Issuu

s a b i n e e b e rt

Pribuvėjos paslaptis

Sabine Ebert

Romanas

Iš vokiečių kalbos vertė Ina barzelytė

s a b i n e e b e rt

Pribuvėjos paslaptis

1167 m. Frankonija

– Daryk, ką sakau, lupk ją, kol išmoks paklusnumo, – sprogdamas iš pykčio senojo palydovo reikalavo Ludolfas. Osvaldas, ginkluotų pilies tarnų vadas, jau buvo sugniaužęs dešinį kumštį. Tačiau su nuostaba ir piktdžiugišku linksmumu dar apžiūrinėjo prieš jį stovinčią dailią mergaitę kaštonų rudumo plaukais. Niekas nebuvo išdrįsęs jam pasipriešinti, tuo labiau jokia moteris. O ši buvo dar visai vaikas, nesiekiantis net jo pečių. Vienu tvirtos rankos smūgiu jis galėtų sutrupinti jos smakrą arba sulaužyti nosį. Tačiau taip jis tikrai nepasitarnautų savo šeimininkams. Ši užsispyrusi moteriškaitė jam buvo reikalinga sveika. Marta, kuriai buvo skirtas visas šis pyktis, atrodė tokia nusiminusi, kad visiškai pamiršo, kaip pavojinga buvo susidėti su didžiausiais kaimo mušeikomis. – Negi nematote, kad ji miršta? Aš negaliu dabar išeiti! – šaukė ji lyg nesava ir apsisuko norėdama pamatyti mirties patale gulinčią Serafiną, savo įmotę ir išmintingą šio kaimo moterį. Dabar užsiplieskė ir Osvaldas. „Kad šis įžūlus daiktas bent vieną kartą pasitarnautų mano ponui, išmokysiu ją paklusnumo“, – mąstė sau piktas. Vieną akimirką jau įsivaizdavo, kaip ji verkdama klūpo ant žemės ir maldauja gailestingumo. Jis šiurkščiai pagriebė Martai už rankos, tempė ją iš mažytės trobelės miško pakraštyje ir rėkė:

s a b i n e e b e rt

– Tu, maža ragana, keliausi dabar su manimi arba paragausi botago! Jei senoji negali, tu privalai padėti pilies ponų paveldėtojui ateiti į šį pasaulį. Osvaldas, kurio dešinė veido pusė buvo subjaurota prastai sugijusio rando, užšoko ant arklio, šiurkščiai užsitempė priekyje savęs mergaitę ir skubiai nujojo. – Mama Fina! – šaukė Marta, ieškodama pagalbos ir norėjo dar kartą atsisukti. Tačiau Osvaldas laikė ją tvirtai apsikabinęs ir ginė arklį pilies pusėn. Jie skroste skrodė šaltą, lietingą kovo rytą. Ludolfas, kresnas šviesiaplaukis vyras, paėmė Martos pintinę su tepalais, tinktūromis ir neatsilikdamas sekė jiems iš paskos. Martai buvo šalta. Kūną maudė nuo medinio balno kraštų ir šiurkštaus tamsiaplaukio jojiko glėbio. Nuo jo dvokė alumi, svogūnais ir prakaitu. Netrukus dešinė Osvaldo ranka ėmė klaidžioti po jos menkučiu apsiaustu. Mergaitė sustingo iš baimės. Išsigandusi taip stipriai patempė arkliui už karčių, kad jis pradėjo muistytis ir Osvaldui prireikė abiejų rankų jam sutramdyti. Ji skubiai atsisuko: – Ar negalėtume paprašyti, kad Pateris Johanesas nueitų pas mano mamą? Juk nenorite, kad ji numirtų be paskutinio patepimo ir sudegtų pragaro liepsnose? Ludolfas pasisuko į juos. – Ko nori mažoji? Būti švelniau apkabinta? – sušuko kandžiai šaipydamasis jiems pavymui. Nė mažiausias judesys neliko jo nepastebėtas. – Ne, kunigo senajai raganai. Lyg ji ne tiesiai į pragarą keliautų, – juokėsi Osvaldas pašaipiai. Jaunosios palydovės veidas žaibiškai surimtėjo. – Taip negalima juokauti. Su pragaro liepsnomis ir senąja – taip pat ne. Dar užkeiks tave.

Pribuvėjos paslaptis

– Ji ne ragana, o protinga moteris, kuri niekam negalėtų padaryti nieko bloga. Prašau, neleiskite jai numirti vienai, – prašė Marta. – Mes negalime prarasti nė minutės, – suurzgė Osvaldas ir perbraukė per grublėtą randą veide. – Bet manau, kad kas nors turi į kaimą iškviesti kunigą. Marta lengviau atsiduso. Pateris Johansenas padėtų Serafinai. Ir Osvaldas nustojo liesti jos krūtinę. Jo dešinė vėl laikė ją tvirtuose gniaužtuose. Kelios vištos garsiai kudakuodamos lakstė iš abiejų pusių, kai jojikai judėjo per kaimą žemutinėje pilies dalyje. Jodamas pro seną vyrą, kuris iš kelio vijo sulysusią kiaulę, Ludolfas užriaumojo: – Tu ten! Bėk pas kunigą ir siųsk jį pas pribuvėją. Ji miršta. Senolis pasižiūrėjo išsigandusiomis akimis. Tačiau kai Marta pažvelgė į jį, atrodė aprimusi, nes šis pajudėjo medinės bažnyčios link. Staigiais šuoliais įjojo vyrai pro pilies vartus ir vangiu rankos mostelėjimu pasisveikino su sargyba. Osvaldas stumtelėjo Martą nuo arklio ir nulipo pats. Jis numetė vadžias ūkio padėjėjui ir pasiuntė Ludolfą paieškoti valdytojo. Vienu žvilgtelėjimu mergaitė užmatė įprastą netvarką purviname pilies kieme. Kiaulės murkdėsi klane, netoli tvartų kiurksojo milžiniška mėšlo krūva, iš virtuvės veržėsi garsūs šūksmai, šalia seno šulinio gulėjo suskeldėję akmenys. Ant gėdos stulpo kabojo vyras. Be sąmonės, nuogas. Jo nugara po botago kirčių buvo suraižyta ir nusėta kraujosruvomis. Marta žinojo, kas tas nelaimingasis. Išvakarėse buvo kalbama, kad vargšą valstietį ponas atidavė į pilies teismo rankas. Osvaldo darbas, atpažino ji, pamačiusi iki kraujo nuplaktą nugarą. Šiose vietovėse kiekvienas žinojo, kad randuotasis, mojuodamas botagu, jausdavo liguistą malonumą. Jį žiaurumu pranokdavo tik pilies ponas. „Tarsi jie greičiau galėtų sumokėti skolas, kai yra mušami iki mirties“, – mąstė ji liūdnai. Marta norėjo pribėgti prie nelaimingojo ir jam padėti, bet nugalėjo šį staigų impulsą. Toks poelgis pilyje nebūtų suprastas. Kai

s a b i n e e b e rt

viską užklotų tamsa, ji galėtų pabandyti jam atnešti bent šiek tiek vandens. Pro tvirtovės langą pasigirdo skausmo kupinas šūksnis. – Ar girdi? Poniai reikia tavo pagalbos, – suurzgė Osvaldas. Marta tylėjo. Ji buvo susirūpinusi ne dėl to, kad tai pirmas gimdymas be Serafinos pagalbos. Mokytoja, žinodama, kad liga sparčiai progresuoja, primygtinai reikalavo, kad Marta viena gydytų ligonius ir padėtų vaikams ateiti į šį pasaulį. Tačiau iki šiol Fina visada buvo šalia ir stebėjo, kad jaunoji pasekėja viską darytų teisingai. Tačiau Irmhilda, jaunoji pilies pono žmona, dar niekada nebuvo pagimdžiusi sveiko vaiko. Serafinai su Marta teko būti prie jos, kai ši persileido ir pagimdė negyvą kūdikį. Štai ir dabar pagal Martos skaičiavimus ji gimdė trimis mėnesiais per anksti. Per pilies kiemą vėl nuaidėjo riksmas. Link Martos ir Osvaldo artinosi valdytojas. Tai buvo prastai nusiteikęs vyriškis, kurio akys vos buvo matyti išpurtusiame veide. Jo tamsiai rudas viršutinis drabužis buvo iš medžiagos, tačiau susidėvėjęs ir purvinas. – Kas jus čia atvedė? Kur senoji pribuvėja? – atžagariai paklausė keliautojų. – Ji miršta – nieko negalima padaryti. – Osvaldas apgailestaudamas pakėlė ranką. – Todėl mes atsigabenome jaunesniąją. Valdytojas apžiūrinėjo dailiąją Martą. – Juk tu dar nesi viena pati dalyvavusi gimdyme – kaip žadi priimti kūdikį? – klausė jis nepasitikėdamas. – Aš pasistengsiu, pone, – atsakė ji kaip įmanoma ramiau. – Tačiau sveiko vaiko gimimui dar per anksti. Gal būtų geriau iš toliau pasikviesti labiau patyrusią pribuvėją? – Tavęs niekas nemokė gero elgesio? – šnypštė valdytojas. – Ant kelių! Moteris privalo tylėti ir nuleisti žvilgsnį. „Kaip aš pasakysiu, kas yra žmogui, jei negaliu jo apžiūrėti? – mąstė Marta paklusdama įsakymui. – Galėčiau prisiekti, kad tavo įtūžis

Pribuvėjos paslaptis

greitai praeis. Privalai mažiau valgyti!“ Vis dėlto ji nuolankiai tylėjo. Jos atsikalbinėjimas nebuvo priimtas atlaidžiai. Vietoje padėkos ji už savo patarimą sulaukė tik pylos. Valdytojas šaltai vertino klūpančią mergaitę, kol galiausiai rankos gestu parodė atsistoti ir sekti paskui jį. Salė buvo niūri, šalta ir suodina. Kampe pešėsi pora šunų. Vienas už stalo, prieš taurę ir ąsotį, sėdėjo pilies ponas Vulfhartas. Parėmęs galvą ranka jis akimirką žvilgtelėjo ir vėl paskendo tuštumoje. – Mano pone, šis jaunas daiktas padės Jūsų žmonai, – pagarbiai tarė valdytojas. Jis greitai pastūmė Martą pirmyn, kuri kaip pridera prieš riterį krito ant kelių. Vulfhartas spoksojo į ją stiklinėmis akimis. Marta iškart suprato, kad jis nuo ankstyvo ryto yra girtas ir drebėdama iš baimės žvelgė į grindis. Atrodė, lyg matytų iš Vulfharto kylantį pyktį, tvyrantį aplink jį. – Tu manai suprantanti apie vaikų priėmimą? Kiek tau metų? – sušnabždėjo Vulfhartas. – Beveik keturiolika, pone, – atsakė Marta ir žvelgė sustingusiomis akimis žemyn, į meldus, kurie dengė salės grindis. Ji nežinojo savo tikslaus amžiaus, nes buvo našlaitė. Prieš dešimt metų krūva nusikaltėlių užmušė jos tėvus ir pavogė avį, kurią jie augino pilies ponams. Serafina, norėjusi pas aviganio žmoną išsikeisti šviežių žolelių, pamatė padarytą nusikaltimą ir rado be galo išsigandusią Martą, besislepiančią krūmuose. Ji priglaudė mergaitę pas save ir laikui bėgant išmokė visko, ką pati žinojo apie gydymą. – Atleiskite, mano pone, per tokį trumpą laiką negalėjome rasti jokios kitos pribuvėjos, – paskubėjo pridurti valdytojas ir apgailestaudamas skėsčiojo rankomis. Virš jų galvų vėl nuskardėjo riksmas. Vulfhartas tingiai pakėlė akis. – Padaryk taip, kad ši dejonė galų gale baigtųsi ir turėčiau sūnų, – tarė jis kaip įprasta įsakmiu tonu. Tuomet nelauktai pasilenkė ir užriaumojo:

s a b i n e e b e rt

– Ir saugok, kad šįkart viskas pavyktų, o ne gimtų negyvas apsigimėlis! Kitaip įsakysiu nukirsti tau rankas ir kojas! Valdytojas patempė Martą aukštyn ir stumtelėjo lauk. – Girdėjai, ką pasakė ponas. Jis pratęs laikytis savo žodžio. – Taip, pone, – atsakė Marta išbalusi lyg popierius. Ji tuo nė neabejojo. Marta prislėgta kopė laiptais aukštyn į jaunosios pilies ponios kambarį. Kambarėlis buvo užtamsintas, kaip įprasta gimdymo metu, tvankus ir pilnas dūmų. Savo lovoje, po stora antklode ir kailiais, gailiai dejuodama gulėjo Irmhilda, apsupta būrelio moterų, kurios žiūrėjo į Martą skeptiškai ir kartu smalsiai. Prie lango stovėjo sumišęs pilies kapelionas – liesas senyvo amžiaus vyras žilais kaip sniegas plaukais. Marta greitai nusprendė, ką reikia daryti. – Tai, kas čia vyksta, yra moterų reikalas. Būkite malonus ir palikite ponią vieną, tėve. Tačiau aš Jūsų prašau padėti savo maldomis, – tarė ji. Kapelionas linktelėjo, tyliai palaimino moterį ir palengvėjusia širdimi paliko kambarėlį. – Kaip Jums sekasi? – draugiškai paklausė mergaitė gležnos jaunos moters pelenų pilkumo veidu. – Padėkite man – mane plėšia pusiau! Kur yra Serafina? – dejavo Irmhilda. Marta šį klausimą nuleido negirdomis. Ji sukalbėjo trumpą maldą, tada nustūmė į šoną kailius, kuriais buvo užklota gimdyvė, ir apžiūrinėjo ją švelniomis, tačiau sumaniomis rankomis. Serafina ją išmokė patinusį pilvą ištirti tiksliai iš išorės. – Tik esant didžiuliam išoriniam atsargumui galima ranka įeiti į gimdyvės pilvą, – vis pabrėždavo ji. – Didžiąją dalį to, ką turi žinoti kaip pribuvėja, gali suprasti liesdama. Kai jos būdavo dviese ir maišydavo gydomuosius gėrimus, senoji Fina nuolat pasakodavo apie tas pribuvėjas, kurios moterims pridarydavo sunkių sužeidimų per giliai įkišdavo ranką į apatinę pilvo dalį

Pribuvėjos paslaptis

arba norėdamos vaikui padaryti kelią perplėšdavo išeinamąją angą. Serafina priklausė žinovėms, kurios net iš išorės galėjo pasukti motinos pilve esantį vaiką, jei tik jis nebūdavo taisyklingoje padėtyje. Šias žinias ji perdavė Martai. – Vaikas nori ateiti į šį pasaulį anksčiau. Nebegalima sulaikyti gimdymo, – galiausiai tyliai ištarė Marta. Ji parodė į šviežias kraujosruvas, kuriomis buvo nusėtas Irmhildos veidas ir kūnas. – Kas Jums atsitiko? Vulfharto žmona nuleido galvą: – Aš pargriuvau. Marta nepasakė to, kas buvo akivaizdu. Ji surado dėžę, kurią atnešė Ludolfas, ir pasiuntė tarnaitę atnešti švaraus vandens bei grynų žąsies taukų. Tada, kartu su viena iš moterų, nuvedė Irmhildą iki gimdymo kėdės. – Jūs susidorosite, – bandė nuraminti išsigandusią pilies ponią, kuri buvo vos keleriais metais už ją vyresnė. Varstoma nepatiklių žvilgsnių, nusimazgojo rankas. Greitai paaiškėjo, kad Vulfhartas ir šįkart bergždžiai tikėjosi sulaukti įpėdinio. Vaikas į šį pasaulį atėjo per daug anksti. Tikriausiai jis jau buvo miręs. Sugedęs vaisiaus vanduo nudažė paklodę. Tik Irmhildai kol kas nieko apie tai nesakė, kad dar labiau neišgąsdintų. Tai, kad vėl nepagimdė paveldėtojo, suteiktų jaunajai moteriai daug skausmo. Galbūt Vulfhartas jos išsižadės ir išsiųs į vienuolyną. Bet turbūt Irmhilda mieliau gyventų ten, nei toliau būtų mušama savo žiauraus vyro. Marta, žinoma, neturėjo jokio supratimo, kaip pati galėtų išsigelbėti nuo jo pykčio. Gimdymas tęsėsi dar pusę dienos, kol vaikas išvydo šį pasaulį. Pora senstelėjusių krikštamočių, kurių Marta nepažinojo, kambario tarnaitė ir pilies valdytojo žmona mėgavosi šiuo įvykiu su įprastu jauduliu, rūpesčiu ir užuojauta. Gimdymas reiškė laukiamą pasikeitimą nuobodžiame ir monotoniškame moterų gyvenime. Tik valdytojo

s a b i n e e b e rt

žmona apžiūrinėjo Irmhildą su atviru piktdžiugiškumu. Netrukus atėjo žindyvė, kuri buvo taip neplanuotai anksti iškviesta, ir tyliai atsisėdo į kampą. Marta vis dėjo gimdyvei kompresus iš rasakilos ir gebenės, jais švelniai trynė nugarą, pilvą, šlaunis ir stengėsi ją vėl padrąsinti. – Viskas vyksta per anksti, tiesa? – sušnabždėjo pilies ponia tarp spazmų. – Juk aš dariau viską, kas įmanoma. Vis meldžiausi ir štai šitą nešiojau. Skubiu judesiu ji iš po pagalvės ištraukė maišelį. – Mama man paliko gervės nagus, kurie palengvina gimdymą. Kurmio letena neša laimę ir saugo būsimąjį paveldėtoją. Man ją pardavė vienas doras vyras. Marta tiksliai prisiminė prekeivį, kuris praėjusią vasarą kėlėsi per kaimą ir valstiečių žmonoms iškalbingai bei vaizdžiai gyrė savo prekes: meilės eleksyrus, neprilygstamus vaistus, gydančius širdies skausmą, vyrų silpnybę moterims ir nevaisingumą. Tikriausiai pilyje jis sudarė geresnių sandorių. Kurmio letenos ir džiovintų vabalų veiksmingumas kėlė jai rimtų abejonių, tačiau to nepasakė. Irmhildai dabar reikėjo visų jėgų, kiek tik galėjo turėti. – Jūs jauna ir dar susilauksite stiprių sūnų, – Marta bandė paguosti išsigandusią moterį, vėsindama jos kaktą drėgna skara. – Tik turėtumėte leisti savo vyrui suprasti, kad privalo jus labiau saugoti, kai laukiatės. Irmhilda nuleido akis žemyn ir nutilo. Praslinkus pusdieniui, pilies ponia išstūmė lauk kumščio dydžio kūnelį, kuris akivaizdžiai jau kurį laiką buvo negyvas. Tai buvo berniukas. Irmhilda, netekusi jėgų, susmuko ir pradėjo visa drebėti. Martą užplūdo gailestis, tačiau dar labiau apėmė baimė. Vulfhartas apkaltins ją ir įvykdys savo grasinimą. Iš mirtinai išsigandusios Irmhildos nebuvo įmanoma tikėtis jokios pagalbos. Kai Vulfhartas ateis ieškoti kaltų, niekas neįstengs apsaugoti nuo jo Martos.

Pribuvėjos paslaptis

Vaizdas, kaip Osvaldo kirvis nusileidžia ir nukerta jai rankas ir kojas, tapo neištrinamas. „Viešpatie, atleisk man, – nebyliai maldavo Marta, prausdama mirusį naujagimį ir vyniodama į lininę skarą. – Privalau bėgti iš čia. Ir kaip įmanoma greičiau.“ Bet pirmiausia ji turėjo laimėti šiek tiek laiko. Taip pat negalėjo palikti Irmhildos likimo valiai. – Tai dar nepraėjo. Poniai reikia Jūsų maldų. Dabar. Tučtuojau, – valdė ji raudančias moteris, kurios, jos nuostabai ir palengvėjimui, atsiklaupė ir pradėjo melstis. „Maldos negali pakenkti, – mąstė sau Marta. – O visų pirma jos sulaikys moteris ir bloga žinia apie mirusio paveldėtojo gimimą neiškeliaus iš kambario taip greitai.“ – Einu, pakviesiu kapelioną, – tarė ji, kai po gimdymo pasirūpino Irmhilda. Nespėjus niekam ištarti nė žodžio, jau buvo nusliūkinusi beveik iki durų. Marta bėgo laiptais žemyn, kirto pilies kiemą ir galiausiai rado liesąjį dvasininką. Šis pasižiūrėjo į ją susirūpinęs. – Ponia prašo nueiti pas ją. Jai reikia Jūsų pagalbos, – pasakė. Kapelionas iškart nuskubėjo. Marta tikėjosi, kad jo buvimas apsaugos Irmhildą nuo mušimo. Tam tikra prasme kapelionas buvo vienintelis, kuris išdrįsdavo sustabdyti ūmųjį Vulfhartą. Taip greitai, kaip tik galėjo, bėgo ji per pilies kiemą vartų link, niekam nekrisdama į akis. Stulpas jau buvo tuščias. Tikriausiai kankinį įkalino požeminiame kalėjime. Arba jis buvo negyvas. – Kas atsitiko? Kur taip skubate? – paklausė nepatenkintas sargybinis, tingiai stovėdamas prie vartų. Iš sargybos bokštelio sklido bildesys ir garsus jo bičiulių staugimas žaidžiant kauliukais. Marta trumpam pakėlė akis į siaurą lango ertmę, šalia kurios buvo Irmhildos kambarėlis. Kas nors iš ten bet kurią sekundę galėjo surikti: – Sučiupkite raganą ir įmeskite ją į požeminį kalėjimą!

s a b i n e e b e rt

Marta atkišo į priekį savo dėžę ir tokiu drąsiu balsu, kokį tik sugebėjo nutaisyti, tarė: – Einu nuskinti dar keletą žolelių, kad palengvinčiau poniai gimdymą. Šviežios jos veikia geriausiai. Iš krūtinės šokančia širdimi laukė sargybinio reakcijos. Nejaugi jis leis, kad taip atsitiktų? Vos pora žingsnių ir jau būtų laisvėje. Arba bus atiduota kruvinam Vulfharto kerštui ir mirs. Bet kareivis tik mostelėjo ranka. – Tada paskubėk! Mūsų ponas jau nekantraudamas laukia sūnaus. Marta pasileido pro vartus ir ėjo greitai, tačiau nebėgdama, link miško, kuris prasidėjo už dviejų šimtų žingsnių nuo pilies. Kiekvieną akimirką baimė augo. „Prašau, tegul jie dar nieko nepastebi“, – šnabždėjo sau, o judesiai darėsi vis labiau sustingę. Ji kvėpavo užsikirsdama, laukdama, kada išgirs atšvilpiančią mirtį nešančią strėlę, įsmigsiančią jai į nugarą. Kai dingo iš vartų sargybos akiračio, bėgo medžių prieglobstyje kaimo kryptimi ir pasislėpė krūmuose.

PribuvÄ—jos paslaptis

s a b i n e e b e rt