pamokas apie nuplėštus lapelius, nulenktas šakeles, išlikusį judėjimo kvapą tvankiame ore. Senelė jį surado po kelių valandų – sušalusį, susigūžusį po ąžuolo laja. Netarusi nė žo džio, paėmė už rankos ir nusivedė namų link. Kai jau buvo matyti rąstų namelis, senelė atsigręžė ir suėmė Vilo smakrą. – Tu, – atsiduso ji, – toks baltaodis. Vilui buvo dešimt metų, ir nuo tos akimirkos jis žinojo, kad nie kada nebus toks kaip seneliai. Jiems ir visiems aplinkiniams jis vi sados liks iyeska – mišraus kraujo. Kitus dvidešimt penkerius me tus jis kaip įmanydamas stengėsi elgtis kaip baltasis, nusprendęs, kad jei negali būti toks kaip tėvo giminės, bus toks kaip motina. Jis uoliai mokėsi mokykloje, kad galėtų stoti į koledžą. Vilas visur kalbėdavo tik angliškai, net senelių namuose, kur visi šnekėjo lako tiškai. Jis pritardamas linksėdavo, kai viršininkai vadindavo sijus tinginiais alkoholikais, o kai jų žodžiai giliai sužeidė širdį, jis apsi supo abejingumo skraiste. Na, dabar Vilas baltasis. Jis paliko rezervatą ir ketina apsistoti čia, o negalėdamas rasti kelio iš Beverli Hilso pasielgs kaip kiti bal taodžiai – sustos degalinėje ir pasiklaus. Perjungęs pavarą, Vilas vėl pasuko į gatvę. Jį stulbino Beverli Hilso prašmatnumas: kaltos geležies varteliai, rožinio marmuro fontanai, pro didžiulius langus plieskiančios šviesos. Viename na me vyko pobūvis. Vilas sulėtino greitį, užsižiūrėjo į nebylų padavė jų ir svečių baletą ir ne iš karto pastebėjo ryškias policijos patrulių automobilio šviesas už nugaros. Bendradarbiai, pagalvojo jis išlipęs iš pikapo pasiklausti kelio. Pareigūnai buvo du. Vienas iš jų – šviesiaplaukis. Vilas tik tiek spė jo pastebėti, nes šis trenkė jo galvą į sunkvežimio kabiną ir užlaužė ranką. – Žiūrėk, Džo, ką turim, – tarė jis. – Dar vieną sumautą ispa niūkštį. – Paklausykit, – išgirdo Vilas savo balsą, o policininkas laisva ranka trenkė jam tarp menčių. – Neatsikalbinėk prieš mane, Pedrai, – užriko jis. – Mes jau de šimt minučių tave sekam. Kokį velnią veiki tokiame rajone? 18
– Aš policininkas, – lyg akmuo ant šaligatvio nukrito Vilo žodžiai. Policininkas paleido jo riešą, Vilas atsitraukė nuo sunkvežimio ir atsigręžė. – Parodyk ženkliuką. Vilas nurijo seiles ir pažiūrėjo jam į akis. – Dar neturiu. Ir pažymėjimo neturiu. Aš ką tik atvažiavau. Ry toj pradedu dirbti. Pareigūno akys susiaurėjo. – A, ką gi, jei nematau ženkliuko, nematau policininko. – Jis linktelėjo partneriui, kuris jau žengė patrulių automobilio link. – Nešdinkis iš čia. Vilas gniaužydamas kumščius žiūrėjo į nueinančius policininkus. – Aš toks kaip jūs! – suriko jis ir pro storą patrulių automobilio stiklą pamatė, kad policininkai juokiasi. Eidamas į savo sunkvežimuką jis stebėjo žmones pobūvyje ant kalvos – besijuokiančius ir geriančius, tarsi nieko nebūtų įvykę. Mėnulis lyg susigėdęs pasislėpė už debesų. Ir tuo metu Vilas suvo kė dvi tiesas: jam nepatinka Los Andželas ir jis nėra baltasis.
Kai moteris pabudo, saulė buvo nusileidusi. Ji atsisėdo ir atsirėmė į pažįstamą antkapį. Kažkur rytuose dangų raižė prožektorius, ji pagalvojo, ar šį vakarą dalija kokius nors apdovanojimus. Tokių va karų čia – nors vežimu vežk. Ji atsistojo ir nuėjo vartelių link, su kiekvienu žingsniu ištarda ma vis kitą moterišką vardą ir vildamasi, kad kuris nors pažadins atmintį. – Alicija, – pasakė ji. – Barbara. Cecilija. Priėjusi gatvę, ji pasiekė Martos vardą. Saulėlydžio bulvaras, pa galvojo moteris ir nusprendė, kad jau daro pažangą, nes pirmiau to neprisiminė. Ji atsisėdo ant šaligatvio prieš iškabą, kurioje buvo parašyta Šv. Sebastijono bažnyčios kunigo pavardė ir išpažinčių bei pamaldų valandos. Moteris žinojo, kad nepriklauso šiai parapijai, kad ji net ne katalikė, bet jautė, jog lankėsi čia anksčiau. Gal slėpėsi ar prašė prieglobsčio. Tačiau nuo ko ji galėjo bėgti? Moteris gūžtelėjo pečiais, nuvijo tą mintį ir įsižiūrėjo į tolį. Kito je gatvės pusėje, už vieno kvartalo, kabojo filmo reklama. „Tabu“, – 19
garsiai perskaitė ji, ir pasvarstė, ar matė šį filmą, nes pavadinimas atrodė labai pažįstamas. Plakate buvo pavaizduotas vyro siluetas, bet net neaiškūs bruožai leido atpažinti Amerikos numylėtinį Alek są Riversą. Jis sėkmingai pasirodydavo visuose filmuose, pradedant veiksmo trileriais, baigiant Šekspyru. Ji prisiminė skaičiusi, kad jo reitingas didesnis už prezidento. Aktorius šypsojosi jai. – Visuose kino teatruose, – perskaitė ji ir pajuto, kad balsas už sikirto.
Vėliau, prisimindamas tą akimirką, Vilas suprato, kad kalta pelėda. Jei jis nebūtų stabdęs išgirdęs tą pelėdos klyksmą, nebūtų sustojęs, o jei nebūtų sustojęs, nebūtų priėmęs tų neteisingų sprendimų. Nusišypsojus sėkmei, Vilas atsirado Saulėlydžio bulvare, bet nors žinojo, kad bulvaras išeina į greitkelį, jis nebuvo tikras, kad pasirinko teisingą kryptį. Dvi degalinės, kurias pravažiavo, ne veikė, jo dešinė akis beveik užtino. Tetroško įšliaužti į savo lovą ir pamėginti pamiršti pirmiausia tai, kas jį privertė persikelti į Kaliforniją. Vos pravažiavęs Makdonaldą, jis išgirdo klyksmą – aštrų ir veriantį kaip vaiko riksmas. Žinoma, Vilas buvo girdėjęs pelėdas ūbaujant, bet nuo tada, kai paliko Pietų Dakotą, dar ne girdėjo. Jo seneliai, kaip ir daugelis rezervato gyventojų, tvirtai tikėjo paukščių siunčiamais lemties ženklais. Paukščiai skraido, todėl jie atsiduria arčiau pasaulio dvasios negu žmogus. Nekreip damas dėmesio į paukščio atneštą žinią gali praleisti už tave ga lingesnių jėgų įspėjimą ar pažadą. Atsisakydamas sijų kultūros Vilas atmetė vanagų, erelių, varnų siunčiamų ženklų reikšmę, bet negalėjo visiškai nepaisyti pelėdų, kurios, pasak senelės, prana šauja mirtį. – Gal automobilis pyptelėjo, – tarė jis sau, bet vėl išgirdo tą šai žų, kraują stingdantį klyksmą. Jis spustelėjo stabdžius. Už jo furgonas staigiai pasuko į šoną, o vairuotojas pro atvirą langą nusikeikė. Vilas sustabdė automobilį prieš katalikų bažnyčią neleistinoje vietoje. Išlipęs iš sunkvežimuko jis sustojo ant šaligatvio ir pakėlė akis į dangų. – Šaunu! – sarkastiškai ištarė jis. – O kas toliau? 20
Moteris, išėjusi pro šoninius bažnyčios vartelius, atrodė apve džiota vaiduoklišku blyškiai baltu kontūru. Pamačiusi Vilą, ji ėmė eiti greičiau, veide nušvito šypsena. Vilas pritrenktas spoksojo į ją. Ūgio ji buvo jam vos iki peties, ant galvos matėsi sukrešėjusio krau jo. Nepažįstamoji priartėjo, sustojo prie pat Vilo ir pažvelgė į mė lynę po jo akimi. Ištiesusi ranką perbraukė pirštais jam per veidą. Iki tol jis nebuvo nieko panašaus pajutęs – jos prisilietimas labiau priminė alsavimą. – Ir tu sužeistas, – sukuždėjo moteris ir užvertusi akis ėmė svirti. Vilas sulaikė ją ir pasodino savo sunkvežimuko keleivio vieto je. Kai moteris sukrutėjo, jis pasitraukė kuo toliau prie vairuotojo durelių bijodamas, kad apsižiūrėjusi esanti automobilyje su nepa žįstamu vyriškiu ji ims rėkti. Tačiau prasimerkusi ji vėl taip nuošir džiai nusišypsojo, kad ir Vilas atsakė tuo pačiu. – Kaip jaučiatės? – paklausė jis. Ji nurijo seiles, nusibraukė plaukus nuo veido. – Atrodo, gerai, – atsakė. – Ar tu ilgai manęs laukei? Ji prašneko taip, lyg visą gyvenimą jį pažinotų, ir Vilas šyptelėjo. – Ne. Aš tik važiavau pro šalį. – Jis įdėmiai ją nužvelgė. – Pa klausykit, jei jūs ko nors laukiat, tai galiu palaukti kartu. Moteris sustingo. – Jūs manęs nepažįstat? Vilas papurtė galvą. – Dieve! – Ji pasitrynė akis. – Dieve! – Pažvelgė į jį pro ašaras. – Tai dabar mes jau būsim dviese. Vilas svarstė, į ką jis įsipainiojo – štai sėdi sunkvežimuke su mo terimi, kuri yra išprotėjusi arba taip apkvaišusi nuo narkotikų, kad nepajėgia aiškiai mąstyti. Jis neryžtingai nusišypsojo laukdamas, kada ji grįš į tikrovę. – Norit pasakyti, kad ir jūs manęs nepažįstat? – Noriu pasakyti, kad aš nepažįstu savęs, – sukuždėjo moteris. Vilas įdėmiai pažvelgė į jos skaidrias akis ir žaizdą smilkinyje. Amnezija, pamanė. – Nežinot savo vardo? – Vilas automatiškai ėmė taikyti apklau sos protokolą, kurį išmoko Pietų Dakotoje dirbdamas rezervato policijos pareigūnu. – Ar atsimenate, kas jums atsitiko? Kaip atsi radote bažnyčioje? 21
Moteris nukreipė žvilgsnį. – Nieko neprisimenu, – abejingai tarė ji. – Tikriausiai turėčiau kreiptis į policiją. Ji pasakė taip, lyg būtų įvykdžiusi didžiulį nusikaltimą, ir Vilas nusišypsojo. Jis pamanė, kad reikėtų nuvežti ją į centrinę Los An dželo policijos departamento būstinę. Nors jis dar oficialiai neina pareigų, galėtų paspausti kai kurias svirteles, patikrinti policijos duomenų bazę, pažiūrėti, ar jos kas nors ieško. Vilas sujudėjo ir susiraukė nuo akį perskrodusio skausmo. Prisiminęs šviesiaplaukį policininką Beverli Hilse pagalvojo, ar pirmadienį visi bus tokie. – Aš pats iš policijos, – ramiai pasakė Vilas, o tardamas tuos žo džius suvokė, kad neveš moters į policijos nuovadą. Po to, kas jam šiandien nutiko, neveš, bent jau ne dabar. Moteris prisimerkė. – Ar turite ženkliuką? Vilas iš lėto papurtė galvą. – Aš ką tik atvažiavau. Gyvenu Residoje. Rytoj pradedu darbą. – Jis pažvelgė jai į akis. – Aš jumis pasirūpinsiu. Ar pasitikite manimi? Moteris pažvelgė į griežtų bruožų Vilo veidą, šviesos nutviekstus juodus plaukus. Daugiau niekas čia neatvažiavo. Tačiau, pamačiusi jį, ji nedvejodama pribėgo. Žinoma, jei žmogus blaiviai nemąsto, pasikliauja nuojauta, tai kažką reiškia. Ji linktelėjo. – Aš esu Viljamas Skraidantis Arklys. Vilas, – ištiesė ranką jis. Moteris nusišypsojo. – Džeinė Dou*. Ji pirštų galiukais palietė jo delną. Ir nuo šio prisilietimo šia me keistame mieste viskas susidėliojo į vietas. Vilas pagalvojo apie pelėdos klyksmą ir šią dovaną, kuri tiesiogine prasme įkrito jam tiesiai į rankas. Pažvelgęs į moterį suvokė, kad tam tikru būdu ji dabar priklauso jam.
* Džeinė Dou – policijos naudojamas vardas neatpažintoms moterims. (Čia ir toliau pastabos vertėjos.)