Karalienes sesuo by knygos.lt

p h i l i p pa g r e g o ry

Philippa Gregory K a ra l i e n ė s s e s u o

Karalienės sesuo Romanas

Iš anglų kalbos vertė Jurgita jėrinaitė

p h i l i p pa g r e g o ry

K a ra l i e n ė s s e s u o

1521 m. pavasaris Girdëjau prislopintà bûgnø dundesá, bet maèiau tik prie ðais stovinèios moters kikliko nërinius, uþstojanèius vaizdà á eðafotà. Ðiuose rûmuose gyvenau ilgiau kaip metus ir dalyva vau galybëje ávairiø renginiø, tik tokiame – dar neteko. Paëjusi á ðonà ir ðiek tiek iðtempusi kaklà áþiûrëjau ku nigo lydimà pasmerktàjá, lëtai einantá ið Tauerio á miðkelá, kuriame laukë medinë pakyla. Scenos viduryje stovëjo trin ka, uþ jos rymojo darbui pasirengæs vienmarðkinis budelis su gobtuvu ant galvos. Man tai veikiau priminë vaidinimà, o ne tikrà egzekucijà, todël stebëjau tai kaip eiliná dvaro pasi linksminimà. Karalius, sëdintis soste, atrodë susimàstæs, tarsi mintyse kartotø dovanojimo kalbà. Uþ jo stovëjo mano vyras Viljamas Keris, su kuriuo buvome susituokæ metus, mano brolis Dþordþas ir tëvas, seras Tomas Boleinas – visi paniu ræ. Krutindama pirðtus ðilkiniuose bateliuose nekantravau, kad karalius negaiðtø ir skubiau suteiktø malonæ, – tada visi galëtume eiti pusryèiauti. Man buvo vos trylika, að amþinai jauèiausi iðalkusi. Tolumoje ant eðafoto Bakingamðyro hercogas nusimetë storà apsiaustà. Hercogas man buvo toks artimas giminë, kad galëjau vadinti dëde. Jis atëjo á mano vestuves ir padovanojo auksinæ apyrankæ. Tëvas pasakojo, kad hercogo nusikalti mas karaliui yra keliagubas: turëdamas karaliðko kraujo, jis laikë per didelæ ginkluotø vyrø palydà, tad karalius negalëjo saugiai jaustis savo soste; blogiausia, esà jis pasakæs, jog ka ralius neturi ir greièiausiai negalës turëti sûnaus, todël mirs nepalikæs ápëdinio, kuriam galëtø perleisti sostà. Tokiø dalykø garsiai kalbëti nederëjo. Karalius, rûmai, visa ðalis þinojo, kad karalienei turi gimti berniukas, ir grei

p h i l i p pa g r e g o ry

tai. Tarti prieðingai, vadinasi, þengti þingsná taku, vedanèiu prie mediniø eðafoto laipteliø, kuriais dabar ið lëto ir be bai mës lipo hercogas, mano dëdë. Geras dvariðkis niekada ne skleidþia nemaloniø tiesø. Rûmø gyvenimas visuomet turi bûti dþiugus. Dëdë Stafordas iðëjo á pakylos prieká iðtarti paskutinius þodþius. Stovëjau per toli, kad girdëèiau, be to, stebëjau ka raliø, laukiau, kada iðeis á prieká ir suteiks karaliðkà malonæ. Pasmerktasis ant eðafoto ryðkioje ryto saulës ðviesoje kartu su karaliumi þaisdavo tenisà, buvo jo varþovas riteriø turny ruose, daugybës vakarø, praleistø lëbaujant ir loðiant, kom panionas, bièiulis nuo vaikystës. Karalius nutarë já pamokyti, pamokyti vieðai, o tada atleis, ir visi galësime eiti pusryèiau ti. Ið toli maèiau, kaip jis pasisuko á nuodëmklausá. Palen kë galvà palaiminimui ir pabuèiavo roþiná. Tada priklaupë prieðais trinkà ir suëmë jà abiem rankomis. Spëliojau, koks jausmas padëjus galvà ant glotnaus medþio, nuo upës pu èiant ðiltam vëjeliui, virð galvos klykaujant þuvëdroms. Netgi þinant, jog tai tik vaidinimas, dëdei turëtø bûti nejauku gul dyti galvà, kai uþ nugaros stovi budelis. Budelis iðkëlë kirvá ir pasisuko á karaliø. Ðis, rodësi, iki paskutinës minutës atidëlioja savo ásikiðimà. Dirstelëjau á pakylà. Mano dëdë, nuleidæs galvà ant kaladës, iðskëtë pla èiai rankas, rodydamas, kad galima pradëti. Vël paþvelgiau á karaliø. Jis jau turëtø atsistoti. Taèiau valdovas tebesëdëjo dailiu, bet rûðkanu veidu. Stebint valdovà vël sudundëjo bûg nai, nutilo, ir kirvis pokðtelëjo kartà, dar ir dar kartà. Tartum kapojant malkas. Netikëdama savo akimis þiûrëjau, kaip dë dës galva nusirita á ðiaudus, o ið keistai striuko kaklo kliokteli kraujas. Budelis juodu gobtuvu pastatë kirvá prie ðono ir uþ storø garbanotø plaukø pakëlë galvà, kad visi pamatytumë me kaukæ primenantá veidà: juodas raiðtis nuo kaktos iki no sies ir áþûli paskutinë ðypsena.

K a ra l i e n ė s s e s u o

Karalius lëtai pakilo ið savo krëslo, ir að vaikiðkai pagal vojau: „Vieðpatie, kaip kvaila! Jis pavëlavo. Kaip negerai ið ëjo... Karalius pamirðo laiku iðtarti þodá!“ Bet að klydau. Jis nepavëlavo, nepamirðo, jis norëjo, kad mano dëdë mirtø viso dvaro akivaizdoje, kad visi þinotø, jog yra tik vienas karalius, karalius Henrikas. Karalius gali bûti tik vienas, ir jis yra Henrikas. Ir ðitam karaliui gims sûnus, netmenkiausia prieðinga uþuomina reiðkia gëdingà mirtá. Dvaras tyliai gráþo á Vestminsterio rûmus trimis barþo mis, iriamomis prieð srovæ. Þmonës ant kranto këlë nuo gal vø kepures ir klaupësi, kai pro ðalá praðmatniais apdarais ir vëliavomis pramirgëdavo karaliðka barþa. Að sëdëjau antro je, karalienës, barþoje su dvaro damomis. Motina sëdëjo ða lia. Metusi á mane þvilgsná (tai retai nutikdavo), ji pastebëjo: „Esi labai iðblyðkusi, Mere, sergi?“ – Nemaniau, kad dëdei bus ávykdyta mirties bausmë, – atsakiau. – Tikëjausi, kad karalius jam dovanos. Mama pasilenkë á prieká taip, kad jos burna bûtø prie pat mano ausies ir per irklø girgþdesá bei irklininko bûgnà nie kas mûsø nenugirstø. „Tuomet esi kvailë, – burbtelëjo ji. – Ir kvailë, kad tai pastebëjai. Þiûrëk ir mokykis, Mere. Rûmuo se negalima klysti.“

p h i l i p pa g r e g o ry

1522 m. pavasaris – Rytoj keliauju á Prancûzijà parsiveþti namo tavo seserá Anà, – ant Vestminsterio rûmø laiptø pasakë tëvas. – Rasi me jai vietà karalienës Marijos Tiudor dvare, kai gráð á An glijà. – Maniau, Ana pasiliks Prancûzijoje, – atsakiau. – Ma niau, kad ji iðtekës uþ prancûzø grafo ar panaðiai. Tëvas papurtë galvà: – Turime kitø planø. Þinojau, kad nereikia klausti, kokie tie planai. Turiu pa laukti ir pati pamatysiu. Labiausiai bûgðtavau, kad jai suras geresnæ partijà, nei mano vyras, ir kad man teks sekti ákan din jos apsiausto kraðto, kai ji iðdidþiai þingsniuos priekyje visà likusá gyvenimà. – Kad daugiau nematyèiau tokios gaiþios minos, – grieþ tai tarë tëvas. Nusiðypsojau nuostabia rûmø damos ðypsena. – Þinoma, tëve, – nuolankiai atsakiau. Jis linktelëjo, o að þemai nusilenkiau tëvui nueinant. Ið sitiesiau ir lëtai nuëjau á savo vyro miegamàjá. Ant sienos kabojo nedidelis veidrodëlis. Atsistojusi prieðais paþvelgiau á savo atvaizdà. „Viskas bus gerai, – sukuþdëjau. – Að esu Bolein, o tai jau nemaþai. Mano motina kilusi ið Hovardø giminës, o tai yra viena ið kilmingiausiø ðalies ðeimø. Esu Hovardø mergaitë, Boleinø mergaitë. – Prikandau lûpà. – Bet ji taip pat.“ Iðsiðiepiau tuðèia rûmø damos ðypsena, dailus veidelis nusiðypsojo man ið veidrodþio. „Esu jauniausia Boleinø mer gaitë, bet ne prasèiausia. Esu iðtekëjusi uþ Viljamo Kerio, turinèio didelá karaliaus palankumà. Esu karalienës numylë

K a ra l i e n ė s s e s u o

tinë ir jauniausia patarnautoja. Ðito ið manæs niekas neatims. Netgi Ana.“ Anà su tëvu uþlaikë pavasarinës audros. Supratau, jog vaikiðkai tikiuosi, kad laivas apvirs ir sesuo nuskæs. Pagalvo jusi apie jos mirtá, jauèiau keistà nuoðirdaus skausmo ir pa kilios nuotaikos miðiná. Koks mano pasaulis be Anos? Kaip jame sutilpti mums abiem? Ðiaip ar taip, sesuo parvyko saugiai. Maèiau, kaip tëvas veda jà nuo karaliðkos prieplaukos þvyruotais takeliais á rû mus. Net ið antrojo aukðto lango maèiau, kaip ðvytuoja jos suknelë, koks madingas apsiaustas, ir iðvydus, kaip graþiai jis krenta, pervërë þudanti pavydo strëlë. Palaukiau, kol sesuo dings ið akiø, ir nuskubëjau á savo vietà karalienës priima majame. Pirmiausia planavau parodyti, kad prabangiai apmuðtuo se karalienës kambariuose jauèiuosi kaip namuose, tada gra cingai ir rimtai pakilti, kaip dera suaugusiai moteriai, ir pa sitikti jà. Bet kai durys prasivërë ir Ana áþengë á vidø, mane apëmë toks dþiaugsmas, kad surikusi „Ana!“ pasileidau prie jos plaikstydamasi sijonais. O Ana, áþengusi aukðtai pakel ta galva, arogantiðku juodø akiø þvilgsniu, staiga liovësi bûti ori jauna penkiolikos metø dama ir sutiko mane iðskëstomis rankomis. – Tu iðaugai, – pastebëjo uþdususi, tvirtai apkabinusi ir prispaudusi skruostà prie manojo. – Mano bateliai tokiomis aukðtomis pakulnëmis! – átrau kiau paþástamo jos kvapo. Muilu ir roþiø vandeniu dvelkë ðilta oda, drabuþiai kvepëjo levandomis. – Kaip tu? – Gerai. O tu? – Bien sur! Santuoka. Kaip ji? – Neblogai. Graþûs drabuþiai. – O jis? – Labai ðaunus. Visuomet su karaliumi, turi didelá jo pa lankumà.

p h i l i p pa g r e g o ry

– Padarei tai? – Taip, prieð ðimtà metø. – Skaudëjo? – Labai. Ji atsitraukë, kad pasiþiûrëtø man á akis. – Nelabai, – pasitaisiau. – Jis stengiasi bûti ðvelnus. Vi suomet duoda iðgerti vyno. Tik viskas gana bjauru. Rûsti sesers iðraiðka iðtirpo, ir ji þaibuodama akimis su kikeno. – Kas ten bjauraus? – Ðlapinasi á puodà man matant! – Negali bûti! – Ana springo juoku. – Na, mergaitës, – iðtarë tëvas pasirodydamas ið uþ Anos nugaros. – Mere, imk Anà ir pristatyk karalienei. Iðkart apsisukau ir nusivedþiau seserá pro rûmø damø bûrá prie karalienës, kuri sëdëjo tiesi it styga prieðais þidiná. „Ji grieþta, – áspëjau Anà. – Èia tau ne Prancûzija.” Katerina ið Aragono permetë Anà áprastu skaidriø mels vø akiø þvilgsniu, ir mane suëmë baimë, kad sesuo patiks jai labiau, nei að. Ana padarë karalienei nepriekaiðtingà prancûziðkà reve ransà ir iðsitiesë taip, lyg rûmai bûtø jos. Kalbëjo gundanèiu akcentu, kiekvienas judesys bylojo apie gyvenimà Prancûzi jos dvare. Að piktdþiugiðkai pastebëjau ðaltà karalienës re akcijà á stilingà Anos elgsenà, todël pasivedëjau seserá prie krëslo palei langà. – Karalienë nekenèia prancûzø, – pasakiau. – Ji nesutiks, kad bûtum ðalia, jeigu neatsisakysi tø savo manierø. Ana truktelëjo peèiais. – Juk tai labai madinga. Tai kas, kad ji nemëgsta. Kas dar? – Gal bûk ispanë, – pasiûliau, – jeigu nori apsimetinëti kuo nesi. Sesuo prunkðtelëjo:

K a ra l i e n ė s s e s u o

– Ir neðiok toká gobtuvà! Atrodo, kad jos galvà dengia stogas. – Ðððð, – priekaiðtingai suðnypðèiau. – Ji graþi moteris. Dailiausia karalienë visoje Europoje. – Senë, – ðiurkðèiai atsiliepë Ana. – Apsirengusi kaip se në ðlykðèiausiais drabuþiais Europoje ir ið kvailiausios Euro pos ðalies. Neturime laiko ispanams. – Kas tie mes? – ðaltai paklausiau. – Tik ne anglai. – Les Français! – suirzusi atðovë ji. – Bien sur! Dabar að gryna prancûzë. – Esi grynakraujë anglë, kaip Dþordþas ir að, – kategorið kai atrëþiau. – Ir að buvau auklëta prancûzø dvare, kaip tu. Kodël tau visuomet reikia apsimesti tuo, kuo nesi? – Nes visi turi kà nors veikti. – Kaip suprasti? – Kiekviena moteris turi daryti kà nors, kas iðskirtø jà ið kitø, pagautø þvilgsná, padarytø dëmesio centru. Að bûsiu prancûzë. – Tada apsimetinësi tuo, kuo nesi, – negalëjau pritarti. Paþvelgusi tamsiomis akimis iðtyrë mane taip, kaip moka tik Ana. – Apsimetinësiu ne daugiau ir ne maþiau uþ tave, – tyliai pasakë. – Mano maþoji sesute, mano maþoji auksaplauke, mano sesute ið pieno ir medaus. Mûsø þvilgsniai susitiko, ðviesios mano akys su jos juodo mis. Supratau, kad ðypsausi jos ðypsena, kad ji tëra tamsus mano paèios veidrodis. – A, – iðtariau vis dar atsisakydama pripaþinti. – Bûtent, – pasakë Ana. – Bûsiu tamsi, madinga ir sun kaus bûdo prancûzë, o tu bûsi miela, atvira ir teisinga anglë. Kokia porelë! Kas galës mums atsispirti? Að nusijuokiau, – sesuo visuomet mokëjo prajuokinti. Paþvelgiau þemyn pro ðvino juostelëmis suklijuotà stiklà ir pamaèiau á arklides gráþtanèià karaliaus svità.

p h i l i p pa g r e g o ry

– Ar tik ne karalius ten? – tarë Ana. – Ar tikrai jis toks graþus, kaip sako? – Jis nuostabus. Tikrai. Moka ðokti ir jodinëti, ir… ai… negaliu apsakyti! – Ar jis èia uþsuks? – Tikriausiai. Visuomet aplanko karalienæ. Ana paniekinanèiai dirstelëjo á karalienæ, siuvinëjanèià su rûmø damomis. – Nesuprantu kodël. – Nes myli, – atsakiau. – Tai nuostabi meilës istorija. Ka ralienë iðtekëjo uþ jo brolio, o tas staiga mirë visai jaunas. Ji neþinojo, kur eiti, kà daryti, tada karalius paëmë jà á þmonas ir vainikavo karaliene. Tai nuostabi istorija, Henrikas Kate rinà tebemyli. Ana kilstelëjo tobulai iðlenktà antaká ir nuþvelgë kamba rá. Visos damos, iðgirdusios gráþtanèios ið medþioklës svitos garsus, pasitaisë sukneliø klostes, susëdo á savo vietas, kad iðsiskleistø kaip puokðtë prieðais duris, kai jos atsilapos ir ant slenksèio pasirodys karalius Henrikas. Ir ðtai jis griausmin gai nusijuokë atlaidþiu jaunuolio juoku: – Norëjau jus nustebinti ir uþklupti nepasirengusias! Karalienë pakilo. – Mes suþavëtos! – ðiltai atsakë ji. – Kaip malonu! Karaliaus kompanionai ir draugai suguþëjo á kamba rá ákandin valdovo. Mano brolis Dþordþas ëjo pirmas, ties slenksèiu nuþvelgë Anà, paslëpë savo pasitenkinimà nu taisæs graþià dvariðkio iðraiðkà ir þemai palinko prie kara lienës rankos. – Jûsø didenybe, – pusbalsiu ðnabþdëjo á jos pirðtus, – bu vau saulës atokaitoje visà rytà, bet tik dabar apsvaigau. Þiûrëdama ið virðaus á palenktà garbanotà jo galvà, kara lienë mandagiai nusiðypsojo. – Gali pasitikti savo seserá. – Merë èia? – abejingai pasiteiravo Dþordþas, lyg nebûtø mûsø abiejø matæs.

K a ra l i e n ė s s e s u o

– Kità savo seserá, Anà, – pataisë karalienë. Neþymiu ma syviais þiedais apmaustytos rankos þenklu leido mums iðeiti á prieká. Nesitraukdamas ið garbingos vietos ðalia sosto Dþor dþas mums nusilenkë. – Ar Ana labai pasikeitusi? – pasiteiravo karalienë. Dþordþas nusiðypsojo: – Tikiuosi, kad turëdama prieð akis toká pavyzdá, kaip jûs, ji daug labiau pasikeis. Karalienë nusijuokë. – Labai miela, – dëkingai iðtarë ji ir pamojo Dþordþui prieiti prie mûsø. – Sveika, panele Graþuole, – iðtarë jis Anai. – Sveika, po nia Graþuole, – pasakë man. Ana þvelgë á já ið po tamsiø blakstienø. – Kaip norëèiau tave apkabinti, – tepasakë. – Iðeisime, kai tik galësime, – nutarë Dþordþas. – Atrodo, gyveni puikiai, AnaMarija. – Taip ir yra, – atsakë sesuo. – O tu? – Kaip niekad gerai. – Koks tas maþosios Merës vyras? – smalsiai pasidomë jo Ana, stebëdama, kaip Viljamas prieina ir pasilenkia prie karalienës rankos. – Treèiojo Somerseto grafo proanûkis, labai vertinamas karaliaus. – Dþordþas nepraðomas paminëjo tai, kas jam at rodë svarbiausia: Viljamo ðeimos ryðius ir artumà sostui. – Jai pasisekë. Ar þinai, kad gráþai namo iðtekëti, Ana? – Tëvas nesakë, uþ ko. – Manau, eisi uþ Ormondo, – atsakë brolis. – Grafienë, – pergalingai ðypsodamasi iðtarë man Ana. – Tik airiø, – atkirtau. Mano vyras pasitraukë nuo karalienës krëslo, paþvelgë á mus ir, sutikæs provokuojantá Anos þvilgsná, kilstelëjo antaká. Karalius atsisëdo ðalia karalienës ir apsidairë. – Mano mielosios Merës Keri sesuo papildë mûsø drau gijà, – iðtarë karalienë. – Ana Bolein.

p h i l i p pa g r e g o ry

– Dþordþo sesuo? – pasiteiravo karalius. Brolis nusilenkë: – Taip, jûsø didenybe. Karalius nusiðypsojo Anai. Ta þaibiðkai, kaip á ðuliná krentantis kibiras, pritûpë ir nusiðypsojo vos pastebima pa slaptinga ðypsena. Karalius nebuvo priblokðtas, jam patiko paprastos, plaèiai besiðypsanèios moterys. Ne tokios, kurios ásmeigia á já iððaukiantá þvilgsná. – Dþiaugiatës vël sulaukusi sesers? – paklausë manæs. Padariau gilø reveransà ir nuraudusi pakilau. – Þinoma, jûsø didenybe, – atsakiau maloniai. – Kokia mergina nesiilgëtø tokios sesers kaip Ana draugijos? Karaliaus antakiai virptelëjo. Jam labiau patiko neðvan kûs vyriðki juokeliai nei kandûs moteriðki sàmojai. Jis nu kreipë þvilgsná á atlaidþiai ironiðkà Anos veidà ir supratæs sàmojá garsiai nusijuokë, spragtelëjo pirðtais ir iðtiesë man rankà. – Nesijaudinkite, ðirdele, – pasakë. – Niekas negali uþgoþ ti nuotakos pirmaisiais vedybinës palaimos metais. Mums su Keriu labiau patinka ðviesiaplaukës. Visi nusijuokë, ypaè Ana, tamsiaplaukë, ir karalienë, ku rios kaðtoniniai plaukai buvo nublukæ ir praþilæ. Bûtø kvai lës, jeigu nesijuoktø ið karaliaus juokeliø. Að taip pat juo kiausi, tik, manau, nuoðirdþiau negu jos. Muzikantai uþgrojo pirmà akordà, ir Henrikas prisitrau kë mane artyn. – Esate labai graþi mergina, – palankiai tarë. – Keris sa ko, kad nuotaka taip patinka, jog nuo ðiol nemiegos su nie kuo kitu, tik su nekaltomis dvylikametëmis mergelëmis. Buvo sunku susilaikyti neprasiþiojus ir nesiliovus ðypso tis. Ëmëme ðokti, karalius man nusiðypsojo. – Jis laimingas vyras, – maloniai tarë valdovas. – Jis laimingas, nes yra jûsø malonëje, – pradëjau negra bø komplimentà.

K a ra l i e n ė s s e s u o

– Laimingesnis, kad yra jûsø, reikia manyti! – pasakë ir staiga nusikvatojæs átraukë mane á ðokio sûkurá. Sukdamasi ðokëjø eilëje pastebëjau pritariantá savo brolio þvilgsná ir – tai buvo dar maloniau – pavydþias Anos akis, kai Anglijos karalius ðokio þingsniu praskriejo pro jà su manimi glëbyje. Ana ásisuko á anglø dvaro rutinà ir laukë savo vestuviø. Ji vis dar nebuvo sutikusi bûsimojo vyro, o ginèai dël krai èio ir turto padalijimo, rodës, tæsis amþinai. Netgi kardinolo Volsio, kuris kiðosi á visus Anglijoje sprendþiamus klausimus, átaka negalëjo paspartinti reikalo. O kol kas ji flirtavo ele gantiðkai kaip prancûzë, atsainiai, bet grakðèiai patarnavo karalienës seseriai ir ðvaistë dienas paskaloms, jodinëjimui ir þaidimams su Dþordþu ir manimi. Mus vienijo panaðus skonis ir nedidelis amþiaus skirtumas: að buvau keturioliktus einanti maþylë, Ana penkiolikos, o Dþordþas – devyniolikos. Mes buvome ðeimoje artimiausi, taèiau beveik nepaþástami. Su seserimi Ana augome prancûzø rûmuose, o brolis dva riðkio amato mokësi Anglijoje. Dabar, susirinkæ krûvon, rû muose garsëjome kaip Boleinø trijulë, trys þavûs Boleinai, o karalius, apsidairæs savo kambariuose, daþnai ðaukdavosi Boleinø trijulës, ir kas nors bûdavo pasiunèiamas á kità pilies galà mûsø pakviesti. Pagrindinë mûsø uþduotis buvo dalyvauti galybëje kara liaus pramogø: riteriø turnyruose, teniso partijose, jodinëji muose, medþioklëse su skalikais ir sakalais, ðokiuose. Kara lius troðko gyventi nenutrûkstanèioje malonumø grandinëje, mûsø pareiga buvo uþtikrinti, kad jis niekad nenuobodþiau tø. Bet kartais, labai retai, tykiu metu prieð pietus arba lietui sukliudþius medþioti, Henrikas nueidavo vienas á karalienës apartamentus, ji padëdavo siuviná arba knygà ir iðsiøsdavo mus uþ durø. Jeigu kiek uþdelsdavau, pamatydavau jà ðypsantis ka raliui taip, kaip nesiðypsodavo daugiau niekam, netgi savo dukrai princesei Marijai. Kartà, kai áþengiau á kambará neþi

p h i l i p pa g r e g o ry

nodama, jog karalius ten, radau já sëdintá prie karalienës ko jø kaip meiluþá, atloðusá galvà ant jos keliø. Karalienë glostë jo varines garbanas ir suko ant pirðtø kaip þiedus, kuriuos vyras jai padovanojo, kai buvo jauna princesë ryðkiais, kaip ir jo plaukais, ir kai vedë jà nepaklausæs jokiø patarimø. Iðtipenau ant pirðtø galiukø nepastebëta. Jie taip retai bûdavo kartu, kad nenorëjau iðsklaidyti meilës burtø. Nuë jau ieðkoti Anos. Ji, gerai susisupusi á apsiaustà, vaikðtinëjo sode su Dþordþu, neðina snieguoliø puokðtele. – Karalius su karaliene vieni, – praneðiau prie jø priëju si. Ana kilstelëjo antaká. – Lovoje? – pasidomëjo smalsiai. – Þinoma, ne, dar tik antra valanda popiet, – atsakiau iðraudusi. Ana nusiðypsojo: – Esi laiminga þmona, jeigu manai, kad negalima eiti á lovà nesutemus. Dþordþas iðtiesë man kità parankæ. – Ið tiesø laiminga þmona, – uþstojo. – Viljamas pasako jo karaliui, jog nëra sutikæs mielesnës merginos. Bet kà jie veikia, Mere? – Tiesiog sëdi kartu, – atsakiau. Labai nenorëjau pasako ti Anai visos scenos. – Taip sûnaus ji nesusilauks, – ðiurkðèiai metë Ana. – Ða, – iðtariau vienu balsu su broliu. Visi trys labiau su siglaudëme ir pritilome. – Matyt, jau prarado viltá, – tarë Dþordþas. – Kiek jai da bar? Trisdeðimt aðtuoneri? Devyneri? – Tik trisdeðimt septyneri, – pasipiktinau. – Ar ji dar serga? – O, Dþordþai! – Taip, serga, – dalykiðkai atsakë Ana. – Bet ið to jokios naudos. Tai jos kaltë. Negalima kaltinti karaliaus, nes jo ir Besës Blount pavainikis mokosi jodinëti poniu.

K a ra l i e n ė s s e s u o

– Dar daug laiko, – bandþiau ginti að. – Laiko jai numirti ir jam vesti dar kartà? – màsliai iðtarë Ana. – Taip. Jos sveikata silpna, tiesa? – Ana! – ðákart að ið tiesø ja pasibjaurëjau. – Tai ðlykðtu. Dþordþas dar kartà apsidairë, kad ásitikintø, jog arti mû sø sode nieko nëra. Ten su savo motina vaikðtinëjo pora Seimurø mergaièiø, bet mes á jas nekreipëme dëmesio. Ði giminë buvo pagrindiniai mûsø prieðai kovoje dël valdþios ir aukðtø postø, todël mes apsimetëme, kad jø nematome. – Tai ðlykðtu, bet tiesa, – staèiokiðkai atðovë sesuo. – Kas taps kitu karaliumi, jeigu Henrikas neturës sûnaus? – Princesë Marija gali iðtekëti, – pasiûliau að. – Uþsienio princas atvyks valdyti Anglijos? Taip niekad nebus, – tarë Dþordþas. – Negalime sau leisti dar vieno karo dël sosto. – Princesë Marija gali pati tapti karaliene ir netekëti, – suðukau. – Valdyti kaip karalienë. Ana paniekinanèiai prunkðtelëjo, iðleisdama ið burnos garo debesëlá. – Kurgi ne, – nusiðaipë. – Ji gali joti raita ir iðmokti kau tis turnyruose, bet negali valdyti tokios ðalies, lordai suës jà gyvà. Mûsø trijulë stabtelëjo prie fontano, árengto sodo cen tre. Ana grakðèiai, kaip mokyta, prisëdo ant baseino kraðte lio ir paþvelgë á vandená. Kelios auksinës þuvelës tikëdamosi vaiðiø pasuko á jos pusæ, o ji nusitraukë karoliukais siuvinëtà pirðtinæ ir pamerkë á vandená ilgus pirðtus. Þuvelës priplaukë tuðèiai þiopèiodamos burnomis. Mes su Dþordþu stebëjome seserá, þiûrinèià á savo raibuliuojantá atspindá. – Ar karalius galvoja apie tai? – paklausë ji savo atspin dþio. – Nuolatos, – atsakë Dþordþas. – Pasaulyje nëra nieko svarbiau. Manau, jis pripaþins Besës Blount berniukà ir pa skirs savo ápëdiniu, jeigu ið karalienës nesulauks palikuonio. – Pavainikis soste?

p h i l i p pa g r e g o ry

– Ne ðiaip sau jis buvo pakrikðtytas Henriku Ficrojumi, – atsiliepë brolis. – Jis yra pripaþástamas karaliaus sûnumi. Jei gu Henrikas gyvens pakankamai ilgai, kad uþtikrintø ðalies saugumà, jeigu gaus Seimurø ir mûsø, Hovardø, pritarimà, jeigu Volsis palenks Baþnyèià ir uþsienio jëgas… kas gali jam sukliudyti? – Vienas berniukas, ir tas pavainikis, – màsliai iðtarë Ana. – Ðeðeriø mergaitë, pagyvenusi karalienë ir þydintis karalius. – Atitraukusi þvilgsná nuo blyðkaus savo atvaizdo vandenyje, ji pakëlë akis á mus. – Kaip bus? – pasiteiravo. – Kaþkas turi atsitikti. Ir kas gi tai galëtø bûti? Kardinolas Volsis atsiuntë þinutæ karalienei, kviesdamas visus dalyvauti Uþgavëniø karnavale, kurá rengia savo na muose, Jorko rûmuose. Karalienë papraðë manæs perskai tyti laiðkà. Mano balsas drebëjo ið susijaudinimo skaitant þodþius: didþiulis karnavalas, tvirtovë, vadinama Ðato Vertu, ir penkios damos, kurios turës ðokti su penkiais riteriais, ap siausianèiais fortà. – O, jûsø didenybe… – pradëjau ir nutilau. – Kas? – Tik pagalvojau, – kalbëjau nusiþeminusi, – ar man bûtø galima vykti pasiþiûrëti tø linksmybiø. – Manau, pagalvojai ne tik apie tai? – paklausë karalienë spindinèiomis akimis. – Svarsèiau, ar negalëèiau bûti viena ið tø ðokëjø, – prisi paþinau. – Skamba labai viliojanèiai. – Taip, galëtum, – atsakë karalienë. – Kiek damø kardi nolas nori ið manæs? – Penkiø, – tyliai atsakiau. Akies kampeliu maèiau, kaip Ana iðsitiesia këdëje ir akimirkà uþsimerkia. Puikiausiai þi nojau, kà ji daro, girdëjau jos balsà galvoje taip garsiai, lyg bûtø ðaukusi: „Pasirink mane! Pasirink mane! Pasirink ma ne!“ Tai suveikë.

K a ra l i e n ė s s e s u o

– Panelë Ana Bolein, – màsliai iðtarë karalienë. – Pran cûzijos karalienë Marija, Devono grafienë, Dþeinë Parker ir tu, Mere. Persimetëme þvilgsniais su seserimi. Bûsime keistas kvintetas: karaliaus teta, jo sesuo karalienë Marija, turtinga paveldëtoja Dþeinë Parker, kuri vienà dienà gali tapti mûsø svaine, jeigu mûsø tëvai suderës dël jos kraièio, ir mudvi. – Ar vilkësime þaliai? – pasiteiravo Ana. Karalienë nusiðypsojo: – Manau, kad taip. Mere, kodël tau neparaðius laiðke lio kardinolui ir nepraneðus, kad mes mielai dalyvausime? Ir papraðykite atsiøsti puotos ceremonmeisterá, kad galëtume iðsirinkti kostiumus ir sudëlioti ðokius. – Að paraðysiu, – Ana pakilo nuo këdës ir nuëjo prie sta lelio, ant kurio gulëjo paruoðtas raðalas ir popierius. – Merës raðysena tokia kampuota, kad kardinolas gali pagalvoti, jog atsisakome. Karalienë nusijuokë. – Ach, prancûzø mokine, – tyliai pasakë. – Tai kardino lui raðysite puikia prancûzø kalba, panele Bolein, ar lotynið kai? Ana në akimirkà nesudvejojo. – Kokia kalba pageidaus jûsø didenybë, – atsakë nesvy ruodama. – Abiem raðau vienodai laisvai. – Paraðykite, kad nekantraujame suvaidinti savo vaidme ná jo Ðato Verte, – ramiai atsakë karalienë. – Kaip gëda, kad nemokate raðyti ispaniðkai.

p h i l i p pa g r e g o ry