Issuu

Kai kuriems žmonėms būna suteikta kur kas daugiau intelektinių jėgų ir jie nuveikia dvigubai ar trigubai daugiau, negu atrodo įmanoma. Būtent toks buvo filosofas Leonidas Donskis, kurio išmintingo žvilgsnio tebetrūksta ir šiandien. Ši knyga – filosofo tekstų rinktinė, kurioje sugulė per 11 metų įvairiose knygose publikuoti darbai. Aktualūs vakar, šie tekstai tebėra svarbūs šiandien ir, tikriausiai, tokie bus visada. Ši knyga įrodo ir L. Donskio minties įvairiapusiškumą. Tai – intelektualas, kuriam nebuvo neįdomių ar nesvarbių temų. Jis visada užuosdavo blogos politikos kvapą, veidmainystę ar neteisybę ir kalbėdavo apie tai nedvejodamas. O kartu su didžiule aistra ir išmanymu pasakodavo apie tapybą, populiariąją muziką ar futbolą. Jis puikiai suprato pasaulio kontekstą, tad vietines diskusijas sugebėdavo pakelti į brandesnį lygį. Ši knyga – neužmirštamas ir nesenstantis L. Donskio kūrybos ir gyvenimo paveldas.

Knygos sudarytojas Laimantas Jonušys – vertėjas, literatūros kritikas, eseistas. Už reikšmingus vertimus apdovanotas Šv. Jeronimo premija ir Metų vertėjo krėslu, už kritiką – Vytauto Kubiliaus premija. 2012 m. įvertintas Vyriausybės kultūros ir meno premija.

L E ON I DAS DON SK I S: B LOG I S Y RA L A I K I N AS

Muzikantai kartais siūlo savo mokiniams groti taip, tarsi jie grotų paskutinį kartą gyvenime. Tik tada žmonės tave išgirs ir patikės. Taip ir su gyvenimu. Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, kad jis gali bet kada nutrūkti.

L E ON I DAS DONSK IS:

Blogis yra laikinas Rinktiniai tekstai

L E O N I DAS D O N S K I S:

Blogis yra laikinas Rink t iniai t e k st ai

Sudarė

L A I M A N TA S J O N U Š Y S

V I L N I U S 2024

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt. Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose. © Jolanta Donskienė, 2024 © Laimantas Jonušys, sudarymas ir pratarmė, 2024 © Gedmantas Kropis / BNS, viršelio nuotrauka © „Tyto alba“, 2024 ISBN 978-609-466-802-9

Turinys

Laimantas Jonušys. Leonidas Donskis – vakar, šiandien ir visada......................9 POLITIKA IR POLITIKAI.................................................................................. 15 Tegyvuoja lemtingoji mažuma! . ..............................................................................17 Lietuva – europeizacijos ir resovietizacijos kovos arena . ............................. 22 Ar kritika griauna Lietuvos valstybę? ....................................................................27 Demagogas . .................................................................................................................... 31 Įvaizdžių inžinierių epocha ........................................................................................ 36 [Sovietų Sąjunga ir Putino Rusija] .......................................................................... 40 [Politinis korektiškumas ir vakariečių naivumo kaukė] ................................... 52 Meilė ir neapykanta Amerikai .................................................................................. 61 Daugumos, mažumos ir kultūriniai karai ............................................................. 66 Pasirinkimas tarp tėvynės ir sąžinės ..................................................................... 71 SNOBAI, TALENTAI, CHAMAI, ASMENYBĖS, VIDUTINYBĖS – VISUOMENĖ........................................................................77 Snobai, arba Gyvenimas šalia galios pasaulio...................................................... 79 Chamai, arba Kito pažeminimo džiaugsmas ........................................................ 84 Garsenybė ir įvaizdis, arba Viešojo žmogaus krizė ............................................ 90 Vidutinybių revanšo metas .........................................................................................97 Panašiųjų poreikio metas .........................................................................................104 Viešosios erdvės surogatai ......................................................................................108 Provincija ir provincializmas nūdienos pasaulyje ...........................................113 Keletas pavydo sociologijos štrichų .....................................................................118 Akcentas ir kultūrinė tapatybė ...............................................................................125 Nežiūrintieji į akis .......................................................................................................130 Meilė be atsako . ..........................................................................................................134 Kaip susigrąžinti gyvenimo vertės ir prasmės pojūčius? .............................138 Alternatyva: lėtojo skaitymo atgimimas...............................................................142 Kodėl Lietuvai taip nesiseka Eurovizijoje? ........................................................ 147 Futbolas humanitaro akimis ...................................................................................154

IDĖJOS.....................................................................................................................163 Liberalizmas ir liberaliosios vertybės Lietuvoje .............................................165 Kosmopolitizmas ir tariamos jo grėsmės ..........................................................171 Patriotizmas: ar žmogui reikalingos šaknys XXI amžiuje? ............................ 177 Mesianistinis nacionalizmas ir jo prieskambiai Vidurio ir Rytų Europoje ............................................................................................182 Johannas Gottfriedas von Herderis ir tautos, kaip kolektyvinio individo, idėja ................................................................................................189 Immanuelis Kantas .....................................................................................................191 Voltaire’o Kandidas, arba Optimizmas ir Lisabonos žemės drebėjimas: ar blogis ir Apvaizda egzistuoja? ....................................194 Grenoblis–Paryžius–Roma: Stendhalis, Don Žuanas ir Italijos atradimas ........................................................................................................202 Kaip jėga virsta tiesa . ................................................................................................211 Sąvokų infliacija ir diskusijų kriminalizacija .....................................................216 Sąmokslo teorija, arba Kaip vienu raktu atrakinti pasaulį ............................223 1968-ieji Prahoje ir Paryžiuje: dvi Europos ........................................................230 Tolerancija: abejingumas ar skirtumų pripažinimas?......................................235 Apgailestauju, kad esu . .............................................................................................241 POLITIKOS ASMENYBĖS............................................................................... 247 Du išsiskyrę politiniai likimai...................................................................................249 Algirdo Brazausko ar nomenklatūros eros pabaiga? .....................................256 Laimei, Landsbergis.....................................................................................................260 Michailas Gorbačiovas: antiherojiško herojaus likimas ...............................266 Rusijos demokratų mirtis .........................................................................................273 [Viktoras Orbánas] ......................................................................................................279 VIETOS....................................................................................................................289 Kultūrų daugiasluoksniškumas Baltijos regiono miestuose ........................291 Baltijos žemės vakarų europiečių mentaliniame žemėlapyje .....................293 Klaipėda XXI a. pradžioje: tapatybės paieškos...................................................295 Klaipėdai ........................................................................................................................299 Laimė be galios ir susireikšminimo: keletas žodžių apie Kauną ................302 Kenigsbergas–Karaliaučius–Kaliningradas .......................................................308 Nuo ispanų Nyderlandų iki Europos centro........................................................310 Kordoba, arba Baltasis tolerancijos miestas ......................................................320 Visbis, arba Gyvenimas griuvėsiuose . ..................................................................326

ŽMONĖS..................................................................................................................333 Kazys Pakštas ir Baltoskandijos federacijos idėja.............................................335 Algis Mickūnas ir prasmės paieškos ..................................................................... 337 Linas Poška – pogrindžio intelektualas ir istorinių anekdotų autorius ...339 Reinas Raudas ir globalinė Baltijos tapatybė ...................................................341 Maršalas Mannerheimas, arba Dovydo pergalė prieš Galijotą ....................343 Didieji Baltijos šalių šachmatininkai: Paulis Keresas ir Michailas Talis ...345 Modestas Paulauskas ................................................................................................. 347 MENININKAI........................................................................................................349 Tomas Venclova ir kito kranto pojūtis ................................................................351 Rolandas Rastauskas, arba RoRa, ir jo egzistencinis kalbos džiazas .........353 Alternatyva pernelyg suaugusiam mūsų pasauliui .........................................355 Idealistai ar cinikai? Ketmano dilemos Lietuvoje ...........................................359 Arvo Pärtas ....................................................................................................................363 Modris Tenisonas .........................................................................................................365 Latvių ir estų roko meistrai ..................................................................................... 367 Laikotarpio sukurtieji ir laikotarpį kuriantieji ..................................................369 Sovietinė kultūra ir sovietinės modernizacijos krachas ...............................374 Rembrandtas ir van Gogho kelias į Dievą ...........................................................380 Forli: nuo Melozzo da Forlì ir Marco Palmezzano iki Stendhalio . .............388 Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmannas: liūdna vokiška pasaka ............394 Don Kichotas, arba Pereinamosios epochos žmogus .................................... 397 Tyli sukaktis, arba Žanrinės tapybos genijus ....................................................404 Liūdesys dėl epochos ir užmirštos išminties klodai .......................................410 Istorija tapusi gamta: Bergmano ir Tarkovskio Gotlandas ............................414 LEONIDAS..............................................................................................................421 Reminiscencijos.............................................................................................................423 Žilvitis ir jo laisvės pamokos....................................................................................426 MINTYS, AFORIZMAI.......................................................................................429 Iš politikos tezauro ..................................................................................................... 437 Variacija Michelio Houellebecqo temomis..........................................................439 [Blogis mūsų laikais sunkiau atpažįstamas] ......................................................441 Nušvitimas .....................................................................................................................442 Tuščias balkonas L’Akviloje .....................................................................................443

L A I M A N TA S J O N U Š Y S

Leonidas Donskis – vakar, šiandien ir visada Sudarytojo žodis

Kai kuriems žmonėms būna suteikta aiškiai daugiau intelekto galių negu mums, daugumai, ir jie nuveikia dvigubai, trigubai daugiau, negu atrodo įmanoma. Šioje knygoje surinkta tik dalis tekstų, kuriuos Leonidas Donskis publikavo per vienuolika metų, o juk dar dėstė studentams, dalyvaudavo konferencijose ir kituose renginiuose, ilgus metus rengė televizijos laidą, daug skaitydavo, penkerius metus ne šiaip sėdėjo Europos Parlamente kaip kai kurie, o įsitraukė į darbą ir imdavosi iniciatyvos, ypač jam gerai suprantamoje žmogaus teisių srityje. Be viso to, Leonidas nepamiršdavo pomėgių, o šiuos puoselėjo aukštu išmanymo, įsigilinimo, sugebėjimo lygiu. Grodavo gitara, pianinu ir dainuodavo – ir tai su nemenkais muzikiniais gabumais. Ir turėjo ką pasakyti: „Popmuzika negali pasiekti aukštesnio lygio ten, kur sunaikinama roko kultūra. […] Latvijoje ir Estijoje niekas taip brutaliai nesutriuškino roko muzikos ir neišvaikė geriausių tų šalių muzikantų.“ Svarbia intelektine aistra tapo dailė, ypač olandų, flamandų tapyba – tai atsispindi ir šios knygos tekstuose, štai apie Belgiją: „Veikiausiai neįmanoma surasti kitos nedidelės Europos šalies, kuri, be politinės galios ir įtakos, vien savo kultūra būtų padariusi tokią gilią įtaką Europai.“ Su Olandija susijusi ir kita aistra – futbolas. Paauglystėje dėmesys futbolui sutapo su olandų iškilimu – pirmiausia Amsterdamo Ajaxo, o paskui ir rinktinės,

L A I M A N TA S J O N U Š Y S

ir būtent šis subtilia strategija pasižymintis žaidimo stilius jį sužavėjo. O nepaprasta atmintis leido matyti platų futbolo spektrą, su išmanymu vertinti bei lyginti, įžvalgas išdėstyti raštu, tad net buvo pakviestas komentuoti rungtynes per televiziją. Ir šioje knygoje apie futbolą yra du tekstai, atrinkti iš keleto. Štai čia viena ryškiausių Leonido Donskio savybių – įvairialypė asmenybė. Kaip jis visur suspėdavo – sunku įsivaizduoti, juolab kad visada ne paskubom praplaukdavo paviršiumi, o įsigilindavo. Dauguma čia atrinktų tekstų publikuoti nuo 2006 iki 2016 m., ir šie straipsniai bei esė buvo aktualūs vakar, tebėra svarbūs šiandien ir, reikia manyti, tokie bus visada. Kai kurie įžvalgūs apibendrinimai savo pobūdžiu yra universalūs, nepavaldūs laikui, pvz., aforizmai: „Tai, ką mes vadiname išdavystėmis, politikoje vadinama prioritetų pasikeitimu.“ Arba platesni paaiškinimai: Supaprastintų aiškinamųjų tikrovės schemų bei argumentų paprastai trokšta tie, kurie nepakelia tikrovės (o kartu ir savo paties) neaiškumo. Sykiu ir silpnos individualybės žmonės, kurie nebrangina individo nei savyje, nei kitame. Abejonė, kaip ir pagarba, yra moralinės bei psichologinės stiprybės ženklas. Jis sunkiai pasiekiamas neaiškiems žmonėms. Neaiškūs žmonės paprastai represuoja savo pačių ir realybės neaiškumą stipriomis, kovingomis retorikomis, dogmatizmu ir kraštutine nepakanta tam, ką nesąmoningai įtaria egzistuojant savyje ir ką norėtų kaip nors išstumti iš savo charakterio bei asmenybės.

Taip pat nesenstantys yra apmąstymai apie visuomenės charakterių tipus: kas yra snobas arba chamas, arba vidutinybė, arba garsenybė, – apie tai jis išdėstė ne sausais apibrėžimais, o gyvu pasakojimu, ir čia atsiskleidžia autoriaus literatūriniai gabumai. Ir, akivaizdu, buvo supratingas grožinės literatūros skaityto-

Le o n i d a s D o n s k i s – v a k a r, š i a n d i e n i r v i s a d a

jas, tad jam nepraslydo pro akis, kad XX amžiuje totalitarizmo esmę geriausiai atskleidė būtent distopiniai romanai – Jevgenijaus Zamiatino, George’o Orwello ir kitų. Kai kurios ankstesnės įžvalgos dabarčiai ne visai tinka tiesiog todėl, kad pasikeitė aprašomas pasaulis, – tačiau savo metu tai buvo adekvatus padėties apmąstymas, o šiandien padeda suvokti neseną istorinę slinktį. Pavyzdžiui, tai, kaip Lietuvos liberalai buvo sumanę, kad ilgai didžiosios politikos šešėlyje buvusią jų partiją į priešakines pozicijas iškelti gali „tik sociologinių apklausų herojus ir liaudies numylėtinis“, kitaip sakant, populistas, ir kaip prastai tai baigėsi. Iš esminių ir apmąstytų įsitikinimų būdamas liberalas, Donskis gebėjo kritiškai pažvelgti ir į kai kurias liberalios politinės raiškos savybes (ne tik Lietuvoje), o konservatyviąją ideologiją taip pat suprato be pykčio, nesiekdamas jos lengva ranka atmesti. Pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, o ir vėliau Lietuvoje dar būta gana stiprios politinės ir idėjinės Rusijos įtakos, televizijos kanalais sklido rusų masinė kultūra. Leonidas kuo aiškiausiai suvokė, kur ritasi Rusijos politika, ir dar 2007 m. rašė: „Vladimiro Putino valdoma Rusija pasiekė tokį politinio marazmo lygį, kad nesigėdija demonizuoti mažytes Baltijos šalis ir vaizduoti jas kaip fašizmo židinius bei Rusijos priešus.“ O štai 2015 m., kai Vakarų lyderiai po Krymo aneksijos dar tik pradėjo blaiviau žiūrėti į Rusijos režimą: „Vladimiro Putino vieta turėjo būti ne buvusio JAV prezidento George’o W. Busho rančoje ar Gerhardo Schröderio ir Tony Blairo draugams skirtuose vakarėliuose, o Hagos tribunolo teisiamųjų suole.“ Donskis visada užuosdavo blogos politikos kvapą ir kalbėdavo apie tai nedvejodamas. 2012 m., būdamas europarlamentaras ir matydamas politikos virtuvę iš arti, jis pateikė taiklų, negailestingą Vengrijos autokrato Viktoro Orbáno portretą. Nors ir ne-

L A I M A N TA S J O N U Š Y S

labai daug, su savo nacionalistine, euroskeptiška ir autokratine politikos linija turėjo Orbánas gerbėjų ir Lietuvoje, – deja, kad jie pritiltų, prireikė didelio karo ir Vengrijos režimo bandymų sukti uodegą dėl draugystės su Putinu. Lietuvoje daug prirašyta apie ryškiausias naujosios nepriklausomybės užuomazgų bei vėlesnio laikotarpio asmenybes – Vytautą Landsbergį ir Algirdą Brazauską; bet, imdamasis juos vertinti, Leonidas vengė nuvalkiotų trafaretų ir, kaip visada, pateikė savo originalų požiūrį – tik imkite ir skaitykite. O apie pirmosios XX a. laisvos respublikos sukūrimą taip pat taikliai: Klausimas, kuris čia iškyla, anaiptol nėra paprastas: kaip saujelė medikų, kunigų ir mėgėjų etnografų bei rašytojų [...] privertė paprastus lietuvius patikėti tuo, kad galima sukurti lietuviškai kalbančią modernią Lietuvą? [...] Taip, jie tautą kūrė iš folkloro ir filologijos. O kas čia ydinga?

Daug ką skvarbiai įžvelgti jam padėjo pasaulinio konteksto matymas. Mes iki šiol murkdomės ginčuose dėl sovietmečio kultūros asmenybių ir viso kultūrinio paveldo, o štai Donskis tiesiog pažvelgė plačiau (anaiptol tai nereiškia, kad išsprendė neišsprendžiamas dilemas, bet pamatė tai, kas atsiskleidžia žiūrint šiek tiek nuotoline rega): Iš tiesų formavosi naujo tipo menininkas, kurio asmenybėje kryžiavosi ir derėjo viskas – maištininkas, kolaborantas, konformistas, idealistas ir slaptas nacionalistas. […] Kas nėra perpratęs šio keisto ir vakariečiui nesuvokiamo idėjinės tapatybės kokteilio pokario Lietuvoje, tas niekada nesupras, kaip 1960-ųjų generacijos žmonėse slapta neapykanta brutaliai totalitarinei sistemai ir antihumaniškai komunizmo ideologijai sėkmingai sugyveno su nuoširdžiu lojalumu tai baisiai valstybei.

Le o n i d a s D o n s k i s – v a k a r, š i a n d i e n i r v i s a d a

O visai kita tema ir kitoje, universalioje, plotmėje rašė: „Muzikantai kartais siūlo savo mokiniams groti taip, tarsi jie grotų paskutinį kartą gyvenime. Tik tada žmonės tave išgirs ir patikės tavimi. Jei grodamas galvosi apie kitą atlikimą, nebus nei šio, nei kito karto. Taip ir su gyvenimu. Gyvenimą reikia gyventi suvokiant, jog jis gali bet kada nutrūkti.“ Būtent taip Leonidas gyveno, ir jo gyvenimas staiga mums visiems skaudžiai netikėtai nutrūko, bet išliko neužmirštamas ir nesenstantis šio gyvenimo paveldas.

Tegyvuoja lemtingoji mažuma! Amerikiečių literatūrologas Haroldas Bloomas yra pavartojęs terminą „lemtingoji mažuma“ (crucial minority), kuriuo nusakė didžiuosius tekstus skaitančius, kritiškai mąstančius, ne masine, o klasikine ir didžiąja moderniąja kultūra gyvenančius, sykiu politinių ir moralinių vertybių kalba ją gebančius paversti žmones. Jei nebeliktų tokios mažumos, iškiltų pavojus visuomenės kultūrinei atminčiai, žmonių gebėjimui privačiu gyvenimu įsilieti į viešąją erdvę, o galiausiai ir laisvei. Lemtingoji mažuma sukuria tai, ką šiandien mes laikome laimingais istorijos atsitiktinumais ar kone stebuklais. Neretai atrodo, kad viską istorijoje lėmė galios judesiai, arba organizuota jėga ir jos įsismelkimas į kultūros pasaulį. Imperiniai mąstytojai tai vadintų civilizavimo misija, arba tiesiog aukštesnės civilizacijos įsigalėjimu. Tai – dviguba iliuzija. Viena vertus, istorijoje būta ne vieno atvejo, kai nuo žemesnės civilizacijos atstovų jėgos sugniužo daug aukštesnės civilizacijos politiniai dariniai – graikai nuo romėnų, romėnai nuo barbarų. Romą sugriovę barbarai virto jos religiją ir politines institucijas pasisavinusiais europiečiais ir viduramžiais karo laukuose įveikė už save nepalyginti aukštesnės civilizacijos Ispanijos maurus. Antra, istoriją kur kas stipriau nei visi karai ir imperinė galia veikia saujelės žmonių gebėjimas savo idėjas paversti bendruomenės arba tautos projektu. Argi galima įsivaizduoti Europą ir jos istoriją be didžiųjų religijos reformatorių, kankinių, eretikų, disi-

L E O N I DA S D O N S K I S: B LO G I S Y RA L A I K I N A S

dentų, vizionierių, utopinių rašytojų ir kritikų? Kas yra Europa be Thomo More’o, Erazmo Roterdamiečio, Martino Lutherio ar Jeano Calvino – net jei pastarųjų dviejų pažiūros kai kuriais klausimais modernų žmogų priverstų ir krūptelėti. Būta atvejų, kai mažuma ilgainiui įgydavo didžiulę galią ir pati pradėdavo engti kitatikius – būtent tuo nusidėjo Calvino Ženeva. Kita vertus, žiaurus hugenotų persekiojimas Prancūzijoje juos privertė telktis kituose Europos miestuose ir šalyse. Tuo jie padarė milžinišką politinę ir kultūrinę įtaką visai Europai. XIX amžiuje lemtingoji mažuma kūrė Vidurio ir Rytų Europos tautas. Žvelgiant iš carinės Rusijos galios ir valdymo pozicijų, keletas apsišvietusių lietuvių keistuolių, 1883 metais Tilžėje pradėjusių leisti Aušrą, buvo tarsi rimtesnio dėmesio nepatraukiantis kuriozas. Kokią grėsmę tokiai imperijai galėjo kelti viso labo tik lietuviško alfabeto uždraudimo nepaisiusi inteligentų grupė su visais savo svaičiojimais apie pagonišką Lietuvą ir jos viduramžių didybę? O juk aušrininkai Jonas Basanavičius ir Jonas Šliūpas, kaip ir 1889 metais Varpą leisti pradėjęs Vincas Kudirka, Tautų pavasario epochos Europoje buvo nesunkiai atpažįstamas ir visiškai savas reiškinys. Juos galima būtų lyginti net ir su italų patriotais, risordžimento sąjūdžio herojais, tokiais kaip Giuseppe Mazzini ir Giuseppe Garibaldi, kurių istorinėse kovose už Italijos Respubliką dalyvavo ir lenkai su lietuviais. Juk ne veltui Adomas Mickevičius 1854 metais nuvyko į Italiją telkti lenkų legiono kovoms už Italijos suvienijimą. Tiesą sakant, Europos kontekste aušrininkai ir varpininkai anaiptol neatrodo juokingai. Todėl kartais keistokai regisi mūsų pačių užmojai iš vienos ideologijos pozicijų nurašyti savo XIX amžiaus politinius ir kultūrinius reiškinius (kuriuos, kartoju, lengvai atpažintų kitos Europos šalys) ir juos sukarikatūrinti. Jo-

Te g y v u o j a l e m t i n g o j i m a ž u m a !

nas Basanavičius anaiptol nebuvo koks komiškas neoromantikas. Lietuva šiandien būtų kitokia, jei joje būtų atsiradę daugiau Basanavičiaus lygmens humanistų ir europiečių. XIX amžiuje Suomiją sukūręs fenomanijos sąjūdis, kurio metu Suomijos švedai keitėsi savo vardus ir pavardes į suomiškus, vyko į kaimus ir rinko tautosaką, kultūros morfologijos požiūriu buvo kaip du vandens lašai panašus į aušrininkų sąjūdį. Abiem atvejais šviesuomenė, galėjusi kuo puikiausiai gyventi daugiakalbį europietišką gyvenimą, pasirinko kovą prieš imperijos centrą ir naujos tautos kūrimą periferijoje. Taip, jie tautą kūrė iš folkloro ir filologijos. O kas čia ydinga? Kodėl tautą reikėjo telkti monarchijos pagrindu ten, kur toji monarchija ištisas kultūrines grupes laikė tik savo tarnais, liokajais ir egzotiškais girių gyventojais? Ar suomiai šiandien yra mažiau moderni ir pažangi nacija, nei monarchijos sukurta švedų nacija? Ar tautos formavimas iš istorinės atminties, kolektyvinio sentimento ir bendros kultūros būtinai prieštarauja demokratinei politikai? O ar monarchijos ir apskritai stiprios valstybės, kuriose laisvė, lojalumas ir pilietiniai idealai tikrai nebuvo tuščias garsas, nenaudojo tos pačios „statybinės medžiagos“ – atminties konstravimo, sentimento, politinio istorijos pakartojimo ritualo? Kodėl mes iš imperijų išsivadavusias tautas, kurių išsivadavimą ir nepriklausomybę turėtų švęsti ta Europa, kuri ir lietuvių lemtingajai mažumai visada buvo laisvės kontinentas, vis dar moralizuojame ir peikiame iš politiškai frustruoto ir žlugusio imperializmo pozicijų? Kodėl reikia atsiprašinėti už savo trumpesnę politinę istoriją, tarsi ilga istorija būtų savaiminė licencija kurti demokratinę politiką? Jei šioje pozicijoje būtų nors lašas tiesos, tai Suomija ir Estija šiandien turėtų būti nepajėgios sukurti demokratijos.

L E O N I DA S D O N S K I S: B LO G I S Y RA L A I K I N A S

O klausimas, kuris čia iškyla, anaiptol nėra paprastas: kaip saujelė medikų, kunigų ir mėgėjų etnografų bei rašytojų (žinoma, išskyrus tokius atvejus kaip Maironis) privertė paprastus lietuvius patikėti tuo, kad galima sukurti lietuviškai kalbančią modernią Lietuvą? Juk suvokiant istorines, politines, kalbines ir kultūrines XIX amžiaus aplinkybes buvo galima pagrįstai teigti, kad Lietuva yra istorinė ir geografinė, bet tikrai nebe politinė sąvoka. Tad Czesławo Miłoszo pašmaikštavime, kad moderniąją Lietuvą sukūrė saujelė filologų, yra labai daug tiesos. Lietuvą sukūrė lemtingoji mažuma, be kurios nebūtų gimę modernioji literatūra, muzika, teatras ir viešasis gyvenimas. Nebūtų ir pačios mūsų nepriklausomybės. Jokie tarptautiniai procesai savaime neatneša tautoms nepriklausomybės. Kaip ir tauta, neturinti savo lemtingos mažumos, tėra abstrakcija. Moderni tauta gimsta patikėjusi lemtingosios mažumos projektu. Net ir tarpukario Lietuvą, kurioje demokratija gyvavo tik aštuonerius metus ir galiausiai užleido vietą autoritariniam režimui, toliau formavo lemtingoji mažuma, išsaugojusi joje visavertį viešąjį ir kultūrinį gyvenimą. Ne tik vizijos ir savanorių kovos, bet ir viešieji debatai, palaikyti tokių žmonių kaip Stasys Šalkauskis, Vaižgantas, Juozas Keliuotis, Valentinas Gustainis, kūrė pamatus, ant kurių kada nors ateityje tapo įmanoma statyti modernią politiką ir kultūrą. Lemtingoji mažuma buvo didieji išeivijos mąstytojai, svetur toliau kūrę Lietuvos projektą – Vytautas Kavolis, Aleksandras Štromas, Tomas Venclova ir kiti. Iš Vasario 16-osios gimusi Kovo 11-oji taip pat neįsivaizduojama be lemtingosios mažumos, kurios simboliu tapo Vytautas Landsbergis. Neturėkime iliuzijų, kad tylinti arba, atvirkščiai, triukšminga dauguma visada supranta ir įsiklauso į lemtingąją mažumą. Daž-

Te g y v u o j a l e m t i n g o j i m a ž u m a !

niausiai pastarajai tenka savo krašte likti idėjinėje izoliacijoje ir dirbti ateičiai. Gali būti, kad dabar visa tai išryškėjo kaip niekad anksčiau. Gali būti, kad ir demokratinė bei vakarietiška Lietuva anaiptol nėra daugumos svajonė ir idealas. Gali būti dar ir taip, kad dėl didžiulės emigracijos mes jau pristigome kritinės masės žmonių, kurie suformuotų ne tik lemtingąją mažumą, bet ir vakarietiškam gyvenimui pasirengusią daugumą. Kad ir kaip būtų, tai nekeičia esmės. Jei mes – mano karta ir artimos man patirties žmonės – nenusisekėme ir netapome lemtingąja mažuma, atėjo laikas mesti visas jėgas į ateities lemtingosios mažumos suformavimą. Mes privalome tyliai dirbti, kad ji atsirastų per dešimt ar penkiolika metų. Nuoširdžiai tariu Vasario 16-osios išvakarėse: tegyvuoja Lietuvos lemtingoji mažuma!

L E O N I DA S D O N S K I S: B LO G I S Y RA L A I K I N A S

Lietuva – europeizacijos ir resovietizacijos kovos arena Šiandien jokių abejonių nekelia faktas, kad Lietuva pasiekė tai, kas atrodė visiškai neįmanoma dar prieš dešimtmetį – ji tapo NATO ir ES nare, turėdama galimybę negrįžtamai integruotis į Vakarų pasaulį ir tapti neatsiejama jo dalimi. Dar prieš dešimt metų mūsų šansai atsidurti visose Vakarų prekybos, saugumo ir tarptautinių santykių struktūrose atrodė daugmaž panašiai kaip nūdienos Ukrainos – visos pastangos ir kalbos atrodė mielos, jaudinančiai gražios, politiškai racionalios, bet artimiausiai ateičiai nieko realaus nežadančios. Tad įvykus šiam istorijos stebuklui ir dideliu avansu gavus tai, ko taip siekėme (nors savo pilietiniu sąmoningumu bei politinės kultūros lygiu gal ir nelabai nusipelnėme – lyginant su savo orumą bei šalies garbę ką tik apgynusiais ukrainiečiais), maga paklausti, kokie gi mes patekome į Europos Sąjungą. Pats laikas pasamprotauti apie tai po to, kai krištolinė svajonė virto nieko nebestebinančia tikrove, o kažkada poetiška europietiškos ir laisvos Lietuvos vizija – politinio gyvenimo proza ir rutina. N AUJ OJ I L I E T U VA

Nepaisant didelių Lietuvos laimėjimų tarptautinėje sferoje, dinamiškos ir kylančios ekonomikos bei patekimo į Europos Sąjungą, daugelis vis dar linkę Lietuvą laikyti nelaimių ir vargo šalimi. Skundų ir aimanavimo kultūra, taip įsigalėjusi Lietuvoje, neretai

Lietuva – europeizacijos ir resovietizacijos kovos arena

prasilenkia ne tik su tikrove, bet ir su sveiku protu bei paprasčiausiu padorumu. Mėgindami Lietuvą vaizduoti kaip kone katastrofos ištiktą šalį, daugelis mūsų bendrapiliečių nesusimąsto apie šalis, kuriose vien dėl gamtos stichijos dažnai žūsta žmonės – ir neblogai gyvuojanti Turkija ar juolab turtinga ir klestinti Japonija nėra apsaugotos nuo žemės drebėjimų. O ką jau kalbėti apie katastrofą, ką tik ištikusią Šri Lanką, Indoneziją ir Tailandą... Ką padarysi, sau tekusius vargus ar išmėginimus žmonės linkę laikyti pačiais didžiausiais, bet neverta užmiršti, kad lyginant su tikrai vargingomis, skurdžiomis, karų nusiaubtomis ir nelaimingomis šalimis Lietuva šiandien yra taikinga, dinamiška, patraukli ir puikias perspektyvas turinti valstybė. Europeizacija meta daug iššūkių Lietuvai. Vienas iš jų, dažnai minimas euroskeptikų, – tai sumažėjęs nacionalinės valstybės vaidmuo ir vis labiau išryškėjantis centralizuotos ir biurokratizuotos ES institucijų dominavimas daugelyje gyvenimo sričių. Taip, tai tiesa, bet juk su džiaugsmu kalbame apie ES struktūrinius fondus ir integravimąsi į Europos ekonominę, politinę ir gynybos sistemos erdvę. Briuselio vaidmuo anaiptol ne visada mus džiugins – bet juk tam ir yra civilizuota diskusija bei demokratinė politika, kad problemos būtų įvardytos, o atstovavimas įgyvendintas. Kita vertus, neigti NATO ir ES gyvybinę, kone likiminę svarbą Lietuvai dabartinės Rusijos užsienio politikos akivaizdoje būtų tiesiog nerimta. Integracija į Europą gresia smegenų nutekėjimu – tai kitas priekaištas, įvardijamas kaip ES keliama grėsmė Lietuvai. Ką gi, mes nepergudrausime socialinių procesų ir neprimesime jiems savo logikos. Proto ir talento migravimas yra apskritai nesukontroliuojamas – tik totalitarinės valstybės gali atimti prigimtinę žmonių

L E O N I DA S D O N S K I S: B LO G I S Y RA L A I K I N A S

teisę judėti ir išvažiuoti iš savo tėvynės – beje, ši teisė įeina į pačią tėvynės sąvoką. Kaip žinia, dėl skurdo ir atsilikimo XIX a. į JAV masiškai emigravo airiai, italai ir skandinavai, o šiandien visos šios šalys priklauso privilegijuotų ir turtingų kategorijai, klesti ir tapo magnetu, traukiančiu kitų šalių žmones. Tad ir į saugią, dinamišką, vakarietišką Lietuvą pačiu artimiausiu metu gali norėti grįžti nemažai emigravusių žmonių – savo prestižą bei prasmę palengva gali atgauti ir mokslo cenzas, ir išsilavinimas, ir buvimas savo kultūroje, o ne kitų kultūrų užribiuose ar naujuosiuose getuose. Nenumaldomai paaiškės elementari gyvenimo tiesa, kad emigracija nelaisvo žmogaus nepaverčia laisvu, o neišmintingo – išmintingu. Dings iliuzija, kad Lietuvoje problemų, skurdo ir neteisybės yra daugiau nei kur kitur. Europeizacija, t. y. nacionalinių problemų virtimas bendraeuropinėmis, o bendraeuropinių – nacionalinėmis, jau dabar smelkiasi į Lietuvą. Ji keičia politinį žodyną, koreguoja neretai stipriai supaprastintą, radikaliomis priešstatomis pagrįstą pasaulio vaizdą. Sykiu ji įsakmiai primena apie bendrąsias nūdienos Europos problemas – imigraciją, integraciją, ksenofobiją, daugiakultūriškumą, toleranciją, žmogaus teisių apsaugą, kultūriniu dialogu, o ne politiniu dominavimu pagrįstą susikalbėjimą, atvirą tapatybės politiką ir vienovės įvairovėje išlaikymą. Mes jau dabar vis dažniau sprendžiame ne savo lokalias, o bendraeuropines problemas.

Lietuva – europeizacijos ir resovietizacijos kovos arena

SE N OJ I L I E T U VA

Kartu Lietuvoje formuojasi kažkas panašaus į paralelinę politinę tikrovę – ES narė Lietuva šiuo metu patiria patį tikriausią sovietinės sistemos elementų sugrįžimą. Jei galima kalbėti apie lyderystės ir talento išteklius bei pasiskirstymą Lietuvoje, akivaizdu, kad gerokai daugiau talentingų ir idėjų turinčių žmonių šiandien dirba verslo, meno, mokslo ir vadybos sferose, o ne politikoje. Atrodytų, tai anaiptol neturėtų mūsų liūdinti – būtent tose srityse lyderystė ir talentas ypač reikalingi. Bet mūsų politinio elito silpnumas (o gal ir tiesiog jo nebuvimas) jau bado akis ir gali tapti rimta kliūtimi Lietuvos ateičiai. Didžiojoje politikoje stebime paprasčiausią nomenklatūros sugrįžimą ir pačios politikos primityvizaciją bei degradaciją. Tai politikų-verslininkų ir senosios sistemos veteranų sąjunga, skatinanti klientelizmą ir korupciją, o neretai atkurianti baudžiauninkų ir feodalų santykius. Šios tendencijos darosi vis labiau akivaizdžios ne tik Seime ir Vyriausybėje, bet ir akademinėje sferoje – neofeodalizmas ir sau pavaldžios klienterijos suformavimas tapo tikrove ne tik Viktoro Uspaskicho Kėdainiuose (dabar ūkio ministras šį modelį gali sėkmingai taikyti ir jau taiko visos šalies mastu), bet ir Lietuvos aukštosiose mokyklose. Apie resovietizacijos realumą byloja ne tik kai kurių Seimo narių kliedesiai apie Tarybų Lietuvos prestižą Sovietų Sąjungoje, ne tik stulbinantis aukštąsias partines mokyklas baigusių ciniškų, į atvirą savo oponentų žeminimą perėjusių demagogų skaičius dabartiniame Seime ir Vyriausybėje, bet ir Lietuvoje vėl suvešėjęs servilizmas, baimė ir pataikavimas galią turintiems – vos ne kaip sovietmečiu. Gal šitą iš dalies provokuoja radikalią ir drastišką transforma-

L E O N I DA S D O N S K I S: B LO G I S Y RA L A I K I N A S

ciją patiriančios visuomenės narių nesaugumo jausmas, bet sykiu neįmanoma nepastebėti sistemos revanšo ir noro priversti veikti pagal senąją tvarką, o ne taip, kaip yra „kažkur Vakaruose“. Vakarai šios sistemos tik imituojami, jie reikalingi naujajai frazeologijai, kurioje Maskvą išstūmė Briuselis, o visasąjungines partines direktyvas – europiniai projektai ir dokumentai. Vėl turime visagalę biurokratiją, gerokai labiau primenančią sovietinę arba Mao laikų Kinijos ritualinę ir procedūrinę, o ne vakarietiško tipo ekspertinę biurokratiją. Vienas iš pačių įdomiausių dalykų nūdienos Lietuvoje yra tai, kad prie ES biurokratinės struktūros ir logikos kur kas greičiau prisitaikė senieji sistemos vilkai ir nomenklatūrininkai, o ne jaunesnė profesionalų karta, iš kurios sklinda daugiau protesto, desperacijos ir nusivylimo ženklų, o ne pozityvių idėjų. Lietuvos politikoje susidūrė dvi logikos, dvi sąmoningumo trajektorijos ir gal net dvi viena su kita skausmingai atsisveikinančios epochos. Iš vienos pusės tai politinės kultūros nuosmukiu pasinaudoję sistemos likučiai, mėginantys išlaikyti ir skirstyti galią bei resursus naujojoje Lietuvoje. Iš kitos – naujosios Lietuvos politikai, turintys gražių ir kilnių intencijų, bet neretai stokojantys politinės galios, įtakos ir žmonių pasitikėjimo, o dar dažniau – nuoseklumo, idėjų ir paprasčiausio solidarumo. Būtent pastarojo, lygiai kaip ir partinės disciplinos bei tikrovę ir jos faktus lengvai paaukojančio lojalumo saviškiams, netrūksta aukštųjų partinių mokyklų auklėtiniams. Dvi paralelinės tikrovės – europietiškoji ir kvazisovietinė? Du nesusiliečiantys indai toje pačioje visuomenėje? Du realybės fragmentai, uždari vienas kitam? Vargu. Greičiau tai slenkstis ir lemtingoji riba, po kurios sovietinė Lietuva vis giliau grims į nebūtį. Sistema šitą pavojų puikiai suprato. Todėl ir siekia žūtbūt sustabdyti valdžios ir dominavimo akimirksnį žavingą.

Ar kritika griauna Lietuvos valstybę? Pastaruoju metu padaugėjo priekaištų politikos komentatoriams ir žurnalistams už jų esą destruktyvią, pasitikėjimą politikais ir net Lietuvos valstybę griaunančią kritiką. Tai šaukte šaukiasi pasvarstymų apie tai, kokia kritika paprastai reiškiama Lietuvoje ir ar visais atvejais ji tokia destruktyvi ir žalinga. Pradėkime žodžiais, kad neįmanoma sugriauti to, kas yra tvirta ir tikra. Jei aš imsiu kalbėti ir rašyti insinuacijų kalba, su žemėmis maišydamas ir dergdamas autoritetingą ir garbingą žmogų, susinaikinsiu pats ir sugriausiu ne jo, o savo autoritetą. Dvi ar trys atakos prieš didesnį už save, griebiantis vulgaraus ir bjauraus leksikono, ir niekas iš mąstančių žmonių tavęs deramai nebetraktuos. Jei parašysiu ad hominem tekstą apie Vytautą Landsbergį arba Valdą Adamkų, iškart pralaimėsiu visiems laikams ir sugriausiu kitų žmonių pagarbą sau pačiam ne todėl, kad nusitaikiau į esą neliečiamus asmenis (demokratinėje šalyje tokių paprasčiausiai nėra), o todėl, kad pasirinkau žemą ir negarbingą rašymo bei kalbėjimo strategiją. Visų pirma nepainiokime ad hominem ir ad rem kritikos. Tik pastaroji leidžia atsiriboti nuo asmens ir kritikuoti idėjas ir laikysenas, o ne amžių, kilmę, rasę, lytį, gyvenimo būdą ar kitus itin privačius dalykus, kurie civilizuotoje aplinkoje ir aukštesnio lygio pokalbyje ar diskusijoje apskritai neliečiami be paties aptariamojo asmens pageidavimo. Pirmoji neretai yra paprasčiausias chamiškas žmogaus užgauliojimas, o antroji kritikos atmaina susijusi tik su tuo, ką kritikuojamas asmuo kalba ir veikia.

L E ON I DAS DON SK I S: B LOG I S Y RA L A I K I N AS

L E ON I DAS DONSK IS:

Blogis yra laikinas Rinktiniai tekstai