Issuu

p h i l i p pa g r e g o ry

Philippa Gregory K a ra l i e n ė s p a l i k i m a s

Karalienės palikimas Romanas

Iš anglų kalbos vertė Jurgita jėrinaitė

p h i l i p pa g r e g o ry

K a ra l i e n ė s p a l i k i m a s

Džeinė Bolein, Blikling Holas, Norfolkas, 1539 m. liepa

Karšta. Po plynes ir pelkes alsuoja maru pradvisęs vėjas. Jeigu vyras būtų su manimi, tokiu oru nebūtume įkalinti vienoje vietoje, nereikėtų vėpsoti į švininę aušrą ir išblukusį saulėlydį. Mes keliautume su karaliaus dvaru, trauktume per laukus, Hampšyro bei Sasekso kalveles, – turtingiausias ir gražiausias Anglijos žemes, – kiltume į kalvas, dairydamiesi pirmo jūros lopinėlio. Kasryt jotume medžioti, pietautume vidudienį po storu lapijos baldakimu, o vakare šoktume kaimo pirkioje, pasišviesdami mirgančiais deglais. Mes bičiuliavomės su kilmingiausiomis krašto šeimomis, buvome karaliaus favoritai, karalienės giminė. Buvome visų mylimi, buvome Boleinai – gražiausia, rafinuočiausia dvaro giminė. Nebuvo žmogaus, kuris netrokštų Džordžo draugijos, niekas negalėjo atsispirti Anai, todėl visi siekė mano palankumo, kad pelnytų jų dėmesį. Džordžas buvo žavingas, tamsiaplaukis, rinktiniais žirgais karalienės draugijoje jodinėjantis juodaakis gražuolis. Ana, iki galo pražydusi ir trykštanti sąmoju, viliojo tarytum tamsus medus. Ir aš visur keliavau su jais. Jie mėgo jodinėti sykiu, susiglaudę kaip meilužiai. Kai lėkdavo pro šalį, pro arklių kanopų bilsmą girdėdavau jų juoką. Matydama juos, tokius turtingus, jaunus, gražius, negalėdavau atsakyti sau, kurį iš jų myliu labiau. Dvaras svaigo dėl jų, dėl tų juodų aistringų Boleinų žvilgsnių, dėl jų smarkumo. Karšti lošėjai, aistringi mėgėjai rizikuoti, uolūs Bažnyčios reformatoriai, jie buvo nepaprastai guvūs ir protingi diskusijose, bebaimiai skaitytojai ir mąstytojai. Nebuvo žmogaus, pradedant pačiu karaliumi, baigiant

p h i l i p pa g r e g o ry

virtuvės patarnautoja, kuris jais nebūtų žavėjęsis. Netgi dabar, praėjus trejiems metams, negaliu patikėti, kad jų daugiau nepamatysiu. Juk negalėjo tokie jauni, trykštantys gyvenimu gražuoliai tiesiog imti ir numirti? Mano mintyse, mano širdyje jie jauni ir gražūs tebejodinėja kartu. Ir kodėl aš taip aistringai trokštu, jog tai būtų tiesa? Juk praėjo tik treji metai nuo tada, kai paskutinį kartą juos mačiau; treji metai, du mėnesiai ir devynios dienos, kai jis, nerūpestingai brūkštelėjęs pirštais man per ranką, nusišypsojo ir tarė: „Geros dienos, žmonele, man reikia eiti, šiandien turiu atlikti pareigą“. Buvo gegužės pirmosios rytas, mes ruošėmės riterių turnyrui. Žinojau, kad vyrui ir jo seseriai gresia nemalonumai, tik neįtariau, jog tokie rimti. Kiekvieną savo naujo gyvenimo dieną nueinu prie kaimo kryžkelės, murzino Londono kelio akmens. Purvu ir kerpe apaugęs užrašas skelbia: „Londonas, 120 mylių.“ Toks tolimas kelias, sostinė taip toli. Kiekvieną dieną aš pasilenkiu ir paliečiu riedulį tarsi talismaną, o tada atsisuku į tėvo namą, kuris man, gyvenusiai prašmatniausiuose karaliaus dvaruose, atrodo nepaprastai mažas. Gyvenu iš savo brolio pašalpos, jo žmonos, kuriai nė kiek nerūpiu, malonės ir Tomo Kromvelio, išsišokėlio lupikautojo, naujo geriausio karaliaus draugo, skirtos rentos. Esu nuskurdusi namo, kuris kadaise priklausė man pačiai, Boleinų namo, vieno iš daugelio mūsų namų, kaimynė. Gyvenu tyliai, taupiai kaip beturtė našlė, kurios negeidžia joks vyras. Ir taip yra todėl, jog iš tiesų esu našlė be savo namo, nereikalinga jokiam vyrui. Moteris, artėjanti prie ketvirtos dešimties, iš nusivylimo suvytusiu veidu, sūnaus neauginanti motina, našlė be perspektyvos ištekėti dar kartą, vienintelė nelaimingos šeimos palikuonė, skandalo įpėdinė. Aš svajoju, kad vieną dieną viskas pasikeis. Išvysiu šiuo keliu atjojantį pasiuntinį Hovardų livrėja su laišku man nuo Norfolko hercogo, kuriame jis kviečiasi mane atgal į dva-

K a ra l i e n ė s p a l i k i m a s

rą, praneša, jog vėl rado man darbo: patarnauti karalienei, pašniukštinėti, įsisukti į dvigubą dvariškio žaidimą, kuriame jis – nepralenkiamas, o aš – geriausia jo mokinė. Svajoju, kad pasaulis vėl pasikeis, apsivers dar kartą ir mes vėl iškilsime, o aš atgausiu turėtą padėtį. Pasitarnavau hercogui tuomet, kai mums buvo iškilęs didžiausias pavojus. Atsilygindamas jis mane išgelbėjo. Mes nepaprastai gailimės, kad neišgelbėjome tų dviejų, kurie jodinėja, šoka ir kvatoja tik mano sapnuose. Aš dar kartą paliečiu akmenį ir įsivaizduoju, kad rytoj sulauksiu pasiuntinio. Jis išties popierių, antspauduotą Hovardų kryžiumi, įspaustu tviskančiame raudoname vaške. „Džeinė Bolein, Ročfordo grafienė?“ – paklaus jis, žvelgdamas į paprastą mano apsiaustą, dulkiną suknelės sijono kraštą ir rankas, aplipusias Londono kelio akmens purvu. „Duokite laišką, – atsakysiu. – Tai aš. Laukiu jo visą amžinybę.“ Ir murzina ranka paimsiu savo palikimą.

p h i l i p pa g r e g o ry

Ana, Klevo kunigaikštytė, Diurenas, Klevas, 1539 m. liepa

Nedrįstu net kvėpuoti. Susikausčiusi kaip akmuo, ledine šypsena, plačiai atmerktomis akimis drąsiai žvelgiu į dailininką, tikėdamasi, jog atrodau verta pasitikėjimo, ir tiesus mano žvilgsnis liudija sąžiningumą, o ne begėdystę. Skolintos brangenybės yra viskas, ką pavyko surinkti mano motinai, ir yra skirtos parodyti kritiškam stebėtojui, jog nesame visiški skurdžiai, nors brolis mano vyrui duoti kraičio negalės. Karaliui teks rinktis mane dėl malonios išvaizdos ir politinių ryšių. Daugiau neturiu ką pasiūlyti. Jis turi mane pasirinkti. Aš visiškai neabejoju, kad jis pasirinks mane. Atiduočiau bet ką, kad iš čia ištrūkčiau. Kambario gale, tyčia nežiūrėdama, kaip greitais, plačiais kreidelės mostais ryškėja mano portretas, sėdi mano sesuo ir laukia savo eilės. Teatleidžia man Dievas, meldžiuosi, kad karalius pasirinktų ne ją. Ji, kaip ir aš, nekantrauja ištrūkti iš Klevo ir užšokti į Anglijos sosto aukštybes. Bet jai to nereikia taip, kaip man. Jokiai pasaulio merginai taip nereikia, kaip man. Tik aš nė puse žodžio blogai neužsiminsiu apie savo brolį. Nei dabar, nei kada nors vėliau. Neištarsiu apie jį nieko pikta. Jis yra pavyzdingas savo motinos sūnus ir garbingas Klevo kunigaikštystės įpėdinis. Būtent jis, mano brolis, jėga užrakino kambaryje mano vargšą tėvą paskutiniais gyvenimo mėnesiais ir viešai paskelbė, kad kunigaikštis karščiuoja. Jis uždraudė motinai kviesti gydytojus, neįleido netgi pastorių, kad išguitų demonus iš klejojančios tėvo galvos. Tai jis, brolis, gudraudamas – kiek gudrus gali būti jautis, – kad šeimos

K a ra l i e n ė s p a l i k i m a s

reputacijos nesumenkintų pamišimo dėmė, liepė mums tvirtinti, esą tėvas – girtuoklis. Mes būtume nieko verti pasaulyje, jeigu mūsų kraujas keltų įtarimų. Bet apšmeižę savo paties tėvą, paskelbę jį nepataisomu girtuokliu ir užgynę jam taip reikalingą pagalbą, dar galime iškilti. Tada aš galėsiu gerai ištekėti. Mano sesuo taip pat gaus gerą vyrą, o brolis – žmoną, ir mūsų giminės ateitis bus užtikrinta, nors tėvui teks kautis su savo demonais vienam, be pagalbos. Klausydama, kaip už uždarų durų tėvas inkščia, kad jis geras, ir maldauja išleisti, kaip brolis ramiai ir tvirtai atšauna, jog to nedarys, aš mąsčiau, ar tik nedarome klaidos: gal mano brolis didesnis beprotis už tėvą, motina taip pat pamišusi, o namuose sveiko proto likau aš viena, nustėrusi iš siaubo dėl to, ką mes darome. Žinoma, apie tai aš neprasitariau niekam. Nuo pat vaikystės man teko paklusti brolio valiai. Jis augo kaip būsimasis Maso ir Reino upių ribojamų žemių kunigaikštis. Tai nedidelė tėvonija, bet taip gerai įsikūrusi, jog visos Europos jėgos siekia mūsų draugystės: Prancūzija, Habsburgų Ispanija ir austrai, Šventosios Romos imperatorius, pats popiežius, o dabar – Anglijos karalius Henrikas. Klevas yra Europos širdies rakto skylutė, o Klevo kunigaikštis – raktas. Nieko stebėtina, kad brolis taip pučiasi – turi tam teisę. Nors kartais man kyla įtarimas, ar iš tiesų jis nėra tik smulkus kunigaikštukas, pasodintas didžiulio krikščioniško pasaulio puotos stalo kampe. Tik niekam nepasakoju savo minčių, netgi seseriai Amelijai. Aš neskubu niekuo pasitikėti. Brolis nurodinėja motinai, nes pasaulyje jaučiasi labai svarbus, o toji yra jo ūkvedė, ekonomė, popiežius. Turėdamas motinos palaiminimą, brolis įsakinėja man ir seseriai, mat pats yra sūnus ir įpėdinis, o mes – našta. Jis yra jaunuolis, kurio laukia valdžia ir beribės galimybės, o mes – merginos, geriausiu atveju skirtos tapti žmonomis ir motinomis, blogiausiu – išlaikytinėmis senmergėmis. Vyriausioji mano sesuo Sibilė jau ištrūko. Ji paliko namus, vos tik buvo atšok-

p h i l i p pa g r e g o ry

tos jos vestuvės, ir išsivadavo iš brolio tironijos. Toliau mano eilė. Privalo būti mano eilė. Aš trūks plyš turiu ištrūkti. Juk negalima su manimi taip žiauriai pasielgti ir išsiųsti Ameliją. Ji dar sulauks savo progos, ateis ir jos laikas. O aš esu antroji pagal eilę, todėl dabar mano metas. Net neįsivaizduoju, kodėl išvis pasiūlė Ameliją. Gal kad priverstų mane dar labiau keliaklupsčiauti? Jeigu taip, jų planas pavyko. Aš siaubingai bijau, kad pasirinks ne mane, o jaunesnę merginą, ir brolis tam neprieštaraus. Tiesą sakant, jis nepaiso netgi savo paties interesų, kad tik mane labiau pakankintų. Mano brolis Viljamas visomis prasmėmis yra smulkus hercogas. Kai tėvas mirė, maldaudamas ką nors prieiti prie durų, brolis užsivožė jo kepurę, bet ši taip ir liko nusmukusi ant akių. Mano tėvas buvo platesnių pažiūrų žmogus, lankėsi Prancūzijos ir Ispanijos dvaruose, keliavo po Europą. Brolis nekiša nosies iš namų, įsitikinęs, kad pasaulis negali pasiūlyti jam nieko geriau už paties kunigaikštystę. Jis mano, kad nėra geresnės knygos už Bibliją, geresnės bažnyčios už tą, kurios sienos plikos, geresnio vadovo, nei jo paties sąžinė. Kadangi jo dvaras nedidelis, spaudžia tą saujelę tarnų. Negavęs didelio palikimo, visokeriopai stengiasi išlaikyti savo orumą, o man, nenusipelniusiai orumo, tenka visa tai nešti ant savo pečių. Kai Viljamas įkaušta ar būna linksmas, jis vadina mane nepaklusniausia pavaldine ir glosto sunkia ranka. Kai blaivas ar suirzęs, sako, kad esu mergina, nežinanti savo vietos, ir grasina mane užrakinti kambaryje. Šiandien Kleve tai nėra tuščias grasinimas. Juk grasina vyras, įkalinęs savo paties tėvą. Manau, jis visai galėtų tai padaryti. Jeigu verkčiau prie durų, ar mane kas nors išleistų? Atžariu galvos krestelėjimu ponas Holbeinas liepia man atsistoti ir užleisti vietą seseriai. Man uždrausta pažvelgti į savo portretą. Nė viena negalėsime pamatyti, ką jis nusiųs Anglijos karaliui. Dailininkas čia ne tam, kad mums pataikautų ar pavaizduotų gražuolėmis. Jis atvyko nupiešti mūsų

K a ra l i e n ė s p a l i k i m a s

eskizus tiksliai, kiek leidžia jo talentas, kad Anglijos karalius galėtų išsirinkti žmoną, lyg kokią Flandrijos kumelę, vežamą pas anglų eržilą. Ponas Holbeinas atsilošia, kol Amelija skuba užimti mano vietos, paima naują popieriaus lapą ir patyrinėja pastelės galą. Ponas Holbeinas matė mus visas, kandidates į Anglijos karalienės sostą. Jis tapė Kristiną iš Milano, Luizą bei Aną iš Giuso ir Mariją iš Vendomo. Todėl nesu pirma mergina, kurios nosį, primerkęs vieną akį, per ištiestos rankos ilgį dailininkas išmatavo kreidele. Kiek žinau, po mano sesers Amelijos bus dar viena. Galbūt grįždamas namo į Angliją jis sustos Prancūzijoje ir nupieš dar vieną kvailai šypsančią merginą, užfiksuodamas jos privalumus ir trūkumus. Nėra prasmės jausti pažeminimą, lyginti save su multinu, piešiant atstojančiu foną. – Nemėgstate pozuoti? Drovitės? – stačiokiškai klausia jis, pastebėjęs, kad mano šypsena dingo, vos tik nustojau jaustis kaip skerdienos gabalas, mėsininko paliktas nukraujuoti. Nesakiau jam, kaip jaučiuosi. Nėra prasmės atskleisti kortas šnipui. – Aš noriu už jo ištekėti, – tepasakiau. Dailininkas kilstelėjo antakį. – Aš tik tapau, – pastebėjo jis. – Geriau perduokite savo troškimus jo pasiuntiniams, ambasadoriams Nikolui Votonui ir Ričardui Berdui. Man sakyti nėra prasmės. Sėdėjau ant palangės, sukaitusi po savo gražiausiais drabužiais, suvaržyta taip, kad dviem tarnaitėms teko įsiręžus traukti už virvelių, kol užmezgė mazgą. Kai paveikslas bus baigtas, teks korsažą prapjauti. Stebiu, kaip Amelija pakreipia galvą į vieną pusę, maivosi ir flirtuodama šypsosi ponui Holbeinui. Meldžiu Dievo, kad sesuo jam nepatiktų. Meldžiu Dievo, kad jis nenutapytų jos tokios, kokia yra – putnesnė, dailesnė už mane. Jai tiek nerūpi, keliaus į Angliją ar ne. O! Amelijai tai būtų didelė pergalė, milžiniškas šuolis iš jaunėlės vargšo hercogo dukters į Anglijos karalienes, skrydis, iškel-

p h i l i p pa g r e g o ry

siantis ją ir mūsų šeimą iš visos Klevo tautos. Tačiau sesei nėra būtina išvykti kaip man. Jai nėra taip svarbu, kaip man. Man reikia žūtbūtinai. Aš pažadėjau nežiūrėti į pono Holbeino piešinį ir nežiūriu. Viena man aišku: jeigu duodu žodį, jį ištesiu, nors esu tik mergina. Todėl žvelgiu pro langą, į pilies kiemą. Gretimame miške nuaidi trimitų garsai, atsilapoja dideli metaliniai vartai ir įšuoliuoja medžiotojai su mano broliu priekyje. Jis dirsteli į langą ir pastebi mane, nesuspėjusią pasislėpti. Iškart suprantu užrūstinusi brolį. Jam atrodo, kad neturėčiau kiurksoti prie lango, kur mane mato visi dvariškiai. Nors atsitraukiau labai staigiai, ir Viljamas nespėjo gerai įsižiūrėti, jaučiu, kad brolis pastebėjo standų korsetą, matė keturkampę suknelės iškirptę, nors ir pridengtą muslino goržete iki pat smakro. Susigūžiu nuo rūstaus žvilgsnio, mesto į langą. Užsitraukiau brolio nemalonę, bet jis to nepasakys. Nepriekaištaus dėl suknelės, nes galėčiau pasiaiškinti, priekaištaus dėl ko nors kito, tik dar nežinau ko. Esu tikra tik dėl vieno: rytoj ar poryt motina pakvies mane į savo kambarį, brolis stovės už jos kėdės atkaltės arba bus nusisukęs, gal net eis pro duris, lyg neturėtų su tuo nieko bendra, lyg jam būtų vis viena, o ji priekaištingai man ištars: „Ana, girdėjau, kad tu...“ Ir pasakys ką nors, kas buvo prieš kelias dienas, ką buvau visai pamiršusi, bet ką jis žinojo ir taupė iki dabar, kad būčiau išbarta, gal net nubausta, o pats nė žodeliu neišsiduos, matęs mane, gražią sėdinčią ant palangės ir tuo jį be galo papiktinusią. Kai buvau maža mergaitė, tėtis vadino mane savo balta sakalėle, medžiokliniu šiaurės sniegynų paukščiu. Pamatęs mane prie knygų ar siuvinio, jis nusijuokęs pasakydavo: „O, mano sakalėlė įkalinta? Ateik, aš tave išleisiu!“ Ir net mama negalėjo manęs sulaikyti mokymosi kambaryje, kad nebėgčiau pas jį. Aš taip noriu, taip noriu, kad tėtis galėtų vėl mane pašaukti.

K a ra l i e n ė s p a l i k i m a s

Žinau, jog motina laiko mane kvailele, o brolis – dar blogiau; bet jeigu Anglijos karalius patikės man sostą, aš nepulsiu į prancūzų madas ir itališkus šokius. Šalis galės pasikliauti manimi, karalius galės patikėti man savo garbę. Žinau, kokia svarbi vyrui garbė, o aš neketinu būti niekuo daugiau, tik gera moteris, gera karalienė. Tačiau tikiu, jog Anglijos karalius, kad ir koks griežtas būtų, leis man sėdėti ant palangės savo pačios pilyje. Kad ir ką šnekėtų apie Henriką iš Anglijos, manau, jis sąžiningai pasakys, kad jį užgavau, ir nelieps mamai išperti mane dėl kitos priežasties.

p h i l i p pa g r e g o ry