Trileris
Iš anglų kalbos vertė Birutė Tautvydaitė
Vilnius, 2019
Mano dviem nuostabioms dukroms, Shannon ir Annie
pirmas skyrius
Jai pradėjo dilgsėti duobutėje ties skrandžiu, tada keistas spau dimas pakilo iki krūtinės, plito kūnu aukštyn ir į šonus, kol pasie kė kaklą. Nematomi pirštai sugniaužė gerklę, užspaudė trachėją, nuo deguonies trūkumo apsvaigo galva ir pasidarė silpna. Man infarktas, – pamanė Robina. – Dusina. Mirsiu. Priešais sėdinti pusamžė moteris, regis, nieko nepastebėjo. Ji buvo pernelyg įsijautusi į savo rūpesčius. Turbūt mąstė apie val dingą anytą, sunkaus būdo dukrą, nedėmesingą vyrą. Viskas gerai, įkvėpk. Susikaupk. Moteris – kuo ji vardu, po galais? – mokėjo šimtą septyniasdešimt penkis dolerius už valandą ne todėl, kad vietoj atsakymo į ją būtų žiūrima tuščiu žvilgsniu. Ji tikėjosi bent jau Robinos dėmesio. Juk kreipiatės į psichoterapeu tę ne tam, kad išvystumėte jos nervinį priepuolį. Tai ne nervinis priepuolis, – patikino save Robina, atpažinusi simptomus. – Ir ne infarktas. Tai įprastas panikos priepuolis, kokių pasitaikydavo anksčiau. Dievaži, turėjau priprasti. Bet praėjo daugiau nei penkeri metai, – mąstė įkvėpda ma. Kone kasdien ištikdavę panikos priepuoliai liko praeity je. – Vis dėlto praeitis visada su tavimi. Argi ne taip sakoma? 7
Joy Fielding
Robinai nereikėjo spėlioti, kas sukėlė šį staigų priepuolį. Tiksliai žinojo, kas kaltas. Melanija, – prisiminė trejais metais vyresnę se serį ir jau ne pirmą kartą aplankė mintis, kad iš sesers vardo iš braukus raides „e“ ir „l“ išeitų „Manija“. Po pietų į biurą grįžusios Robinos balso pašte jau laukė Mela nijos pranešimas. Robina jį išklausė svarstydama, paskambinti ar apsimesti, kad negavo jokios žinios. Taip dvejojant atėjo klientė. Turėsi palaukti, – mintyse tarė seseriai, griebė užrašinę ir įžengė į konsultacijų kabinetą. – Ar gerai jaučiatės? – paklausė moteris, sėdinti kėdėje mėlynu apmušalu, pasilenkusi į priekį ir įtartinai žiūrinti į Robiną. – At rodote keistai. – Atsiprašau, ar galiu minutei išeiti? Kol moteris kažką sakė, Robina jau buvo atsistojusi. Išėjo į mažesnę patalpą šalia pagrindinio kabineto ir uždarė duris. – Viskas gerai, – sušnibždėjo pasilenkusi prie stalo, įsirėmusi abiem delnais ir saugojosi žvilgtelėti į telefoną. – Kvėpuok. Tiktai kvėpuok. Viskas gerai, supratai, kas vyksta. Žinai priežastį. O dabar reikia tik atsipalaiduoti ir sutelkti dėmesį į kvėpavimą. Už sienos laukia klientė. Neturi laiko šitam šūdui. Susiimk. Kaip sakydavo mama? Net ir tai praeis. Tačiau ne viskas praėjo. Praeidavo ir vėl grįždavo, kad pakištų kiaulę. – Viskas gerai, giliai įkvėpk, – Robina vėl ramino save. – Dar kartą. Dar tris kartus įkvėpusi galėjo alsuoti beveik lengvai. – Viskas gerai, – kartojo ji. – Viskas bus gerai. 8
Bloga duktė
Robina žinojo, kad toli gražu ne viskas gerai. Melanija be prie žasties neskambindavo ir ta priežastis niekada nebūdavo gera. Po motinos mirties seserys beveik nesikalbėjo, o po skubotų tėvo vedybų Robinai išsikėlus iš Red Blafo, visai nustojo bendrau ti. Beveik šešerius metus viena kitai nepratarė nė žodžio. Sesuo nepasveikino Robinos nei Berklio universiteto magistrantūros baigimo proga, nei tais pačiais metais atidarius privatų kabinetą, Robina netgi negavo jokio formalaus atviruko paskelbusi suža dėtuves su Bleiku. Galų gale prieš dvejus metus, paklausiusi Bleiko, Robina liovė si bandyti užmegzti ryšį su seserimi. Argi ne ji klientams, susidū rusiems su nepajudinama užtvara ar neįveikiama kliūtimi, pataria nustoti daužyti galva sieną? Ar ne laikas ir pačiai pasinaudoti šia išmintimi? Žinoma, visada lengviau patarti, nei patarimo klausyti. O dabar kaip iš giedro dangaus skambina sesuo ir palieka pa slaptingą balso pašto pranešimą. Grįžo kaip vėžys, kurio manė atsikračiusi, tik dar nuožmesnis nei anksčiau. „Paskambink man“, – mįslingai pranešė Melanija, nesiteikusi net prisistatyti, tarsi būtų savaime suprantama, kad Robina dar neužmiršo jos balso. Be abejo, Robina ją pažino. Net per daugelį metų buvo sunku iš atminties ištrinti Melanijos balsą. Kokia velniava vėl prasideda? – stebėjosi Robina, tačiau dar ke letą kartų giliai įkvėpusi nusprendė nespėlioti. Buvo patyrusi, kad vaizduotė niekada nepranoks tikrovės. Toli gražu. Dar svarstė paskambinti Bleikui, bet persigalvojo. Jis užsiėmęs ir nemėgsta būti trukdomas. „Juk tu psichoterapeutė“, – kartą 9
Joy Fielding
pasakė, akimis klaidžiodamas virš jos galvos, tarsi pastebėjęs kur kas įdomesnį objektą. Nuvijusi mintis apie Bleiką ir Melaniją, Robina už ausų užsiki šo šviesių iki smakro kirptų garbanų sruogas ir, išspaudusi švytin čią šypseną, grįžo į kabinetą. – Labai atsiprašau, – tarė savo naujajai klientei, kurios vardo vis dar negalėjo atsiminti. Ema ar Emilija. Kažkas panašaus. – Ar viskas gerai? – paklausė moteris. – Žinoma. Tik supykino. Moters akys susiaurėjo. – Ar jūs nėščia? Nelabai norėčiau per pirmąjį seansą sužinoti, kad praradote kūdikį. – Ne. Aš ne nėščia. Norint pastoti juk reikia sekso, – pagalvojo Robina. Jie su Bleiku nesimylėjo jau daugiau kaip mėnesį. – Man viskas gerai, – tarė ji, beviltiškai mėgindama atsiminti moters vardą. – Tęskime. Jūs sakėte... Ką, po velnių, ji sakė? – O taip, sakiau, kad vyras manęs visiškai nepalaiko kilus bar niams su jo motina. Vėl elgiasi kaip dešimtmetis, bijo praverti burną. Anyta mane siaubingai įžeidinėja, o jis apsimeta, kad nie ko negirdi. Kai pasakau jam pastabą, atkerta, kad sutirštinu spal vas ir kad su ja neprasidėčiau. Žinoma, viską mato duktė. Ir dabar ji tokia pat šiurkšti. O kad girdėtumėte, kaip ji kalba su manimi. Manote, kad turite bėdų? – pagalvojo Robina. – Kad jūsų artimieji sunkaus būdo? – Neįsivaizduoju, kodėl anyta manęs taip nekenčia. 10
Bloga duktė
Jai nereikia priežasties. Jei ji panaši į mano seserį, niekina tave iš principo. Nes tu esi. Tai buvo tiesa. Melanija nekentė mažylės sesers nuo pirmos akimirkos, kai ją išvydo. Iš karto pajuto pavydą dėl motinos dė mesio. Melanija kaip pamišusi žnaibydavo miegančią Robiną, tad mergaitė buvo nusėta mėlynėmis. Dvejų metų Robinai žirklėmis nurėžė garbanas, o kai būdama septynmetė su seserimi žaidė neva draugiškas gaudynes, Melanija taip stumtelėjo ją veidu į sieną, kad lūžo nosis. Be to, Melanija nuolat kritikavo Robinos apran gą, pomėgius, draugus. – Ta kvaila kalė, – sakydavo Melanija apie Robinos geriausią draugę Tarą. Šiaip ar taip, ji buvo teisi. – Dariau viską, kad tik su ja susitaikyčiau. Pakviečiau apsipirk ti. Į restoraną pietų. Bent tris kartus per savaitę kviečiau pas mus vakarienės. – O kodėl? – paklausė Robina. – Kodėl? – pakartojo moteris. – Jei ji tokia nemaloni, kam vargintis? – Mano vyras mano, kad taip reikia. – Tada tegu jis eina su ja apsipirkti ir pietauti. Ji jo mama. – Tai ne taip paprasta, – prieštaravo moteris. – Visiškai paprasta, – tvirtino Robina. – Ji elgiasi šiurkščiai ir nepagarbiai. Jūs neprivalote su tuo taikstytis. Nebekvieskite jos apsipirkti ir pietauti. Nebekvieskite vakarienės. Jei paklaus, kodėl, pasakykite tiesiai šviesiai. – Ką pasakysiu vyrui? – Kad jau pavargote nuo nepagarbos ir daugiau su tuo nesitaikstysite. 11
Joy Fielding
– Nemanau, kad galiu taip pasielgti. – Kas jums neleidžia? – Na, viskas pernelyg painu. – Visai ne. Nori, papasakosiu, kas yra painu? Štai: mano tėvai gyveno santuokoje trisdešimt ketverius metus, per tą laiką tėvas apgaudinėjo motiną su kiekviena kale, kritusia jam į akį, įskaitant mano geriausią draugę Tarą. Ją vedė praėjus vos penkiems mėnesiams po motinos mirties. Bet tai dar ne viskas: tuo metu Tara buvo susižadėjusi su mano broliu Aleku. Argi tai ne painu? Oi, palauk, dar ne viskas. Iš nesėkmingos pirmosios santuokos Tara turi dukterį, kurios susilaukė vos įžengusi į pilnametystę. Dabar Kasidei turbūt dvylika. Miela mergytė. Mano tėvas ją dievina, myli kur kas labiau nei savo vaikus. Negana to, ar minėjau, kad beveik šešerius metus nesikalbėjau su savo seserimi? – Kai kurie žmonės tiesiog yra toksiški, – garsiai tarė Robina. – Geriausia su jais turėti kuo mažiau reikalų. – Netgi tada, kai jie šeimos nariai? – Ypač tada, kai jie šeimos nariai. – Oho, – stebėjosi moteris. – Maniau, psichoterapeutai turi tik klausinėti ir leisti klientui pačiam rasti sprendimus. Nejaugi? Viešpatie, tada viskas užtruks daug metų. – Pamaniau, kad mums verta sutaupyti laiko. – Jūs kieta! – tarė moteris. Robina vos nenusijuokė. Tik jau ne „kieta“. Melanija buvo „kieta“. O gal „pikta“. Kiek Robina prisiminė, Melanija visa da buvo pikta. Ant viso pasaulio. Ypač pyko ant Robinos. Nors 12
Bloga duktė
teisybės dėlei reikia pripažinti, kad ir Melanijai ne visada buvo lengva. Tiksliau – jai niekada nebuvo lengva. Po velnių, – pamanė Robina. – O kam gi reikia tos teisybės? – Ar tikrai gerai jaučiatės? – susirūpino moteris. – Jūsų veidas... – Kas mano veidui? Ar man jau insultas? Veido paralyžius? Kas atsitiko mano veidui? – Nieko. Tik sekundei jis persikreipė. – Persikreipė?! – Robina susivokė, kad šaukia. – Atleiskite. Nenorėjau jūsų užgauti... – Ar galiu dar minutėlei išeiti? Robina taip smarkiai pašoko nuo kėdės, kad ši vos neapvirto. – Tuoj grįšiu. Atidariusi kabineto duris, išbėgo į fojė, išklotą pilka kilimine danga, ir siauru koridoriumi tekina nusileido į tualetą. Pastūmu si duris prišoko prie praustuvės ir įsistebeilijo į atvaizdą veidro dyje. Iš jo žvelgė patraukli trisdešimt trejų metų moteris ryškiai mėlynomis akimis, putliomis lūpomis ir širdelės formos veidu. Nebuvo jokių bjaurių spuogų, jokių dėmių, jokių randų ar gilių raukšlių. Atrodė nepriekaištingai, jei ne šiek tiek pakumpusi no sis. Nepastebėjo jokių požymių, kad veidas atrodytų iškreiptas. Žiūrėdama į plaukus Robina pamanė, kad jau laikas apsikirpti, bet apskritai su rožine palaidine ir pilku tiesaus silueto sijonu ji atrodė padoriai, netgi kaip profesionalė. Dar galėtų priaugti keletą svarų, pamanė ausyse skambant Melanijos balsui, esą kas iš jos pasiekimų ir „mokslinių laipsnių“, jei vis tiek yra „lenta“, „džiūsna“. Pajutusi artėjantį panikos priepuolį, Robina keletą kartų lėtai įkvėpė, bet tai nepadėjo. Tada nusiprausė veidą šaltu vandeniu. 13
Joy Fielding
„Viskas, nusiramink, – tarė sau. – Nusiramink. Viskas gerai. Bet veidas tikrai perkreiptas.“ Ji vėl apžiūrėjo savo atspindį: pastebėju si kietai sučiauptas lūpas ir sukąstus dantis, stengėsi atsipalaiduo ti. Negalima pasiduoti Melanijai. Vėl giliai kvėpavo, įkvėpdama pro nosį, iškvėpdama pro burną – įkvepia gerą energiją, iškvepia blogą. Juk klientė kantriai laukia, – priminė sau. – Grįžk ir tęsk konsultaciją. Koks, po velnių, jos vardas? Grįžusi į kabinetą Robina klientės nerado. – Ar jūs čia?! – šūktelėjo Robina atidarydama paruošiamojo kabineto duris, bet ten buvo tuščia. – Adelina? Robina išėjo į fojė – ir ten nieko nerado. Nuostabu. Pas laikas prisiminti klientės vardą. Akivaizdu, kad Adelina pabėgo. Išgąsdinta Robinos „kietos“ iš orės ir „iškreipto“ veido. Robina jos nekaltino. Seansas buvo tikra nelaimė. Kokią teisę ji turinti manyti, kad gali konsultuoti kitus pati būdama gyva bėda? Robina klestelėjo į mėlyną kėdę, kurioje pirmiau sėdėjo Adeli na, ir apžvelgė rūpestingai įrengtą kabinetą. Sienos buvo blyškios saulėlydžio geltonumo spalvos, kad žadintų optimizmą. Ant sie nos priešais duris kabėjo plakatas su spalvingomis gėlėmis, simbo lizuojantis augimą ir asmenybės raidą. Šalia kabineto durų buvo pakabinta rudeninių lapų nuotrauka, turinti subtiliai priminti, kad pokyčiai yra ne tik neišvengiami, bet ir būtini. O garbin giausioje vietoje virš Robinos kėdės puikavosi jos mėgstamiausias koliažas, linksmų veidų ir abstrakčių lašelių fone vaizduojantis nerimastingai besišypsančią garbanotą moterį su akiniais, kuriai virš galvos užrašyta didžiosiomis raidėmis: KODĖL AŠ TAIP 14
Bloga duktė
JAUDINUOSI? Šis paveikslas, kuriame reikėjo įžvelgti humorą, turėjo padėti klientams atsipalaiduoti. Robina jį įsigijo per išpar davimą kaimynystėje, vos atsikrausčiusi ten su Bleiku. Dabar jis vis dažniau „užtrukdavo darbe“. Ar seniai jis sumanė persikraustyti? – Kodėl aš taip jaudinuosi? – Robina paklausė koliažo moters. Ši tik šypsojosi nerimastinga šypsena ir tylėjo. Vidiniame kabinete suskambo Robinos telefonas. – Šūdas, – nusikeikė ji ir klausėsi, kaip telefonas suskamba dar du kartus, o paskui įsijungia balso paštas. Ar Melanija norėjo iš plūsti Robiną, kad per ilgai nepaskambino? Robina prisivertė lėtai atsistoti. Kas per velnias, reikia susiimti. Įžengusi į gretimą kabinetą Robina iš karto pastebėjo mirk sinčią raudoną telefono lemputę. Ji nugrimzdo į patogų vyšninį odinį fotelį prie ąžuolinio staliuko, kadaise priklausiusio Bleikui, kai šis pradėjo dirbti teisininku. Paskui, išaugęs iki didesnės įmo nės su didesniu biuru, kuriame reikėjo įspūdingesnio stalo, senąjį staliuką atidavė Robinai. Ar ne todėl jie delsė susituokti? Galbūt ji jau per prasta vyrui, kurio prestižas taip sparčiai auga? O gal jis susižavėjo naująja padėjėja ar kitame biure dirban čia patrauklia teisininke? Galbūt jo pašalinių minčių objektas yra moteris, kuriai nusišypsojo laukdamas eilėje „Starbucks“. Ar dar ilgai ji nepaisys akivaizdžių ženklų? Robina paėmė telefoną, išklausė įrašyto balso, sakančio, kad turi vieną naują ir vieną įrašytą pranešimą. „Norėdami išklausyti pranešimą spauskite vienetą.“ Robina padarė, kaip nurodyta. 15
Joy Fielding
„Sveiki, tai Adelina Salivan, – sakė balsas. – Noriu atsiprašyti, kad šitaip išėjau. Tik pamaniau, kad mes netinkame viena kitai ir, kaip sakė pažįstama psichoterapeutė, „mano nuomone, abiem būtų geriau sutaupyti laiko“. Todėl išėjau. Tikiuosi, nepykstate. Galite išrašyti sąskaitą už seansą. Jūs paskatinote mane apie kai ką pamąstyti.“ Robina skubiai ištrynė pranešimą. O kad galėčiau viską taip lengvai ištrinti. Ji užsimerkė ir pirštais maigė telefono klavišus. „Drąsiau, – ragino save. – Tu gali.“ Paspaudė mygtuką, kad vėl išgirstų sesers pranešimą. „Pirmasis išsaugotas pranešimas“, – paskelbė balsas, o paskui pasigirdo trumpa sesers komanda. „Paskambink man.“ Robinai nereikėjo ieškoti Melanijos telefono numerio. Puikiai žinojo. Jis buvo įsirėžęs atmintyje. Nespėjusi persigalvoti suspau dė mygtukus. Sesuo tuoj pat atsiliepė. – Ilgai užtrukai, – burbtelėjo be jokios įžangos. – Kas negerai? – paklausė Robina. – Pirma atsisėsk, – tarė Melanija.
antras skyrius
Kitą rytą Robina atsibudo keistoje lovoje nepažįstamame kam baryje, galvoje be atvangos skambėjo pokalbis su seserimi. – Tėtis, – tarė Melanija šaltu balsu be jokių emocijų. – Mirė? – Ligoninėje. – Širdies smūgis? – Ne. – Avarija? – Ne. – Kas nors pašovė? – Bingo! Robina mintyse paspaudė pauzės mygtuką trumpam sustab dydama pokalbį, persekiojusį visą naktį. Sesers veide įsivaizdavo piktdžiugą, darkančią motinos taip išgirtą grožį. Sunkiai išlipusi iš karališko dydžio lovos Robina nušlepsėjo į vonios kambarį. Kodėl visi motelio kambariai atrodo vienodai? – stebėjosi. – Ar galioja kokia nors taisyklė, kad visi turi būti nykios stačiakampės dėžutės rusvais ir gelsvais atspalviais? Per daugybę 17
Joy Fielding
metų buvo apsistojusi tik keliuose moteliuose, tad toli gražu ne buvo jų dekoro žinovė. Kadaise palikusi ankštus gimtuosius na mus Red Blafe apsigyveno bendrabutyje Berklyje, paskui grįžo pas tėvus užsidirbti pinigų tolesnėms studijoms, vėliau gyveno maža me bendrame bute netoli studentų miestelio, paskui važinėjo tarp Berklio ir Red Blafo padėdama rūpintis motina, tada persikėlė į mažą studiją Los Andžele ir galų gale apsigyveno erdviame dviejų kambarių bute su Bleiku. Bleikas, – lipdama į dušinę Robina be garso ištarė vardą. – Ką jis mano? Ji atsuko dušo čiaupą ir prisispaudė prie sienos, nes iš dušo galvutės plūstelėjo ledinio vandens srovė. Bleikas tikriausiai įniršęs. Nuo vakar popietės jam nepaskambino. Net ir tada jie nesikal bėjo, Robina tik paliko pranešimą jo žaviai naujai padėjėjai, kad turi išvykti į Red Blafą skubiu šeimos reikalu ir kad jam paskam bins vėliau. Tada atšaukė visus likusius savaitės susitikimus, grį žusi namo susikrovė nedidelį lagaminą ir, taksi nuskubėjusi į oro uostą, pirmu pasitaikiusiu lėktuvu išskrido į Sakramentą. Atvyko apie šeštą valandą vakaro. Autobusas į Red Blafą važiavo tik kitą rytą, tačiau mintis, kad gali išsinuomoti automobilį ir važiuoti pati, pasirodė pernelyg bauginanti. Be to, Robina labai nesisku bino. Ji susirado motelį greta autobusų stoties ir apsistojo. Netgi nėjo vakarienės į „Trijų muškietininkų“ barą apačioje, tik nusipir ko maisto iš fojė stovinčio prekybos automato. Taip pat nejungė televizoriaus, kad nematytų reportažų apie šaudymą. Nenorėjo daugiau informacijos, nebūtų galėjusi jos pri imti. Kol kas tikrai netroško sužinoti visų siaubingų smulkmenų. 18
Bloga duktė
Vėl dingtelėjo, kad reikia paskambinti Bleikui, bet prisiminė, kad jis kažką pasakojo apie vakarienę su klientais. Kam trukdyti? Jis užsiėmęs. Visada užsiėmęs. Žinoma, pernelyg užsiėmęs, kad paskambintų. Neturi nė kelių sekundžių, kad pasiteirautų apie tą skubų šeimos reikalą, privertusį ją grįžti ten, kur buvo prisiekusi daugiau kojos nekelti. Argi jam taip sunku per vieną iš tų bega linių susirinkimų paskambinti jai, kad parodytų bent mažiausią dėmesį? Tikriausiai Bleikas nepyksta, kad ji daugiau neskambino. Gal jam taip geriau. Ko gero, pagaliau gavo lauktą progą nutraukti santykius. Jis vis tiek nebūtų galėjęs padėti, – pagalvojo Robina. Jo specia lybė ne baudžiamoji, o verslo teisė. Be to, jis nepažinojo nei jos tėvo, nei sesers. Nė jokio kito šios nelemtos šeimos nario, išsky rus brolį Aleką, gyvenantį San Fransiske, jiedu buvo susitikę tik du kartus. Robina nusiuntė žinutę ir Alekui, tačiau jis taip pat neatsakė. Tegu eina abu velniop, – nusprendė, išjungė mobilųjį telefoną ir aštuntą valandą atsigulė. Gal nereikėjo išjungti mobiliojo, – svarstė dabar. O jei skambin tų Bleikas arba Alekas? Ar mėgintų susisiekti Melanija? – Tėtis, – girdėjo sakant seserį. Kol sušilo ledinė dušo srovė, spėjo atmintyje peržvelgti pokal bį. Kažkas pašovė tėvą. – Kas šovė? – Nežinome. – Kada? – Praeitą vakarą. – Kaip jis jaučiasi? 19
Joy Fielding
– Žinoma, kad blogai. Jis pašautas. Į galvą. Jam koma. – O Dieve! – Jau operuotas, bet, atrodo, nieko gero. Robina negrabiai išvyniojo iš muilinės paimtą muilo gabalėlį, popierinę pakuotę numetė ant dušinės dugno. Prilipęs popierius uždengė nuotekų angą ir vanduo ėmė kilti kunkuliuodamas apie kulkšnis. Muilas neputojo net smarkiai trinamas. „Puiku, – su murmėjo Robina, kai muilas išslydo iš rankų ir nukrito į kylantį vandenį. – Tiesiog puiku.“ Palindusi po vandens srove jautė, kaip šlapi plaukai priglunda prie galvos odos tarsi maistinė plėvelė. Tėvas pašautas. Į galvą. Jam koma. Robina užsuko čiaupą ir išlipo ant pernelyg mažo dramblio kaulo spalvos kilimėlio, susisupo į vieną iš dviejų gautų plonų kil pinių rankšluosčių, tada grįžo į miegamąjį. Žvilgtelėjo į laikrodį ant naktinio staliuko. Dar tik vos po septintos ryto, vadinasi, iki autobuso teks pratempti tris valandas. Negana to, turės daugiau kaip dvi valandas važiuoti 125 mylias nykiu greitkeliu į užkampį, vadinamą Red Blafu. Taigi bent penkias valandas galvoje dar aidės to paties pokalbio su seserimi nuotrupos. – Nesuprantu. Kaip tai atsitiko? Kur Tara? – Vis dar operacinėje. – Operacinėje? Ką tu sakai? Ją irgi pašovė? – Ir Kasidę. – Ką? – Ką girdėjai. – Kažkas šovė į Kasidę? – Taip. – Negaliu patikėti. Koks monstras šaus į dvylikos metų mergaitę? 20
Bloga duktė
Robina iš lagamino ištraukė švarius apatinius darbužius, mėly nai ir baltai dryžuotus marškinėlius ir džinsus. Greitai apsirengė svarstydama, ar įjungti televizorių, tikėjosi išvysti vietinio kanalo reportažą apie susišaudymą. Garsus Red Blafo verslininkas Gregas Deivisas su žmona ir podukra po susišaudymo ligoninėje kovoja dėl gyvybės. Robina įsivaizdavo, kaip žvaliu balsu ir dirbtinai niūria veido išraiška reporteris praneša šią naujieną. Mintis vėl pertraukė Melanijos balsas. – Matyt, kažkas įsiveržė į namus, – pasakojo ji, su kiekvienu žodžiu vis garsiau ir nerimastingiau. – Turbūt praeitą naktį po vidurnakčio kažkas įsilaužė ir... ir... – Gerai, viskas. Nusiramink. Giliai kvėpuok. – Neaiškink, ką turiu daryti. Tu nieko nežinai. Tavęs čia nebuvo. Viskas truko neilgai, – pamanė Robina ir įsitempė visi jos kūno raumenys. Tą patį vis tenka išgirsti mirus motinai. – Papasakok, kaip viskas atsitiko. – Jau sakiau, matyt, kažkas įsiveržė į namus. – Kaip? Ar policija žino, kas tai padarė? Ar turi kokių įtariamųjų? – Man nieko nesakė. – Ar šnekėjai su Aleku? – Skambinau jam. Į mano žinutes neatsakė. – Mėginsiu su juo susisiekti. – Ar grįši? – Nežinau. Turiu suderinti planus, rasti skrydį, autobusą... Gali užtrukti. – Gerai. Nesvarbu. Kaip nori. Robina susmuko ant lovos, suėmė galvą rankomis ir žvelgė į rudmargį kilimą po kojomis. Kad ir kiek kartų mintyse kartojo 21
Joy Fielding
pokalbį su seserimi, nepajėgė suvokti, kas vyksta. Kaskart mėgi nant susiimti šio įvykio prisiminimas vėl sukrėsdavo tarsi šiurpus sapnas. Ji sėdėjo nejudėdama, kol pilve pajuto gurgimą. Vakar pietums valgė sriubos ir sumuštinį, o nuo tada nieko burnoje neturėjo. Kol yra laiko iki autobuso, gal reikia greitai papusryčiauti. Kas žino, kada galės pavalgyti, kol pasieks Red Blafą? Robina basomis įsispyrė į sportinius batelius, čiupo rankinę ir, įsijungusi mobilųjį telefoną, patraukė pro duris, miglotai prisiminusi kavinę kitoje gatvės pusėje. Pirštams palietus durų rankeną, suskambo telefonas. – Bleikas? – tarė ji glausdama telefoną prie ausies, net nepažiū rėjusi, kas skambina. – Alekas, – atsakė brolis. – Kas atsitiko? – Ar šnekėjai su Melanija? – Nusprendžiau pirma paskambinti tau. Kas yra? – Dabar laikykis. – Laikausi. Robina giliai įkvėpė. – Tėtis pašautas. Po trumpos pauzės pasigirdo nervingas juokas. – Juokauji? – Dar gyvas, bet turbūt neilgai. – Ar Tara šovė? – Ne, – Robina nuslopino norą šyptelėti. Tokia buvo ir jos pirma mintis. – Ir ją pašovė. – Pašovė Tarą? – Ir Kasidę. 22
Bloga duktė
– Pašovė Tarą? – Pakartojo Alekas. – Kaip ji? – Nežinau. Kai kalbėjau su Melanija, ji buvo operacinėje. – Nieko nesuprantu. Kas atsitiko? – Melanija sako, kad tikriausiai kažkas įsiveržė į namus. – Oho! Sekundę jie tylėjo. Robina įsivaizdavo, kaip trejais metais jau nesnis brolis pakelia ranką prie veido ir trina skruostą. Šitaip visa da darydavo nusiminęs. – Spėju, gavo už tai, kad pasistatė visame mieste didžiausią pilį. – Esu pakeliui į namus. Būtų gerai, kad ir tu atvažiuotum. – Ne, manau, nieko gero. Robina mėgino sugalvoti, kaip paraginti brolį grįžti į Red Bla fą, bet suprato, kad jis baigė pokalbį. Nusprendusi paskambinti, kai žinos daugiau informacijos ir ką nors sumanys, telefoną įsidė jo į rankinę. Ji atidarė kambario duris ir iš motelio išėjo į šalia esančią au tomobilių stovėjimo aikštelę. Staiga plūstelėjo karšto oro banga. Balandžio vidurys, aštuonios ryto, o termometras jau rodo per aštuoniasdešimt laipsnių*. Red Blafe bus dar karščiau. Vien nuo tos minties pulsas padažnėjo. „Viskas, nusiramink, – sušnibždėjo eidama per gatvę į šeštojo dešimtmečio stiliaus restoraną. – Restoranas – netinkama vieta panikos priepuoliui.“ Tačiau stumiant sunkias stiklines restorano duris, vis tiek užplūdo nerimo banga. Ji įsmuko prie staliuko šalia lango ir, stuktelėjusi ranka į nedidelį automatinį grotuvą, stovintį prie „Formica“ stalviršio krašto, suriko. * JAV oro temperatūra matuojama pagal Farenheito skalę. 80 farenheitų yra apie 27 °C (Čia ir toliau – vert. past.). 23
Joy Fielding
– Ar viskas gerai? – paklausė padavėja, ateinanti su karštos ka vos virduliu. – Tuoj praeis, – sulemeno Robina, mėgindama įsitaisyti nely gioje kėdėje su raudona viniline danga. – Kai tik išgersiu. Padavėja pripylė jai puodelį. – Ar atnešti valgiaraštį? – Ne, užteks kavos. Robina siekė puodelio, bet pastebėjusi, kad dreba rankos, su nėrė jas ant kelių. Pažvelgė į barą palei sieną, šalia jo, ant trijų iš penkių kėdžių sėdėjo vyrai, apsijuosę masyviais įrankių diržais. Už baro ant veidrodžio juodais dažais buvo surašytas dienos val giaraštis. Ledai su užpilu. Blynai su mėlynėmis. Vafliai. Omletai. – Ar turite riestainių? – Su sezamais, su aguonomis, su cinamonu ir razinomis, – var dijo padavėja. O Viešpatie. – Su sezamais. – Ar paskrudinti? Šūdas. – Taip. – Su sviestu? Padėkite. – Gerai. – Ar tikrai gerai jaučiatės? Robina pakėlė akis į moterį, jai buvo apie penkiasdešimt metų, bent taip atrodė pagal antsvorį. Jos lūpos buvo putlios, o akys ma loniai spindėjo. Tik nusišypsok ir pasakyk, kad jautiesi gerai. Tačiau Robina atsakė: 24
Bloga duktė
– Mano tėvas nušautas, – žodžiai patys išsprūdo iš lūpų. – Kaip siaubinga. Užjaučiu. – Ir jo žmona Tara. Ją taip pat nušovė, – tęsė Robina, girdėda ma kylantį balsą. – Ji buvo mano geriausia draugė ir mano brolio sužadėtinė. Bet ištekėjo už mano tėvo. Robina prunkštelėjo, nors stengėsi susivaldyti. Tu isterikė, – tarė sau. – Nutilk. Tučtuojau nutilk. – Ir jos dukra Kasidė. Ir ją nušovė. Jai tik dvylika metų. Padavėja atrodė priblokšta. Ji klestelėjo į kėdę kitoje staliuko pu sėje. Pastatė virdulį ir per stalą sugriebė drebančią Robinos ranką. – Kaip baisu, mieloji. Ar tai atsitiko čia? Nieko negirdėjau... – Ne, Red Blafe. Dabar esu pakeliui. Netrukus išvažiuosiu au tobusu, – Robina pažvelgė į stoties pusę. – Gyvenu Los Andžele. Į Red Blafą nebėra skrydžių. Koks sveiko proto žmogus dabar ten skristų? Savivaldybė turi oro uostą, bet jis jau daug metų nenau dojamas. Todėl tenka važiuoti autobusu. – Ar jūs viena? – Stotelėje pasitiks sesuo. – Na, tada gerai, – atsakė padavėja. – Negerai, – šyptelėdama paprieštaravo Robina. – Ji manęs nekenčia. Kodėl šypsausi? Liaukis! – Esu įsitikinusi, kad tai netiesa... – Deja, sesuo tikrai manęs nekenčia. Ji mano, kad viską pasie kiau labai lengvai. Be jokių pastangų. O ji neva turėjo likti Red Blafe ir prižiūrėti mirštančią motiną dėl to, kad aš išvažiavau į koledžą. Tai ne visa tiesa, nes pati mokėjau už mokslą, nors ir gavau dalinę stipendiją. Tėvas tvirtino, kad psichologijos magistro 25
Joy Fielding
studijos yra tik laiko ir pinigų švaistymas, ir nė kiek nepadėjo, todėl studijos užsitęsė. Gerai jau, užteks. Jai neįdomu. Liaukis. Tačiau žodžiai toliau liejosi patys. – Be to, studijuodama vis važinėdavau pirmyn atgal, lankiau mamą, – be atvangos pasakojo Robina, kalbėdama vis greičiau, tarsi būtų įsibėgėjantis traukinys. – O sesuo tai patogiai nutyli, kaip ir aplinkybę, kad vis tiek turėjo likti Red Blafe dėl sūnaus Landono. Dabar jam aštuoniolika. Buvo pavadintas aktoriaus vardu. Dabar jis miręs. Ne Landonas, o aktorius. Landonas autis tas. Neabejoju, kad ir dėl to ji mane kaltina. Robina plačiai išsišiepė. Ėmė juoktis, paskui raudoti, tada vėl juokėsi ir verkė vienu metu, kol pritrūko oro. – O Viešpatie, negaliu kvėpuoti. Dūstu. Padavėja staiga pašoko ant kojų. – Iškviesiu greitąją. Ištiesusi ranką Robina sugriebė padavėjos prijuostę. – Ne, viskas gerai. Tai tik panikos priepuolis. Tuojau praeis. Patikėkite. Man nereikia greitosios. – Rankinėje turiu valiumo. Atnešti? – O Dieve, ačiū. Po minutės padavėja grįžo delne laikydama dvi mažas kapsules. – Jūs nuostabi, – tarė Robina. Dešimtą valandą Robina jau sėdėjo „Greyhound“ autobuse, važiuojančiame į Red Blafą. Valiumui nuslopinus gėdos jausmą dėl to nedidelio priepuolio, patirto per pusryčius (Dievaži, kokia aš psichoterapeutė, jeigu šitaip ištižau padavėjos akivaizdoje), užliū liuota malonaus burzgimo, Robina pramiegojo beveik visą dviejų 26
Bloga duktė
valandų kelionę penktuoju greitkeliu šiaurės kryptimi. „Viskas bus gerai“, – kuždėjo sau į delną autobusui artėjant prie Red Bla fo, įsikūrusio snieguotų Kaskadinių kalnų papėdėje ant ilgiausios Kalifornijoje Sakramento upės krantų, maždaug pusiaukelėje tarp Sakramento ir Oregono sienos. „Viskas bus gerai“, – kartojo sau, autobusui riedant trijų juostų Pagrindine gatve į vadinamąjį istorinį Red Blafo centrą. Jei gerai atsiminė, centre buvo apie 150 įmonių – visos susigrūdusios prie upės. Dauguma miestiečių gyveno aplinkiniuose rajonuose (bent penktadalis – žemiau skurdo ribos), o štai jos tėvas buvo svarbus 7,7 kvadratinių mylių* miesto teritorijos plėtotojas. Tėvas nenugalimas, – Robina tikino save. – Tikrai nepasiduos dėl kulkos smegenyse. Ir Tara ne mimoza. Mažų mažiausiai – išlikėlė. Juk šis žodis sugalvotas ne kam kitam, o jai. Mažoji Kasidė taip pat išgyvens. Jai tik dvylika. Greitai atsigaus. Matysim – visi trys išsikapanos. Aplankysi ligoninėje, jie juoksis į akis ir netrukus galėsi grįžti namo. Autobusui pravažiavus Valstijos teatrą ir laikrodžio bokštą auk siniu stogu (visuose vietiniuose kelionių giduose abu vadinami „istoriniais“ pastatais), Robina jautėsi beveik rami, kol pasiekė stotelę pačiame gatvės gale. Pastebėjo šalikelėje laukiančią Melaniją. Robina išlipo iš autobuso – už nugaros driekėsi spalvinga Pa grindinė gatvė su Viktorijos epochos stiliaus pastatais. Iš vairuoto jo paėmusi nedidelį lagaminą, patraukė prie sesers. Negaišdama laiko mandagumo frazėms Melanija išsyk pranešė: – Tara mirė. * Kvadratinė mylia atitinka 2,59 km2.