Brangiosios mergaitės

BRANGIOSIOS

MERGAITĖS Trileris

Iš anglų kalbos vertė VIKTORIJA TRAKŠELYTĖ

Vilnius, 2026

Versta iš: Sally Hepworth Darling Girls St Martin’s Press, New York

Skiriu Jen Enderlin – žmogui, kurio dėka tapau autore.

Neužtektų viso pasaulio žodžių išreikšti, kokia esu dėkinga.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.

Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-627-1 Copyright © 2024 Sally Hepworth © Viktorija Trakšelytė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026 © Vaiva Jaloveckienė, viršelio dizainas, 2026 © Rawpixel, Pexels, viršelio iliustracijos © BALTO leidybos namai, 2026

f PSICHIATRO DAKTARO VORENO KABINETAS Daktaras Vorenas sėdi pilkoje sulankstomoje kėdėje, užmetęs koją ant kojos. Jis dėvi rudą kostiumą, raudoną kaklaraištį, su akiniais plonais rėmeliais. Jo plikė, išmarginta pigmentinėmis dėmėmis, blizga lyg ką tik nupoliruotas sportinis automobilis. Kai pasibeldžiu į duris, jis mosteli į laisvą kėdę priešais save, nė nepakeldamas akių nuo senamadiško gelsvo aplanko ant kelių.

– Laba diena, – sakau.

Jokio atsakymo. Kiek padvejojusi, sucypindama guminiais sportbačių padais, atsisėdu.

Daktaras Vorenas vis dar palinkęs prie aplanko.

Kabinete daugiau nieko nėra, tik dvi kėdės, kambarinis augalas ir apsilupinėjęs medinis kavos staliukas. Laukdama, kol jis bent pažvelgs į mane, pro langą stebiu porą žvirblių, kapojančių atsilupusius palangės dažus.

7

Sally He pwo r th

B R A N G I O S I O S M E RG A I T Ė S

– Atsiprašau, – ištariu po kelių minučių, kai daktaras Vorenas vis dar nepasako nė žodžio. Sieninis laikrodis rodo, kad praėjo penkios minutės.

Galiausiai jis pakelia akis, vos juntamai susierzinęs tarsteli: – Taip?

– Ar mes... – jaučiuosi kvailai. – ...pradėsime?

Jis pažvelgia į laikrodį, paskui vėl į popierius.

– Kada panorėsite.

Nesu anksčiau lankiusis pas psichiatrą, bet tai atrodo, švelniai tariant, neįprasta.

Gal jis iš tų specialistų, kurie naudoja „nestandartinius“ metodus, kad pasiektų tam tikrą rezultatą – pavyzdžiui, neparūpina kėdės, nes mano, kad žmonės greičiau prieina prie esmės, kai jiems nepatogu?

O gal daktaras Vorenas tiesiog šiknius.

– Tai man tiesiog... kalbėti?

– Taip.

– Apie ką?

Jis atsidūsta.

– Kaip norite. Bet siūlyčiau pradėti nuo to, kas nutiko „Laukinėse pievose“.

Neturėčiau būti tokia šokiruota išgirdusi savo vaikystės namų pavadinimą. Šiandien „Laukines pievas“ žino visi. Žiniasklaida negali atsispirti kontrastui tarp idiliško kaimo dvaro ir jame įvykdytų žiaurumų. Jie apskritai dievina bet ką, kas susiję su globotiniais. Antraščių jiems net nereikėjo kurti – rašėsi pačios. „Laukinės pievos“ ar „Siaubo namai“?

Paslaptys, palaidotos „Laukinėse pievose“.

Kas slypi „Laukinėse pievose“?

Šios antraštės padėjo išgarsėti „Laukinėms pievoms“. Sako, kad žmonės net specialiai ten važiuoja – pasižiūrėti į tą vietą... ar į tai, kas iš jos liko. Tačiau kitiems tai tik skambi straipsnio antraštė ar sensacija.

O man – tai mano gyvenimas. Vieta, kur išmokau, kas yra netektis, gėda... ir neapykanta.

– Aš negaliu kalbėti apie „Laukines pievas“, – sakau. – Dar ne.

Galbūt niekada.

Daktaras Vorenas atsilošia kėdėje, akivaizdžiai nusivylęs. Aš nemėgstu nuvilti žmonių. Bet jei tiesiog viską išklosiu – jis nesupras.

Niekas nesupranta. Tik tie, kurie ten gyveno. Tik jie supranta, ką man padarė ta moteris.

– Na, tada galime tiesiog pasėdėti, jei taip pageidaujate, – pasiūlo jis.

Daktaras Vorenas vėl pažvelgia į savo aplanką, ir tik dabar pamatau, jog jis užlenktas taip, kad pridengtų laikraštį. Šitai tik patvirtina tai, ką visada jaučiau: niekam iš tiesų nerūpi.

8

9

B R A N G I O S I O S M E RG A I T Ė S

1

– Džesika!

Džesika buvo beišbėganti pro Debės Montgomeri-Skvairs namų didingas dvivėres duris, kai išgirdo savo vardą. Vėl.

Ji ką tik baigė „kambario pertvarką“. Tris valandas kruopščiai tvarkė savo klientės vonios spinteles, kad jos atrodytų kaip iš „Pinterest“ nuotraukų – pažymėtos spalvomis, paženklintos ir su įdedamomis dėžutėmis. Rezultatas įspūdingas – taip sakė visos Debės draugės.

Tai, kad visos Debės draugės buvo susirinkusios ir gyrė, buvo priežastis, kodėl Džesika vos nepavėlavo pas kitą klientą... net ir turėdama papildomas penkiolika minučių nenumatytiems atvejams, kurias buvo įtraukusi į savo tvarkaraštį.

Jos pirmasis instinktas buvo nesustoti. Niekas – niekas! – Džesikos taip nepykdė kaip vėlavimas. Galbūt išskyrus netvarką. Ir žmones, kurie apgaudinėja, arba žmones, kurie nepatvirtina dalyvavimo. Džesika visada atsakydavo į kvietimus, vos tik jie pasiekdavo jos rankas ar pašto dėžutę. Tada įrašydavo renginį į dienotvarkę, jei reikia, programėlėje pasižymėdavo nupirkti dovaną, ir kalendoriuje numatydavo laiką, kad galėtų pasirūpinti tinkama apranga. Bent keturiasdešimt aštuonios valandos iki renginio ji nuspręsdavo, kaip ten nuvyks, ir apskaičiuodavo, kiek laiko tai užtruks (pridėdama penkiolika minučių nenumatytiems atvejams).

Šiandien šio darbo Džesika sutiko imtis tik iš asmeninės simpatijos Tinai Valand – ilgametei ir mylimai klientei, kuri buvo nupirkusi šį dovanų kuponą Debės gimtadienio proga ir maldavo, kad Džesika atvyktų asmeniškai (nesiųstų savo puikios komandos darbuotojų), nes „Debė yra tokia brangi draugė“.

Pastaruoju metu Džesika galėjo būti išranki. Nuo tada, kai jos namų tvarkymo verslas prieš kelerius metus pasiekė aukštumas, sunkesnius fizinius darbus Džesika palikdavo komandai, o pati susitelkė į savo įvaizdį – ji tapo viena populiariausių Australijos namų tvarkymo eksperčių, pasirodančia „Ryto laidoje“ ir „Geresni namai ir sodai“, kur dalijosi patarimais, kaip gyventi tvarkingiau.

Kai Debė pagaliau sugebėjo suplanuoti susitikimą su Džesika, ji pasirinko tą dieną, kai po pilateso treniruotės savo namuose su draugėmis rinkosi išgerti kavos. Tai nebūtų per daug trukdę, jei Debė nebūtų nusprendusi vieną po kitos vesti savo draugių į vonios kambarį, skelbdama: – Džesika yra mano namų tvarkos stebukladarė, – sakydavo ji, prieš pakviesdama viešnią papasakoti Džesikai apie savo pačios netvarką ir chaotišką gyvenimą.

– Tu juk nieko prieš, Džesika? – klausdavo Debė.

– Žinoma, ne, ponia Montgomeri-Skvairs, – atsakydavo Džesika. Žinoma, Džesika buvo prieš. Ir dabar Džesika vėlavo pas kitą klientą.

– Džesika?! – šūktelėjo Debė dar kartą, prisivydama ją prie durų.

Džesika atsiduso. Prisivertė nusišypsoti. Atsisuko.

– Žinau, kad labai nejauku, – pradėjo Debė, – bet pastebėjau, kad iš vonios dingo keletas daiktų. Man labai nemalonu tai sakyti...

Debei tikrai nebuvo nejauku. Debė vos tramdė malonumą.

Už jos, svetainėje, septynios moterys sportine apranga gurkšnojo latę,

10

11

DŽESIKA

PRIEŠ 6 MĖNESIUS

Sally He pwo r th

B R A N G I O S I O S M E RG A I T Ė S

apsimesdamos, kad nesiklauso. Aštuntoji net nesivargino apsimesti – palinko į priekį ir spoksojo išpūtusi akis.

– Aš pertvarkiau jūsų vonios spinteles, – kantriai paaiškino Džesika. – Todėl kai kurie daiktai dabar yra kitose vietose. Palikau jums parengtą planą, kur viską...

– Aš suprantu, – pertraukė Debė. – Bet aš labai kruopščiai peržiūrėjau.

Džesika susimąstė, kiek kruopščiai Debė galėjo peržiūrėti per tas keturias minutes, kai Džesika išėjo iš vonios.

Ji taip pat susimąstė, ar yra koks būdas grįžti laiku atgal į tą akimirką, kai sutiko imtis šio darbo, kad galėtų pliaukštelėti sau per veidą.

– Ar galiu paklausti, ko trūksta?

Debė žvilgtelėjo atgal į savo pilateso drauges ir staiga pasijuto mažiau užtikrinta.

Ji pritildė balsą ir šiek tiek palinko arčiau.

– Valiumo buteliuko.

Džesika išsitiesė visu savo 152 centimetrų ūgiu. Ji jautėsi pažeminta ir pasibaisėjusi visų aptarnaujančio personalo darbuotojų vardu.

– Galiu jus užtikrinti, ponia Montgomeri-Skvairs, kad aš nieko nepaėmiau iš jūsų vonios kambario. Bet jei jums neramu, mielai leisiu patikrinti mano rankinę.

Ji ištiesė rankinę, nusisukdama per petį, tarsi negalėdama žiūrėti.

Akimirką Džesika pagalvojo, kad Debė tikrai gali ją patikrinti. Bet kita moteris pasakė: – Nebūtina tą daryti.

Po trumpos tylos suskambo Džesikos telefonas, išgelbėdamas jas abi nuo nepatogaus atsisveikinimo.

– Na, jei daugiau nieko, man reikia eiti į kitą susitikimą, – pasakė ji.

Džesika sekundę palaukė. Kai Debė nieko nepasakė, ji apsisuko ir nuėjo.

– „Mylėkite savo namus“ paslaugos, – ištarė įsitaisydama savo naujojo „Audi“ odinėje sėdynėje. Jei stebuklingai visi šviesoforai degtų žalia šviesa, dar galėtų suspėti laiku. Ji užvedė automobilį. – Kalba Džesika Lovat.

– Panele Lovat? Mano vardas...

Buvo pauzė, kol telefonas prisijungė prie automobilio garsiakalbio automobilio garsiakalbiu.

– Atsiprašau, – tarė Džesika, išvažiuodama į kelią. – Neišgirdau.

Kas skambina?

– Aš detektyvė Ešlė Patel.

Ne, – Džesika norėjo rėkti. Ne, ne, ne.

Buvo tik viena priežastis, kodėl detektyvai su ja susisiekė. Nora. Bet šiandien Džesika neturėjo laiko. Ji jau išnaudojo savo penkiolikos minučių atsargą!

– Kuo galiu padėti, detektyve? – paklausė Džesika.

Pastarąjį kartą, kai skambino policija, jos sesuo užpuolė nepilnametį. Atlikus tyrimą, Džesika sužinojo, kad „nepilnametis“ buvo penkiolikmetis berniukas, kuriam vožtelėjo šluotos kotu, kai vieną rytą rengdamasi pastebėjo jį žvilgčiojantį pro langą. Vis dėlto tai nebuvo pirmas Noros išpuolis, o jos motyvai ne visada buvo tokie pagrįsti. Teismas ją įpareigojo padirbėti bendruomenės labui; jei per dvylikos mėnesių laikotarpį ji vėl nusikals, bausmė bus kur kas griežtesnė.

– Laikas liautis šitaip elgusis, – pasakė Norai teisėjas. – Jei dar kartą tave pamatysiu šioje teismo salėje, tai bus sprendžiama, kiek laiko praleisi kalėjime.

12

13

Sally He pwo r th

– Ar girdėjai, Nora? – Pakeliui namo verkė Džesika. – Kitą kartą pateksi į kalėjimą! Realiame pasaulyje negalima naudoti smurto, kad išlietum savo jausmus.

– Kaip tu išlieji savo jausmus realiame pasaulyje? – paklausė Nora.

– Palaidojau, – atsakė Džesika. – Giliai užkasiau.

Tai buvo filosofija, kuria Džesika vadovavosi. Bet prieš porą savaičių ji atsitiktinai perskaitė straipsnį, kuriame buvo teigiama, kad užkasus toksiškas emocijas gali susirgti vėžiu. Džesika iš karto nusprendė tikriausiai serganti vėžiu. Juk niekas neslėpė toksiškų emocijų labiau nei ji. Mintis apie fizinį jos kančių pasireiškimą atrodė savotiškai patraukliai. Ji ėmė įsivaizduoti savo vidų ir grožėtis puvimu.

– Tu, – sakydavo navikui, apėmusiam jos blužnį, – atsiradai dėl to, kad man teko keturi tūkstančiai penki šimtai šešiasdešimt septintą kartą išgelbėti Norą iš kalėjimo. O tu, – pareikšdavo augliams kiaušidėse, – esi kiekvieno karto, kai turėjau jaudintis dėl Alicijos, rezultatas.

O jūs, – rėždavo navikams, išsibarsčiusiems po jos kasą kaip konfeti, – esat mano vaikystės rezultatas.

Ji net nusivylė, kai gydytojas jai išdavė sveikatos pažymą. Visas tas slopintas pyktis ir nieko, ką galėtų parodyti.

Nuo tada pyktį gniaužė dar labiau.

– Tikiuosi, neskambinu netinkamu laiku, – tarė detektyvė. Jos balsas atrodė jaunas, nekeliantis grėsmės ir mandagus – bent tiek, – pamanė Džesika.

– Turiu keletą minučių, – atsakė Džesika. Ji įjungė posūkio signalą, kad persirikiuotų į kitą eismo juostą. – Kuo galiu padėti?

Mokomasis automobilis išvažiavo priešais Džesiką, ir ji turėjo staigiai stabdyti, kad neatsitrenktų. Motina atsiprašydama pamojavo ranka, o Džesika pamojo atgal, vėl slopindama pyktį.

14

B R A N G I O S I O S M E RG A I T Ė S

– Tiesą sakant, tai šiek tiek jautrus klausimas, – tarė detektyvė. – Jei vairuojate, gal būtų geriau sustoti.

– Aš nevairuoju, – sumelavo.

Ji turėjo septyniolika minučių nuvažiuoti į reikiamą vietą, ir jokio atliekamo laiko nenumatytiems atvejams. Taigi galėjo klausytis ir vairuoti.

– Gerai. Skambinu paprašyti pagalbos tyrime, kurį atlieku.

Džesika susiraukė. Tyrimas. Galbūt kaip tada, kai ją pakvietė į prisiekusiuosius? Vyras buvo teisiamas už žmogžudystę, nes pasmaugė savo žmoną trims mažiems vaikams matant. Žinoma, Džesika buvo išrinkta prisiekusiąja. Maža, tvarkinga, puikios moralės trisdešimt kelerių metų moteris sąžiningomis rudomis akimis, su skoningais kūno spalvos bateliais – ji buvo gimusi šiam vaidmeniui. Galbūt teisėjas pasakė detektyvei jos vardą?

– Ką jūs tiriate? – paklausė Džesika.

– Suprantu, kad devintajame dešimtmetyje jūs gyvenote „Laukinėse pievose“, kai ten dar veikė vaikų globos namai?

Džesika staigiai įmynė stabdžius. Už jos pasigirdo įsiutusių vairuotojų signalų kakofonija.

Staiga suprato, kodėl detektyvė buvo paklaususi, ar ji vairuoja.

– Ar jums viskas gerai? – balse pasigirdo rūpestis.

– Viskas puiku, – išlemeno Džesika.

Ji nuriedėjo į kelkraštį ir sustojo, jausdamasi lyg būtų palikusi kūną, lyg stebėtų save iš šalies.

– Galbūt girdėjote, – tęsė detektyvė, – „Laukinės pievos“ neseniai buvo nugriautos. Toje vietoje bus statomas „McDonald’s“.

Džesika girdėjo.

15

Sally He pwo r th

Nors ji dabar gyveno Melburno centre – už dviejų valandų kelio ir visai kitame pasaulyje nei miestelis, kuriame užaugo, – skrupulingas organizuotumas visose gyvenimo srityse reiškė, kad ji vis dar sekė naujienas apie viską, kas atrodė reikšminga ir ne tik. Tikėtina, kad žinojo daugiau apie Port Agato gyvenimą, nei dauguma tenykščių gyventojų.

– Taigi, – toliau aiškino detektyvė, – ekskavatoriams teko kasti gana giliai, kad įrengtų automobilių stovėjimo aikštelę, ir... jie kai ką rado.

Džesika pajuto pykinimo bangą.

Ji buvo girdėjusi apie tokias akimirkas. Vieną sekundę gyveni rutinoje: eismas, darbai, smulkūs kasdieniai rūpesčiai. O kitą – visas tavo pasaulis subyra į tūkstančius šukių.

Ji pradėjo nervingai knistis rankinėje.

– Bijau, kad tai, ką turiu pasakyti, gali būti labai skaudu, – įspėjo detektyvė. – Nėra jokio subtilaus būdo tai suformuluoti...

Džesikos pirštai užčiuopė vaistų buteliuką slaptame rankinės skyrelyje.

Ji iškratė dvi valiumo tabletes ir paėmė vandens butelį.

Ačiū Dievui už ponią Montgomeri-Skvairs, – pagalvojo Džesika.

– Ką jūs radote? – paklausė ji.

16

2

NORA

Prie nuošalaus stalo pigaus meksikiečių restorano gale, priešais geležinkelio bėgius, Nora skaičiavo, kiek kartų nusivylė per pasimatymą.

Pirma, savo profilyje Kevinas tvirtino esąs „įdomus“, tačiau jau du kartus paminėjo savo aistrą žaidimui „Dungeons & Dragons“.

Antra, jis vadino save „protingu“, tačiau šypsojosi kaip kvailys (visiem­s žinoma, kad daugiau besišypsantys žmonės turi kur kas mažesnį IQ nei paniurėliai).

Trečia (iki šiol labiausiai krintanti į akis nusivylimo priežastis), jo profilio nuotrauka priminė Harry Stylesą, tačiau vyras, sėdintis priešais ją, buvo panašesnis į žebenkštį.

– Taigi, – tarė Kevinas, šypsodamasis kaip kvailys, – pastebėjau, kad tavo vardas yra Nora, labai svajingai skamba. Ką tai galėtų reikšti?

Nora į jį įdėmiai pažvelgė.

– Pastebėjau, kad tavo vardas yra Kevinas, ir tikrai neskamba svajingai, – tarė ji. – Ką tai galėtų reikšti?

– Svajingai? – sutriko Kevinas. – Kevinas?

Ji užsimerkė. Ketvirta, jo tariamas „puikus humoro jausmas“ pasirodė esąs skonio reikalas.

Nora ėmė svarstyti, ar apskritai verta prasidėti. Ji tiesiog norėjo, kad vaikinas atliktų keletą smulkių darbelių. Tikriausiai tik pora valandų darbo.

17