Sabine Ebert
Romanas
Iš vokiečių kalbos vertė Ina barzelytė
Dramatis personae
Svarbiausių veikėjų pristatymas. Istorinės asmenybės pažymėtos*. Kristiansdorfo gyventojai Kristianas, Meiseno markizo Oto fon Vetino riteris Marta, jauna pribuvėja ir žolininkė, Kristiano žmona Tomas ir Klara, jų vaikai, taip pat Joana ir Marija, Martos podukros Randolfas, įnirtingas Kristiano priešas ir Kristiansdorfo valdytojas Richenza, Randolfo žmona Lukas, buvęs Kristiano ginklanešys, dabar riteris iš jo palydos Jokūbas, jaunesnysis Luko brolis, Kristiano ginklanešys Geras ir Richardas, riteriai ir Kristiano draugai Hervartas, Kristiansdorfo sargybos vadas Jonas, kalvis, ir jo jaunoji žmona Ema Karlas, kalvis ir Martos posūnis Agnė, Karlo žmona Mechthilda, Kristiano namų virėja Tilis, Kristiano rašytojas, buvęs žinomas dainius vardu Liudmilas Hildebrandas, buvęs kaimo seniūnas, ir jo žmona Grizelda Kunas ir Bertramas, Kristiano sargybiniai Bartolomėjus, kaimo klebonas Hermanas, kalnakasys Hansas ir Fridrichas, druskos vežikai iš Halės Petras ir jo sesuo Ana, našlaičiai Hilbertas, kapelionas Jozefas, gelumbių pirklys Anzelmas, siuvėjas Gydytojas Tilda, paleistuvių šeimininkė
Meisenas Otas fon Vetinas, Meiseno markizas* Jadvyga, jo žmona* Albrechtas* ir Ditrichas*, Oto ir Jadvygos sūnūs Sofija ir Adelė, Oto ir Jadvygos dukros Ulrichas fon Biomenas*, Sofijos vyras Martinas*, Meiseno vyskupas Zuzana, Jadvygos tarnaitė Jozefa, išmintinga moteris ir Kristiano įmotė Kilmingieji ir dvasiškiai Imperatorius Fridrichas fon Štaufenas, pavadintas Barbarosa* Beatričė Burgundietė*, jo žmona Heinrichas Liovė, Saksonijos ir Bayerno hercogas* Matilda*, jo žmona Jordanas fon Blankenburgas, Heinricho senelis Ditrichas fon Landsbergas*, rytinių žemių markizas, Oto brolis Konradas, markizo Ditricho sūnus Dedas fon Goitcšas*, Heinrichas fon Brena*, Fridrichas fon Vetinas, kiti markizo Oto broliai Vichmanas, Magdeburgo arkivyskupas Liudvikas Geležinis*, Tiuringeno grafas Otas iš Brandenburgo*, Hermanas iš Veimaro–Orlamiundės, Ditrichas iš Verbeno ir Bernhardas iš Arschslebeno, Albrechto Lokio sūnūs ir Jadvygos broliai Kiti veikėjai Ekehartas, Gizelbertas ir Elmaras, riteriai ir Randolfo draugai Raimundas, Oto riteris ir Kristiano draugas Elžbieta, Raimundo žmona Zigrūna, Luko žmona Sebastianas, jos nuodėmklausys Bertoldas* ir Konradas*, kaimyninių Kristiansdorfo kaimų šeimininkai ir Randolfo draugai Martinas ir Gertrūda, buvę Kristiansdorfo gyventojai, persikėlę į gretimą kaimą Hilda, išmintinga moteris Melchioras, vaikų grobikų gaujos vadas Aloyzas, astrologas
Prologas
Sukaupę visą drąsą ir įdėję daugybę pastangų jie iškeliavo, kad ne pažįstamame krašte rastų savąją laimę ir pradėtų laisvą gyvenimą. Tada naujojoje jų gimtinėje atrasta sidabro. Nepaprastai daug si dabro. Greitai pasklido žinia, kad Kristiansdorfe laimė pasiekiama ran ka. Bet patyrę daug kančių žmonės sužinojo: laimės nepasieksi leng vai. Ją reikia išsikovoti.
PIRMA DALIS
Pavojingi susitikimai
1173 metų kovas Kristiansdorfe
– Pone, mums reikalingas viešnamis! Griežtų veido bruožų tamsiaplaukis trisdešimtmetis riteris nu stebęs įsispoksojo į seną moterį, kuri nepaisydama gausaus sniego krito prieš jį ant kelių, kad niurzgėdama praneštų šią keistą žinią. Sunkiai atsidusęs jis sutvardė savo širmį. Po ilgo laiko, praleisto šaltyje ir sningant, jis buvo pavargęs, alkanas, peršalęs ir sušlapęs iki paskutinio siūlelio. Be to, ir labai pasiilgęs savo žmonos. Viešpatie, kuris esi danguje, puikiai žinau, kad artimą reikia my lėti, bet ši rėkianti moteriškė tai taip apsunkina, niūriai mąstė jis nepaisydamas šitos bambeklės. Panašu, kad pasipiktinusi valstietė nė nepastebėjo jo nepasiten kinimo. – Nebeįmanoma ramiai pereiti per kaimą. Tos begėdės apnuo gintomis krūtinėmis bado akis, – kalbėjo ji suirzusi. – Jos nusižiūrė jo net vedusius vyrus. Kaip ir visus kitus, kurie čia įsikūrę. Nė viena moteris nėra saugi. Tavojo tikrai niekas nesisavins, šmėkštelėjo riterio galvoje. Bet kažkas turėjo įvykti, kad senoji tykojo tokiu oru ir neleido jam pir miau sugrįžti namo. – Aš tuo pasirūpinsiu, Grizelda, – nekantriai tarė jis. – Grįžk prie šiltos krosnies! Regis, žiema šiais metais niekaip nenorėjo pasitraukti, nors ko vas jau įpusėjo. Jei greitu laiku sniegas neištirps, vėluos sėja. Bet jei
12
s a b i n e e b e rt
pasitvirtins naujienos, kurias jis sužinojo iš Meiseno markizo Oto, kaimas turės didesnių rūpesčių nei uždelsta sėja. – Taip, pone. Savaime suprantama, pone, – senoji skubiai nusi lenkė ir nušlubčiojo. Riteris tuo tarpu paragino savo žirgą. Širmis jau suprato, kad tvartas nebetoli, taigi pats skubinosi jį pasiekti. Kaip ir kiekvieną kartą, kai po ilgos kelionės grįždavo namo, Kristianas apžvelgė laukus ir stebėjosi dideliais pokyčiais, kurie šį kaimą lydėjo nuo to laiko, kai vos prieš šešerius metus jis su būreliu naujakurių įžengė į šitas žemes. Tie, palikę savo gimtąjį kraštą, kėlėsi kartu su juo į nežinią, kad po kupinos pavojų kelionės galėtų miško viduryje išplėšti gabalą žemės ir jį įdirbti. Be to, tada buvo atras ta didžiulė sidabro rūdos gysla. Netrukus čia gausiais būriais ėmė traukti kalnakasiai ir amatininkai, todėl keturių dešimčių gyventojų skaičius išaugo iki kelių šimtų. Kartu atsibastė ir vagių, ir nuotykių ieškotojų, ir paleistuvių, dėl kurių kaime kilo daug rūpesčių ir pyk čių – Grizelda jis tikėjo. Vyrai ir moterys, pažinę savo poną, pagarbiai nusilenkė. Priešingai nei kituose kaimuose, čia nepajausdavai žiemos ramy bės. Iš visų pusių buvo girdėti kalnakasių smūgiai, bildesys ir tauk šėjimas kalvėje. Iš metalo lydymui pritaikytos trobelės sklido tiršti dūmai. Kristianas laimingas pasuko širmį link savo namų, tačiau vietoj Martos jį pasitiko viena tarnaitė. Kam reikalinga aiškiaregė žmona, jei ji nenutuokia, kad aš grį žau, pamąstė jis nusivylęs. – Tebūnie palaimintas Viešpats. Sveikas sugrįžęs, pone, – pasvei kino laiminga tarnaitė. Jis padėkojo už priėmimą. – Kur mano žmona? – Man labai gaila, pone. Ji pasakė, kad vargu ar Jūs šiandien grį šite. Ant krosnies garuoja sriuba ir karštas vanduo maudytis. Bet ji turėjo išvykti... Kasykloje neseniai įvyko nelaimė.
Pribuvėjos nuodėmė
13
Tai bent jau nėra gimdymas, pagalvojo Kristianas. Tokiu atveju galėjo atsitikti taip, kad net kitą dieną jis nebūtų sutikęs savo žmo nos. Bet jau kitą akimirką save subarė dėl tokių minčių – galbūt ten yra sužeistų ar net žuvusių? – Tegul kas nors jai praneša, kad aš grįžau. O išsimaudyti būtų nuostabu... Tarnaitė skubiai pasišalino. Tuo tarpu Kristianas ėmė šluostyti savo eržilą. Širmis elgdavosi nenuspėjamai, todėl prie jo neprileis davo nė vieno arklininko. Padavęs žirgui porciją avižų, jis pagaliau sugrįžo namo. Ten jau laukė dešimtmetė Marija – viena iš dviejų įdukrų iš pirmosios, prievarta įvykusios ir nelaimingos jo žmonos santuokos. Ant rankų ji laikė jo sūnų Tomą. Marija nedrąsiai pasvei kino atvykėlį, o vos trejų metų sūnus susižavėjęs puolė prie tėvo. Iš pradžių apkabino Kristiano koją, tada ištiesė rankas, kad jį pakeltų. Berniukas priglaudė veidą prie tėvo skruosto, bet staiga krūptelėjo atgal ir garsiai pasiskundė neskusta barzda. – Nusiskusiu vėliau, – šypsodamasis pažadėjo Kristianas. Jis di džiuodamasis švelniai žvelgė į savo sūnų, kuris turėjo juodus plau kus ir tamsias akis – atrodė lyg iš akies luptas tėvas. – Ką veikia tavo sesuo? – pasiteiravo Kristianas. – Miega. Ji vis dar negali vaikščioti, – pasipiktino Tomas tuo pra linksmindamas savo tėvą. – Bet visi sako, kad jau greitai pradės, – puikuodamasis pridūrė jis. Klarai suėjo aštuoni mėnesiai. Nuo pat gimimo brolis ją labai prižiūrėjo ir stebėjo kiekvieną mažosios pažangą. Berniukas pasimuistė, kad jį pastatytų ant žemės, ir nusitempė tėvą, kuris mielai pasuko kartu prie lopšio. Jis susijaudinęs stebėjo savo duk rą. Klara, apdovanota žaliomis akimis ir kaštoniniais plaukais, turėjo tapti motinos atvaizdu. Dabar ji miegojo. Lūpos lengvai krūpčiojo, tartum ji žįstų, veidas buvo apvalus ir rausvas. Kristianas kiekvieną die ną dėkojo Dievui už tai, kad jį palaimino dviem sveikais vaikais, kad jo žmona išgyveno abu gimdymus. Kristianas negalėjo įsivaizduoti, koks būtų jo gyvenimas be Martos. Ji buvo jo gyvenimo meilė.
14
s a b i n e e b e rt
Prie jų priėjo virėja Mechthilda. – Valgysite karštos sriubos, pone? Maudyklė tuoj bus paruošta. Kristianas nutarė pavalgyti virtuvėje, kuri dėl gaisro pavojaus buvo įrengta šiek tiek nuošaliau nuo pagrindinio pastato. Ten buvo šilčiau, o ir maistas pakeliui į menę neatšaldavo. Virėja pripildė du benį sriubos ir padėjo šalia riekę duonos. Šviežiai kepta, jau po pir mo kąsnio pastebėjo Kristianas, ir prieš pradėdamas valgyti įkvėpė viliojančio sriubos aromato. Pupelės, paskanintos prieskoniais, ku rių turėjo tik Marta. Jis pamirkė duoną dubenyje ir leido atsikąsti sūnui. Karšta sriuba ir židinio šiluma veikė maloniai. Jis tik dabar pa stebėjo, koks buvo pavargęs ir peršalęs. Nors kandžiojo šaltis, tačiau sparčiai jodamas suprakaitavo. Išmintinga žmona iškart primygtinai pareikalautų, kad vyras kuo greičiau nusimestų šlapius drabužius ir lįstų į karštą vandenį. Jis pastūmė dubenį su sriubos likučiais sūnui, stebinčiam jį besi merkiančiomis akimis. – Kai pavalgysi, eisi miegoti. Berniukas susiraukė. – Dar ne, – maldavo jis. – Jei paklausysi, rytoj ryte išjosim kartu. Tomas pažvelgė į tėvą iš džiaugsmo spindinčiomis akimis. Kris tianas paglostė jo plaukus. Atidavęs sūnų Marijai, jis užlipo į miega mąjį, kur kubile jau garavo karštas vanduo ir buvo paruošti švarūs rankšluosčiai. Tuo metu, kai jo kūną užliejo šiluma ir atsipalaidavimas, mintys sukosi apie kelionę, iš kurios ką tik grįžo. Tai, ką jam pavedė markizas Otas iš Meiseno, galėjo sukurstyti daug pykčio. Kaimo ir jo paties likimas vėl pastatytas ant kortos. Sidabras – ir palaima, ir prakeiksmas. Šis metalas padėjo visiems praturtėti, palyginus su pirmais sunkiais metais, kai jie atvyko į šią dykvietę, tačiau tuo pačiu pažadino priešų troškulį, pareikalavo kraujo ir kančių.
Pribuvėjos nuodėmė
15
Bet kita mintis Kristianą persekiojo dar įnirtingiau – per arti miausias savaites paaiškės, koks liko jo pikčiausias priešas, kurio su grįžimo jis seniai laukė. Vyras, kurį jis prisiekė nužudyti... Durų girgždesys išblaškė jo mintis. Čia stovėjo ji, liekna ir grakšti, snaigėmis aplipusiu apsiaustu. Jos veidas švytėjo iš laimės. Kristianas greitai atsikėlė ir išlipo iš kubilo. Marta pačiupo rankšluostį ir priėjo prie jo, kad nušluostytų. Bet jis, pačiupęs į glėbį ir tvirtai ją prisiglaudęs, tam sutrukdė. – Man tavęs trūko. Atrodė, kad pasisveikinimo bučinys niekada nesibaigs. Galiau siai ji išsilaisvino ir juokdamasi tarė: – Matau, – žvilgsnis klaidžiojo jo kūnu. Marta sunėrė rankas Kristianui ant kaklo, švelniai jį pabučiavo ir pašnibždėjo: – Aš taip pat tavęs pasiilgau. Jis nutraukė nuo jos galvos gobtuvą, kad galėtų pažvelgti ir pa glostyti kaštoninius plaukus, nuvilko apsiaustą. Tada pakėlė ją ant rankų ir nusinešė į lovą. Jo lūpos lietė mylimosios pečius, rankos ėmė slysti jos šlaunimis, kurias ji lengvai praskėtė. Marta nekantriai stvėrė už apsiausto virvelių. Kartais ji nesupras davo, kaip galėjo be Kristiano išgyventi bent vieną dieną. Kiekvie nąkart jam grįžus iš kelionės, jie kaip išbadėję puldavo į vienas kito glėbį. Šį kartą ji nespės nusimesti drabužių. Ji nebegalėjo laukti ilgiau. Taip, kaip ir jis. Ji apsikabino Kristianą, išsirietė prieš jį ir suaimanavo, kai jis įėjo ir ėmė energingai judėti. Neilgai truko ir jie kartu šaukė apimti ais tros. – Suglamžiau tavo suknelę, – tarė jis dėdamasis apgailestaująs, kai jie sunkiai kvėpuodami, prakaituoti ir laimingi sugulė šalia. –
16
s a b i n e e b e rt
Tokie mes negalime eiti į menę, kitaip visiems gali kilti dviprasmių minčių. Marta tyliai nusijuokė. – Po tokio mūsų sukelto triukšmo, kuris girdėjosi ir gretimuose kaimuose, mano suknelė turbūt jau nieko nebenustebintų. Ji švelniai paglostė Kristiano veidą. – Juk jie žino, kokie mes esame. Jos pilkai žaliose akyse sublyksėjo ugnelės. – Ir nejaugi aš, būdama tavo žmona, neturiu pareigos išpildyti kiekvieną tavo norą? Jis negalėjo nuslėpti šypsnio. – Aš tam pritariu. Ji atsisėdo. – Padėsi man susitvarkyti su virvelėmis? Apsirengsiu žaliąją. Jis kantriai išvarstė virvutę, kurią ji beskubėdama sunarpliojo, nuvilko suknelę, tada apatinį ir žvelgė į ją įsimylėjęs. Du nėštumai nė kiek nepakeitė jos kūno. Devyniolikos metų ji buvo beveik tokia pati mergaitiška kaip ir tą dieną, kai po šitiek kančių jie rado vienas kitą. Tik jos krūtys papilnėjo. Kai Martą pamatė pirmą kartą, ji buvo neturtinga jaunutė pri buvėja. Bėglė. Žiaurus pilies šeimininkas liepė nukirsti jai rankas ir kojas už tai, kad jo žmona pagimdė negyvą kūdikį. Kristianas kaip tik tuo metu buvo iškeliavęs su naujakurių būriu, kuriuos turėjo nu vesti į Meiseno žemes, tad pasiūlė jai prieglobstį nuo persekiotojų. Mergaitės gebėjimai gydyti ir intuicija greitai sužadino jo susidomė jimą. Bet ne jo vieno... Pasiėmus ją kartu į Meiseno Burgbergą, kad ši išgydytų markizo sūnų, Marta sužlugdė pasikėsinimą nunuodyti markizę Jadvygą ir taip atkreipė į save priešų dėmesį. Po to, kai buvo rasta sidabro, įvykiai pasisuko kita linkme. Markizas Otas paskyrė Randolfą, galingiausią Kristiano priešą, būsimos Kristiansdorfo pilies šeimininku. Randolfas žiauriai nusiaubė kaimą ir neteisingai apkaltino Kristianą, dėl ko jis buvo įkalintas ir kankintas. Rizikuo dami savo gyvybe Marta ir Kristiano ginklanešys Lukas jį išgelbė
Pribuvėjos nuodėmė
17
jo ir atskleidė sąmokslą prieš markizą Otą. Marta išgydė mirtinai nukankintą ir sužeistą Kristianą. O prieš jam išvykstant į kovą dėl gyvybės ir mirties, kad išlaisvintų savo kaimą iš Randolfo valdžios, jie pagaliau prisipažino meilę. Meilę, kuri atrodė neįmanoma dėl skirtingos padėties visuomenėje – tarp riterio ir jaunos žolininkės. Markizas Otas išsiuntė Randolfą atlikti bausmės Šventojoje salo je ir įšventino Kristianą ir jo jaunąją žmoną Martą į kilminguosius. Ir ji vėl gali juoktis! – pagalvojo Kristianas, tylomis ją apžiūrinė damas. Per ilgai jam teko stebėti, kaip ją slėgė rūpesčiai ir sielvartas. Meilė išgydė juos abu, o jį išvadavo ir iš ilgo gedulo. Bet viduje žaiz dos liko... Ir jos vėl atsivers, kai tik atskleis jai tai, ką privalo pasaky ti. Marta norėjo atsikelti ir iš skrynios išsitraukti žaliąją suknelę, bet jis pačiupo už rankos ir įsitempė atgal į lovą. Jos nuogo kūno vaizdas vėl pažadino aistrą, bet tai buvo kur kas daugiau – tarsi glėbys ap saugotų ją nuo visų pavojų. Kristianas norėjo matyti ją laimingą. Marta mielai susmuko šalia jo ir glostė pečius siekiančius jo plau kus, veidą, raumeningas rankas. Tuomet ji ėmė vedžioti aplink kiek vieną randą viršutinėje jo kūno dalyje. Ji dažnai tai darydavo, kai jie gulėdavo vienas šalia kito. Jis ją nutraukė užslinkdamas ant viršaus. Šįkart viskas vyko lė čiau, jis glostė ir bučiavo jos kaklą, krūtis, šlaunis. Greitai ji tapo nekantri. – Eikš, – pareikalavo ji, savo smulkia ranka sustabdė jo glamones ir parodė, kad daugiau laukti nebegali. Jis buvo išvykęs beveik dvi savaites. Nesibaigiantis laikas. – Dėl Dievo meilės, visi mirs iš alkio, jei mes nenusileisime. O jei aš tučtuojau neatsikelsiu, užmigsiu ir atsibusiu tik po dviejų die nų, – kiek vėliau tarė jis. Marta nusišypsojo. – Tu esi namų šeimininkas. Mes galime likti čia, o kiti tegul val go vieni, – pasiūlė ji.
18
s a b i n e e b e rt
Bet Kristianas atmetė jos pasiūlymą, net jei šis ir labai patiko. Jau tapo įpročiu, kad jam, grįžus po kelionės, vakarieniaudavo visi kartu menėje ir pasakodavo, kas naujo įvyko kaime jam nesant. – Juk tu tikriausiai paraginai virėją pagaminti ką nors ypatinga. Taigi mes negalime jos nuvilti. Dabar, pasninko metu, kai beveik visos maisto atsargos ėjo į pa baigą, buvo sunku paruošti gero maisto. Jis negalėjo tikėtis ko nors daugiau nei bemėsės sriubos arba sūdytos žuvies. Prieš leisdamiesi į apačią, jie dar užsuko pažiūrėti į vaikus, kurie jau ramiai miegojo. – Jie nuostabūs, – sušnabždėjo jis ir dar kartą prisitraukė Martą prie savęs. – Taip, – tyliai atsakė ji. – Sveikas sugrįžęs namo.
Naujienos
Kristianas ir Marta kartu įėjo į menę. Tuo metu tarnaitės sustati nėjo stalus ir suolus. Martos podukros joms padėjo. – Tau viskas gerai, Joana? – pasisveikino jis su vyresniąja, kurios po grįžimo namo jis dar nebuvo matęs. Tikriausiai ji kartu su Marta buvo pas sužeistus kalnakasius. – Taip, mano pone, – droviai tarė ji, pritūpė ir nubraukė šviesią plaukų sruogą, išsileidusią iš kasos. – Nors dabar yra daug darbo. Žiemos karštinė... o dar nelaimė kasykloje. Sužeisti du vyrai. Bet jie greitai vėl galės dirbti. – Esu tikras, kad padarei viską, ką galėjai, – draugiškai tarė jis. Dvylikametė anksti pradėjo domėtis Martos darbu, taigi laikui bėgant įgijo pagarbos vertų žinių apie vaistažoles. Po vedybų su Marta jis pasiėmė abi podukras į savo namus. Jos buvo mielos, stropios mergaitės – gražios, šviesiomis garbanomis. Jos iki šiol pasitikdavo jį nedrąsiai. Gyvenimas su riteriu, kai anks čiau augo paprasto pražilusio valstiečio šeimoje, joms vis dar buvo svetimas. Juo labiau, kad kaimo gyventojai griežtą ir teisingą Kris tianą retai matydavo besišypsantį. Tik būdamas dviese su Marta arba su savo artimais draugais jis pasirodydavo kitoks. Joana dažnai atrodydavo rimta ir užsisklendusi – priešingai nei linksmuolė jos jaunesnioji sesuo Marija. Būdama dar tik aštuonerių metų, ji jau įrodė esanti labai drąsi, nes kartu su Marta iš mirties išgelbėjo savo vyresnįjį brolį Karlą ir kaimo kalvį Joną. Randolfas