Lobių sala

robert louis stevenson

Daugiau nei šimtas iliustracijų, kurias nupiešė

louis rhead Romanas Iš anglų kalbos vertė Kazys grigas

Pi rm a d a l i s

S E N A S I S P I R ATA S

Mastelis – 3 angliskos mylios

Priekinio stiebo kalva

Cia st ipru

s potvyn

is

Siaures ilanka

Saltinis Ziuronkalnis

Pelke Didzioji lobiociadalis

Misko ragas

Galinio stiebo kalva Buksyro kysulys

Kryzius Pelke

Baltoji uola Griauciu sala Dumblo kysulys

Lobiu sala 1750 rugpjutis

Manoma, kad šį žemėlapį piešė pats knygos autorius.

Pirmas skyrius

SENASIS JÛRØ VILKAS ”ADMIROLO BENBOU“ UÞEIGOJE

S

kvairo Trilonio, daktaro Livsio ir kitų džentelmenų prašomas papasakoti apie Lobių salą viską smulkiai, nuo pradžios iki galo, nieko nenutylėdamas, išskyrus jos geografi­nę vietą – o ir jos neminiu vien dėl to, kad lobis iki šiol dar neiškastas – šiais 17... metais imuosi plunksnos ir grįžtu į tuos laikus, kai mano tėvas turėjo „Admirolo Benbou“ užeigą ir kai senas įdegęs jūreivis su randu skruoste atvykęs apsigyveno mūsų pastogėje. Prisimenu taip aiškiai, tarsi viskas būtų atsitikę tik vakar, kaip jis, sunkiai vilkdamas kojas, atgūrino prie užeigos durų, o paskui jį žmogus dviračiu vežimė­liu tempė jūreivio skrynią; jis buvo aukštas, tvirtas, dramblo­tas, tamsiu [9]

lobiØ sala

įdegusiu veidu vyras su degutuota kasa, nu­karusia per petį ant nešvaraus mėlyno švarko apykaklės; rankos šiurkščios, randuotos; nagai pajuodę, aplūžinėję, o viename skruoste nuo kardo kirčio likęs randas – bjau­rus, melsvai balzganas. Menu, kaip jis, kažką švilpauda­mas sau po nosimi, apžvelgė įlanką, o paskui staiga už­traukė seną jūreivių dainą, kurią vėliau dažnai dainuo­davo:

Penkiolika vyrų ant numirėlio skrynios, Jo-ho-ho, ir romo butelys! Jo balsas buvo aukštas, spigus ir gergždė tarytum senas iškleręs inkaro keltuvas. Priėjęs pastukseno į duris į dalbą panašia lazda ir, mano tėvui pasirodžius, šiurkščiu balsu pareikalavo stiklo romo. Romą, kai tas buvo pa­duotas, jis gurkšnojo pamažėle, pasigardžiuodamas kaip gėrimus išmanantis žinovas ir vis žvilgčiojo čia į pajū­rio uolas, čia į mūsų iškabą. – Jauki įlankėlė, – tarė jis pagaliau. – Ir užkandinė gražioj vietoj. Ar daug žmonių lankosi, bičiuli? Tėvas atsakė, kad nedaug, mažai lankytojų, deja, la­bai mažai. – Na ir gerai, – tarė jis. – Vietelė kaip tik man in­karui nuleisti. Klausyk, brolau, – šūktelėjo vyrui, stūmusiam vežimėlį, – suk čionai ir užtempk į viršų skrynią. Aš čia pagyvensiu šiek tiek, – pridūrė. – Esu žmogus pa­prastas. Romas, kiaušinienė su lašinukais – štai ir viskas, ko man reikia, ir dar va anas kyšulys praplaukiantiems laivams [ 10 ]

s e n a s i s p i r ata s

stebėti. Kaip mane vadinti? Ką gi, galite vadinti kapitonu... Aha, matau, kas jums rūpi, prašom! – ir nu­metė ant slenksčio tris ar keturis auksinius pinigėlius. – Kai tuos išleisiu, priminkite man, – tarė rūsčiai kaip koks vadas. Ir iš tiesų, nors jis dėvėjo prastai ir kalbėjo šiurkščiai, anaiptol nebuvo panašus į paprastą jūreivį, greičiau ga­lėjai pamanyti, kad tai prekinio laivo kapitonas ar štur­manas, pratęs, kad jo klausytų, o jei ne – skelti antausį. Žmogus, atvykęs su vežimėliu, pasakė mums, kad jis at­važiavo vakar rytą pašto karieta į ,,Karaliaus Jurgio“ viešbutį ir kad teiravosi apie pajūrio užeigos namus, o išgirdęs berods neblogai atsiliepiant apie mūsų užeigą, esančią nuošalioje vietoje, pasirinko ją apsigyventi. Tai buvo viskas, ką galėjome sužinoti apie mūsų svečią. Apskritai jis buvo nešnekus. Kiauras dienas slankio­ davo įlankos pakrantėmis arba uolomis su variniu vien­ vamzdžiu žiūronu, o vakarais sėdėdavo svetainės kampe netoli židinio ir be perstojo gurkšnodavo romą su van­ deniu. Užkalbintas jis dažniausiai neatsakydavo, tik dėb­ telėdavo rūsčiu žvilgsniu ir imdavo šnirpšti pro nosį lyg kokia laivo sirena ūkanoje. Todėl mes ir mūsų lankytojai netrukus liovėmės jį šnekinę. Kasdien, grįžęs iš pasivaikš­ čiojimo, pasiteiraudavo, ar nepraėjo keliu kokie jūrei­viai. Iš pradžių manėme, kad jis klausinėja pasigesdamas saviškių draugijos, bet ilgainiui supratome, jog jam rūpi jos išvengti. Jei koks jūreivis apsistodavo „Admirole Benbou“ [ 11 ]

lobiØ sala

(paprastai užsukdavo vienas kitas keliaudamas pa­jūriu į Bristolį), kapitonas, prieš eidamas į svetainę, pir­ma apžiūrėdavo jį pro durų užuolaidas, ir kol toks sve­čias viešėdavo, jis visados tylėdavo kaip pelė po šluota. Tiesą sakant, man toks jo elgesys nebuvo paslaptis, nes aš buvau tapęs lyg ir jo nerimo dalininkas. Sykį, pasive­dėjęs į šalį, jis pažadėjo kiekvieno mėnesio pirmąją duoti man po keturis sidabrinius pensus, jei akylai stebėsiu, ar nepasirodys kur vienkojis jūreivis, o jį išvydęs bematant pranešiu jam. Dažniausiai, atėjus mėnesio pirmai ir man paprašius savo atlyginimo, jis tik sušnirpšdavo pro nosį ir verte perverdavo mane rūsčiu žvilgsniu, bet nepraei­davo nė savaitė, ir jis persigalvojęs atiduodavo man ke­turių pensų pinigą, pakartodamas reikalavimą stebėti, ar nepasirodys kur vienkojis jūreivis. Kaip šis vienkojis persekiojo mane sapnuose, manau, nė sakyti nereikia. Audringomis naktimis, kai vėjas dre­ bindavo visas keturias mūsų namo sienas ir bangų mūša šniokšdavo įlankoje, daužydamasi į kranto uolas, aš re­ gėdavau jį šimtais pavidalų, šimtais šiurpiausių vaizdų. Kartais jo koja būdavo nutraukta iki kelio, kartais iki šlaunies, o kartais jis virsdavo kažkokia pabaisa, išvis teturinčia tik vieną koją ir tą pačią išaugusią iš liemens per vidurį. Ir siaubingiausia būdavo sapnuoti, kaip jis ta­da gaudo mane šokinėdamas per gyvatvores ir griovius. Ką ir kalbėti, brangiai kainavo man tas mėnesinis keturių pensų pinigas, dėl kurio turėjau patirti šias baisybes. [ 12 ]

– jei jūs tučtuojau nepaslėpsite to peilio kišenėje, garbės žodis, po pirmo teismo posėdžio kabosite kartu v ­ ėse.

lobiØ sala

Bet kad ir kokį baisų aš vaizdavausi tą vienkojį jū­reivį, paties kapitono bijojau daug mažiau už visus ki­tus, jį pažinojusius. Būdavo kartais vakarų, kai jis išger­davo daugiau romo su vandeniu negu galėdavo pakelti; tada jis sėdėdavo sau vienas ir, nekreipdamas į nieką dėmesio, traukdavo nešvankias ir siautulingas senas jū­reivių dainas, o kartais įsakydavo visiems paduoti taures ir versdavo įgąsdintus sugėrovus klausytis jo pasakojimų arba sutartinai pritarti dainoms. Dažnai girdėdavau, kaip mūsų užeigos sienos drebėdavo nuo „Jo-ho-ho ir romo butelys“, kai visi su juo sėdintys vyrai, mirtinai įbaugin­ti, dainuodavo vienas už kitą garsiau, kad tik neužsitrauk­tų jo rūstybės. Mat, pagautas tokios nuotaikos, jis būda­vo baisiai piktas ir užgaulus: tai, žiūrėk, trenks kumščiu į stalą reikalaudamas, kad visi nutiltų, tai pašoks iš pyk­čio, kai jį ko paklausia arba, kartais priešingai, kai nie­kas nieko neklausia, nes jam atrodydavo, kad draugija nesidomi jo pasakojimu. Neleisdavo niekam išeiti į na­mus, kol pats nusigėręs neapsnūsdavo ir nenušlitiniuoda­vo gulti. Labiausiai žmones baugindavo jo pasakojimai. Jie bū­ davo tikrai baisūs: apie korimus, apie ėjimą lenta*, apie audras jūroje, apie Vėžlio salas, apie baisius nuotykius ir vietas Ispanų jūroje**. Iš jo kalbų aiškėjo, kad buvo praleidęs gyvenimą tarp didžiausių niekšų, kada nors plau­ * Piratų bausmės būdas. Pasmerktąjį užrištomis akimis versdavo eiti per laivo bortą permesta lenta; kai išsikišęs galas persiversdavo, nuteistasis mirti nukrisdavo į jūrą. ** Dabar Karibų jūros dalis. [ 14 ]

s e n a s i s p i r ata s

kiojusių jūromis, o žodžiai, kuriais jis pasakojo savo isto­ rijas, paprastiems mūsų krašto žmonėms kėlė, ko gero, ne mažesnį siaubą, kaip ir jo vaizduojamos piktadarybės. Mano tėvas nuolat sakydavo, kad užeiga pasmerkta žlug­ ti, nes žmonės netrukus liausis užeidinėję į ją, kai juos čia terorizuoja, žemina ir iš kur jie grįžta namo drebė­ dami iš baimės, o aš neabejojau, kad jo buvimas mums buvo naudingas. Tiesa, žmonės tuo sykiu įsibau­gindavo, bet paskui jiems būdavo malonu viską prisiminti; visa tai labai gyvino ramų, tykų kaimo gyvenimą, ir atsi­rado net grupė jaunų vyrų, kurie žavėjos juo, vadino jį „tikru jūrų vilku“, žmogum, „pažįstančiu jūros skonį“, ir panašiai, sakė, kad šis vyras esąs vienas tokių, kurie padarė Angliją jūrų siaubu. Vienu atžvilgiu šis žmogus tikrai galėjo mus sužlug­ dyti, nes slinko savaitės, o paskui ir mėnesiai, kai jis gy­veno pas mus, visi jo duoti pinigai jau seniai buvo iš­leisti, o mano tėvas vis nesiryžo pareikalauti daugiau. Už­tekdavo jam tik užsiminti apie tai, ir kapitonas pradėda­vo taip garsiai šnirpšti pro nosį, sakytum, riaumote riaumoti, ir savo rūsčiu žvilgsniu tiesiog išgindavo vargšą tėvą iš kam­bario. Esu matęs, kaip tėvas po tokios nesėkmės grąžyda­vo rankas, ir nė kiek neabejoju, kad šis nuolatinis neri­mas ir baimė jį, nelaimingą, be laiko nuvarė į kapus. Per visą tą laiką, kiek jis išgyveno pas mus, kapito­nas nekeitė savo aprangos, tik iš keliaujančio pirklio nu­sipirko [ 15 ]

lobiØ sala

kelias poras kojinių. Kai viename šone atplyšo jo skrybėlės atbraila, jis taip ir paliko ją karoti, nors vėjuo­tom dienom ši jam ir labai trukdė. Prisimenu, kaip atrodė jo švarkas, kurį pats lopydavo viršuje, savo kambary­je, ir iš kurio į pabaigą liko vieni lopai. Jis niekam nera­šė ir iš niekieno negaudavo laiškų, su niekuo nesikalbėjo, nebent tik su kaimynais, ir tai tik būdamas visai girtas. Ir niekas iš mūsų nesame pastebėję, kad jis kada būtų atidaręs savo jūreivio skrynią. Tik vieną kartą jis gavo atkirtį, ir tai atsitiko į galą, kai mano vargšas tėvelis jau buvo prie mirties. Vieną vė­lyvą vakarą daktaras Livsis atvyko aplankyti savo paci­ento ir, užkandęs pietų, kuriais jį pavaišino mano motina, užėjo į svetainę išrūkyti pypkės, kol atves iš kaimelio jo arklį, mat mūsų senajame „Benbou“ nebuvo arklidės. Aš nusekiau iš paskos ir prisimenu, kaip šis tvarkingas, ma­lonus daktaras juodomis spindinčiomis akimis, baltu kaip sniegas peruku savo gražiu elgesiu skyrėsi nuo nerangių kaimiečių, o ypač nuo mūsų baidyklės – sudribusio, apsiblaususio, nevalyvo pirato, kuris, apsvaigęs nuo ro­mo, sėdėdavo užsigulęs alkūnėmis ant stalo. Staiga jis, tai­gi kapitonas, užbliovė savo įprastą dainą:

Penkiolika vyrų ant numirėlio skrynios, Jo-ho-ho, ir romo butelys! Išgertuvės ir velnias parovė kitus, Jo-ho-ho, ir romo butelys! [ 16 ]

s e n a s i s p i r ata s

Iš pradžių maniau, kad „numirėlio skrynia“ ir yra ta didžioji dėžė viršuje, priekiniame kambaryje, ir min­tys apie ją kartu su vienkoju jūreiviu braudavosi į slogius mano nakties sapnus. Bet tuo metu mes jau buvome taip pripratę prie tos dainos, kad visai nekreipėme į ją dėme­sio; tą vakarą ji niekam nebuvo naujiena, išskyrus dak­tarą Livsį, ir jam, kiek supratau, ji nepadarė malonaus įspūdžio, nes jis valandėlę rūsčiai žvelgė į kapitoną ir tiktai paskui vėl ėmė kalbėti su senuoju sodininku Teiloru apie naują reumato gydymo būdą. Tuo tarpu kapi­tonas dainuodamas vis labiau įsismagino ir pagaliau tren­kė kumščiu į stalą, kaip buvo pratęs daryti, reikalauda­mas tylos. Visi balsai staiga nuščiuvo, tiktai daktaras Livsis kalbėjo kaip kalbėjęs skambiu maloniu balsu, kas an­tras ar trečias žodis stipriai patraukdamas dūmą. Kapito­nas įtūžęs nužvelgė jį, vėl trenkė kumščiu į stalą, paskui pasižiūrėjo dar pikčiau ir, šlykščiai keikdamasis, subliuvo: – Ei ten, ant denio, tylos! – Ar jūs man sakote, sere? – paklausė daktaras ir, kai tas stuobrys, dar sykį nusikeikęs, patvirtino, kad tikrai taip, tarė: – Tik viena aš noriu jums pasakyti, sere: jei jūs nesi­ liausite gėręs romą, pasaulyje netrukus bus vienu šlykščiu niekšu mažiau! Senis stačiai įdūko. Jis pašoko ant kojų, išsitraukęs at­ lenkė jūreivišką peilį ir ėmė grės­mingai taikytis prismeigti daktarą prie sienos. [ 17 ]