Mes, žmonės, – nenuilstantys laimės ieškotojai. Dažniausiai ignoruojame dabartį ir žvelgiame į ateitį tikėdami, kad laimę pajusime „kai“, „jei“ arba „nes“. Pasiklydę minčių ir emocijų gausoje, ginčijamės su realybe ir nebemokame priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. Ir nesvarbu, kas esame – vadovai, vienuoliai, menininkai, – visi ieškome laisvės ir laimės. Ar gali būti, kad ieškome ne ten? Laimė – tai laisvė, kuri priklauso nuo mūsų proto; išorėje nėra nieko, dėl ko pasijustume laimingi ar nelaimingi. Laimė pasirenkama, ją galime atrasti pradėję medituoti, keisdami savo santykį su mintimis ir emocijomis. Tai būdas pajusti ryšį su savimi ir tapti tokiems, kokie iš tiesų esame. Praktinių patarimų kupina knyga kviečia atrasti meditaciją ir jos galią bei lavinti dėmesingo įsisąmoninimo įprotį – būti čia ir dabar. Taip pakeisime požiūrį į save ir kitus, o drauge išmoksime supratingumo, atjautos, atsparumo, dėkingumo. Tada ir pajusime tai, ką vadiname laime. Autorius ragina į meditaciją pažvelgti be išankstinių nuostatų. Meditacija – tai ne proto ištuštinimas. Ji pripildo sielą ramybės, džiaugsmo ir pilnatvės. Tiesiog išmokime atsitraukti ir stebėti, ką išdarinėja mūsų protas.
© Steve Ullathorne
bukite laisvi, bukite laimingi
Gelongas Thubtenas – vienas įtakingiausių Jungtinės Karalystės meditacijos mokytojų. Baigęs Oksfordo universitetą, po studijų pasirinko aktoriaus karjerą. Sulaukęs dvidešimt vienų patyrė smarkų perdegimą ir susidūrė su grėsmingomis širdies problemomis. Tai atvedė jį į Kagyu Samye Ling Tibeto budistų vienuolyną Škotijoje, kur jis buvo įšventintas į vienuolius. Sukaupęs didžiulę patirtį, šiandien G. Thubtenas konsultuoja korporacijas („Google“, „Facebook“), mokyklas, universitetus, ligonines, verslus, kalėjimus, priklausomybių centrus ir moko atrasti meditacijos ir dėmesingo įsisąmoninimo naudą.
GELONG THUBTEN
Kad ir ko būtume troškę, iš tiesų ieškojome pilnatvės, siekėme jausmo, kad turime viską, ko norime.
G E L O N G
T H U B T E N
B U D I S T I N Ė S PA M O KOS
bukite laisvi, bukite la mingi PR ADĖKITE MEDITUOTI, N E T J E I N E G A L I T E T O PA K Ę S T I
GELONG THUBTEN
bukite laisvi, bukite laimingi PRADĖKITE MEDITUOTI, NET JEI NEGALITE TO PAKĘS TI Budistinės pamokos
Iš anglų kalbos vertė Almantė Rimavičienė
VILNIUS 2023
Gelong THUBTEN A MONK’S GUIDE TO HAPPINESS Meditation in the 21st Century Yellow Kite, London, 2019
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. Copyright © 2019 Gelong Thubten The right of Gelong Thubten to be identified as the Author of the Work has been asserted by him in accordance with the Copyright, Designs and Patents Act 1988. First published in Great Britain in 2019 by Yellow Kite, an imprint of Hodder & Stoughton, a Hachette UK company 230208078 © Josef Micic, Dreamstime.com, viršelio iliustracija © Almantė Rimavičienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2023 © „Tyto alba“, 2023 ISBN 978-609-466-788-6
TURINYS
Apie autorių........................................................................................ 9 Pirmas skyrius. Kas yra laimė? ...................................................... 11 Antras skyrius. Esame užprogramuoti būti laimingi ...................21 Trečias skyrius. Stresas XXI amžiuje...............................................29 Ketvirtas skyrius. Meditacija ir sąmoningumas............................43 Penktas skyrius. Pradžia..................................................................59 Šeštas skyrius. Įpročio kūrimas......................................................77 Septintas skyrius. Vis gilyn..............................................................95 Aštuntas skyrius. Laimei reikia visos aibės pastangų................ 115 Devintas skyrius. Atjauta...............................................................135 Dešimtas skyrius. Atlaidumas.......................................................157 Vienuoliktas skyrius. Skatinkite savo praktiką............................173 Pabaigos žodis...............................................................................195
Padėka.............................................................................................197
7
APIE AUTORIŲ
Gelongas Thubtenas yra meditacijos mokytojas ir rašytojas iš Jungtinės Karalystės.
Baigęs Oksfordo universitetą tapo aktoriumi ir vaidino Londone bei Niujorke. Dvidešimt vienų patyrė smarkų
perdegimą ir gyvybei pavojingą širdies veiklos sutrikimą.
Šis dramatiškas pabudimas paskatino apsigyventi Škotijoje įsikūrusiame Kagyu Samye Ling Tibeto budistų vienuolyne, kur buvo įšventintas į vienuolius.
Žodis „Gelong“ reiškia vyresnįjį vienuolį. Iš pastarųjų dvidešimt penkerių metų Thubtenas daugiau nei šešerius metus meditavo atsiskyręs. Ilgiausias atsiskyrimas truko net
ketverius metus, tuo metu jis mokėsi prižiūrimas geriausių Tibeto meditacijos mokytojų.
Thubtenas yra dėmesingo įsisąmoninimo meditacijos mokymo pradininkas, jau daugiau kaip dvidešimt metų ben-
dradarbiauja su mokyklomis, universitetais, ligoninėmis, verslais, kalėjimais ir priklausomybių centrais. Taip pat yra
dirbęs su tokiomis didelėmis korporacijomis kaip „Goog-
9
le“ ir šiandien yra vienas įtakingiausių Jungtinės Karalystės meditacijos mokytojų.
Thubtenas medicinos studentus supažindina su dėmesingo įsisąmoninimo praktikomis, taip pat yra skaitęs paskaitas Oksfordo universitete bei Jungtinėse Tautose. Drauge su neuromokslininku Ashu Ranpura bendradarbiavo su
Ruby Wax rengiant spaudai bestseleriu tapusią jos knygą „Kaip būti žmogumi. Vadovas“*.
Surinktas lėšas skiria labdarai ir kuria meditacijos centrus, kurie būtų naudingi vietinėms bendruomenėms. Taip pat
įgyvendino ne vieną plėtros projektą ir dėmesingo įsisąmoninimo praktikas pristatė pačiose skurdžiausiose Jungtinės Karalystės dalyse.
* „How to be Human: The Manual“. Čia ir toliau – vert. past.
PIRMAS SKYRIUS
Kas yra laimė? 2009-ųjų birželį išvykau iš meditacijos atsiskyrėlių centro, kuriame praleidau ketverius metus. Škotijoje, Arano saloje, atokiame sename ūkininko name, intensyviai mokiausi kartu su kitais dvidešimt vienuolių. Buvome visiškai atkirsti nuo išorinio pasaulio: neturėjome telefonų, interneto ar laikraščių. Maisto atnešdavo atskirai gyvenantis prižiūrėtojas, o mes visi laikėmės labai griežto tvarkaraščio ir medituodavome nuo 12 iki 14 valandų per dieną, dažniausiai vieni savo kambariuose. Tokia programa diena iš dienos truko visus ketverius metus. Mums buvo leidžiama valgant ar per trumpas pertraukėles tarp meditacijų pasišnekučiuoti vieniems su kitais, bet antraisiais metais viskas pasikeitė, nes penkis mėnesius laikėmės tylos įžado. Dar niekada nebuvau atsiskyręs tiek daug laiko ir buvo nepaprastai sunku. Prisimenu, maniau, kad tai tarsi atvira širdies operacija be nejautros: esi įspraustas į kampą, kankina labai skausmingos mintys ir jausmai, bet neturi kaip 11
B Ū K ITE
L A IS V I,
B Ū K ITE
L A IM INGI
prasiblaškyti ar kur pabėgti. Toks atsiskyrimas yra radikalus meditacijos mokymosi metodas, taikomas daugelyje Tibeto budistų vienuolynų. Visiškai įtraukianti aplinka ir intensyvus ilgų meditacijų tvarkaraštis skatina medituojantį asmenį susidraugauti su savo paties protu. Kartais manydavau, kad tai nelaimingiausias mano gyvenimo tarpsnis, visgi galiausiai labai daug išmokau apie laimę. Suvokiau, kad laimė yra pasirenkama, kad patys galime tapti laimingi. Nė aš, nė kiti vienuoliai nenutuokėme, kas darosi išoriniame pasaulyje. Per tą laikotarpį įvyko keletas dalykų, padariusių įtaką mūsų kultūrai – buvo įdiegtos ir išplito tokios gyvenimą keičiančios technologijos kaip „iPhone“, jutubas, tviteris ir feisbukas, nutiko reikšmingų istorinių įvykių, pavyzdžiui, prezidentu buvo išrinktas B. Obama, kilo finansų krizė, o Saddamui Husseinui buvo įvykdyta mirties bausmė. Kas keletą mėnesių mūsų aplankyti atvykdavo mokytojas ir užsimindavo apie kai kurias naujienas: pasakė, kad atsirado „toks tinklas feisbukas, kuriame žmonės kviečia tapti draugais, o tu jautiesi pernelyg kaltas, kad atsisakytum“; tai išgirdę nieko nesupratome ir tiesiog išpūtėme akis. Išėjęs ir grįžęs į „normalų“ pasaulį pirmiausia atkreipiau dėmesį į greitį; viskas ir visi judėjo labai greitai. Visi turėjo išmaniuosius telefonus, o „BlackBerry“ atrodė lyg dinozauras. Vaikščiodamas Londone jaučiausi lyg patekęs į „zombių apokalipsę“. Atrodė, kad žmonės juda lyg užhipnotizuoti, sukišę nosis į ekranus. Taip pat atkreipiau dėmesį, kad Londono metro stotyse vietoje ant sienų kabojusių plakatų prie eskalatorių juda skaitmeniniai vaizdai, ir jiems plau12
K as
yra
l aim ė ?
kiant pro šalį net svaigo galva. „Čia gyvenantys“ žmonės galbūt nė nejautė pakilusios temperatūros, bet tiek laiko gyvenęs atskirtyje ir vėl sugrįžęs galėjau pažvelgti kitomis akimis ir mačiau, kad gyvenimas pagreitėjo. Taip pat pajutau pasikeitusią nuotaiką: beveik visos naujienos skambėjo kiek isteriškai, vyravo siaubingos istorijos, besibraunančios į žmonių telefonus, nepaliekančios jiems išsigelbėjimo. XXI amžiuje mūsų santykis su informacija visiškai pasikeitė: žinome gerokai per daug. Netgi tai, kaip vartojame informaciją – paskubomis, mažais kąsneliais, paprasčiausiai „slinkdami“ ar „braukdami“ pirštu, – irgi pakeitė mūsų tikrovės suvokimą. Grįžusį iš atskirties mane apstulbino ir tai, kad žmonės norėdami pasijusti „laimingi“ naudojasi akimirksnio pasitenkinimu ir net pasiekė naujas aukštumas, bet vis tiek jaučiasi nepatenkinti. Vėl įsitraukęs į tą gyvenimą labai aiškiai suvokiau, kad dabar pasauliui labiau už viską reikia meditacijos, bet ne kaip malonumo, o išlikimo kelio. Aistringai susidomėjau svarbiausiu klausimu, kas yra tiesa, ilgalaikė laimė ir ką iš tikrųjų jos reiškia. Kuo nuoširdžiausiai atsidavęs ėmiau mokyti meditacijos labai skirtingose aplinkose: mokyklose, universitetuose, ligoninėse, narkomanų reabilitacijos centruose ir kalėjimuose, taip pat pasaulinėse technologijų bendrovėse ir keliose įmonėse, kur darbuotojai patiria daug streso.
13
B Ū K ITE
L A IS V I,
B Ū K ITE
L A IM INGI
L AIMĖS „DOZĖ“
Supratau, kad daug žmonių siekia trumpalaikio laimės pojūčio: „kaifo“ – greitos energijos injekcijos į širdį. Bet, regis, toks pojūtis ilgai nesitęsia ir jam praėjus vėl jo trokštame. Gyvename laikais, kai daug dėmesio skiriama gerai savijautai. Visi ieškome tam tikros „dozės“, kad ir cukraus, ir taip nuo vieno „svaigulio“ peršokame prie kito, rūpindamiesi, kad pojūčiai būtų stimuliuojami ir tenkinami, kartais net visi iš karto. Staigų, bet netikrą budrumą suteikia daug mūsų suvartojamo maisto ir gėrimų: cukrus, maisto priedai, kava, „paguodos angliavandeniai“... Dienai įpusėjus pasijuntame pavargę, todėl griebiame šokolado plytelę ir / ar išgeriame kavos, kad pasijustume geriau. Vieno prekės ženklo traškučių reklama skelbia: „Kartą paragavęs, negali sustot“ – ir tikrai, šio produkto ingredientai skatina vienu prisėdimu sušlamšti visą pakuotę. Bet ar kada pasitenkinome jais ilgam? Šiomis dienomis sukurti filmai ir televizijos programos nuo senųjų labiausiai skiriasi moderniu filmavimu – jaudinančiais ir greitai besikeičiančiais kadrais, kurie stimuliuoja pojūčius. Į dvi filmo, televizijos programos, reklamos ir muzikinio vaizdo klipo minutes gali būti sukimšta šimtai skirtingų kadrų ir taip yra todėl, kad esame labai išsiblaškę ir tapome priklausomi nuo pojūčių stimuliavimo. Senasis nespalvotas filmas, kuriame kamera ilgam sustoja prie vieno vaizdo, atrodo nuobodus, vadiname jį „nekomerciniu kinu“, ir jis anaiptol nevyrauja. Nūdien mus traukia sukrečianti ir
14
K as
yra
l aim ė ?
audrinanti patirtis, ir ji atspindi, kaip gyvename. Socialinė žiniasklaida leido pajusti stiprų susietumą, bet kartu pagilino izoliaciją. Pietaudami įknembame į ekranus ir žiūrime nuotraukas, kaip kiti žmonės valgo pietus, ir kaskart mums būna vis nuobodžiau tiesiog ramiai sėdėti ir gyventi ta akimirka. Mums jau sunku išgyventi paprastas patirtis; valgydami nebenumaldomai trokštame ir kitokių dirgiklių – žiūrime televizorių arba naršome po socialinius tinklus ir klausomės muzikos. Labai greitai viskas pabosta, todėl nuolat ieškome kitokios patirties, bet taip ir nespėjame jos įsisąmoninti. Tampame priklausomi nuo „patiktukų“, naujausių madingų blizgučių ar bet ko, kas, mūsų nuomone, teikia malonumą. Jaučiamės pavargę, mūsų organizmus alina streso hormonai kortizolis ir adrenalinas. Kūnai perkraunami kenksmingų cheminių medžiagų, kurių nuolat papildome, jaučiamės išsekę, negaluojantys, bet norime jų dar daugiau. Potraukis skatina didesnį potraukį ir taip išsiugdomas neįveikiamas įprotis, ir iš tikrųjų niekas nebetenkina, nes protas jau peršoka tolyn siekdamas kažko kito. Lyg jaustume nuolatinį alkį ir nuolat savęs klaustume: „Kada aš tai pasieksiu? Kada jausiuosi patenkintas? Kas toliau?“ Ar tai laimė? Pagrindinė smegenų cheminė medžiaga, sužadinanti tokią laimės „dozę“ yra dopaminas, ir įdomiausia, kad šio hormono padaugėja prieš mums gaunant, ko norime, o kai gauname, jo kiekis vėl mažėja. Kai ruošiamės atsikąsti pyragaičio arba į vakarėlį, patiriame džiaugsmingą jaudulį, bet kai jau valgome pyragaitį dopamino mažėja; štai kodėl gyvename laukimu. Gyvūnai patiria dopamino antplū15
B Ū K ITE
L A IS V I,
B Ū K ITE
L A IM INGI
dį prieš šėrimą, ši „jau tuoj“ dalis yra labiausiai jaudinanti. „Kai būsiu turtingas“, „kai sutiksiu tinkamą žmogų“, „kai mano kūno formos bus tokios, apie kokias svajoju“... Tiesą sakant, niekada to nepasiekiame, nes laukimas ugdo įprotį ieškoti ko nors naujo, vadinasi, niekaip nepasijuntame ko nors pasiekę. Mūsų laimei visada trukdo koks nors „jei“, „kai“ arba „nes“.
TIKRA, ILGALAIKĖ LAIMĖ
Visą gyvenimą tikime mitu, kad turime „rasti“ laimę ir kad tinkamai susitvarkę gyvenimą būsime laimingi. Bet tai ne laimė, o tam tikra vergovės forma. Atrodo, esame įtikėję, kad laimė ir kančia ateina iš „išorės“. Tačiau iš tikrųjų viskas priklauso nuo mūsų minčių ir reakcijų. Be to, jei du ar daugiau žmonių dėl tų pačių dalykų pasijunta laimingi arba nelaimingi, tuomet jau kalbame apie psichinę patirtį, o ne apie mus supančius daiktus. Ši knyga yra raginimas pažvelgti į save ir savo pačių viduje surasti laimės šaltinį. Manau, kad laimė – ne šiaip atsitiktinis jausmas, kurį mums pasisekė patirti, o įgūdis, kurio galime išmokti; manau, kad tai proto lavinimo produktas, ir tikiu, kad sielos gilumoje ji mums užprogramuota. Mokydamiesi meditacijos ir dėmesingo įsisąmoninimo galime pasirinkti būti laimingi, kad ir kas mums nutiktų. Be šių dviejų dalykų veikiausiai nuolat jaustumės aukomis to, kas gali ar negali nutikti. Žinoma, pasaulyje daug žmonių susiduria su dideliais 16
K as
yra
l aim ė ?
sunkumais, ir net mintys apie galimą laimę atrodo neįtikėtinai tolimos. Galbūt jie negali nieko kito, tik stengtis išgyventi, bet vos atsiras galimybė atsikvėpti, meditacija suteiks labai stiprią apsaugą, kuria galės pasinaudoti kitą kartą ištikti sunkumų. Taip išsiugdome psichinį atsparumą, padedantį įveikti net pačius didžiausius iššūkius.
LAIMĖ YRA LAISVĖ
Ką jaučiame, kai esame laimingi? Esame visiškai dabartyje, nesikabiname į praeitį, nemąstome apie ateitį: esame čia ir dabar, įsijaučiame į akimirką. Tai laisvės pojūtis, kai jaučiamės tikrai laimingi, esame laisvi nuo troškimų ir kitų prieštaringų emocijų. Laisvi nuo laimės troškimo. Ieškodami tos laimės jaučiame alkį ir neužbaigtumą, mus pančioja lūkesčiai gauti, ko trokštame, ir baimė, kad negausime, jaučiamės įkliuvę į neapibrėžtumo spąstus. Manome, kad laimingi galėsime būti tik tada, kai pasieksime užsibrėžtus tikslus, vadinasi, gyvenime visuomet daugiau dėmesio skirsime ateičiai, o ne šiai akimirkai. Paprastai protas neatrodo laisvas. Mintys ir emocijos sukelia vidinę audrą ir lengvai paverčia mus savo vergais. Kartkartėmis pasijuntame „besiginčijantys“ su realybe, nuolat trokštame, kad gyvenimas klostytųsi kitaip. Norėdami jaustis laimingi turime suvaldyti mintis ir emocijas, o priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, taigi turime atsipalaiduoti ir liautis bandyti manipuliuoti aplinkybėmis. Jei išmoksime esamą akimirką visai nesijaudinti net susidūrę 17
B Ū K ITE
L A IS V I,
B Ū K ITE
L A IM INGI
su sunkumais, jei išlavinsime protą neteisti, atrasime savyje neišsenkantį laimės ir pasitenkinimo šaltinį. Galbūt net imsime pastebėti, kaip dažnai ieškome atgaivos „išoriniuose“ dalykuose. Jei ką nors įsivaizduosime gyvenantį tobulai, visiškai laimingai ir išnagrinėsime jausmus, suprasime, kad tokiai būsenai būtina „pilnatvė“. Tas asmuo yra laisvas. Jaučia pilnatvę, ramybę, nieko nesiekia, baimė jo nevargina – šie jausmai yra proto būsena. Kaip jau skaitėte, paprastai manome, kad „daiktai“ suteiks laimės, bet jei iš tiesų laimė yra proto būsena, gal tiesiog „atsisakykime tarpininko“ ir ženkime tiesiai prie laimės?
MEDITACIJA IR L A IMĖ
Parašiau šią knygą, nes trokštu padėti žmonėms suvokti, kad jie gali pasirinkti būti laimingi, ir noriu parodyti, kaip medituojant išmokti tą padaryti. Meditacija padeda pasiekti savyje gilų šulinį, sklidiną stiprinančio vandens, kurį galėsime gerti kada panorėję. Užuot jautę, kad gyvenimas nekontroliuojamai sukasi ratu, kad mintyse vyrauja įtampa, vienatvė ir nepasitenkinimas, pasijusime dėmesingesni, labiau susikaupę net ir kebliomis aplinkybėmis. Tiek mūsų laimė, tiek problemos priklauso nuo mūsų proto būsenos, bet daugelis iš mūsų gyvename net nesusimąstydami apie protą ir jo tikrąsias galimybes. Jei norime suvokti pasaulį, turime kuo greičiau perprasti savo protą. Meditacija ir dėmesingas įsisąmoni18
K as
yra
l aim ė ?
nimas yra kaip tik tie galingi įrankiai vidinei permainai sukelti.
MITA I A PIE MEDITACIJĄ
Yra keletas klaidingų prielaidų apie meditaciją ir dėmesingą įsisąmoninimą, bet, tikiuosi, ši knyga padės jas paneigti. Mielai medituočiau, bet mano protas nenustygsta. Daug žmonių mano, kad meditacija protą ramina ar nutildo, bet jiems atrodo, kad jų protas yra pernelyg aktyvus ar nenustygstantis, todėl nė nemėgina. Bet minčių kiekis neturi jokios įtakos meditacijai; ji niekaip nesiejama su proto valymu ar užtemdymu ir netgi transu – tai paprasčiausiai neveikia ir neturi realios vertės. Medituodami keičiame savo santykį su mintimis ir emocijomis, o ne siekiame jų atsikratyti. Kai kurie žmonės meditaciją laiko tam tikra atitrūkimo nuo tikrovės forma, neturinčia nieko bendra su jų užimtu gyvenimu. Arba suvokia tiesiog kaip būdą sumažinti įtampą ir tramdyti liūdesį, visai kaip dieta ar užsiėmimai sporto klube padeda kontroliuoti svorį. Kiti netgi įsivaizduoja, kad meditacija yra labai savanaudiška. Šie mitai tikriausiai pagrįsti informacijos stoka ar neteisingomis prielaidomis. Meditacija nėra SPA procedūra – tai būdas pajusti sąsają su savimi ir tapti tuo, kas iš tiesų esame. Dėmesingas įsisąmoninimas padeda geriau tai suvokti bet kokiomis aplinkybė19
B Ū K ITE
L A IS V I,
B Ū K ITE
L A IM INGI
mis. Mūsų sąmonė yra visa ko esmė, dabar net atrodo, kad mūsų kultūroje išaugęs susidomėjimas dėmesingu įsisąmoninimu atspindi žmonijos evoliucijos naują žingsnį: gyvybės formos vystosi reaguodamos į aplinką ir atrodo, kad pasaulis verčia mus medituoti, kad išliktume. Dabar ir aš turiu išmanųjį telefoną, per metus kelionėse praleidžiu beveik tris šimtus dienų. Mano gyvenimo tempas yra labai greitas ir jei kasdien nemedituočiau, kažin ar pavyktų su tuo susitvarkyti. Bet svarbiausia, kad meditacija man padėjo daug geriau suprasti, kas yra laimė. Šios knygos tikslas padėti jums surasti laimę, į kasdienį gyvenimą įtraukiant meditaciją – ne tik sumažinti įtampą ir daug geriau valdyti mintis bei emocijas, bet taip pat atrasti nepaprastas proto galias pajusti besąlygišką atjautą ir laisvę. Laimė lūkuriuoja jūsų viduje.
20
Mes, žmonės, – nenuilstantys laimės ieškotojai. Dažniausiai ignoruojame dabartį ir žvelgiame į ateitį tikėdami, kad laimę pajusime „kai“, „jei“ arba „nes“. Pasiklydę minčių ir emocijų gausoje, ginčijamės su realybe ir nebemokame priimti gyvenimo tokio, koks jis yra. Ir nesvarbu, kas esame – vadovai, vienuoliai, menininkai, – visi ieškome laisvės ir laimės. Ar gali būti, kad ieškome ne ten? Laimė – tai laisvė, kuri priklauso nuo mūsų proto; išorėje nėra nieko, dėl ko pasijustume laimingi ar nelaimingi. Laimė pasirenkama, ją galime atrasti pradėję medituoti, keisdami savo santykį su mintimis ir emocijomis. Tai būdas pajusti ryšį su savimi ir tapti tokiems, kokie iš tiesų esame. Praktinių patarimų kupina knyga kviečia atrasti meditaciją ir jos galią bei lavinti dėmesingo įsisąmoninimo įprotį – būti čia ir dabar. Taip pakeisime požiūrį į save ir kitus, o drauge išmoksime supratingumo, atjautos, atsparumo, dėkingumo. Tada ir pajusime tai, ką vadiname laime. Autorius ragina į meditaciją pažvelgti be išankstinių nuostatų. Meditacija – tai ne proto ištuštinimas. Ji pripildo sielą ramybės, džiaugsmo ir pilnatvės. Tiesiog išmokime atsitraukti ir stebėti, ką išdarinėja mūsų protas.
© Steve Ullathorne
bukite laisvi, bukite laimingi
Gelongas Thubtenas – vienas įtakingiausių Jungtinės Karalystės meditacijos mokytojų. Baigęs Oksfordo universitetą, po studijų pasirinko aktoriaus karjerą. Sulaukęs dvidešimt vienų patyrė smarkų perdegimą ir susidūrė su grėsmingomis širdies problemomis. Tai atvedė jį į Kagyu Samye Ling Tibeto budistų vienuolyną Škotijoje, kur jis buvo įšventintas į vienuolius. Sukaupęs didžiulę patirtį, šiandien G. Thubtenas konsultuoja korporacijas („Google“, „Facebook“), mokyklas, universitetus, ligonines, verslus, kalėjimus, priklausomybių centrus ir moko atrasti meditacijos ir dėmesingo įsisąmoninimo naudą.
GELONG THUBTEN
Kad ir ko būtume troškę, iš tiesų ieškojome pilnatvės, siekėme jausmo, kad turime viską, ko norime.
G E L O N G
T H U B T E N
B U D I S T I N Ė S PA M O KOS
bukite laisvi, bukite la mingi PR ADĖKITE MEDITUOTI, N E T J E I N E G A L I T E T O PA K Ę S T I