Trileris
Iš nyderlandų kalbos vertė AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ
Vilnius, 2022
1
Brajanas paėmė Ralfo nešiojamąjį kompiuterį ir pasidėjo ant kelių. Atrodė nepastebįs silpno savo draugo protesto – arba tiesiog visiškai neėmė jo domėn. Ralfas buvo įpratęs, kad Brajanas jo nepaiso. Beje, visiškai beprasmiška priešintis draugui, kai šis ką tik pavartojęs. Gurkštelėjo „Red Bull“ ir padėjo galvą tarp nušiurusių minkštasuolio pagalvių. Pažvelgė į nedidelio sandėlio lubas – apie liuminescencinę lemputę lyg plonytis audeklas apsivijusios voratinklio gijos. Medžio drožlių plokštės ant lubų priminė kirminų raizgalynę. Jis užsimerkė. Skaudėjo galvą. Ne tik dėl ilgos nakties, labiausiai dėl motinos zyzimo. Šiąnakt ji mažiausiai trisdešimt kartų jam skambino ir atsiuntė begalę žinučių. Persekiotoja. Jis tik šįryt pamatė – buvo išjungęs telefoną. Apie šešias mirtinai pavargęs grįžo namo. Motina užstojo kelią į šiltą lovą. Ji sėdėjo virtuvėje, po krauju pasruvusiomis akimis tamsavo ratilai. Ant stalo stovėjo pusbutelis vyno. Ji jam skyrė namų areštą – namų areštą! Tartum būtų dar kūdikis. Po velnių, jam aštuoniolika. Turi automobilį. Kur ji kišasi? Reikėtų kuo greičiau pradėti gyventi savarankiškai. Kur nors Roterdame arba Hagoje su keletu draugų išsinuomoti butą arba namą. Jeigu tik turėtų pinigų. 11
Nova L e e Ma i e r
Motina stovėjo ir kaip užsukta rėkė ant jo. Nė nestabtelėjo atsikvėpti. Išgirdęs triukšmą pasirodė tėvas, bet į barnį nesikišo. Niekada nesikišdavo. „Motina tave geriausiai pažįsta“, – pasakė ir išvyko į darbą. Bet ji nė trupučio nenutuokia apie jo gyvenimą. Jau tūkstantį kartų jis buvo pasprukęs iš namų ir su Brajanu ar kitais draugais nuvažiavęs į Hagą ar Antverpeną. Ten patyrė dalykų, jai žinomų tik iš televizijos serialų, kuriuos sėdėdama spokso kaip zombė. Ne, ji neturi nė menkiausios nuovokos. Tačiau pati mano, kad viską supranta. Ir jai nepatinka Brajanas. „Kodėl tas vaikinas nepasiieško savo amžiaus draugų?“ – paklausė ji. Arba: „Jo laikysena man nepatinka.“ Tada jis gūžtelėjo pečiais. Ji juk neprivalo su juo bendrauti? Kai kurie draugai įspėjo jį dėl Brajano. Jie tiesiog jo bijo. Gaila. Kad ir ką jie sakytų, ar palaikytų, ar prieštarautų: Brajanas yra jo draugas. Su juo viskas gerai. Galbūt ne visiems, bet Ralfui – taip. A friend to everybody is a friend to nobody.* 2
To betrūko. Varydamasi dviratį iš dviračių saugojimo aikštelės, Helena pajuto pirmuosius lietaus lašus. Pasistatė apykaklę ir nulenkusi galvą palei užkardus nuvairavo į tranzitinį kelią. Visą dieną buvo saulėta ir sausa, bet dabar, darbo dienai pasibaigus, neaukštai virš miesto kybojęs debesis praplyšo. Panosėje keiksnodama, apvažiavo pėsčiąjį, vidury dviračių tako beišsiskleidžiantį skėtį. Paskui * Angl. Visų draugas – niekieno draugas. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 12
BRANGIOJI MAMA
jos šnervės prisipildė šlapio asfalto ir drėgnos žemės kvapo. Prisiminė tatuiruotę, kurią ant dilbio pasidarė prieš keletą mėnesių. Labai subtilią. Iš tolėliau atrodė lyg pilkas brūkšnys, bet priėjęs arčiau galėjai perskaityti: COUNT YOUR BLESSINGS*. Žmogų gali ištikti daug rimtesnių dalykų už liūtį. Ji kasdien su tuo susidurdavo. Rūpestingumą, pasidariusį dominuojančiu jos būdo bruožu tapus motina, tik dar labiau maitino taip dažnai matoma kova. Pacientams suleisdavo vaistų, jie užsimerkdavo ir išnykdavo – niekas nežinodavo kur. Likdavo tik glebus bevalis kūnas, iš kurio reikėdavo išpjauti ligą. Bet kartais liga nesileisdavo pašalinama, o retkarčiais ūmiai dingdavo kraujospūdis, širdis nustodavo plakusi ir jokia priemonė bei jokios pastangos nebepajėgdavo sugrąžinti paciento iš vietos, į kurią jis nukeliaudavo. Mirtis nediskriminuoja. Nei pagal amžių, nei pagal lytį ar rasę. Gražūs, bjaurūs, stori ir liesi žmonės: mirčiai jokio skirtumo. Ji pasiima tą, kurio užsigeidžia, kaip pakliūva. Taigi ją visada užliedavo palengvėjimo banga, kai jos dukros ir sūnus gyvi sveiki parsirasdavo namo iš mokyklos ar vakarėlio; kaip joks kitas garsas, labiausiai nuramindavo uždaromų sunkių medinių vartų trinktelėjimas. Helena niūniavo „The Beatles“ dainą kartu su įrašu, kurio klausėsi per „iPod“ grotuvą. Nebuvo didelė „The Beatles“ gerbėja, išskyrus šią dainą, nes ją, norėdama pralinksminti, dainuodavo jos motina. Little darling, I feel that ice is slowly melting. Little darling, it seems like years since it’s been clear. Here comes the sun. Here comes the sun, and I say it’s all right.** * Angl. Suskaičiuok savo palaiminimus. ** Angl. Brangi mažyte, jaučiu, kaip ledas iš lėto tirpsta. Brangi mažyte, rodos, praėjo daugel metų nuo tada, kai buvo giedra. Štai kyla saulė. Štai kyla saulė, ir aš sakau, kad viskas yra gerai. 13
Nova L e e Ma i e r
Helena lėtai įkvėpė drėgno oro. Dviračio „Batavus“ padangos riedėjo dviračių taku kartkartėmis vis sušnypšdamos. Tolumoje išvydo miško pakraštį, krūmus ir medžius palei seną geležinkelio pylimą. Beveik namie. 3
Brajanas įvedė adresą į „Google Maps“. Greitais, nekantriais judesiais priartino aeronuotrauką. Vaizdas sustingo virš atokiau stovinčio namo pačiame privačių namų kvartalo pakraštyje. Šį namą supo didžiulis sodas. Jame matėsi žydras stačiakampis su deginimosi gultais greta. – Nice, – sušnabždėjo Ralfas. – Nori, kai ką tau papasakosiu? – Brajanas palenkė galvą draugo pusėn. Jo mažos rudos akys blizgėjo – Brajano kairė akis buvo kiek mažesnė už dešinę, todėl visada atrodė, kad jo žvilgsnis piktas, įžūlus. – Ar žinai, kad tie žmonės turi namie grynųjų? Daug grynųjų? Ralfas nė nekrustelėjo. Bandė išlaikyti bejausmę veido išraišką. Jiedu jau ne kartą apie tai kalbėjo: apie greitus pinigus. Užpuolimą. Ne parduotuvės ar įmonės, kuriose visur įrengtos kameros, o už prekystalio dažnai guli ginklas, bet privataus namo. Ten guli visi tie greiti pinigai laikrodžių, aukso, deimantų ir grynųjų pavidalu, kuriuos galima susirinkti. Jeigu tik žinai, kur reikia atsidurti. – Iš kur žinai? – Ralfas pamėgino nuryti seiles, bet gerklėje įstrigo gumulas. – Akys ir ausys, – Brajanas vėl susitelkė į ekraną. Jis lėtai vėl nutolino aeronuotrauką ir tada pasimatė, kad namas stovi prie niekur toliau nebevedančio keliuko, iš dalies apsuptas miško ir krūmų. – Tobula, – sušnabždėjo jis. 14
BRANGIOJI MAMA
4
Vildenbergui jau buvo beveik šimtas metų, praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje šalia jo pastačius ištisą privačių namų kvartalą. Todėl jų sodas ir buvo didesnis už kitų namų. Jiedu su Verneriu turėjo kaimynus tik iš vienos pusės: bevaikę architektų porą, su kuria mažai bendravo. Iš kitos pusės ir iš galo sodas ribojosi su mišku, krūmynais ir grioviais. Už jų kilo tuopomis ir krūmokšniais apaugęs pylimas, per kurį kadaise ėjo geležinkelis. Dabar ten einantis gruntkelis buvo menkai tenaudojamas. Jokio žmogaus, kuris spoksotų į tavo sodą. Vien tik žaluma ir laisvė. Gyvendamas tokioje vietoje jauteisi taip, lyg nuolat atostogautum. Helena iš anksčiau žinojo šią buvusią dvarvietę. Gana dažnai pravažiuodavo pro ją dviračiu, kai miestai ir kaimai šiame regione dar nebuvo suaugę vienas su kitu. Vaikystėje jai darė įspūdį šis gražus pastatas dideliais, aukštais langais ir išskirtinėmis paradinėmis durimis, toji meilė niekuomet nepraėjo. Kai prieš septynerius metus namą imta pardavinėti, ji tuojau įkalbėjo Vernerį. Tomas tuomet mokėsi penktoje, Sara – šeštoje, o Ema – antroje pradinio ugdymo mokyklos klasėje; visi vaikai užaugo name, apie kurį jaunystėje svajodavo jų mama. Helena riedėjo dviračiu po tiršta, tamsia medžių viršūnių laja. Kiek prisimena, ąžuolai, tuopos ir beržai čia visada augo. Už pylimėlio išsuko iš asfaltuoto kelio ir įriedėjo į pairusį taką, einantį įstrižai žemyn. Siaurą smėlio vėžę tarp krūmų ir valdiškų medžių. Daugelis kvartalo dviratininkų rinkdavosi šį taką vietoje pagrindinio išvažiavimo kelio pora šimtų metrų toliau. Takas vedė į akligatvį; kairėje jo pusėje augo vešlūs lazdynai ir gudobelės, kitapus stovėjo du dideli namai. Kaip nutekinta balta Oto ir Franko vila 15
Nova L e e Ma i e r
ir, kiek atokiau, Vildenbergas – namo pavadinimas mozaikos pavidalu įamžintas priekiniame fasade. Vesdamasi dviratį, Helena nužingsniavo per įvažą ir pastūmė aukštus medinius vartus tarp namo ir garažo. Ji pastatė dviratį stoginėje prie terasos. Tomo ir Emos dviračiai ten jau stovėjo. Emos mokyklinis krepšys pūpsojo dviračio krepšyje prie vairo. Atsidususi paėmė jį ir per galines duris įėjo į namą. Virtuvės pagalbinėje patalpoje ant grindų mėtėsi Tomo mokyklinis krepšys – sūnus bent jau buvo įsinešęs jį vidun. Kiek tolėliau gulėjo Emos striukė, pusketvirtos poros batų, buteliukas energinio AA gėrimo ir sumuštinių dėžutė. Virtuvės televizorius rodė amerikietišką „Comedy Central“ kanalą, o jį permušdami aidėjo šaižūs robotiški muzikos garsai iš išmaniojo telefono. Helena reikliai šūktelėjo. – Vaikai? Gal susirinksit savo daiktus? Jokios reakcijos. Ji pakabino savo striukę ir įžengė virtuvėn. – Jokio malonumo grįžti į šitokius namus, panele ir ponaiti, – demonstratyviai pastatė Emos mokyklinį krepšį ant valgomojo stalo. – Jis pūpsojo dviračio krepšyje. Ema kilstelėjo akis nuo nešiojamojo kompiuterio, jos buvo apvestos juodai. – Ar šiandien ligoninėje radosi lavonėlių? – Tikriausiai radosi, bet ne mano skyriuje. Ema ir vėl sužiuro į ekraną. Pradėjusi mokytis vidurinėje, ji ėmė dažytis, bet ne itin meistriškai. Ant blakstienų buvo prilipę gumulėliai tušo, o po akimis matėsi tamsūs brūkšniai. Helena baudėsi apie tai užsiminti, bet laiku prikando liežuvį. Gyvenimas paauglių pilnuose namuose panėšėjo į vaikščiojimą minų lauku. 16
BRANGIOJI MAMA
– Kur Tomas? Ema gūžtelėjo pečiais. – Ar neužduota namų darbų? – Tik kontrolinis pirmadienį. Ema pakėlė akis nuo nešiojamojo kompiuterio ir įsispoksojo į mobilųjį. Jos nykštys slydo per suskilusį ekraną. Virtuvėje išdygo Tomas. – La, mam, – pasisveikinęs apsikabino ją. Helena pabučiavo jį į viršugalvį ir nerūpestingai paglostė jo rusvas tarytum slidžias garbanas. Draugių sūnūs diena po dienos vis labiau atsiribojo, bet Tomas kol kas liko toks pat švelniabūdis, nors jam jau penkiolika ir skutosi dusyk per savaitę. – Sara nukniso mano įkroviklį, – pasakė Tomas. – Pasiskolino, – pataisė jį Helena. Tomas išsilaisvino iš motinos glėbio. – Jeigu nepaprašyčiau, tai jo ir neatgaučiau. Tai vadinama nuknisimu. O dabar ji tikriausiai vėl sėdi pas Džekę? Helena linktelėjo. Jos vyriausia dukra, kuriai šią vasarą sukako septyniolika, iš mokyklos išsyk nuvažiavo pas savo geriausią draugę ir liks ten nakvoti. Helena tarėsi, kad Sarą vėl pamatys tik sekmadienio vakarą; Vildenbergas merginai atstojo viešbutį, kuriame viskas įskaičiuota. Kitąmet ji ketino studijuoti Leidene. Tuomet grįš namo tik savaitgaliais, kad motina išskalbtų drabužius. Helena nenorėjo per daug apie tai galvoti. – Mama, aš irgi noriu tatuiruotės, – pasigirdo iš anapus nešiojamojo kompiuterio. Helena nustebusi pakėlė akis. Ema perbraukė sau per dešinį šoną. – Va čia, šakelės su rausvais ir raudonais žiedais. – Šauni mintis. 17
Nova L e e Ma i e r
Emos veide viens su kitu sumišę pasirodė netikėjimas ir džiaugsmas. – O, mama, tikrai? – Tai aišku, kodėl gi ne? Siūlau iškart išsitatuiruoti ir gyvatę ant kaklo, didžiulę, iki pat štai čia... – Smiliumi ji nuvedė brūkšnį nuo iškirptės iki užausio. Ema apsiniaukė. – Mama, visai nejuokinga. – Tu pirma pradėjai. Pasikalbėsim apie tai, kai tau bus dvidešimt. Ema pastūmė nuo savęs nešiojamąjį kompiuterį. – O kaip tada Sara? Rytoj ji pasidarys tatuiruotę. Helena sustingo lyg vinimis prikalta prie grindų. Tarp Emos ir Saros buvo ketverių metų skirtumas, bet seserys gerai sutarė. – Nežiūrėk taip į mane, – kovingai ištarė Ema. – Rytoj jiedvi su Džeke važiuos į Antverpeną ir ten pasidarys po tokią pačią tatuiruotę. – Dar gražiau, – Helena iš rankinuko išsitraukė mobilųjį ir spustelėjo Saros numerį. – Tu juk irgi turi tatuiruotę. – Man keturiasdešimt. Tavo seseriai – septyniolika. Abonentas šiuo metu yra nepasiekiamas... Helena pamėgino dar kartą, nors ir žinojo, kad veltui. Susierzinusi nutraukė skambutį ir pasiuntė Sarai žinutę. Dėl viso pikto pasiuntė žinutę ir Džekei: AR GALI PAPRAŠYTI SAROS, KAD ŠĮVAKAR MAN PASKAMBINTŲ? LINKĖJIMAI, HELENA. Helena pamasažavo nosies tiltelį ir užsimerkė. O ji taip iš anksto džiaugėsi šiuo vakaru. Putų vonia, taure gero vyno. Ramybe. Dar mieliau būtų praleidusi vakarą su Verneriu, bet penktadieniais jis paprastai dirbdavo ilgiau arba pavalgęs grįždavo į kontorą. Tomas akimis paklaidžiojo po viryklę. – Ei, mam? Ką mes valgysim? Jau beveik penkios. 18
BRANGIOJI MAMA
5
– Iki šio vakaro. Brajanas patapšnojo jam per petį ir pasalūniškai pažvelgė laukan pro murziną sandėlio langelį. Viena akimi dar labiau prisimerkė. Tiesą sakant, pamanė Ralfas, Brajano marmūzė tikrai nevykusi. Ir vis dėlto visada nukabina gražias merginas. Paskutinė jo užkariauta Naomė buvo viena iš gražiausių Ralfo pažįstamų merginų. Miela. Didelių tamsių akių. Lygių šviesrudžių plaukų. Ji tokia graži, kad greta jos susidrovėdavo. Tai labai trikdė. Taigi jis elgėsi taip, tarsi Naomė jo visiškai nedomintų. – Jų dar nėra, – pasakė Ralfas. – Tėvas namo grįžta tik pusę šešių, o motina dar vėliau. Jis atidarė sandėlio duris ir išėjo į sodelį už namo, kurį Ralfo tėvas vadino „vietele“. Šis žodis labiau tiko nusakyti tam, kas tai buvo: akmens masės plytelėmis grįstas penkiolikos kvadratinių metrų plotelis, apjuostas tvora. – Ką čia ką tik inkštei apie tą namų areštą? Ralfas papurtė galvą. – O, nieko. Brajanas primygtinai įdūrė į jį žvilgsnį. – Esi tikras? Turiu galėti tavimi pasikliauti, supranti? Be tavęs negalėsiu šito atlikti. – Relax. Bus gerai. Pagriebsiu tave penkiolika po septynių. 6
– Gal netrukus galėsi nuvežti mus į tenisą, mam? Lyja. Helena pažvelgė pro langą. Ant lygių plytelių ir apkirptos gyvatvorės blizguliavo drėgmė, bet baseino paviršius buvo lygus ir ramus. 19
Nova L e e Ma i e r
– Dabar jau nebe. – Bet tuojau ir vėl lis, lažinamės? Tomas iš už savo nešiojamojo kompiuterio tylomis stebėjo sesers pastangas. – Mam? – tęsė ji. – Nuo to lietaus mano plaukai pasišiauš. Helena tylėdama pažvelgė į Emą. Dukterys paveldėjo motinos plaukų struktūrą. Ji žinojo, kiek darbo reikia įdėti norint sutramdyti tas šviesias garbanas. Keleto lietaus lašų pakanka, kad sunaikintum valandų darbą. Ji prasižiojo ketindama sutikti, bet Verneris ją aplenkė. – Gana tų nesąmonių, Ema. Sėsit ant dviračių ir nuvažiuosit. Motina ne taksi vairuotoja. – Kitu atveju to nesakytum, – sumurmėjo Helena. Sėdėdamas už stalo Verneris pasisuko į Emą. – Egzistuoja toks dalykas kaip lietaus kostiumai. Jais vilkėdami anksčiau ir mes mindavome į mokyklą ar sporto klubą. Žmogau, esu nemažai numynęs. – Anksčiau, taip, – burbtelėjo Ema. – Anuomet lietus buvo lygiai toks pat šlapias. Helena tiriamai į jį pasižiūrėjo. Nedažnai jis ją užstodavo. Kai vaikai dar buvo maži, jis buvo linksmas, aktyvus tėvas, bet jiems ėmus įgyti savo pačių valią – ir nuomonę, kuri automatiškai nebesutapdavo su jo nuomone, – auklėjimą vis dažniau perleisdavo jai. Galbūt tai susiję ir su jo darbu. Vadovauti keturiems gausiai lankomiems restoranams – tai daugiau nei darbas visu etatu. Renovacijos, viešieji ryšiai ir reklama, personalo kaita: jo galva buvo daug labiau apkrauta nei anksčiau ir galbūt todėl jis tapo nebe toks žaismingas ir atsipalaidavęs. Argi ne mums visiems to stinga? Ir Helenos – pooperacinės palatos slaugytojos – darbas netapo lengvesnis. Protokolai nuolat keitėsi. Vos tik priprasdavai prie 20
BRANGIOJI MAMA
naujos situacijos, tuojau pat atsirasdavo kita. Paskutiniais metais gyvenimas ėmė tekėti lyg kalnų upės srove, taip pat ir namie. Vaikai, rodėsi, diena po dienos iš meilučių ir minkštučių kūdikiškų elfų transformavosi į partizaninio karo dalyvius, kupinus nežaboto kovos geismo. Ji perbraukė per tatuiruotę ir priminė sau, kad mėgsta savo darbą, kad visas etatas buvo jos pačios pasirinkimas. Vernerio įmonės laikosi labai gerai. Vaikai sveiki. Ji pati – taip pat. Jie gyvena svajonių vietoje ir svajonių name. Count. Your. Blessings. 7
– Metas, – pasakė Brajanas. Mėnulio šviesoje, besiskverbiančioje per „Volkswagen Polo“ priekinį stiklą, blizgėjo jo kepurėlės snapelio lipdukas. Ralfas tylėdamas žvelgė sau priešais. Iš šios vietos – smėlingo kyšulio, įsiterpusio į seną geležinkelio pylimą, – jie matė nusileidžiant saulę. Iš čia, aukštai, gerai matėsi namas, bet jo polas stovėjo paslėptas krūmokšnių, o matinio juodumo lakas puikiai maskavo. Šiuo metu čia jau nebeužklysta vaikštinėtojai, jojikai ar kalnų dviratininkai. Brajanas žinojo, ką daro. Liesais pirštais Ralfas sugniaužė energinio gėrimo skardinę. Ši sutreškėjo. – Gerai, – tepasakė. Greta jo Brajanas palinko į priekį. Jis mechaniškai susisuko dvidešimtinę ir dabar leido šniaukščiamuosius garsus. 21
Nova L e e Ma i e r
Ralfas nepajėgė į tai žiūrėti. Jis sukoncentravo dėmesį į skaitmeninį laikrodėlį prietaisų skydelyje – 19.40. Klaikiai nervinosi dėl Brajano vartojamų kvaišalų. Tai kažkaip veikė draugo charakterį. Pirmiau jis kiek pavartodavo tik savaitgaliais, kartkartėmis, tačiau pastaruoju metu griebdavosi to mėšlo kur pasisukęs. Jis darėsi priklausomas. O gal jau toks ir buvo. – O jeigu pasirodys policija, ką sakysim? Brajanas atsitiesė ir perbraukė ranka sau per nosį. – Nepasirodys. Ralfas užsičiaupė. Dar kartą spustelėjo skardinėlę. Trekšt. – Bijai, bro? – Aš? Ne, aišku, ne. Ralfą vedė iš proto balso virpulys, nepaliaujamas kūno drebulys ir greitas kvėpavimas. Kuo spazmiškiau stengėsi nuslėpti savo baimę, tuo aiškiau ji prasiverždavo į paviršių. Tokiais momentais kaip šis skirtumai tarp jų skausmingai išryškėdavo. Brajanas buvo drąsus. Ko tik jis nesiimdavo. Ir netgi išnešdavo sveiką kailį – išskyrus paskutinį sykį, kai prarado vairuotojo teises, nes girtas sėdo prie vairo. Kartą Brajanas atsėdėjo netgi tris mėnesius. Kalėjime susipažino su vaikinais, kurie tik dar daugiau jį primokė. – Štai, paimk ir tu, zyzla, – Brajanas kyštelėjo jam sulankstytą popierėlį. Jo akys blizgėjo – tamsios duobės, glūdinčios kepurėlės šešėlyje. Ralfas niauriai dėbtelėjo sau prieš akis. – Man nereikia to šlamšto. – Nereikia tai nereikia. – Turėsiu vairuoti, prisimeni? – Sure. 22
BRANGIOJI MAMA
Brajanas įsikišo paketėlį į galinę kelnių kišenę ir atidarė daiktadėžę. Automobilyje pasklido švelni šviesa. Jis ištraukė pistoletą ir tuojau pat vėl uždarė dangtį. Ralfas atpažino šį ginklą. Matinio metalo, visas subraižytas. Iš pažiūros ir pačiupinėjus atrodė apgaulingai tikras. Rankenoje esančioje dėtuvėje glūdėjo ne mirtinos kulkos, bet dujų šovinys. Tas daiktas šaudė tokio dydžio kulkeles kaip pneumatinis šautuvas. Nuo jų nežūsi. Ralfas matė, kaip Brajanas ranka svarsto ginklą, ir nusipurtė kūnu perbėgusį virpulį. Kas, kad ginklas netikras, bet būgštavo, kad viskas gali nueiti per toli. Anksčiau jie nieko panašaus nebuvo iškrėtę. 8
Helena stovėjo prie virtuvės salos, per petį persimetusi sporto reikmenų krepšį, ir žiūrėjo į Vernerį. Jis sėdėjo prie virtuvės stalo ir skaitė laikraštį, buvo visiškai pasinėręs į tekstą, tarp antakių net raukšlė susimetė. Lempos šviesoje blizgėjo švelnios garbanos. Priešingai nei daugelis kitų vyrų, bėgant metams Verneris atrodė vis gražiau, įdomiau, labiau subrendęs ir vis dar buvo tokios pat geros fizinės formos kaip tada, kai jiedu susipažino, – praėjusį pavasarį suėjo devyniolika metų. Kurį laiką gundėsi neiti sportuoti. Tomas su Ema išvažiavo žaisti teniso, taigi kelias artimiausias valandas jiedu su Verneriu namuose būtų visiškai vieni. Tai ne taip jau dažnai pasitaikydavo. Bet jeigu liks namie, tai apvils Arianą, o taip elgtis jai labai nepatiko. Be to, didelė tikimybė, kad Vernerį vis dėlto tučtuojau vėl iškvies, kaip įprasta penktadienį. Ji jau liovėsi dėl to erzintis. Helena pasiėmė nuo virtuvės salos telefoną ir žvilgtelėjo į ekraną. Jokio atsako į jos žinutes. – Verneri? Ema sakė, kad Sara rytoj eis darytis tatuiruotės. 23
Nova L e e Ma i e r
– Nieko nebus. – Taip ir aš manau. Bet ji nakvos pas Džekę, o man nepavyko nė su viena iš jų susisiekti. Jis pakėlė akis nuo laikraščio. – Man tai visiškai nepatinka, – jo balsas skambėjo kaltinamai, taip jis į ją ir žiūrėjo. – Ką aš galiu padaryti? Verneris mostelėjo į jos ranką. – Jeigu nebūtum taip impulsyviai pasielgusi, tai ji net nebūtų sugalvojusi to daryti. Niekad negirdėjau jos kalbant apie tatuiruotes. Helena jautė kylant pasipriešinimą. – Verneri, man keturiasdešimt. – Nesąmonė. Tavo pareiga – rodyti pavyzdį. Ji pamėgino išlikti rami. Linktelėjo į jo taurę. – O kaip tada tu? Su savo alum? – balsas nuskambėjo aštriai. Verneris papurtė galvą ir sulankstė laikraštį. – Nenoriu pyktis, Helena. Verčiau eik sportuoti. Netrukus jai paskambinsiu. – Bet jeigu... – Jeigu reikės, netrukus mudu užsuksime pas Džekę. Mudu... Netrukus? Jis pakilo nuo stalo ir priėjo prie jos. Savo ilgais pirštais užkišo jai už ausies nepaklusnią susiraičiusių šviesių plaukų sruogą. Pabučiavo ją į kaktą. – Žiūrėk, kad laiku grįžtum namo. – Kodėl? – Staigmena, – jis kilstelėjo antakį. – Bet jau dabar galiu pasakyti, kad tai susiję su tavo mėgstamiausiu aktoriumi, jo naujausiu projektu ir rezervacija dviem asmenims. 24
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR