Issuu

Iš anglu˛ kalbos vertė Lina Kuberta

Vilnius, 2019

Kiekvienai „tobulai“ mergaitei ir moteriai: esi drąsesnė, nei manai

Įvadas

Išdrįsti tai, kas neįmanoma 2010 metais padariau neįsivaizduojamą dalyką. Būdama trisdešimt trejų ir niekada nėjusi renkamųjų pareigų kandidatavau į Jungtinių Amerikos Valstijų Kongresą. Iki to laiko, nepaisydama nuo trylikos metų puoselėtos svajonės balotiruotis į renkamąsias pareigas ir prisidėti prie reikšmingų pokyčių, saugiai tūnojau politikos užkulisiuose. Dienomis ilgai ir varginamai dirbau didelėje investicijų įmonėje gerai apmokamą ir pavydėtiną darbą, kurio nekenčiau, bet dirbau, nes maniau, kad to iš manęs tikimasi. Vakarais ir kiekvieną laisvą savaitgalio minutę rinkau lėšas ir dirbau organizacinį darbą. Jaučiau savo vertingo indėlio naudą, bet širdyje norėjau padaryti kai ką labai reikšmingo, norėjau daryti didelius darbus. Darbe kasdien jaučiausi vis nelaimingesnė, o kai pasidarė visai beviltiška, supratau, kad turiu kai ką keisti. Kaip tik tada Niujorko politinė bendruomenė ėmė šnibždėtis, kad mano apygardoje išrinkta Kongreso narė po aštuoniolikos darbo metų daugiau nekandidatuos ir atsilaisvins jos vieta.

Būkite drąsios, ne tobulos

Jaučiau, kad tai mano galimybė. Susitikau su keliais svarbiais asmenimis, pasiteiravau jų nuomonės, ir visi entuziastingai ragino siekti šių pareigų. Mokėjau rinkti lėšas, turėjau gerų politinių idėjų, mano profesinė karjera buvo tinkama, bet neturėjau patirties išsikelti kandidate rinkimuose, o visa kita buvo taip, kaip reikia. Kiek save prisimenu, pirmą kartą jaučiausi taip užsidegusi. Pagaliau siekiau savo svajonės – renkamųjų valstybinio lygmens pareigų – ir niekas manęs negalėjo sustabdyti. Tada viskas apvirto aukštyn kojomis. Kongreso narė nutarė dar neatsisakyti valstybinės karjeros, o tai reiškė, kad norėdama dalyvauti rinkimuose turiu konkuruoti su ja. Staiga visi mane rėmusieji ir raginusieji balotiruotis ėmė atkalbinėti: „Oi ne, ne... negali konkuruoti su ja.“ Ji buvo gerbiama ir puikiai savo darbą Kongrese išmananti narė, o su tokia reikia skaitytis. Pažįstami tvirtino, kad neturiu jokios galimybės laimėti. Aš ne tik praradau entuziastingą partijos elito atstovių paramą – jos išsyk pasakė, kad mano laikas dar neatėjo, ir pareikalavo atsitraukti. Vis dėlto tuomet jaučiausi per daug investavusi, kad atsisakyčiau savo ketinimo. Mano svajonė atrodė ranka pasiekiama. Norėjau to per daug, kad apsisukčiau ir pabėgčiau. Patikėkite, ne kartą buvo atėjusi mintis, kad turbūt esu pakvaišusi. Bet vis tiek dalyvavau rinkimuose. Supratau, kad tai galimybė, kuria nepasinaudojusi gailėsiuosi visą likusį gyvenimą. Mano ir daugelio kitų nuostabai, mano rinkimų kampanija sulaukė palankaus vertinimo. Štai aš, jauna Pietų Azijos prasisiekėlė, dar niekada nėjusi renkamųjų pareigų, bet žmonės

Išdrįsti tai, kas neįmanoma

manęs klausėsi, gausiai aukojo mano rinkimų kampanijai, mane rėmė laikraščiai „The New York Observer“ ir „Daily News“. Pradėjau nedrąsiai vildamasi, o dviem nacionaliniams laikraščiams pristačius mane savo pirmuosiuose puslapiuose ir CNBC televizijos kanalui išgyrus mano kampaniją kaip vieną įtampiausių šalyje buvau įsitikinusi savo pergale. Atėjus lemiamam momentui paaiškėjo, kad rinkėjams mano patirties stoka buvo svarbesnė, nei manyta. Aš ne tik pralaimėjau – buvau sutriuškinta, nes už mane balsavo tik devyniolika, o už konkurentę – aštuoniasdešimt vienas procentas rinkėjų. Šioje istorijoje nuostabiausia ne tai, kad kandidatavau į Kongresą, ne tai, kaip pritrenkiamai ir stulbinamai buvau sutriuškinta, net ir ne tai, kaip atsigavau po tokio viešo ir žeminamo pralaimėjimo. Šią istoriją pasakoju todėl, kad trisdešimt trejų kandidatuodama į renkamąsias pareigas pirmą sykį per suaugusiosios gyvenimą pasielgiau išties drąsiai. Pažvelgus į mano ligšiolinę istoriją – Jeilio teisės mokykla, be pertraukų prestižinės pareigos privačiose įmonėse – būtų galima mane palaikyti bebaime karjeriste. Bet būti bebaimei ir karjeristei nebūtinai yra tas pat. Ne dėl drąsos, o dėl didelių pastangų rašant tobulą gyvenimo aprašymą buvau priimta į Jeilio teisės mokyklą, nes prieš tai net tris kartus mano prašymas buvo atmestas. Ne dėl nuoširdaus potraukio į teisę ar didelį verslą siekiau darbo vienoje iš penkių geriausių teisinių paslaugų bendrovių, o po to svarbiausioje finansinio turto valdymo įmonėje. Taip elgiausi dėl noro įtikti savo imigrantui tėvui ir išpildyti jo su manimi siejamas svajones. Nuo

Būkite drąsios, ne tobulos

mažens siekiau būti geriausia, ir kiekviena mano pastanga atrodyti protingai ir kompetentingai savo ruožtu atverdavo galimybes eiti kitas pareigas, kurias gavusi atrodžiau protinga ir kompetentinga. Visa tai rinkausi, kad atrodyčiau tobula, nes tikėjau, kad tai užtikrins tobulą gyvenimą. Kad ir kaip viskas atrodė iš šalies, iki šiol nė vienas mano gyvenimo pasirinkimas nebuvo iš tiesų drąsus dėl vienos paprasčiausios priežasties – nebuvo ko prarasti. Pirmą sykį pasielgiau ne taip, kaip buvo numatyta, o taip, kaip man asmeniškai buvo iš tiesų svarbu. Pirmą sykį siekiau to net nebūdama visu šimtu procentų įsitikinusi, kad pasiseks, o nesėkmės atveju rizikavau prarasti daug daugiau nei pralaimėti rinkimus. Galėjau netekti orumo, reputacijos ir pasitikėjimo savimi. Galėjo būti skausminga, net labai. Ar po to atsigausiu? Nesu vienintelė savo gyvenime siekusi vien pareigų ir projektų, kuriuos supratau atliksianti puikiai. Labai daug moterų daro tik tai, ką geriausiai išmano, retai peržengdamos pasitikėjimo savimi ir patogumo ribas. Tai kartojo tūkstančiai moterų, su kuriomis buvau susitikusi savo šalyje, kad ir kokia jų rasė, amžius ar ekonominės aplinkybės. Dvidešimt ketverių metų šunų vedžiotoja, su kuria kalbėjomės kavinėje Starbucks ir kuri turėjo nuostabią idėją, kaip iš esmės pakeisti savo teikiamas paslaugas, buvo įsitikinusi, kad to niekada nepadarys, nes „jai nesiseka verslas“. Penkiasdešimt aštuonerių metų žurnalo redaktorė, šalia kurios sėdėjau per politinį lėšų rinkimo renginį, prisipažino seniausiai besijaučianti išsisėmusi ir nelaiminga, bet darbo nemes, nors finansiškai galėtų sau tai leisti. Kodėl? Nes, truktelėjusi pečiais pridūrė: „Šį darbą

Išdrįsti tai, kas neįmanoma

puikiai išmanau.“ Būdama pelno nesiekiančios organizacijos „Mergaitės, kurios koduoja“ (Girls Who Code) vykdomoji direktorė matau, kad šią savybę turi ir mano jaunosios darbuotojos, kurios nesisiūlo imtis projektų tose srityse, kuriose dar neįgijusios patirties, o štai vyrai į naują teritoriją šoka užtikrintai ir greitai, nė per nago juodymą nesijaudindami dėl to, kad nepasiseks ar apsikvailins. Mes, moterys, taip jaučiamės ir elgiamės ne be priežasties. Toji priežastis niekaip nesusijusi su mūsų biologija, bet visapusiškai susijusi su mūsų auklėjimu. Nuo jaunumės mes, mergaitės, mokomos žaisti saugiai. Stengtis ir gauti tik geriausius – A įvertinimus, kad įsiteiktume savo tėvams ir mokytojams. Būti atsargioms ir vaikų žaidimo aikštelėje nelipti per aukštai, kad nenukristume ir nesusimuštume. Sėdėti ramiai ir paklusniai, gražiai atrodyti, būti sukalbamoms, kad būtume mėgstamos. Gera linkintys tėvai ir mokytojai mergaites skatina imtis veiklos, kuri gerai sekasi, kad jos sublizgėtų, ir atkalba nuo tokios veiklos, kuri iš prigimties nelabai gerai sekasi, kad apsaugotų jų jausmus ir pažymių vidurkį. Suprantama, ketinimai geri, juk nė vienas iš tėvų nenori, kad jų duktė užsigautų, nusimintų ar būtų prislėgta nesėkmės. Su meile ir rūpesčiu esame taip suvystomos, kad niekas nė neįsivaizduoja, kaip tie vystyklai apsaugo mus nuo rizikos ir nuo savo svajonių siekio vėlesniuose gyvenimo etapuose. Kita vertus, berniukai įsisavina visai kitokius dalykus. Jie mokomi tyrinėti, grubiai žaisti, aukštai suptis, įkopti į karstynių viršų – ir nukristi besistengiant. Jie drąsinami išbandyti naujus dalykus, krapštytis su prietaisais ir įrankiais

Būkite drąsios, ne tobulos

ir tęsti žaidimą, kai nepasiseka. Nuo jaunumės berniukai auklėjami būti nuotykių ieškotojais. Tyrimais įrodyta, kad jiems žaidžiant labiau atlaisvinamos vadelės ir jie drąsinami išmėginti sunkesnę fizinę veiklą tėvams mažiau nurodinėjant ir padedant. Sulaukę paauglystės ir kviesdami merginą į pasimatymą arba jaunystėje pirmąsyk prašydami padidinti algą jie jau būna įpratę po vienos rizikingos veiklos imtis kitos, dažniausiai nesirūpindami, kad gali nepavykti. Kitaip nei mergaitės, už laimės bandymą berniukai apdovanojami pritarimu ir pagyrimu, net jei jiems nepasiseka. Kitaip tariant, berniukai mokomi drąsos, o mergaitės – tobulumo. Nuo jaunystės apdovanojamos už tobulumą užaugame moterimis, kurios siaubingai bijo suklysti. Mes nerizikuojame nei asmeniniame, nei profesiniame gyvenime, nes bijome, kad būsime pasmerktos, sugėdytos, diskredituotos, atstumtos arba išmestos iš darbo, jeigu nepasiseks. Norėdamos išvengti galimo skausmo ir pažeminimo sąmoningai ar nesąmoningai susilaikome nuo bet kokios veiklos, kai nesame įsitikinusios, kad ją atliksime meistriškai. Mes nesiimame jokio vaidmens ar užduoties, jeigu nesame įsitikinusios, kad lūkesčius išpildysime arba viršysime. Vyrai gi neria į nežinomus vandenis nedvejodami ir nemąstydami apie tai, kas būtų, jeigu jiems nepasisektų. Štai garsiojoje įmonių ataskaitoje rašoma, kad vyrai kreipiasi dėl darbo, kai jų kvalifikacija atitinka 60 procentų pageidaujamos, o moterys kreipiasi dėl darbo tik tuomet, kai jų kvalifikacija visu šimtu procentų atitinka pageidaujamą.

Išdrįsti tai, kas neįmanoma

Norime būti tobulos net neišmėginusios jėgų. Poreikis būti tobuloms mus stabdo įvairiomis prasmėmis. Nors giliai savyje suprantame, kad turėtume kalbėti garsiai ir aiškiai, to nedarome, nes nenorime atrodyti reikalaujančios, priekabios ar paprasčiausiai tokios, kokių niekas nemėgsta. O kai norime pareikšti savo teises, mus ištinka agonija ir nesiliaujančios abejonės, kaip pasakyti, kad atrodytume nuosaikiai pasitikinčios savo jėgomis, ne per daug įsakinėjančios ar agresyvios. Prieš priimdamos sprendimą, kad ir koks menkas jis būtų, tarsi apsėstos analizuojame, svarstome, aptarinėjame ir pasveriame kiekvieną aspektą. O jeigu, neduok Dieve, padarome klaidą, jaučiamės taip, lyg žemė slystų iš po kojų. Bet kai susilaikome bijodamos, kad ką nors nepakankamai mokame arba būsime atstumtos, mes užkišame savo svajones ir susiauriname savo pasaulį – kartu su visomis galimybėmis būti laimingoms. Kiek iš baimės atsisakyta pasiūlymų ar patirčių? Kiek praleista nuostabių idėjų arba atsitraukta nuo asmeninių tikslų baiminantis, kad ko nors neatliksime meist riškai? Kiek sykių esame atsiprašiusios, kad negalime eiti vadovaujamų pareigų, sakydamos „aš to nesugebėsiu“? Esu įsitikinusi, kad dažniausiai dėl tokio „tobula“ arba „kvaila“ mąstymo mažiau moterų vadovauja įmonėms, dirba valdybose, Kongrese ir beveik visur kitur, kur tik apsidairytume. Toks tobulumo siekis daro rimtą žalą ir mūsų gerovei, nes prarandame miego valandas apmąstydamos menkiausią klaidą arba nerimaudamos, kad kas nors įsižeidė dėl to, ką pasakėme ar padarėme. Išmokytos bet kokia kaina padėti ir prisitaikyti, mes nusialiname stengdamosi padaryti viską ir galiausiai

Būkite drąsios, ne tobulos

jaučiamės išsekusios, išsisėmusios ir net nesveikuojančios, nes tiek daug savo energijos ir laiko atidavėme kitiems. Mūsų savigarba pažeidžiama, kai iš baimės būti nemėgstamoms pratylime, nors suprantame, kad turėjome drąsiai kalbėti, arba kai pasakome „taip“, nors iš tiesų norėjome pasakyti „ne“. Kai pasislepiame po nugludintu tobulumo kiautu, kenčia santykiai ir širdis. Toks apsauginis sluoksnis gal ir trukdo kitiems pastebėti mūsų trūkumus ir pažeidžiamumą, bet jis taip pat mus atskiria ir nuo tų, kuriuos mylime, nes trukdo kurti išties prasmingus ir nuoširdumu grįstus santykius. Įsivaizduokite gyvenimą be baimės suklysti ar kam nors neprilygti. Jeigu daugiau nereikėtų užgniaužti savo minčių ir nuryti to, ką iš tiesų norėjote pasakyti, kad kiti neįsižeistų ar būtų patenkinti. Jeigu liautumėtės negailestingai save menkinusios už žmogiškas klaidas, jeigu atsikratytumėte kaltės ir smaugiančio spaudimo būti tobuloms ir tiesiog kvėpuotumėte. Jeigu priimdamos kiekvieną sprendimą rinktumėtės drąsiai arba eitumėte įžūlesniu keliu. Ar būtumėte laimingesnės? Ar pakeistumėte pasaulį taip, kaip svajojate galinčios? Tikiu, kad į abu klausimus atsakytumėte teigiamai. Parašiau knygą „Būkite drąsios, ne tobulos“, nes labai daug metų tobulumo siekis vertė mane nuo daug ko susilaikyti. Būdama trisdešimt trejų pagaliau išmokau drąsiai elgtis profesinėje srityje, o tai padėjo išmokti drąsos ir asmeniniame gyvenime. Nuo tada kasdien mankštinu šį drąsos raumenį. Nebuvo lengva po trijų skausmingų persileidimų pasirinkti apvaisinimą mėgintuvėlyje arba pradėti

Išdrįsti tai, kas neįmanoma

technologijų startuolį nieko neišmanant apie programavimą (nei apie startuolius). Bet dėl to, kad tai padariau, esu be galo laiminga savo mažojo sūnelio mama ir palieku tokį pėdsaką pasaulyje, kokį visada giliai savyje supratau galinti palikti. Kai atsisakome poreikio būti tobuloms ir save bausti – o tiksliau, atsisakome baimės nebūti tobuloms, – atrandame laisvę, džiaugsmą ir visus kitus gerus dalykus, kuriuos norime gyvendamos patirti. Laikas išmokti nepasiduoti net nepabandžius. Nes kai atsisakome bet ko, kas kelia šiokių tokių sunkumų, ar metame darbą, kuris nepavyksta savaime, pakliūvame į sielą gniuždančius nepasitenkinimo ir inercijos spąstus. Tada nenutraukiame žalojančių santykių, tebepalaikome žlugdančius socialinius ryšius, nekeičiame gniuždančio darbo. Leidžiame savo geroms idėjoms nuvysti ir sunykti joms vos užsimezgus arba, dar blogiau, skausmingai stebime, kaip kiti sėkmingai įgyvendina tai, ko, supratome, turėjome pačios siekti. Bijodamos išmėginti ką nors naujo arba drąsiai paprašyti, ko norime, klysti ir, suprantama, gal net atrodyti kvailokos, iššvaistome daug talento, malšiname norą ko nors siekti ir apgailestaujame. Kai siekiame atitikti neįmanomą tobulybės standartą, tokio dalyko kaip „sėkmė“ nelieka, nes viskas yra nepakankamai gerai. O jeigu tiesiog pasakytume: Velniop! Sakysiu, ką galvoju, net jeigu kam nors ir nepatiks... arba pasisiūlysiu atlikti tą užduotį, kuri atrodo per sunki... arba pakeisiu savo gyvenimą taip, kaip slapčiomis svajojau, ir nesirūpinsiu, kuo visa tai baigsis. Kaip tuomet atrodytų mūsų gyvenimas?

Būkite drąsios, ne tobulos

Atsisakyti baimės būti ne visai tobulai yra lengviau, nei manote. Tereikia mankštinti savo drąsos raumenis, kaskart vis po truputį. Ši knyga yra apie tai. Pasistengsime išsiaiškinti, kaip buvome sukonstruotos, kad bet kokia kaina siektume tobulumo ir vengtume nesėkmės, ir kaip tokia mergaitiška savybė vyrauja mums suaugus. Visų svarbiausia – ši knyga yra apie tai, kaip persiauklėti. Niekada ne per vėlu. Atsisakiusios poreikio būti tobuloms ir išsiugdžiusios drąsą, kiekviena savaip išdrįsime padaryti tai, ką laikėme neįsivaizduojamu dalyku.

Kodėl aš? Kaip iš rinkimus pralaimėjusios kandidatės į Kongresą tapau kovotoja už moteris ir drąsą? Puikus klausimas. Praėjus kelioms savaitėms po žeminančio pralaimėjimo tiesiogine žodžio prasme susiėmiau, apsidairiau ir pagalvojau: ką man dabar daryti? Ieškodama savyje atsakymo, prisiminiau, kaip per politinę kampaniją skersai išilgai išmaišiau miestą ir aplankiau daug mokyklų, kurių programavimo ir robotikos klasėse daugiausia mokėsi berniukai. Nesilioviau galvojusi apie tuos veidus, kurių nepamačiau. Kur buvo mergaitės? Pradėjo aiškėti, kad kas nors turi ką nors daryti ir nuo jaunumės pasirūpinti mergaitėmis, kad išnyktų tokie dideli lyčių skirtumai technologijų srityje. Visai greitai supratau, kad tai kitas mano pašaukimas ir galimybė taip svariai pasitarnauti, kaip svajojau. 2012 metais įsteigiau organizaciją „Mergaitės, kurios koduoja“ (Girls Who Code), kuri išaugo

Išdrįsti tai, kas neįmanoma

į nacionalinį judėjimą penkiasdešimtyje JAV valstijų, jame dalyvaujant devyniasdešimčiai tūkstančių mergaičių. Sumanytoji organizacijos „Mergaitės, kurios koduoja“ misija buvo pakeisti mergaičių domėjimosi gamtos mokslais, technologijomis, inžinerija ir matematika (STEM) tendenciją, nes tarpsniu nuo trylikos iki septyniolikos metų jos iškrinta, o iki 2020 metų moterys turi būti pasirengusios užimti daug daugiau nei dabartinius tris procentus iš 1,4 milijono darbo vietų, kurios atsiras su kompiuterija susijusiose srityse. Mano organizacijos veiklai įsibėgėjus iškart supratau, kad darome daug daugiau, nei rengiame mergaites būsimai profesinei sėkmei. Mokydami jas koduoti, taip pat mokome drąsos. Taip yra todėl, kad programavimas – tai nuolatinis bandymų ir klaidų darymo procesas, kai sėkmę nuo nesėkmės kartais skiria paprasčiausias kabliataškis. Kodai lūžta, įsivelia rikių, todėl stebuklinga akimirka, kai sumanymas mate rializuojasi, dažnai ateina pamėginus labai daug sykių. Tam reikia atkaklumo ir gebėjimo gerai jaustis, kai iki meistriškumo toli. 2016 metų vasario mėnesį sakiau TED kalbą apie tai, ką tiesiogiai buvau pastebėjusi apie mergaites, tobulumą ir drąsą. Savo kalboje raginau susitelkti į bendrą siekį kitaip socializuoti mergaites – taip pat skatinti moteris atsisakyti polinkio įsiteikti kitiems, viską atlikti meistriškai ir susigrąžinti savo balsą, drąsą ir galią. Netikėjau, kad mano kalba sukels emocijų audrą. Man ši tema yra nepaprastai prasminga, ir paaiškėjo, kad ji visoje šalyje atliepė tūkstančių mergaičių ir moterų jausmus. Pirmomis

Būkite drąsios, ne tobulos

dienomis po paskaitos ėmė plaukti elektroniniai laiškai. Vienos moterys rašė, kaip manęs klausydamosi atpažino save. „Išklausiusi jūsų kalbą nesiliaunu verkusi“, – rašė viena. „Supratau, kad dažnai su savimi taip elgiuosi“, – rašė kita. Nesuskaičiuojama daugybė moterų pasakojo, kaip praleidusios galimybes, nes bijojusios atrodyti kvailai, bijojusios, kad nepavyks ar neatitiks sau nusistatytų nepasiekiamų standartų. Verkiau ir aš skaitydama kai kuriuos elektroninius laiškus apie tai, kaip moterys ir merginos kentėjo tobulumo tironijoje. „Kai suklystu arba ką nors nuviliu, ne vieną dieną kaltinu save, – teigė viena moteris. – Tik apie tai ir galvoju.“ Kita rašė: „Visi mano, kad esu su viskuo susitvarkantis žmogus... Kad jie žinotų, kaip stengiuosi, kad tokia atrodyčiau, ir kaip bijau, kad kas nors pamatys, kokia iš tikrųjų esu susijaukusi.“ Dėl kitų neapsakomai didžiavausi. Viena koledžo antra kursė rašė, kaip pagaliau atsikratė poreikio neklysti po daugelį metų trukusių nevilties ašarų stengiantis atlikti namų darbus, nemokant paprašyti pagalbos, bijant pasirodyti kvailai, atitolusiai nuo bendramokslių, nes siekė būti tobula. „Tai buvo nepaprastas įgalėjimo jausmas, – rašė ji. – Galiu užduoti klausimus. Na, ir kas, kad koks neišmanėlis palaikys mane kvaila todėl, kad man reikia ką nors išsiaiškinti? Esu čia dėl savęs ir savo išsilavinimo.“ Rašė darželinukų tėvai, nes nerimavo, kad jų penkiametės mergaitės per daug susitelkia, kad tik viską padarytų „teisingai“. Rašė ir mokytojai norėdami mane informuoti, kad tėvams išsiuntinėjo elektroninius laiškus ar informacinius

Išdrįsti tai, kas neįmanoma

biuletenius netiesiogiai ragindami su visa šeima pažiūrėti mano pasirodymą. Šūkį „Būkite drąsios, ne tobulos“ toliau platino tinklaraštininkai, socialinė žiniasklaida ir kalbinamieji svarbiausiose žiniasklaidos priemonėse. Kai pradėjau rašyti šią knygą, mano TED kalba buvo peržiūrėta beveik keturis milijonus kartų. Turėjau garbę kalbėti žurnalo „Fortune“ surengtoje įtakingiausių pasaulio moterų konferencijoje ir sostinėje Vašingtone surengtoje JAV moterų konferencijoje, kurioje dalyvavo ir buvusi pirmoji ponia Mišelė Obama (Michelle Obama). Visa tai jaudino ir kėlė pasitenkinimą, bet nuostabiausia buvo pačiai matyti, kaip šūkis „Būkite drąsios, ne tobulos“ pažadindavo norą prasmingai keisti savo gyvenimą. Kiekvieną savaitę vykstu mažiausiai į vieną ar du miestus kalbėti konferencijose, mokyklose, įmonėse. Ir kur tik atvažiuoju, būnu nustebinta ir sujaudinta supratusi, kaip mano kalba įkvėpė moteris ir mergaites išmėginti ką nors naujo arba bauginamo, net jei baimė būdavo kaustanti. Užduoti klausimus ar rizikuoti atsakyti net tuomet, kai kildavo nerimas, kad atrodys kvailai ar ne itin tobulai. Palikti „saugų“ karjeros kelią ir pasukti tuo, apie kurį visuomet svajojo, net jei aplinkiniai tvirtintų, kad taip elgtis kvaila. Šokti į nežinią suprantant, kad gali užkliūti ir parkristi, – ir patikėti, kad pasaulis nesugrius, jeigu nepasiseks. Šią knygą parašiau, nes tikiu, kad kiekviena iš mūsų gali išmokti tiek drąsos, kad įgyvendintų savo didžiausias svajones. Ar svajotume tapti multimilijonierėmis, ar įkopti į Everestą, ar tiesiog gyventi be nuolat virš galvos kybančios

Būkite drąsios, ne tobulos

pasmerkimo baimės – viskas bus įmanoma, kai panaikinsite tobulos mergaitės programą ir vietoj jos išmoksite drąsos. Užteks save tildyti, sulaikyti ar to paties mokyti savo dukteris. Laikas sustabdyti šią paradigmą savo vėžėse. O jeigu manytumėte, kad drąsa – tai vienam procentui moterų įmanoma prabanga, leiskite jus patikinti: kalbėdamasi su įvairaus išsilavinimo moterimis, gyvenančiomis skirtingomis ekonominėmis sąlygomis, supratau, kad ši problema paveikia mus visas. Mano tikslas – sukurti platų moterų judėjimą, kuris įkvėptų visas moteris džiaugtis netobulumu, kad tai leistų joms kurti geresnį gyvenimą ir geresnį pasaulį. Gana praleidinėti galimybes, gana gniuždyti savo talentą, gana atidėlioti savo svajones. Laikas liautis siekus tobulumo ir pradėti siekti drąsos. Anaisė Nin (Anaïs Nin) rašė: „Gyvenimas susitraukia arba išsiplečia proporcingai turimai drąsai.“ Jeigu tai tiesa, o tikiu, kad taip yra, tai drąsa yra svarbiausias dalykas, leidžiantis gyventi visapusiškiausią gyvenimą, kokį tik galime susikurti. Rašau šią knygą, nes esu įsitikinusi, kad kiekviena moteris nusipelno bandymo išsilaisvinti iš „tobula arba kvaila“ pančių, kad galėtų gyventi džiaugsmingai ir ryžtingai, kaip jai ir skirta.

Pir ma dalis

Kai p mergaitÄ—s auklÄ—j a mos, kad siektĹł tobulumo

Gerutė, gražutė ir visa tokia meilutė Š

ešiolikmetė Erika – spindinti žvaigždė. Ji yra dviejų iškilių profesorių duktė, klasės seniūno pavaduotoja ir mokinė su nepriekaištingu pažymių vidurkiu. Jos pažymių knygelėje pribarstyta mokytojų pagyrimų: kokia ji kruopšti ir koks džiaugsmas, kad klasėje yra tokia mokinė. Du kartus per mėnesį ji savanoriauja vietinėje ligoninėje, antros gimnazijos klasės pabaigoje bendraklasiai ją išrinko „Gražiausia šypsena“, o draugai pasakytų, kad ji – nuostabiausias žmogus. Tačiau, nepaisant spindinčios šypsenos, ne viskas taip gražu. Jeigu atsiverstumėte Erikos dienoraštį, perskaitytumėte, kad ji jaučiasi taip, lyg jos pagrindinis darbas būtų elgtis nepriekaištingai, kad visi būtų laimingi. Sužinotumėte, kad kiekvieną vakarą ir savaitgalį ji dirba beveik iki išsekimo, kad gautų tik geriausius A įvertinimus ir patiktų savo tėvams bei mokytojams, nes juos nuvilti galėtų tik baisiausiame sapne.

Būkite drąsios, ne tobulos

Kartą ji netyčia suklydo planuodama laiką ir turėjo anksčiau išeiti iš mokykloje vykusio debatų konkurso, nes jis sutapo su kelione, į kurią buvo pažadėjusi vykti su bažnyčios bend ruomene. Erika taip puolė į isteriją, kad net susirgo, nes manė, kad už tai mokytoja ims „jos nekęsti“. Erikai labai nepatinka dirbti savanore ligoninėje (net nekalbėkime apie basonų ištuštinimą...), bet ji laikosi savo įsipareigojimo, nes karjeros konsultantas teigė, kad tai gražiai atrodys, kai teiks prašymą studijuoti koledže. Nors ji be galo norėjo prisijungti prie grupės, šokančios per sporto varžybų pertraukas, nes tai atrodė smagu, neprisijungė, nes draugės pasakė, kad labai sunku išmokti šuoliukus, o ji juk nenorėtų apsikvailinti. Tiesą sakant, Erika daugumos draugių net nemėgsta, nes jos kartais būna nemalonios ir kandžios, bet tylomis pritaria jų žodžiams ir elgesiui, nes per daug baisu save įsivaizduoti besielgiančią kitaip. Kaip dauguma mergaičių, Erika yra užprogramuota visiems įtikti, elgtis saugiai ir visomis išgalėmis vengti net užuominos apie nesėkmę. Šią istoriją man papasakojo pati Erika, nes ši dabar jau keturiasdešimt dvejų metų moteris yra gera mano bičiulė. Ji vis dar ypač miela ir kerimai šypsosi – ir vis dar yra savo perfekcionizmo kalinė. Erika daug pasiekė kaip sėkmingai dirbanti politikos konsultantė, vaikų neturi, dažniausiai dirba ir po vidurnakčio, kad padarytų įspūdį kolegoms ir viršytų klientų lūkesčius. Kad ir kada Eriką sutikčiau, būna nepriekaištingai susitvarkiusi. Ji viena iš tų draugių, kurios visada kalba teisingai, visada atsiunčia tinkamą dovaną ar žinutę ir

Gerutė, gražutė ir visa tokia meilutė

viską atlieka laiku. Bet visai kaip toji šešiolikmetė tik kalbėdama akis į akį atskleidžia, kad ją dusina nuolatinis poreikis visiems įtikti. Neseniai Erikos paklausiau, ką darytų, jeigu nerūpėtų, ką kiti apie ją mano. Ji iš karto išvardijo tikslus ir svajones, kuriems įgyvendinti norėtų turėti drąsos, bet neišdrįs. Erika mielai savo svarbiausiam klientui pasakytų, kad nepritaria jo darbo metodams, išsikraustytų iš miesto ir susilauktų kūdikio. Mūsų kultūra suformavo ištisas idealių mergaičių, tokių kaip Erika, kartas, kurios tapusios moterimis bijo rizikuoti. Jos bijo sakyti, ką mano, bijo drąsiai rinktis, savintis savo pasiekimus, jais džiaugtis ir gyventi tokį gyvenimą, kokio pačios nori, nuolatos nesiekdamos aplinkinių pritarimo. Kitaip tariant, jos bijo būti drąsios. Nuo pat kūdikystės kiekvieną dieną mergaitės į save sugeria šimtus mažyčių pamokymų, kaip būti geroms, mandagioms ir pavyzdingoms. Mergaites dievinantys tėvai ir globėjai jas rengia nepriekaištingais suderintų spalvų rūbeliais (su priderintais kaspinėliais) ir kartoja, kokios jos gražios. Mergaitės gausiai giriamos už tai, kad yra pavyzdingos mokinės, kad paslaugios, mandagios ir nuolaidžios, o baramos (kad ir meiliai) už netvarkingumą, užsispyrimą arba rėklumą. Gera linkintys tėvai ir mokytojai mergaites skatina stengtis ir kreipia link tokios veiklos, kuri joms sekasi, kad šios galėtų sublizgėti, o nukreipia nuo tokios, kuri galėtų jas suerzinti arba, dar blogiau, apskritai nepavykti. Tai suprantama, nes mergaitės mums atrodo trapios ir pažeidžiamos,

Būkite drąsios, ne tobulos

todėl instinktyviai siekiame jas apsaugoti nuo skriaudos ar neigiamo vertinimo. Kita vertus, berniukams suteikiama laisvė bastytis, tyrinėti, susipurvinti, nukristi ir, taip, ko nors neįstengti atlikti – ir visa tai siekiant juos kuo greičiau išmokyti „suvyriškėti“. Netgi dabar, nepaisant visos mūsų pasiektos socialinės pažangos, žmonės pasijunta šiek tiek nepatogiai, kai berniukas per daug dvejoja, yra atsargus ar pažeidžiamas, o ką ir kalbėti apie ašaras. Tai pastebiu ir bendraudama su savo XXI amžiaus feministu vyru, kuris reguliariai siautėja su sūnumi, kad jį „užgrūdintų“, ir liepia man leisti Šanui (Shaan) išsiverkti, kai šis naktį šaukia. Kartą vyro paklausiau, ar jis elgtųsi taip pat, jeigu Šanas būtų mergaitė, ir išsyk gavau atsakymą: „Žinoma, ne.“ Suprantama, šie įsitikinimai neišnyksta vien todėl, kad užaugame. Jeigu jau taip, spaudimas moterims būti tobuloms palaipsniui didėja gyvenimui sudėtingėjant. Iš pradžių stengiamės būti tobulos mokinės ir dukterys, po to tampame tobulomis specialistėmis, tobulomis draugėmis, tobulomis žmonomis ir mamytėmis – pasiekiame numatytus standartus visose srityse, kuriose to iš mūsų tikimasi, o tada svarstome, kodėl esame užsivertusios darbais, kodėl jaučiamės nusivylusios ir nelaimingos. Paprasčiausiai kai ko trūksta. Viską padarėme tinkamai, tai kas buvo ne taip? Rašydama knygą apie moteris ir perfekcionizmą imu pastebėti jį visur: oro uostuose, kavinėse, konferencijose, manikiūro salonuose... Beveik visur, kur tik nueinu, pradedu pokalbį šia tema, o moterys tik atsidūsta, pritariamai pavarto

Gerutė, gražutė ir visa tokia meilutė

akis, palinksi ir pripažindamos juokiasi arba nuliūsta pradėjusios pasakoti apie save. Jos kalba apie tai, kaip jų kasdienį gyvenimą valdo nemažėjantis vidinis poreikis viską atlikti be klaidų, rūpinantis įrašais instagrame, siekiant patikti savo partneriui (arba dedant pastangas, kad susirastų „idealų“ partnerį), auklėjant vaikus, kad jie (po metų žindymo pradėti maitinti ekologišku naminiu maistu) taptų puikiai gyvenime įsitvirtinusiomis žvaigždėmis, stengiantis būti geros fizinės formos, gerai atrodyti „pagal savo amžių“ ir nuolat siekiant būti geriausiai savo darbovietėje, parapijoje, savanorių grupėje, bendruomenėje, SoulCycle ir CrossFit sporto grupėje bei visur kitur. Tiek daug įvairaus amžiaus moterų man atvirai pasipasakojo apie savo mintyse puoselėjamas gyvenimo svajones ir siekius, kurių neįgyvendino, nes per daug bijojo. Kad ir kokia jų etninė kilmė, profesija, ekonominės aplinkybės ar miestas, kurį vadina savo namais, buvau nustebinta šių moterų patirties panašumo. Šioje knygoje galėsite perskaityti daugumos jų pasakojimus. Bet pirmiausia norėčiau parodyti, kaip mums buvo įskiepytos vidinės paskatos būti nepriekaištingoms. Toliau šiame skyriuje žvilgtelėsime, kaip vaikystėje įsišaknijo perfekcionizmas, kokios moterys dėl jo susiformavome ir kaip jis po to nuspalvino kiekvieną mūsų pasirinkimą. Tik supratusios, kaip į spąstus pakliuvome, galėsime mąsliai rasti iš jų kelią. Tai yra pradžia kelio gairių, kurios mus išves iš apgailestavimo į visiškos saviraiškos kelią, kad galėtume tapti tuo, kuo labiausiai norime.