Karalienes sesuo

2

p h i l i p pa g r e g o ry

Philippa Gregory K a ra l i e n ė s s e s u o

3

Karalienės sesuo Romanas

Iš anglų kalbos vertė Jurgita jėrinaitė

4

p h i l i p pa g r e g o ry

K a ra l i e n ė s s e s u o

5

1521 m. pa­va­sa­ris Gir­dë­jau pri­slo­pin­tà bûg­nø dun­de­sá, bet ma­èiau tik prie­ ðais sto­vin­èios mo­ters kik­li­ko në­ri­nius, uþ­sto­jan­èius vaiz­dà á eða­fo­tà. Ðiuo­se rû­muo­se ­gy­ve­nau ilgiau kaip me­tus ir da­ly­va­ vau ga­ly­bë­je ávai­riø ren­gi­niø, tik to­kia­me – dar ne­te­ko.

Pa­ë­ju­si á ðo­nà ir ðiek tiek ið­tem­pu­si kak­là áþiû­rë­jau ku­ ni­go ly­di­mà pa­smerk­tà­já, lë­tai ei­nan­tá ið Tau­e­rio á mið­ke­lá, ku­ria­me lau­kë me­di­në pa­ky­la. Sce­nos vi­du­ry­je sto­vë­jo trin­ ka, uþ jos ry­mo­jo dar­bui pa­si­ren­gæs vien­marð­ki­nis bu­de­lis su gob­tu­vu ant gal­vos. Man tai vei­kiau pri­mi­në vai­di­ni­mà, o ne tik­rà eg­ze­ku­ci­jà, to­dël ste­bë­jau tai kaip ei­li­ná dva­ro pa­si­ links­mi­ni­mà. Ka­ra­lius, së­din­tis sos­te, at­ro­dë su­si­màs­tæs, tar­si min­ty­se kar­to­tø do­va­no­ji­mo kal­bà. Uþ jo sto­vë­jo ma­no vy­ras Vil­ja­mas Ke­ris, su ku­riuo bu­vo­me su­si­tuo­kæ me­tus, ma­no bro­lis Dþor­dþas ir të­vas, se­ras To­mas Bo­lei­nas – vi­si pa­niu­ ræ. Kru­tin­da­ma pirð­tus ðil­ki­niuo­se ba­te­liuo­se ne­kan­tra­vau, kad ka­ra­lius ne­gaið­tø ir sku­biau su­teik­tø ma­lo­næ, – ta­da vi­si ga­lë­tu­me ei­ti pus­ry­èiau­ti. Man bu­vo vos try­li­ka, að am­þi­nai jauèiausi ið­al­ku­si.

To­lu­mo­je ant eða­fo­to Bakingam­ðy­ro her­co­gas nu­si­me­të sto­rà ap­siaus­tà. Her­co­gas man bu­vo toks ar­ti­mas gi­mi­në, kad ga­lë­jau va­din­ti dë­de. Jis at­ëjo á ma­no ves­tu­ves ir pa­do­va­no­jo auk­si­næ apy­ran­kæ. Të­vas pa­sa­ko­jo, kad her­co­go nu­si­kal­ti­ mas ka­ra­liui yra ke­lia­gu­bas: turëdamas ka­ra­lið­ko krau­jo, jis lai­kë per di­de­læ gin­kluo­tø vy­rø pa­ly­dà, tad ka­ra­lius ne­ga­lë­jo sau­giai jaus­tis sa­vo sos­te; blo­giau­sia, esà jis pa­sa­kæs, jog ka­ ra­lius ne­tu­ri ir grei­èiau­siai ne­ga­lës tu­rë­ti sû­naus, to­dël mirs ne­pa­li­kæs ápë­di­nio, ku­riam ga­lë­tø per­leis­ti sos­tà.

To­kiø da­ly­kø gar­siai kal­bë­ti ne­de­rë­jo. Ka­ra­lius, rû­mai, vi­sa ða­lis þi­no­jo, kad ka­ra­lie­nei tu­ri gim­ti ber­niu­kas, ir grei­

6

p h i l i p pa g r e g o ry

tai. Tar­ti prie­ðin­gai, va­di­na­si, þeng­ti þings­ná ta­ku, ve­dan­èiu prie me­di­niø eða­fo­to laip­te­liø, ku­riais da­bar ið lë­to ir be bai­ mës li­po her­co­gas, ma­no dë­dë. Ge­ras dva­rið­kis nie­ka­da ne­ sklei­dþia ne­ma­lo­niø tie­sø. Rû­mø gy­ve­ni­mas vi­suo­met tu­ri bû­ti dþiugus.

Dë­dë Sta­for­das ið­ëjo á pa­ky­los prie­ká ið­tar­ti pas­ku­ti­nius þo­dþius. Sto­vë­jau per to­li, kad gir­dë­èiau, be to, ste­bë­jau ka­ ra­liø, lau­kiau, ka­da ið­ei­s á prie­ká ir su­teiks ka­ra­lið­kà ma­lo­næ.

Pa­smerk­ta­sis ant eða­fo­to ryð­kio­je ry­to sau­lës ðvie­so­je kar­tu su ka­ra­liu­mi þais­da­vo te­ni­sà, bu­vo jo var­þo­vas ri­te­riø tur­ny­ ruo­se, dau­gy­bës va­ka­rø, pra­leis­tø lë­bau­jant ir lo­ðiant, kom­ pa­nio­nas, bi­èiu­lis nuo vai­kys­tës. Ka­ra­lius nu­ta­rë já pa­mo­ky­ti, pa­mo­ky­ti vie­ðai, o ta­da at­leis, ir vi­si ga­lë­si­me ei­ti pus­ry­èiau­ ti.

Ið toli maèiau, kaip jis pa­si­su­ko á nuo­dëm­klau­sá. Pa­len­ kë gal­và pa­lai­mi­ni­mui ir pa­bu­èia­vo ro­þi­ná. Ta­da pri­klau­pë prie­ðais trin­kà ir su­ëmë jà abiem ran­ko­mis. Spë­lio­jau, koks jaus­mas pa­dë­jus gal­và ant glot­naus me­dþio, nuo upës pu­ èiant ðil­tam vë­je­liui, virð gal­vos kly­kau­jant þu­vëd­roms. Net­gi þi­nant, jog tai tik vai­di­ni­mas, dë­dei tu­rë­tø bû­ti ne­jau­ku gul­ dy­ti gal­và, kai uþ nu­ga­ros sto­vi bu­de­lis.

Bu­de­lis ið­kë­lë kir­vá ir pa­si­su­ko á ka­ra­liø. Ðis, ro­dë­si, iki pas­ku­ti­nës mi­nu­tës atidëlioja sa­vo ási­ki­ði­mà. Dirs­te­lë­jau á pa­ky­là. Ma­no dë­dë, nu­lei­dæs gal­và ant ka­la­dës, ið­skë­të pla­ èiai ran­kas, ro­dy­da­mas, kad ga­li­ma pra­dë­ti. Vël pa­þvel­giau á ka­ra­liø. Jis jau tu­rë­tø at­si­sto­ti. Ta­èiau val­do­vas te­be­së­dë­jo dai­liu, bet rûð­ka­nu vei­du. Ste­bint val­do­và vël su­dun­dë­jo bûg­ nai, nu­ti­lo, ir kir­vis pokð­te­lë­jo kar­tà, dar ir dar kar­tà. Tar­tum ka­po­jant mal­kas. Ne­ti­kë­da­ma sa­vo aki­mis þiû­rë­jau, kaip dë­ dës gal­va nu­si­ri­ta á ðiau­dus, o ið keis­tai striu­ko kak­lo kliok­te­li krau­jas. Bu­de­lis juo­du gob­tu­vu pa­sta­të kir­vá prie ðo­no ir uþ sto­rø gar­ba­no­tø plau­kø pa­kë­lë gal­và, kad vi­si pa­ma­ty­tu­më­ me kau­kæ pri­me­nan­tá vei­dà: juo­das raið­tis nuo kak­tos iki no­ sies ir áþû­li pas­ku­ti­në ðyp­se­na.

K a ra l i e n ė s s e s u o

7

Ka­ra­lius lë­tai pa­ki­lo ið sa­vo krës­lo, ir að vai­kið­kai pa­gal­ vo­jau: „Vieð­pa­tie, kaip kvai­la! Jis pa­vë­la­vo. Kaip ne­ge­rai ið­ ëjo... Ka­ra­lius pa­mir­ðo lai­ku ið­tar­ti þo­dá!“ Bet að kly­dau. Jis ne­pa­vë­la­vo, ne­pa­mir­ðo, jis no­rë­jo, kad ma­no dë­dë mir­tø vi­so dva­ro aki­vaiz­do­je, kad vi­si þi­no­tø, jog yra tik vie­nas ka­ra­lius, ka­ra­lius Hen­ri­kas. Ka­ra­lius ga­li bû­ti tik vie­nas, ir jis yra Hen­ri­kas. Ir ði­tam ka­ra­liui gims sû­nus, net­men­kiau­sia prie­ðin­ga uþuo­mi­na reið­kia gë­din­gà mir­tá.

Dva­ras ty­liai grá­þo á Vest­mins­te­rio rû­mus tri­mis bar­þo­ mis, iria­mo­mis prieð sro­væ. Þmo­nës ant kran­to këlë nuo gal­ vø ke­pu­res ir klau­pë­si, kai pro ða­lá prað­mat­niais ap­da­rais ir vë­lia­vo­mis pra­mir­gë­da­vo ka­ra­lið­ka bar­þa. Að së­dë­jau ant­ro­ je, ka­ra­lie­nës, bar­þo­je su dva­ro da­mo­mis. Mo­ti­na së­dë­jo ða­ lia. Me­tu­si á ma­ne þvilgs­ná (tai re­tai nu­tik­da­vo), ji pa­ste­bë­jo: „Esi la­bai ið­blyð­ku­si, Me­re, sergi?“ – Ne­ma­niau, kad dë­dei bus ávyk­dy­ta mir­ties baus­më, – at­sa­kiau. – Ti­kë­jau­si, kad ka­ra­lius jam do­va­nos.

Ma­ma pa­si­len­kë á prie­ká taip, kad jos bur­na bû­tø prie pat ma­no au­sies ir per ir­klø girgþ­de­sá bei ir­kli­nin­ko bûg­nà nie­ kas mû­sø ne­nu­girs­tø. „Tuo­met esi kvai­lë, – burb­te­lë­jo ji. – Ir kvai­lë, kad tai pa­ste­bë­jai. Þiû­rëk ir mo­ky­kis, Me­re. Rû­muo­ se negalima klysti.“

8

p h i l i p pa g r e g o ry

1522 m. pa­va­sa­ris – Ry­toj ke­liau­ju á Pran­cû­zi­jà par­si­veþ­ti na­mo ta­vo se­se­rá Anà, – ant Vest­mins­te­rio rû­mø laip­tø pa­sa­kë të­vas. – Ra­si­ me jai vie­tà ka­ra­lie­nës Ma­ri­jos Tiu­dor dva­re, kai gráð á An­ gli­jà.

– Ma­niau, Ana pa­si­liks Pran­cû­zi­jo­je, – at­sa­kiau. – Ma­ niau, kad ji ið­te­kës uþ pran­cû­zø gra­fo ar pa­na­ðiai.

Të­vas pa­pur­të gal­và: – Tu­ri­me ki­tø pla­nø. Þi­no­jau, kad ne­rei­kia klaus­ti, ko­kie tie pla­nai. Tu­riu pa­ lauk­ti ir pa­ti pa­ma­ty­siu. La­biau­siai bûgð­ta­vau, kad jai su­ras ge­res­næ par­ti­jà, nei ma­no vy­ras, ir kad man teks sek­ti ákan­ din jos ap­siaus­to krað­to, kai ji ið­di­dþiai þings­niuos prie­kyje vi­sà li­ku­sá gy­ve­ni­mà.

– Kad dau­giau ne­ma­ty­èiau to­kios gai­þios mi­nos, – grieþ­ tai ta­rë të­vas.

Nu­si­ðyp­so­jau nuo­sta­bia rû­mø da­mos ðyp­se­na.

– Þi­no­ma, të­ve, – nuo­lan­kiai at­sa­kiau.

Jis link­te­lë­jo, o að þe­mai nu­si­len­kiau të­vui nu­ei­nant. Ið­ si­tie­siau ir lë­tai nu­ë­jau á sa­vo vy­ro mie­ga­mà­já. Ant sie­nos ka­bo­jo ne­di­de­lis veid­ro­dë­lis. At­si­sto­ju­si prie­ðais pa­þvel­giau á sa­vo at­vaiz­dà. „Vis­kas bus ge­rai, – su­kuþ­dë­jau. – Að esu Bo­lein, o tai jau ne­ma­þai. Ma­no mo­ti­na ki­lu­si ið Ho­var­dø gi­mi­nës, o tai yra vie­na ið kil­mingiau­siø ða­lies ðei­mø. Esu Ho­var­dø mer­gai­të, Bo­lei­nø mer­gai­të. – Pri­kan­dau lû­pà. – Bet ji taip pat.“ Ið­si­ðie­piau tuð­èia rû­mø da­mos ðyp­se­na, dai­lus vei­de­lis nu­si­ðyp­so­jo man ið veid­ro­dþio. „Esu jau­niau­sia Bo­lei­nø mer­ gai­të, bet ne pras­èiau­sia. Esu ið­te­kë­ju­si uþ Vil­ja­mo Ke­rio, tu­rin­èio di­de­lá ka­ra­liaus pa­lan­ku­mà. Esu ka­ra­lie­nës nu­my­lë­

K a ra l i e n ė s s e s u o

9

ti­në ir jau­niau­sia pa­tar­nau­to­ja. Ði­to ið ma­næs nie­kas ne­atims.

Net­gi Ana.“ Anà su të­vu uþ­lai­kë pa­va­sa­ri­nës aud­ros. Su­pra­tau, jog vai­kið­kai ti­kiuo­si, kad lai­vas ap­virs ir se­suo nu­skæs. Pa­gal­vo­ ju­si apie jos mir­tá, jau­èiau keis­tà nuo­ðir­daus skaus­mo ir pa­ ki­lios nuo­tai­kos mi­ði­ná. Koks ma­no pa­sau­lis be Anos? Kaip ja­me su­tilp­ti mums abiem? Ðiaip ar taip, se­suo par­vy­ko sau­giai. Ma­èiau, kaip të­vas ve­da jà nuo ka­ra­lið­kos prie­plau­kos þvy­ruo­tais ta­ke­liais á rû­ mus. Net ið ant­ro­jo aukð­to lan­go ma­èiau, kaip ðvy­tuo­ja jos suk­ne­lë, koks ma­din­gas ap­siaus­tas, ir ið­vy­dus, kaip gra­þiai jis kren­ta, per­vë­rë þu­dan­ti pa­vy­do strë­lë. Pa­lau­kiau, kol se­suo dings ið akiø, ir nu­sku­bë­jau á sa­vo vie­tà ka­ra­lie­nës pri­ima­ ma­ja­me.

Pir­miau­sia pla­na­vau pa­ro­dy­ti, kad pra­ban­giai ap­muð­tuo­ se ka­ra­lie­nës kam­ba­riuo­se jau­èiuo­si kaip na­muo­se, ta­da gra­ cin­gai ir rim­tai pa­kil­ti, kaip de­ra su­au­gu­siai mo­te­riai, ir pa­ si­tik­ti jà. Bet kai du­rys pra­si­vë­rë ir Ana áþen­gë á vi­dø, ma­ne apë­më toks dþiaugs­mas, kad su­ri­ku­si „Ana!“ pa­si­lei­dau prie jos plaiks­ty­da­ma­si si­jo­nais. O Ana, áþen­gu­si aukð­tai pa­kel­ ta gal­va, aro­gan­tið­ku juo­dø akiø þvilgs­niu, stai­ga lio­vë­si bû­ti ori jau­na pen­kio­li­kos me­tø da­ma ir su­ti­ko ma­ne ið­skës­to­mis ran­ko­mis.

– Tu ið­au­gai, – pa­ste­bë­jo uþ­du­su­si, tvir­tai ap­ka­bi­nu­si ir pri­spau­du­si skruos­tà prie ma­no­jo.

– Ma­no ba­te­liai to­kio­mis aukð­to­mis pa­kul­në­mis! – átrau­ kiau pa­þás­ta­mo jos kva­po. Mui­lu ir ro­þiø van­de­niu dvel­kë ðil­ta oda, dra­bu­þiai kve­pë­jo le­van­do­mis.

– Kaip tu?

– Ge­rai. O tu?

– Bien sur! San­tuo­ka. Kaip ji?

– Ne­blo­gai. Gra­þûs dra­bu­þiai.

– O jis?

– La­bai ðau­nus. Vi­suo­met su ka­ra­liu­mi, tu­ri di­de­lá jo pa­ lan­ku­mà.

10

p h i l i p pa g r e g o ry

– Pa­da­rei tai?

– Taip, prieð ðim­tà me­tø.

– Skau­dë­jo?

– La­bai.

Ji at­si­trau­kë, kad pa­si­þiû­rë­tø man á akis.

– Ne­la­bai, – pa­si­tai­siau. – Jis sten­gia­si bû­ti ðvel­nus. Vi­ suo­met duo­da ið­ger­ti vy­no. Tik vis­kas ga­na bjau­ru.

Rûs­ti se­sers ið­raið­ka ið­tir­po, ir ji þai­buo­da­ma aki­mis su­ ki­ke­no.

– Kas ten bjau­raus?

– Ðla­pi­na­si á puo­dà man ma­tant!

– Ne­ga­li bû­ti! – Ana sprin­go juo­ku.

– Na, mer­gai­tës, – ið­ta­rë të­vas pa­si­ro­dy­da­mas ið uþ Anos nu­ga­ros. – Me­re, imk Anà ir pri­sta­tyk ka­ra­lie­nei.

Ið­kart ap­si­su­kau ir nu­si­ve­dþiau se­se­rá pro rû­mø da­mø bû­rá prie ka­ra­lie­nës, ku­ri së­dë­jo tie­si it sty­ga prie­ðais þi­di­ná. „Ji grieþ­ta, – áspë­jau Anà. – Èia tau ne Pran­cû­zi­ja.”

Ka­te­ri­na ið Ara­go­no per­me­të Anà ápras­tu skaid­riø mels­ vø akiø þvilgs­niu, ir ma­ne su­ëmë bai­më, kad se­suo pa­tiks jai la­biau, nei að.

Ana pa­da­rë ka­ra­lie­nei ne­pri­ekaið­tin­gà pran­cû­zið­kà re­ve­ ran­sà ir ið­si­tie­së taip, lyg rû­mai bû­tø jos. Kal­bë­jo gun­dan­èiu ak­cen­tu, kiek­vie­nas ju­de­sys by­lo­jo apie gy­ve­ni­mà Pran­cû­zi­ jos dva­re. Að pik­tdþiu­gið­kai pa­ste­bë­jau ðal­tà ka­ra­lie­nës re­ ak­ci­jà á sti­lin­gà Anos elg­se­nà, to­dël pa­si­ve­dë­jau se­se­rá prie krës­lo pa­lei lan­gà.

– Ka­ra­lie­në ne­ken­èia pran­cû­zø, – pa­sa­kiau. – Ji ne­su­tiks, kad bû­tum ða­lia, jei­gu ne­at­si­sa­ky­si tø sa­vo ma­nie­rø.

Ana truk­te­lë­jo pe­èiais.

– Juk tai la­bai ma­din­ga. Tai kas, kad ji ne­mëgs­ta. Kas dar?

– Gal bûk is­pa­në, – pa­siû­liau, – jei­gu no­ri ap­si­me­ti­në­ti kuo ne­si.

Se­suo prunkð­te­lë­jo:

K a ra l i e n ė s s e s u o

11

– Ir ne­ðiok to­ká gob­tu­và! At­ro­do, kad jos gal­và den­gia sto­gas.

– Ðððð, – prie­kaið­tin­gai su­ðnypð­èiau. – Ji gra­þi mo­te­ris.

Dai­liau­sia ka­ra­lie­në vi­so­je Eu­ro­po­je.

– Se­në, – ðiurkð­èiai at­si­lie­pë Ana. – Ap­si­ren­gu­si kaip se­ në ðlykð­èiau­siais dra­bu­þiais Eu­ro­po­je ir ið kvai­liau­sios Eu­ro­ pos ða­lies. Ne­tu­ri­me lai­ko is­pa­nams.

– Kas tie mes? – ðal­tai pa­klau­siau. – Tik ne an­glai.

– Les Français! – su­ir­zu­si at­ðo­vë ji. – Bien sur! Da­bar að gry­na pran­cû­zë.

– Esi gry­nak­rau­jë an­glë, kaip Dþor­dþas ir að, – ka­te­go­rið­ kai at­rë­þiau. – Ir að bu­vau auk­lë­ta pran­cû­zø dva­re, kaip tu.

Ko­dël tau vi­suo­met rei­kia ap­si­mes­ti tuo, kuo ne­si?

– Nes vi­si tu­ri kà nors veik­ti.

– Kaip su­pras­ti?

– Kiek­vie­na mo­te­ris tu­ri da­ry­ti kà nors, kas ið­skir­tø jà ið ki­tø, pa­gau­tø þvilgs­ná, pa­da­ry­tø dë­me­sio cen­tru. Að bû­siu pran­cû­zë.

– Ta­da ap­si­me­ti­në­si tuo, kuo ne­si, – ne­ga­lë­jau pri­tar­ti.

Pa­þvel­gu­si tam­sio­mis aki­mis ið­ty­rë ma­ne taip, kaip mo­ka tik Ana. – Ap­si­me­ti­në­siu ne dau­giau ir ne ma­þiau uþ ta­ve, – ty­liai pa­sa­kë. – Ma­no ma­þo­ji se­su­te, ma­no ma­þo­ji auk­sap­lau­ke, ma­no se­su­te ið pie­no ir me­daus.

Mû­sø þvilgs­niai su­si­ti­ko, ðvie­sios ma­no akys su jos juo­do­ mis. Su­pra­tau, kad ðyp­sau­si jos ðyp­se­na, kad ji të­ra tam­sus ma­no pa­èios veid­ro­dis.

– A, – ið­ta­riau vis dar at­si­sa­ky­da­ma pri­pa­þin­ti.

– Bû­tent, – pa­sa­kë Ana. – Bû­siu tam­si, ma­din­ga ir sun­ kaus bû­do pran­­cû­zë, o tu bû­si mie­la, at­vi­ra ir tei­sin­ga an­glë.

Ko­kia po­re­lë! Kas ga­lës mums at­si­spir­ti?

Að nu­si­juo­kiau, – se­suo vi­suo­met mo­kë­jo pra­juo­kin­ti.

Pa­þvel­giau þe­myn pro ðvi­no juos­te­lë­mis su­kli­juo­tà stik­là ir pa­ma­èiau á ar­kli­des gráþ­tan­èià ka­ra­liaus svi­tà.

12

p h i l i p pa g r e g o ry

– Ar tik ne ka­ra­lius ten? – ta­rë Ana. – Ar tik­rai jis toks gra­þus, kaip sa­ko?

– Jis nuo­sta­bus. Tik­rai. Mo­ka ðok­ti ir jo­di­në­ti, ir… ai… ne­ga­liu ap­sa­ky­ti!

– Ar jis èia uþ­suks?

– Tik­riau­siai. Vi­suo­met ap­lan­ko ka­ra­lie­næ.

Ana pa­nie­ki­nan­èiai dirs­te­lë­jo á ka­ra­lie­næ, siu­vi­në­jan­èià su rû­mø damomis.

– Ne­su­pran­tu ko­dël.

– Nes my­li, – at­sa­kiau. – Tai nuo­sta­bi mei­lës is­to­ri­ja. Ka­ ra­lie­në ið­te­kë­jo uþ jo bro­lio, o tas stai­ga mi­rë vi­sai jau­nas. Ji ne­þi­no­jo, kur ei­ti, kà da­ry­ti, ta­da ka­ra­lius pa­ë­më jà á þmo­nas ir vai­ni­ka­vo ka­ra­lie­ne. Tai nuo­sta­bi is­to­ri­ja, Hen­ri­kas Ka­te­ ri­nà te­be­my­li.

Ana kils­te­lë­jo to­bu­lai iðlenk­tà an­ta­ká ir nu­þvel­gë kam­ba­ rá. Vi­sos da­mos, ið­gir­du­sios gráþ­tan­èios ið me­dþiok­lës svi­tos gar­sus, pa­si­tai­së suk­ne­liø klos­tes, su­së­do á sa­vo vie­tas, kad ið­si­skleis­tø kaip puokð­të prie­ðais du­ris, kai jos at­si­la­pos ir ant slenks­èio pa­si­ro­dys ka­ra­lius Hen­ri­kas. Ir ðtai jis griaus­min­ gai nu­si­juo­kë at­lai­dþiu jau­nuo­lio juo­ku: – No­rë­jau jus nu­ste­bin­ti ir uþklupti ne­pa­si­ren­gu­sias!

Ka­ra­lie­në pa­ki­lo.

– Mes su­þa­vë­tos! – ðil­tai at­sa­kë ji. – Kaip ma­lo­nu!

Ka­ra­liaus kom­pa­nio­nai ir drau­gai su­gu­þë­jo á kam­ba­ rá ákan­din val­do­vo. Ma­no bro­lis Dþor­dþas ëjo pir­mas, ties slenks­èiu nu­þvel­gë Anà, pa­slë­pë sa­vo pa­si­ten­ki­ni­mà nu­ taisæs gra­þià dva­rið­kio iðraiðkà ir þe­mai pa­lin­ko prie ka­ra­ lie­nës ran­kos.

– Jû­sø di­de­ny­be, – pus­bal­siu ðnabþ­dë­jo á jos pirð­tus, – bu­ vau sau­lës ato­kai­to­je vi­sà ry­tà, bet tik da­bar ap­svai­gau. Þiû­rë­da­ma ið vir­ðaus á pa­lenk­tà gar­ba­no­tà jo gal­và, ka­ra­ lie­në man­da­giai nu­si­ðyp­so­jo.

– Ga­li pa­si­tik­ti sa­vo se­se­rá.

– Me­rë èia? – abe­jin­gai pa­si­tei­ra­vo Dþor­dþas, lyg ne­bû­tø mû­sø abie­jø ma­tæs.

K a ra l i e n ė s s e s u o

13

– Ki­tà sa­vo se­se­rá, Anà, – pa­tai­së ka­ra­lie­në. Ne­þy­miu ma­ sy­viais þie­dais ap­maus­ty­tos ran­kos þen­klu lei­do mums ið­ei­ti á prie­ká. Ne­si­trauk­da­mas ið garbingos vietos ða­lia sos­to Dþor­ dþas mums nu­si­len­kë.

– Ar Ana la­bai pa­si­kei­tu­si? – pa­si­tei­ra­vo ka­ra­lie­në.

Dþor­dþas nu­si­ðyp­so­jo: – Ti­kiuo­si, kad tu­rë­da­ma prieð akis to­ká pa­vyz­dá, kaip jûs, ji daug la­biau pa­si­keis.

Ka­ra­lie­në nu­si­juo­kë.

– La­bai mie­la, – dë­kin­gai ið­ta­rë ji ir pa­mo­jo Dþor­dþui pri­ei­ti prie mûsø.

– Svei­ka, pa­ne­le Gra­þuo­le, – ið­ta­rë jis Anai. – Svei­ka, po­ nia Gra­þuo­le, – pasakë man.

Ana þvel­gë á já ið po tam­siø blaks­tie­nø.

– Kaip no­rë­èiau ta­ve ap­ka­bin­ti, – te­pa­sa­kë.

– Ið­ei­si­me, kai tik ga­lë­si­me, – nu­ta­rë Dþor­dþas. – At­ro­do, gy­ve­ni pui­kiai, Ana­Ma­ri­ja.

– Taip ir yra, – at­sa­kë se­suo. – O tu?

– Kaip nie­kad ge­rai.

– Koks tas ma­þo­sios Me­rës vy­ras? – smal­siai pa­si­do­më­ jo Ana, ste­bë­da­ma, kaip Vil­ja­mas pri­ei­na ir pa­si­len­kia prie ka­ra­lie­nës ran­kos.

– Tre­èio­jo So­mer­se­to gra­fo pro­anû­kis, la­bai ver­ti­na­mas ka­ra­liaus. – Dþor­dþas ne­pra­ðo­mas pa­mi­në­jo tai, kas jam at­ ro­dë svar­biau­sia: Vil­ja­mo ðei­mos ry­ðius ir ar­tu­mà sos­tui. – Jai pa­si­se­kë. Ar þi­nai, kad grá­þai na­mo ið­te­kë­ti, Ana? – Të­vas ne­sa­kë, uþ ko.

– Ma­nau, ei­si uþ Or­mon­do, – at­sa­kë bro­lis.

– Gra­fie­në, – per­ga­lin­gai ðyp­so­da­ma­si ið­ta­rë man Ana. – Tik ai­riø, – at­kir­tau.

Ma­no vy­ras pa­si­trau­kë nuo ka­ra­lie­nës krës­lo, pa­þvel­gë á mus ir, su­ti­kæs pro­vo­kuo­jan­tá Anos þvilgs­ná, kils­te­lë­jo an­ta­ká.

Ka­ra­lius at­si­së­do ða­lia ka­ra­lie­nës ir ap­si­dai­rë.

– Ma­no mie­lo­sios Me­rës Ke­ri se­suo pa­pil­dë mû­sø drau­ gi­jà, – ið­ta­rë ka­ra­lie­në. – Ana Bo­lein.

14

p h i l i p pa g r e g o ry

– Dþor­dþo se­suo? – pa­si­tei­ra­vo ka­ra­lius.

Bro­lis nu­si­len­kë: – Taip, jû­sø di­de­ny­be.

Ka­ra­lius nu­si­ðyp­so­jo Anai. Ta þai­bið­kai, kaip á ðu­li­ná kren­tan­tis ki­bi­ras, pri­tû­pë ir nu­si­ðyp­so­jo vos pa­ste­bi­ma pa­ slap­tin­ga ðyp­se­na. Ka­ra­lius ne­bu­vo pri­blokð­tas, jam pa­ti­ko pa­pras­tos, pla­èiai be­si­ðyp­san­èios mo­te­rys. Ne to­kios, ku­rios ásmei­gia á já ið­ðau­kian­tá þvilgs­ná.

– Dþiau­gia­tës vël su­lau­ku­si se­sers? – pa­klau­së ma­næs.

Pa­da­riau gi­lø re­ve­ran­sà ir nu­rau­du­si pa­ki­lau.

– Þi­no­ma, jû­sø di­de­ny­be, – at­sa­kiau ma­lo­niai. – Ko­kia mer­gi­na ne­si­il­gë­tø to­kios se­sers kaip Ana drau­gi­jos?

Ka­ra­liaus an­ta­kiai virp­te­lë­jo. Jam la­biau pa­ti­ko ne­ðvan­ kûs vy­rið­ki juo­ke­liai nei kan­dûs mo­te­rið­ki sà­mo­jai. Jis nu­ krei­pë þvilgs­ná á at­lai­dþiai iro­nið­kà Anos vei­dà ir su­pra­tæs sà­mo­já gar­siai nu­si­juo­kë, sprag­te­lë­jo pirð­tais ir ið­tie­së man ran­kà.

– Ne­si­jau­din­ki­te, ðir­de­le, – pa­sa­kë. – Nie­kas ne­ga­li uþ­goþ­ ti nuo­ta­kos pir­mai­siais ve­dy­bi­nës pa­lai­mos me­tais. Mums su Ke­riu la­biau pa­tin­ka ðvie­siap­lau­kës.

Vi­si nu­si­juo­kë, ypaè Ana, tam­siap­lau­kë, ir ka­ra­lie­në, ku­ rios kað­to­ni­niai plau­kai bu­vo nu­blu­kæ ir pra­þi­læ. Bû­tø kvai­ lës, jei­gu ne­si­juok­tø ið ka­ra­liaus juo­ke­liø. Að taip pat juo­ kiau­si, tik, ma­nau, nuo­ðir­dþiau ne­gu jos.

Mu­zi­kan­tai uþ­gro­jo pir­mà akor­dà, ir Hen­ri­kas pri­sit­rau­ kë ma­ne ar­tyn.

– Esa­te la­bai gra­þi mer­gi­na, – pa­lan­kiai tarë. – Ke­ris sa­ ko, kad nuo­ta­ka taip pa­tin­ka, jog nuo ðiol ne­mie­gos su nie­ kuo ki­tu, tik su ne­kal­to­mis dvy­li­ka­me­të­mis mer­ge­lë­mis.

Bu­vo sun­ku su­si­lai­ky­ti ne­pra­si­þio­jus ir ne­si­lio­vus ðyp­so­ tis. Ëmë­me ðok­ti, ka­ra­lius man nu­si­ðyp­so­jo.

– Jis lai­min­gas vy­ras, – ma­lo­niai ta­rë val­do­vas.

– Jis lai­min­gas, nes yra jû­sø ma­lo­në­je, – pra­dë­jau ne­gra­ bø kom­pli­men­tà.

K a ra l i e n ė s s e s u o

15

– Lai­min­ges­nis, kad yra jû­sø, rei­kia ma­ny­ti! – pa­sa­kë ir stai­ga nu­sikvato­jæs átrau­kë ma­ne á ðo­kio sû­ku­rá. Suk­da­ma­si ðo­kë­jø ei­lë­je pa­ste­bë­jau pritarian­tá sa­vo bro­lio þvilgs­ná ir – tai bu­vo dar ma­lo­niau – pa­vy­dþias Anos akis, kai An­gli­jos ka­ra­lius ðo­kio þings­niu pra­skrie­jo pro jà su ma­ni­mi glë­by­je.

Ana ási­su­ko á an­glø dva­ro ru­ti­nà ir lau­kë sa­vo ves­tu­viø.

Ji vis dar ne­bu­vo su­ti­ku­si bû­si­mo­jo vy­ro, o gin­èai dël krai­ èio ir tur­to pa­da­li­ji­mo, ro­dës, tæ­sis am­þi­nai. Net­gi kar­di­no­lo Vol­sio, ku­ris kiðosi á visus Anglijoje spren­dþiamus klausimus, áta­ka ne­ga­lë­jo pa­spar­tin­ti rei­ka­lo. O kol kas ji flir­ta­vo ele­ gan­tið­kai kaip pran­cû­zë, at­sai­niai, bet grakð­èiai pa­tar­na­vo ka­ra­lie­nës se­se­riai ir ðvais­të die­nas pa­ska­loms, jo­di­në­ji­mui ir þai­di­mams su Dþor­dþu ir ma­ni­mi. Mus vienijo pa­na­ðus sko­nis ir ne­di­de­lis am­þiaus skir­tu­mas: að bu­vau ke­tu­rio­lik­tus ei­nan­ti ma­þy­lë, Ana pen­kio­li­kos, o Dþor­dþas – de­vy­nio­li­kos.

Mes bu­vo­me ðei­mo­je ar­ti­miau­si, ta­èiau be­veik ne­pa­þás­ta­mi.

Su se­se­ri­mi Ana au­go­me pran­cû­zø rû­muo­se, o bro­lis dva­ rið­kio ama­to mo­kë­si An­gli­jo­je. Da­bar, su­si­rin­kæ krû­von, rû­ muo­se gar­së­jo­me kaip Bo­lei­nø tri­ju­lë, trys þa­vûs Bo­lei­nai, o ka­ra­lius, ap­si­dai­ræs sa­vo kam­ba­riuo­se, daþ­nai ðauk­da­vo­si Bo­lei­nø tri­ju­lës, ir kas nors bû­da­vo pa­siun­èia­mas á ki­tà pi­lies ga­là mû­sø pa­kvies­ti.

Pa­grin­di­në mû­sø uþ­duo­tis bu­vo da­ly­vau­ti ga­ly­bë­je ka­ra­ liaus pra­mo­gø: ri­te­riø tur­ny­ruo­se, te­ni­so par­ti­jo­se, jo­di­në­ji­ muo­se, me­dþiok­lë­se su ska­li­kais ir sa­ka­lais, ðo­kiuo­se. Ka­ra­ lius troð­ko gy­ven­ti ne­nu­trûks­tan­èio­je ma­lo­nu­mø gran­di­në­je, mû­sø pa­rei­ga bu­vo uþ­tik­rin­ti, kad jis nie­kad ne­nu­obo­dþiau­ tø. Bet kar­tais, la­bai re­tai, ty­kiu me­tu prieð pie­tus ar­ba lie­tui su­kliu­dþius me­dþio­ti, Hen­ri­kas nu­ei­da­vo vie­nas á ka­ra­lie­nës apar­ta­men­tus, ji pa­dë­da­vo siu­vi­ná ar­ba kny­gà ir ið­siøs­da­vo mus uþ du­rø.

Jei­gu kiek uþ­dels­da­vau, pa­ma­ty­da­vau jà ðyp­san­tis ka­ ra­liui taip, kaip ne­si­ðyp­so­da­vo dau­giau nie­kam, net­gi sa­vo duk­rai prin­ce­sei Ma­ri­jai. Kar­tà, kai áþen­giau á kam­ba­rá ne­þi­

16

p h i l i p pa g r e g o ry

no­da­ma, jog ka­ra­lius ten, ra­dau já së­din­tá prie ka­ra­lie­nës ko­ jø kaip mei­lu­þá, at­lo­ðu­sá gal­và ant jos ke­liø. Ka­ra­lie­në glos­të jo va­ri­nes gar­ba­nas ir su­ko ant pirð­tø kaip þie­dus, ku­riuos vy­ras jai pa­do­va­no­jo, kai bu­vo jau­na prin­ce­së ryð­kiais, kaip ir jo plau­kais, ir kai ve­dë jà ne­pa­klau­sæs jo­kiø pa­ta­ri­mø.

Ið­ti­pe­nau ant pirð­tø ga­liu­kø ne­pa­ste­bë­ta. Jie taip re­tai bû­da­vo kar­tu, kad ne­no­rë­jau iðsklaidyti meilës burtø. Nu­ë­ jau ieð­ko­ti Anos. Ji, ge­rai susisu­pu­si á ap­siaus­tà, vaikð­ti­në­jo so­de su Dþor­dþu, ne­ði­na snie­guo­liø puokð­te­le.

– Ka­ra­lius su ka­ra­lie­ne vie­ni, – pra­ne­ðiau prie jø pri­ë­ju­ si.

Ana kils­te­lë­jo an­ta­ká.

– Lo­vo­je? – pa­si­do­më­jo smal­siai.

– Þi­no­ma, ne, dar tik antra valanda po­piet, – at­sa­kiau ið­rau­du­si.

Ana nu­si­ðyp­so­jo: – Esi lai­min­ga þmo­na, jei­gu ma­nai, kad ne­ga­li­ma ei­ti á lo­và ne­su­te­mus.

Dþor­dþas ið­tie­së man ki­tà pa­ran­kæ.

– Ið tie­sø lai­min­ga þmo­na, – uþ­sto­jo. – Vil­ja­mas pa­sa­ko­ jo ka­ra­liui, jog në­ra su­ti­kæs mie­les­nës mer­gi­nos. Bet kà jie vei­kia, Me­re?

– Tie­siog së­di kar­tu, – at­sa­kiau. La­bai ne­no­rë­jau pa­sa­ko­ ti Anai vi­sos sce­nos.

– Taip sû­naus ji ne­su­si­lauks, – ðiurkð­èiai me­të Ana. – Ða, – ið­ta­riau vie­nu bal­su su bro­liu. Vi­si trys la­biau su­ sig­lau­dë­me ir pri­ti­lo­me.

– Ma­tyt, jau pra­ra­do vil­tá, – ta­rë Dþor­dþas. – Kiek jai da­ bar? Tris­de­ðimt að­tuo­ne­ri? De­vy­ne­ri?

– Tik tris­de­ðimt sep­ty­ne­ri, – pa­si­pik­ti­nau.

– Ar ji dar ser­ga?

– O, Dþor­dþai!

– Taip, ser­ga, – da­ly­kið­kai at­sa­kë Ana. – Bet ið to jo­kios nau­dos. Tai jos kal­të. Ne­ga­li­ma kal­tin­ti ka­ra­liaus, nes jo ir Be­sës Blount pa­vai­ni­kis mo­ko­si jo­di­në­ti po­niu.

K a ra l i e n ė s s e s u o

17

– Dar daug lai­ko, – ban­dþiau gin­ti að.

– Lai­ko jai nu­mir­ti ir jam ves­ti dar kar­tà? – màs­liai ið­ta­rë Ana. – Taip. Jos svei­ka­ta sil­pna, tie­sa?

– Ana! – ðá­kart að ið tie­sø ja pa­si­bjau­rë­jau. – Tai ðlykð­tu.

Dþor­dþas dar kar­tà ap­si­dai­rë, kad ási­ti­kin­tø, jog ar­ti mû­ sø so­de nie­ko në­ra. Ten su sa­vo mo­ti­na vaikð­ti­në­jo po­ra Sei­mu­rø mer­gai­èiø, bet mes á jas ne­krei­pë­me dë­me­sio. Ði gi­mi­në bu­vo pa­grin­di­niai mû­sø prie­ðai ko­vo­je dël val­dþios ir aukð­tø pos­tø, to­dël mes ap­si­me­të­me, kad jø ne­ma­to­me.

– Tai ðlykð­tu, bet tie­sa, – sta­èio­kið­kai at­ðo­vë se­suo. – Kas taps ki­tu ka­ra­liu­mi, jei­gu Hen­ri­kas ne­tu­rës sû­naus?

– Prin­ce­së Ma­ri­ja ga­li ið­te­kë­ti, – pa­siû­liau að.

– Uþ­sie­nio prin­cas at­vyks val­dy­ti An­gli­jos? Taip nie­kad ne­bus, – ta­rë Dþor­dþas. – Ne­ga­li­me sau leis­ti dar vie­no ka­ro dël sos­to.

– Prin­ce­së Ma­ri­ja ga­li pa­ti tap­ti ka­ra­lie­ne ir ne­te­kë­ti, – su­ðu­kau. – Val­dy­ti kaip ka­ra­lie­në.

Ana pa­nie­ki­nan­èiai prunkð­te­lë­jo, ið­leis­da­ma ið bur­nos ga­ro de­be­së­lá.

– Kur­gi ne, – nu­si­ðai­pë. – Ji ga­li jo­ti rai­ta ir ið­mok­ti kau­ tis tur­ny­ruo­se, bet ne­ga­li val­dy­ti to­kios ða­lies, lor­dai su­ës jà gy­và.

Mû­sø tri­ju­lë stab­te­lë­jo prie fon­ta­no, áreng­to so­do cen­ tre. Ana grakð­èiai, kaip mo­ky­ta, pri­së­do ant ba­sei­no krað­te­ lio ir pa­þvel­gë á van­de­ná. Ke­lios auk­si­nës þu­ve­lës tikëdamosi vaiðiø pa­su­ko á jos pu­sæ, o ji nu­si­trau­kë ka­ro­liu­kais siu­vi­në­tà pirð­ti­næ ir pa­mer­kë á van­de­ná il­gus pirð­tus. Þu­ve­lës pri­plau­kë tuð­èiai þiop­èio­da­mos bur­no­mis. Mes su Dþor­dþu ste­bë­jo­me se­se­rá, þiû­rin­èià á sa­vo rai­bu­liuo­jan­tá at­spin­dá.

– Ar ka­ra­lius gal­vo­ja apie tai? – pa­klau­së ji sa­vo at­spin­ dþio.

– Nuo­la­tos, – at­sa­kë Dþor­dþas. – Pa­sau­ly­je në­ra nie­ko svar­biau. Ma­nau, jis pri­pa­þins Be­sës Blount ber­niu­kà ir pa­ skirs sa­vo ápë­di­niu, jei­gu ið ka­ra­lie­nës ne­su­lauks pa­li­kuo­nio.

– Pa­vai­ni­kis sos­te?

18

p h i l i p pa g r e g o ry

– Ne ðiaip sau jis bu­vo pa­krikð­ty­tas Hen­ri­ku Ficroju­mi, – at­si­lie­pë bro­lis. – Jis yra pri­pa­þás­ta­mas ka­ra­liaus sû­numi. Jei­ gu Hen­ri­kas gy­vens pakankamai ilgai, kad uþ­tik­rintø ða­lies sau­gu­mà, jei­gu gaus Sei­mu­rø ir mû­sø, Ho­var­dø, pri­ta­ri­mà, jei­gu Vol­sis pa­lenks Baþ­ny­èià ir uþ­sie­nio jë­gas… kas ga­li jam su­kliu­dy­ti?

– Vie­nas ber­niu­kas, ir tas pa­vai­ni­kis, – màs­liai ið­ta­rë Ana. – Ðe­ðe­riø mer­gai­të, pa­gy­ve­nu­si ka­ra­lie­në ir þy­din­tis ka­ra­lius. – Atitrau­ku­si þvilgs­ná nuo blyð­kaus sa­vo at­vaiz­do van­de­ny­je, ji pa­kë­lë akis á mus. – Kaip bus? – pa­si­tei­ravo. – Kaþ­kas tu­ri at­si­tik­ti. Ir kas gi tai ga­lë­tø bû­ti?

Kar­di­no­las Vol­sis at­siun­të þi­nu­tæ ka­ra­lie­nei, kvies­da­mas vi­sus da­ly­vauti Uþ­ga­vë­niø kar­na­va­le, ku­rá ren­gia sa­vo na­ muo­se, Jor­ko rû­muo­se. Ka­ra­lie­në pa­pra­ðë ma­næs per­skai­ ty­ti laið­kà. Ma­no bal­sas dre­bë­jo ið su­si­jau­di­ni­mo skai­tant þo­dþius: di­dþiu­lis kar­na­va­las, tvir­to­vë, vadinama Ða­to Ver­tu, ir pen­kios da­mos, ku­rios tu­rës ðok­ti su pen­kiais ri­te­riais, ap­ siau­sian­èiais fortà.

– O, jû­sø di­de­ny­be… – pra­dë­jau ir nu­ti­lau.

– Kas? – Tik pa­gal­vo­jau, – kal­bë­jau nu­si­þe­mi­nu­si, – ar man bû­tø ga­li­ma vyk­ti pa­si­þiû­rë­ti tø links­my­biø.

– Ma­nau, pa­gal­vo­jai ne tik apie tai? – pa­klau­së ka­ra­lie­në spin­din­èio­mis aki­mis.

– Svars­èiau, ar ne­ga­lë­èiau bû­ti vie­na ið tø ðo­kë­jø, – pri­si­ pa­þi­nau. – Skam­ba la­bai vi­lio­jan­èiai.

– Taip, ga­lë­tum, – at­sa­kë ka­ra­lie­në. – Kiek da­mø kar­di­ no­las no­ri ið ma­næs?

– Pen­kiø, – ty­liai at­sa­kiau. Akies kam­pe­liu ma­èiau, kaip Ana ið­si­tie­sia kë­dë­je ir aki­mir­kà uþ­si­mer­kia. Pui­kiau­siai þi­ no­jau, kà ji da­ro, gir­dë­jau jos bal­sà gal­vo­je taip gar­siai, lyg bû­tø ðau­ku­si: „Pa­si­rink ma­ne! Pa­si­rink ma­ne! Pa­si­rink ma­ ne!“ Tai su­vei­kë.

K a ra l i e n ė s s e s u o

19

– Pa­ne­lë Ana Bo­lein, – màs­liai ið­ta­rë ka­ra­lie­në. – Pran­ cû­zi­jos ka­ra­lie­në Ma­ri­ja, De­vo­no gra­fie­në, Dþei­në Par­ker ir tu, Me­re.

Per­si­me­të­me þvilgs­niais su se­se­ri­mi. Bû­si­me keis­tas kvin­te­tas: ka­ra­liaus te­ta, jo se­suo ka­ra­lie­në Ma­ri­ja, tur­tin­ga pa­vel­dë­to­ja Dþei­në Par­ker, ku­ri vie­nà die­nà ga­li tap­ti mû­sø svai­ne, jei­gu mû­sø të­vai su­de­rës dël jos krai­èio, ir mud­vi.

– Ar vil­kë­si­me þa­liai? – pa­si­tei­ra­vo Ana. Ka­ra­lie­në nu­si­ðyp­so­jo: – Ma­nau, kad taip. Me­re, ko­dël tau ne­pa­ra­ðius laið­ke­ lio kar­di­no­lui ir ne­pra­ne­ðus, kad mes mie­lai da­ly­vau­si­me? Ir pa­pra­ðy­ki­te at­siøs­ti puo­tos ce­re­mon­meis­te­rá, kad ga­lë­tu­me ið­si­rink­ti kos­tiu­mus ir su­dë­lio­ti ðo­kius.

– Að pa­ra­ðy­siu, – Ana pa­ki­lo nuo kë­dës ir nu­ë­jo prie sta­ le­lio, ant ku­rio gu­lë­jo pa­ruoð­tas ra­ða­las ir po­pie­rius. – Me­rës ra­ðy­se­na to­kia kam­puo­ta, kad kar­di­no­las ga­li pa­gal­vo­ti, jog at­si­sa­kome.

Ka­ra­lie­në nu­si­juo­kë.

– Ach, pran­cû­zø mo­ki­ne, – ty­liai pa­sa­kë. – Tai kar­di­no­ lui ra­ðy­si­te pui­kia pran­cû­zø kal­ba, pa­ne­le Bo­lein, ar lo­ty­nið­ kai?

Ana në aki­mir­kà ne­su­dve­jo­jo.

– Ko­kia kal­ba pa­gei­daus jû­sø di­de­ny­bë, – at­sa­kë ne­svy­ ruo­da­ma. – Abiem ra­ðau vie­no­dai lais­vai.

– Pa­ra­ðy­ki­te, kad ne­kan­trau­ja­me su­vai­din­ti sa­vo vaid­me­ ná jo Ða­to Ver­te, – ra­miai at­sa­kë ka­ra­lie­në. – Kaip gë­da, kad ne­mo­ka­te ra­ðy­ti is­pa­nið­kai.

20

p h i l i p pa g r e g o ry