Rašytojas, kurio knygas skaito milijonai vaikų visame pasaulyje!
Iliustravo
David WALLIAMS
THE WORLD’S WORST MONSTERS
HarperCollins Children’s Books, London, 2023
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Text copyright © David Walliams 2023
Cover and text illustrations copyright © Adam Stower 2023
Cover lettering of author’s name copyright © Quentin Blake 2010 All rights reserved
© Almantė Rimavičienė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
Translated under licence from HarperCollins Publishers Ltd. David Walliams and Adam Stower assert the moral right to be acknowledged as the author and illustrator of this work respectively. © „Tyto alba“, 2026
ISBN 978-609-466-925-5
Nuostabiomis spalvomis iliustravo
DEIVIDAS VALJAMSAS: ADAMAS STOUERIS:
Mano mylimiausiam mažam monstriukui Alfredui.
Myliu tave. Tėtis
Zojai, su meile Adamas
PADEKOS
Norėčiau padėkoti šiai bebaimei grupei, padėjusiai parašyti knygą. Nors vaikystėje ne VISI buvo bebaimiai:
Iliustratorius Adamas Stoueris bijojo Frankenšteino. Kartą pas senelius slapta nusliūkino pažiūrėti filmo ir tą naktį pernelyg baiminosi vienas eiti į tualetą!
Leidyklos vadovė Kali Poplak dievino Loch Neso pabaisą ir vaikystėje beveik visas atostogas leisdavo vakarinė- je Škotijos pakrantėje, mėgindama įrodyti, kad Nesė yra.
Generalinis direktorius Čarlis Redmeinas bijojo pono ir ponios Hobgoblinų, gyvenusių senelių sodo pakraštyje...
Literatūros agentas Polas Stivensas siaubingai bijojo mumijų ir nerimavo, kad jo mama galiausiai taps viena iš jų!
Redaktorius Nikas Leikas baiminosi žmogėdros, kuri su juo kalbėdavo iš po vieno Ežerų krašto tiltų. (Tik po gėdingai ilgo laiko suprato, kad ten buvo jo tėtis!)
Kūrybinė vadovė Val Bratvait bijojo tamsos ir kol sukako dvidešimt penkeri miegodavo įsijungusi naktinę lempelę!
Dizainerė Salė Grifin baiminosi šmėklų, nes jos išdykėlė mama ir šelmis dėdė Morisas prie vakarienės stalo vienas kitą pranokdami pasakodavo istorijas apie šmėklas!
Literatūrinė redaktorė Megan Raid visada bijojo vorų, tiek mažų, tiek didelių, bet labiausiai milžiniškų, gauruotų ir monstriškų.
Meno direktoriui Metju Keliui šiurpą kėlė visi, kurie išjungus šviesą tykodavo po lova ir lipant iš jos taikydavosi griebti už kulkšnies. Vienintelis būdas jų išvengti buvo liuoktelėti ir bėgti kiek kojos neša.
Sėkmės!
Viešųjų ryšių specialistę Džeraldiną Straud gąsdindavo
Ječio apimtys ir dydis, ir ji iki šiol keistai bijo plačių atvirų erdvių...
Garso knygų redaktorė Tanja Hafem dažnai pradėdavo nevaldomai raudoti, nes baiminosi, kad suvalgiusi pūstų kviečių su medumi virs ant pakuotės nupiešta Medaus pabaisa.
Rinkodaros vadovas Aleksas Kovanas bijojo mutantų Dalekų ir slėpdavosi už sofos, kai tik išgirsdavo šių nenuspėjamų, gremėzdiškų, bet įspūdingų automatų isterišką riksmą NAIKINTI!
PASA U L I:
VAMPYRAS
Kaip ir šikšnosparnis, vampyras pasirodo tiktai naktį, gali skraidyti ir turi aštrias iltis.
GORGONE
Šiai pabaisai vietoj plaukų raitosi gyvatės. Vos žvilgtelėsi į ją ir iškart suakmenėsi.
ŠMEKLA
Šmėkla yra numirėlio dvasia.. Ji labiau už viską mėgsta gąsdinti gyvuosius.
Zombis yra atgijęs mirusiojo kūnas. Jei tau įkąs zombis, tu irgi juo virsi. ZOMBIS
VILKOLAKIS
Vilkolakis – tai per pilnatį vilku pavirtęs žmogus.
FRANKENŠTEINO PABAISA
Blogasis daktaras Frankenšteinas sukūrė šią pabaisą iš kapinėse pavogtų kūno dalių.
MUMIJA
Mumifikuotas senovės Egipto faraonas, kuris atgyja kam nors atvėrus jo kapą.
BAISUSIS SNIEGO ŽMOGUS
Ši retai pastebima į beždžionę panaši būtybė gyvena snieguotuose Himalajų kalnuose.
GELMIU PADARAS
Pusiau žmogus, pusiau žuvis, bet tikras MONSTRAS!
LOCHPABAISANESO
Pati didžiausia iš visų monstrų, ši į drakoną panaši būtybė buvo pastebėta viename Škotijos ežere.
ŠIKŠNOSPARNIUKAS
TOLI TOLI , kur amžinai šalta, stūksojo kalnas sniego kepure. To kalno viršūnėje, kyšančioje virš
debesų, stovėjo gotiška pilis. Atrodo lyg pasaka, bet ši istorija, kurią dabar ketinu iškloti, jokia pasaka.
Ne. Tai siaubo istorija.
Toje pilyje gyveno ugniaplaukė mergaitė Amberė. Ji labai nederėjo niūrioje jos aplinkoje ir labai išsiskyrė. Ji mėgo šypsotis, dainuoti ir straksėti. Tik liūdna, kad neturėjo su kuo žaisti. Bet vieną audringą naktį gimė jos mažasis broliukas.
Kažin ar Amberė galėjo būti dar labiau patenkinta. Labiau už viską mėgdavo užsukti pas mažąjį broliuką į vaikų kambarį. Nutykindavo ant pirštų galiukų ir stebėdavo jį miegantį.
Bet buvo labai keista, kad jis dienomis miegodavo, o pabusdavo tik naktį. Jo vardas irgi buvo keistas.
Alukardas.
Gal turi brolį Alukardą ar sesę Alukardę?
Jei taip, laimėjai monetą.
Vieną naktį Amberė priėjo prie taikiai parpiančio
Alukardo lovelės ir ištiesė ranką paglostyti jo plaukučius.
– Zzzz! Zzzz! Zzzz!
Bet staiga raudonos mažylio akytės
prasimerkė ir jis sušnypštė:
Jo dantukai veikiausiai buvo ką
tik prasikalę, nes Alukardui prasižiojus pasirodė aštrios lyg adatos iltys . – OI! – šūktelėjo Amberė.
Buvo tokia apstulbusi, kad išlėkė iš vaikų kambario ir užtrenkė duris. trinkt!
– Ar mano mažasis broliukas yra monstras? –paklausė savęs.
Bet atsakyti sau nebespėjo, nes iš apačios pasigirdo šūksnis: – VAKARIENĖ!
Šaukė mama.
Širdžiai vis dar daužantis Amberė akmeniniais
laiptais nustraksėjo žemyn. Įėjusi į neapsakomai ilgą
valgomąjį paklausė tėvų:
– Kas vakarienei? Lažinuosi, kad ir vėl valgote burokėlių sriubą!
ŽINOMA! – šypsodamiesi
atsakė mama su tėčiu.
Juodu buvo pribloškianti pora, blyškiaodžiai, raudonakiai ir juodais kaip naktis plaukais. Visuomet puošdavosi juodo aksomo ir
skaisčiai raudono šilko drabu-
žiais. Tėtis ypač mėgo ilgą
juodą apsiaustą ir vaikščiodamas po pilį plevėsuodavo skvernais lyg koks triuką atliekantis magas.
– Bet jūs burokėlių sriubą valgot pusryčiams, pietums ir vakarienei! – tarė Amberė. – Nejau neatsibosta?
– Ne! Mes ją dievinam, – atsakė mama. – O tu gausi dešrelių su bulvių koše.
– Skanumėlis! – šūktelėjo Amberė, sėdėdama kitame neįsivaizduojamai ilgo medinio stalo gale. Smeigdama dešrelę kreipėsi į tėvus: – Ką tik buvau užsukusi į vaikų kambarį aplankyti Alukardo.
Suaugėliai susižvalgė.
– Ir? – paklausė tėtis.
– Žinot, nutiko keisčiausias dalykas.
– Žiūrėk, kad neatšaltų bulvių košė, – paragino mama ir šliurptelėjo burokėlių sriubos.
– Pasilenkiau jį paglostyti ir...
– O kaip toji knyga, kurią skaitai? – keisdamas temą paklausė tėtis.
– Puiki! – atšovė Amberė. – Bet jūs manęs nesiklausot!
– Mes klausomės, brangioji, – patikino mama. – O dabar valgyk košę.
– Ne! Privalau jums kai ką pasakyti! Alukardui išdygo iltys !
Suaugusieji susižvalgė, o tada pradėjo teatrališkai kvatoti.
– CHA! CHA! CHA!
– Jaunoji panele, manau, kad tau jau laikas į lovą, – pasakė tėtis. – Tikriausiai pavargai. Ir protas krečia pokštus!
DAVID WALLIAMS (Deividas Valjamsas) –britų rašytojas, dėl kurio įdomių ir šmaikščių knygų iš proto eina viso pasaulio vaikai – tos smagios istorijos išverstos net į 54 kalbas!
Jau skaitei apie blogiausius pasaulio vaikus ir blogiausius pasaulio tėvus, apie blogiausius pasaulio mokytojus ir net apie blogiausius pasaulio gyvūnus, o dabar susipažink su BLOGIAUSIAIS PASAULIO MONSTRAIS. Jie tikri siaubūnai, ir nuo jų neatsigręždami sprunka visi, kam tenka nelaimė su jais susitikti. Gorgonei Medūzai ant galvos ne plaukai, o gyvatės, Košmarų parko šmėkla savo galvą nešiojasi po pažastimi, juodojo fontano padaras visas apaugęs žaliais žvynais, sniego žmogaus iltys bet kam sukeltų siaubą, o jeigu tau įkąs zombis, pats virsi zombiu!
Ir patikėk, tikrai nenorėtum turėti broliuko Alukardo. Tik štai kokia paslaptis – esama monstrų, blogesnių net ir už šiuos pabaisas, tačiau jų nuotykiai baisiai juokingi. Todėl čiupk knygą, jei išdrįsi, ir pašėliok drauge su BLOGIAUSIAIS
PASAULIO MONSTRAIS!
– Kas jis? – paklausė monstras. – Mano bosas, lordas Muškieta. – Ak! Dar niekada nebuvau sutikęs lordo!
Ar jis malonus?
– Ne. Ir atvyko tavęs nušauti!
– KĄ? – suvaitojo monstras, o akys pritvinko ašarų. – Aš per gražus, kad mirčiau!
