Issuu

p h i l i p pa g r e g o ry

Philippa Gregory K a ra l i e n ė s m e i l u ž i s

Karalienės meilužis Romanas

Iš anglų kalbos vertė Jurgita jėrinaitė

p h i l i p pa g r e g o ry

K a ra l i e n ė s m e i l u ž i s

1558 m. ruduo Visi Norfolko varpai gaudžia Elžbietai, skalambija Emės galvoje: it beprotės klykis žvangteli diskanto varpas, nusirita skardi agonija ir dunksteli didysis varpas, įspėdamas, kad visas išsiderinęs karilionas nugriaudės iš naujo. Ji užsitraukė ant galvos pagalvę, kad negirdėtų, tačiau varpai vis tilindžiavo, kol neištvėrę iš savo lizdų pakilo ir karksėdami į dangų šovė kovai, plasnojo ir blaškėsi ore tarsi blogį pranašaujančios vėliavos. Varpinę skubiai paliko ir juodas šikšnosparnių debesis, lyg įspėdamas, kad pasaulis apsivertė, diena amžiams virto naktimi. Emei nereikėjo spėlioti, kas čia per triukšmas. Pati suprato. Pagaliau vargšė ligota karalienė Marija pasimirė, princesė Elžbieta tapo neginčytina jos įpėdinė. Šlovė. Visa Anglija turėtų džiūgauti. Į Anglijos sostą įžengs protestantė princesė ir taps karaliene. Visame krašte žmonės linksmai skambina varpais, daužia alaus bokalus, šoka gatvėse ir rakina kalėjimų duris. Pagaliau Anglija turi savo Elžbietą, o baisias Marijos Tiudor valdymo dienas bus galima pamiršti. Švenčia visa Anglija. Visi, išskyrus Emę. Varpų gausmas, pažadinęs Emę, neatnešė jai džiaugsmo. Ji vienintelė visoje šalyje nešventė staigaus Elžbietos šuolio į sostą. Varpai netgi prieštaravo jos nuotaikai. Tilindžiavo kaip pavydo kamuojamos širdies ritmas, įtūžio klyksmas, apleistos moters rauda. – Tenutrenkia ją Dievas! – nusikeikė ji į pagalvę, o nuo Elžbietos varpų skalambijimo įsisopėjo galva. – Teprasmenga ji su savo jaunyste, išdidumu ir grožiu. Tegu Dievas subjauroja jos veidą, išretina plaukus, supūdo dantis, palieka mirti vienišą ir apleistą. Vienišą ir apleistą, kaip aš.

p h i l i p pa g r e g o ry

Emė negavo jokios žinios iš savo išvykusio vyro. Ir nesitikėjo gauti. Praėjo diena, kita, savaitė. Emė spėjo, kad jis galvotrūkčiais joja iš Londono į Hatfildo rūmus, norėdamas pirmas pranešti naujieną apie karalienės Marijos mirtį. Jis bus pirmas, kaip ir planavo, pats pirmasis, priklaupęs priešais princesę ir pranešęs, kad ji tapo karaliene. Elžbieta, spėjo Emė, jau bus paruošusi kalbą, surepetavusi pozą, o Robertas, savo ruožtu, jau mintija apie atlygį. Galbūt kaip tik šiuo metu jis kartu su princese švenčia savo ir jos iškilimą. Emė, kulniuojanti į paupį parsivaryti karvių, nes piemuo susirgo ir tėvų ūkyje pritrūko rankų, stabtelėjo pasižiūrėti į rudus lapus, kurie, nuplėšti nuo ąžuolo, verpetu tolo į pietvakarius, į Hatfildą, kur naujausi įvykiai pas Elžbietą nunešė ir jos vyrą. Ji žinojo, kad turėtų džiaugtis, jog į sostą atsisėdo vyrui palanki karalienė. Žinojo, kad turėtų džiaugtis dėl savo šeimos, kurios turtai ir padėtis augs kartu su Robertu. Žinojo, kad turėtų būti patenkinta vėl tapusi ledi Dadli: atgavusi savo žemes, vietą rūmuose, gal net tapusi grafiene. Bet Emė nesidžiaugė. Jau geriau tegu jis kaip gėdingas išdavikas gyvena šalia, paskendęs nuobodžiuose dienos darbuose ir šiltoje nakties tyloje, negu kaip dailus numylėtinis puikuojasi kitos moters dvare. Tai rodo, kad ji yra pavydi žmona, o pavydas – nuodėmė Dievo akyse. Emė nunarino galvą ir nupėdino į paupio pievas, kur, trupindamos po griozdiškomis kanopomis juodos kaip sepija žemės grumstus ir titnagus, retą žolę pešė karvės. – Kodėl viskas taip pasisuko? – sušnibždėjo ji audringam dangui, statančiam debesų tvirtovę virš Norfolko. – Juk aš jį taip myliu, o jis myli mane. Mes juk nieko neturime, tiktai vienas kitą. Kaip jis galėjo palikti mane kankintis čia ir išlėkti pas ją? Kodėl viskas, kas prasidėjo turtais ir šlove, turėjo baigtis tokiais sunkumais ir vienatve?..

K a ra l i e n ė s m e i l u ž i s

Prieš vienerius metus: 1557 m. vasara Savo sapne jis vėl regėjo neobliuotas tuščio kambario grindis, iš smiltainio padarytą didelio židinio atbrailą, ant kurios jie išbraižė savo vardus, aukštai sienoje iškirstą, švinu suklijuotų stikliukų langą. Nustūmę masyvų valgomąjį stalą prie lango, užsiropštę ant jo ir ištempę kaklus, penki jaunuoliai galėjo stebėti pievelę, kurią lėtai perėjęs jų tėvas ėmė lipti ešafoto laipteliais. Lydimas atkurtosios Romos katalikų Bažnyčios kunigo, jis atgailavo už savo nuodėmes ir atsisakė savo įsitikinimų. Jis maldavo atleisti ir atsiprašinėjo kaip vergas. Atsisakė visų siekių, kad tik nuosprendis būtų panaikintas, ir iš to, kaip nerimastingai sukiojo galvą tokiu teatrališku momentu, buvo aišku, jog viliasi minioje pamatyti žygūnus su malonės raštu. Priežasčių viltis jis turėjo. Naujoji monarchė buvo Tiudorų giminės, o Tiudorai žinojo, kaip svarbu padaryti tinkamą įspūdį. Marija dievobaiminga, tikrai neatstums atgailaujančios širdies. Tačiau užvis svarbiausia, kad ji – moteris, minkštaširdė, kvaila moteris. Ji neišdrįs priimti sprendimo giljotinuoti tokį svarbų asmenį, jai neužteks valios įvykdyti savo nuosprendį. – Stokis, tėve, – tyliai ragino jį Robertas. – Malonė tuojau pat atvyks, nesižemink jos dairydamasis. Durys už Roberto nugaros atsivėrė. Įėjęs kalėjimo prižiūrėtojas gergždžiančiu balsui pasišaipė iš penkių prie lango prilipusių vaikinų, prisidengusių akis nuo svilinančios vidurvasario saulės. – Nešokite žemyn, – tarė jis, – nepulkite budelio, geibenos. Toliau jūsų penkių ir dailiosios panelytės eilė.

p h i l i p pa g r e g o ry

– Už tai atsiimsi, kai išeisime iš kalėjimo, – pažadėjo jam Robertas, o tada vėl nukreipė dėmesį į pievelę. Prižiūrėtojas patikrino storus virbus ant lango ir, įsitikinęs, kad jaunuoliai neturi kuo išdaužti stiklą, kikendamas išėjo ir užrakino duris. Apačioje, ant pakylos, prie pasmerktojo priėjo kunigas ir perskaitė jam maldas iš lotyniškos Biblijos. Robertas pastebėjo, kaip vėjas išpūtė prašmatnų dvasiškio drabužį it puolančios armados bures. Staiga kunigas nutilo, pakišo nuteistajam pabučiuoti kryžių ir atsitraukė. Robertą sukaustė šaltis. Atrodė, kad scena apačioje per stiklą, į kurį jis buvo įrėmęs kaktą ir delnus, čiulpia jo kūno šilumą. Tėvas nuolankiai atsiklaupė ant ešafoto. Budelis priėjęs užrišo raištį jam ant akių. Nuteistasis pasisuko į jį kažką pasakyti ir prarado orientaciją. Paleidęs trinką, tėvas nebegalėjo jos rasti. Ištiesęs rankas jis ėmė grabalioti aplinkui. Budelis nusisuko paimti kirvio, o kai atsigręžė, nuteistasis buvo bevirstąs žemėn. Išsigandęs budelis su gobtuvu kažką suriko pasmerktajam, tas ėmė lupti nuo akių raištį ir šaukti, kad dar nepasiruošęs, kad negali rasti trinkos, kad kirvis turi palaukti. – Nurimk! – subliovė Robertas, daužydamas kumščiu į storą lango stiklą. – Tėve, nurimk! Dėl Dievo, nurimk! – Dar ne! – pievelėje šaukė figūrėlė už savęs stovinčiam budeliui. – Nerandu trinkos! Aš nepasiruošęs! Nepasiruošęs. Dar ne! Dar ne! Jis ropojo po šiaudus ištiesęs ranką priešais save, grabaliojo rąstigalio, o kita draskė tvirtai užrištą raištį nuo akių. – Neliesk manęs! Ji man dovanos! Aš nepasiruošęs! – klykė jis ir teberėkė, kai budelis užsimojo ir šniojo kirviu per nepridengtą kaklą. Į viršų ištryško kraujo srovė, smūgis parbloškė žmogų ant šono. – Tėve! – suriko Robertas. – Mano tėve!

K a ra l i e n ė s m e i l u ž i s

Kraujas kliokė iš žaizdos, bet nelaimėlis toliau kapstėsi šiauduose kaip dvesianti kiaulė, bandė stotis ant kojų, kurios nebelaikė, tirpstančiomis rankomis aklai grabinėjo trinkos. Egzekutorius, keikdamas savo netaiklumą, vėl užsimojo. – Tėve! – iš sielvarto sustūgo Robertas, kai kirvis nusileido dar kartą. – Tėve! – Robertai? Milorde! – Jį švelniai purtė kažkieno ranka. Robertas atsimerkė – šalia gulėjo Emė su miegui supinta ruda kasa, plačiai išplėstomis rudomis akimis, labai tikroviška miegamojo žvakių šviesoje. – Dieve mano! Koks košmaras! Koks sapnas. Dieve, gink nuo tokių. Dieve, gink! – Ar tas pats? – paklausė ji. – Apie jūsų tėvo mirtį? Robertas nenorėjo, kad ji net užsimintų apie tai. – Sapnas ir tiek, – burbtelėjo atsipeikėjęs. – Baisus sapnas. – Ar toks, kaip anksčiau? – neatlyžo žmona. Jis patraukė pečiais. – Nieko keista, kad vėl sapnuoju. Alaus turime? Emė atvertė apklotus ir pakilo iš lovos, traukdama ant pečių naktinius. Bet ji nesileido perkalbama. – Tai pranašingas ženklas, – rėžė ji, pildama jam į puodelį alaus. – Ar pašildyti? – Išgersiu šalto, – atsakė jis. Žmona padavė puodelį, Robertas išgėrė jausdamas, kaip žvarbsta nuo nugarą išpylusio šalto prakaito, susigėdo dėl savo baimės. – Tai įspėjimas, – tarė ji. Robertas norėjo nerūpestingai nusišypsoti, bet šiurpios tėvo mirties, nesėkmių ir liūdesio, kuris mynė jam ant kulnų nuo tos juodos dienos, buvo per daug. – Nepradėkite, – burbtelėjo jis. – Neturėtumėte rytoj niekur vykti.

p h i l i p pa g r e g o ry

Robertas užsivertė puodelį, kad išvengtų kaltinančio žmonos žvilgsnio. – Toks blogas sapnas yra kaip perspėjimas. Verčiau neplaukite su karaliumi Pilypu. – Kalbėjome apie tai tūkstantį kartų. Juk žinote, kad turiu keliauti. – Tik ne dabar, kai susapnavote savo tėvo mirtį. Ką dar galėtų reikšti tas sapnas, jeigu ne perspėjimą nepersistengti? Jis mirė išdaviko mirtimi, pamėginęs į sostą pasodinti savo sūnų. Dabar jūs iškeliaujate vedamas savo puikybės. Jis mėgino šypsotis. – Tiek tos puikybės. Turiu tik žirgą ir savo brolį. Netgi savo bataliono negaliu surinkti. – Pats tėvas įspėja jus iš kapo. Robertas niūriai papurtė galvą. – Eme, tai per daug skaudu. Neprikaišiokite man. Jūs jo nepažinojote. Tėvas būtų norėjęs, kad sugrąžinčiau šlovę Dadlių giminei. Niekada nebūtų atkalbinėjęs manęs nuo sumanymų. Jis visada svajojo iškilti. Būkite man gera žmona, Emuže. Padrąsinkite mane – tėvas taip padarytų. – Būkite man geras vyras, – atšovė toji, – ir nepalikite manęs. Kur man eiti, kai išplauksite į Nyderlandus? Kaip aš gyvensiu? – Persikelsite pas Filipsus į Čičesterį, kaip tarėmės, – atrėmė jis. – O jeigu kampanija užsitęs ir namo grįšiu negreitai, keliausite į Stenfild Holą, namo, pas savo pamotę. – Noriu grįžti namo į Saiderstouną, – tarė Emė. – Noriu, kad vėl gyventume kartu. Noriu gyventi kaip jūsų žmona. Net ir po dviejų gėdos metų jis sugrieždavo dantimis, kai negalėdavo patenkinti žmonos prašymo. – Juk žinote, kad Karūna atėmė mūsų Saiderstouną. Žinote, kad nėra pinigų. Žinote, kad negalime grįžti. – Galėčiau paprašyti pamotės, kad išnuomotų mums Saiderstouną iš Karūnos, – spyrėsi ji. – Galėtume dirbti žemę.

K a ra l i e n ė s m e i l u ž i s

Juk žinote – darbo aš nebijau. Net sunkaus darbo. Žinote, kad galime iškilti sunkiai triūsdami, o ne statydami už svetimšalį karalių. Ir tikrai ne žengdami į pavojų nežinia už kokį atlygį! – Žinau, kad jūs dirbtumėte, – sutiko Robertas. – Žinau, kad keltumėtės su aušra ir saulei nepatekėjus būtumėte laukuose. Bet aš nenoriu, kad mano žmona kaip kokia valstietė kapstytų žemę. Esu gimęs kilnesniems dalykams ir pažadėjau jūsų tėvui, kad sukursiu jums geresnę ateitį. Man nereikia pustuzinio akrų ir karvės, man reikia pusės Anglijos! – Visi galvos, kad palikote mane, nes atsibodau, – papriekaištavo ji. – Visi. Nespėjote grįžti namo ir vėl iškeliaujate. – Aš praleidau namuose su jumis dvejus metus! – šūktelėjo Robertas. – Dvejus metus! – Paskui susizgribo ir užgniaužė susierzinimą. – Eme, atleiskite, toks gyvenimas ne man. Šie mėnesiai slenka kaip visa amžinybė. Išdavyste suteptu savo vardu negaliu turėti turto, negaliu mainikauti, parduoti ar pirkti. Viskas, ką turėjo mano šeima, atimta Karūnos. O taip! Jūsų šeimos irgi: tėvo palikimas, mamos turtai. Viskas, ką turėjote, pražuvo per mane. Turiu tai sugrąžinti. Turiu viską atgauti dėl mūsų. – Nenoriu atgauti tokia kaina, – tiesiai rėžė Emė. – Visuomet sakote, jog stengiatės dėl mūsų, bet aš to visai nenoriu, tai ne man. Aš noriu, kad būtumėte namie su manimi, na ir kas, kad nieko neturime. Man vis vien, kad teks gyventi su pamote ir priklausyti nuo jos gailestingumo. Man niekas nerūpi, kad tik būtume kartu ir jūs pagaliau būtumėte saugus. – Eme, aš negaliu gyventi iš moters labdaros. Tokia padėtis man kasdien neduoda ramybės. Kai tekėjote už manęs, buvau kilmingiausio Anglijos didiko sūnus. Tiek tėvas, tiek aš planavome, kad mano brolis taps karaliumi, o Džeinė Grėj – karaliene, ir tik per plauką mums nepavyko. Turėjau priklausyti karališkajai Anglijos giminei. Tikėjausi to, koviausi už tai. Būčiau atidavęs už tai savo gyvybę. Kodėl gi ne? Mes turime ne menkesnių pretenzijų į sostą už Tiudorus, kurie pa-

p h i l i p pa g r e g o ry

tys įsiviešpatavo vos prieš tris kartas. Dadliai galėjo tapti kita Anglijos valdovų gimine. Nors ir sunaikintas... – Ir pažemintas, – įsiterpė Emė. – Ir mirtinai pažemintas, – sutiko jos vyras, – aš tebesu Dadlis. Gimiau šlovingiems dalykams ir turiu pareikšti savo teises. Gimiau tarnauti savo giminei ir šaliai. Jums nereikia smulkaus ūkininko su šimtu akrų. Jums nereikia vyro, kuris dienų dienas sėdi pelenuose. – Man reikia! – paprieštaravo ji. – Robertai, jūs neįstengiate suprasti, kad būdamas smulkiu šimto akrų fermeriu galite atnešti Anglijai daugiau naudos negu būdamas dvariškiu ir alkūnėmis siekdamas valdžios rūmuose. Robertas vos nenusijuokė. – Jums – galbūt. Bet aš niekada toks nebuvau. Netgi sutriuškintas, netgi stovėdamas mirties akivaizdoje negalėčiau būti menkas žmogelis. Gimiau ir augau kaip vienas iš kilmingiausių, jeigu ne kilmingiausias šalies vyras. Augau kaip lygus su karaliaus vaikais – negaliu kapstytis pažliugusiame Norfolko arime. Turiu atgauti vardą, privalau būti pastebėtas karaliaus Pilypo, privalau susigrąžinti karalienės Marijos malonę. Privalau iškilti. – Jus nužudys mūšio lauke, ir kas tada? Robertas sumirksėjo. – Mieloji, neprišaukite man nelaimės paskutinę naktį. Rytoj išplaukiu, kad ir ką kalbėtumėte. Nelinkėkite man blogo. – Juk sapnavote košmarą! – Emė užsiropštė ant lovos, paėmė iš vyro puodelį ir, pastačiusi jį, suėmė vyrą už abiejų rankų lyg mokydama vaiką. – Milorde, tai perspėjimas. Sakau jums. Neturėtumėte niekur keliauti. – Privalau keliauti, – atšovė jis. – Jau geriau mirsiu ir krauju nuplausiu savo vardą, negu gyvensiu Marijos Anglijoje kaip pasmerktas išdavikas iš sutryptos giminės. – Kodėl? Ką, norėtumėte matyti Angliją Elžbietos valdžioje? – sušnypštė ji išdavikišką mintį pusbalsiu.

K a ra l i e n ė s m e i l u ž i s

– Visa širdimi, – nuoširdžiai atsakė jis. Emė staiga paleido vyro rankas, nieko netarusi užpūtė žvakę, užsitraukė apklotus ant pečių ir atgręžė vyrui nugarą. Abu gulėjo, negalėdami užmigti, atmerktomis akimis žvelgdami į tamsą. – To niekada nebus, – pareiškė Emė. – Ji niekada neatsisės į sostą. Rytoj karalienė pastos dar kartą, susilauks Ispanijos karaliaus Pilypo sūnaus, kuris taps Ispanijos imperatoriumi ir Anglijos karaliumi, o Elžbieta liks niekieno negeidžiama princesė, ištekinta už kokio nors užjūrių princo ir visų pamiršta. – Arba ne, – atsiliepė Robertas. – Marija gali mirti be palikuonio, mano princesė taps Anglijos karaliene ir manęs nepamirš. Ryte Emė su juo nekalbėjo. Tylėdami papusryčiavo alinėje, o tada Emė užlipo laiptais į jų kambarėlį užeigoje sukrauti į krepšį paskutinių vyro drabužių. Robertas šūktelėjo iš apačios, kad susitiksią prieplaukoje, ir išsmuko į gatvės triukšmą. Ispanijos karaliaus Pilypo ekspedicijai ruošiantis plaukti į Nyderlandus, Doverio kaimas skendėjo chaose. Klegėjo pirkliai, siūlydami maistą ir kitas gėrybes. Išplaukiančius kareivius žiniuonės garsiai ragino įsigyti talismanų ir amuletų. Keliaujantys prekijai kaišiojo padėklus su vėriniais – padovanok mylimajai atsisveikindamas. Vienoje gatvės pusėje triūsė barzdaskučiai ir kirpėjai – bijantiems utėlių plikai skuto galvas. Pora kunigų, pasistatę laikinas klausyklas, lengvino sąžinę kariams, bijantiems sutikti mirtį sutepta siela. Tuzinai užkrečiančiai kvatojančių kekšių sukiojosi po kareivių minią ir žadėjo visokių greitų malonumų. Prieplaukoje būriavosi vyrus ir mylimuosius lydinčios moterys, slinko nenutrūkstantis vežimų ir pabūklų srautas į laivus. Ant siaurų trapų spyriojosi ir muistėsi vedami arkliai, uosto krovikai keikdamiesi tempė juos už kamanų, o arklininkai

p h i l i p pa g r e g o ry

bakino iš užpakalio. Vos tik Robertas išlindo iš savo užeigos, jaunėlis brolis stvėrė jį už rankos. – Henri! Kaip gerai, kad susitikom! – šūktelėjo Robertas, paskandindamas lokio glėbyje devyniolikametį jaunuolį. – Jau pradėjau spėlioti, kaip mes susirasime vienas kitą. Tikėjausi, kad vakar atvažiuosi. – Vėlavau. Embrouzas neišleido, kol neperkaustė mano arklio. Žinai, koks jis. Staiga tampa valdingu vyresniuoju broliu ir liepia prisiekti, kad saugosiuos pats ir tau neleisiu lįsti į pavojų. Robertas nusijuokė. – Linkiu, kad tau pasisektų. – Atvykau šį rytą, visur tavęs ieškojau. – Atsitraukęs Henris įdėmiai nužvelgė gražuolį juodbruvą brolį. Robertas buvo vos dvidešimt trejų, stulbinančiai dailus, tik turtingo jaunuolio išpuikimą jau spėjo išdeginti kančia. Jis buvo sublogęs ir atrodė kaip vyras, su kuriuo reikia skaitytis. Robertas plačiai nusišypsojo Henriui, ir rūstų veidą nušvietė meili šypsena. – Viešpatie! Kaip džiaugiuosi tave matydamas, seni! Koks nuotykis mūsų laukia! – Dvaras jau atvyko, – pranešė jam brolis. – Karalius Pilypas jau savo laive, su juo karalienė ir princesė. – Elžbieta? Ji čia? Ar kalbėjai su ja? – Jie keliauja naujuoju laivu, „Pilypu ir Marija“, – atsakė Henris. – Karalienė surūgusi. – Tada Elžbieta linksma? – nusijuokė Dadlis. – Kaip piemenaitė, – džiugiai atsiliepė Henris. – Kalbama, kad ji karaliaus Pilypo meilužė, ar tai tiesa? – Tikrai ne, – pareiškė Dadlis, įsitikinęs kaip vaikystės draugas. – Bet Elžbieta pašokdins jį pagal savo dūdelę, nes jis yra jos saugumo garantas. Pusė Slaptosios tarybos nedelsdami nukirstų jai galvą, jeigu ne karaliaus palankumas. Bet princesė ne kvailė. Pasinaudos juo, bet nesileis paliečiama. Ji – kietas riešutėlis. Būtų gerai su ja pasimatyti.

K a ra l i e n ė s m e i l u ž i s

– Ji visuomet linko į tave, – išsišiepė Henris. – Gal užgoši patį karalių? – Ne, kol neturiu ką jai pasiūlyti, – atsakė Robertas. – Ta mergiotė moka skaičiuoti, telaimina ją Dievas. Ar jie pasiruošę mus priimti? – Mano arklys jau laive, – atsakė Henris. – Ėjau paimti tavojo. – Nuvesime kartu, – pasiūlė Robertas. Vyrai praėjo pro akmeninę arką į užeigos kiemą, kur laukė pririštas arklys. – Kada paskutinį kartą ją matei? Princesę? – paklausė brolio Henris. – Kai abu buvome iškilę, – liūdnai šyptelėjo Robertas. – Atrodo, per paskutines Kalėdas rūmuose. Kai karaliui Edvardui mirus, tėvas tik titulu nebuvo karalius. Ji buvo protestantė princesė, mylima sesuo. Mes kaip dvyniai puikavomės savo pergale, o Marija nesirodė. Prisimeni? Henris suraukė antakius. – Per rūką. Žinai, manęs niekad pernelyg nejaudino valdžios permainos. – Būtum įkirtęs, – burbtelėjo Robertas. – Tokioje šeimoje, kaip mūsų, be šito neapsieisi. – Prisimenu, kad Elžbieta kalėjo Taueryje už išdavystę, kai mes dar sėdėjome ten, – prisiminė Henris. – Džiaugiausi išgirdęs, kad ji atgavo laisvę, – atsakė Robertas. – Jai visuomet velniškai sekėsi. Išvydęs Robertą, sužvingo stambus juodas eržilas, ir šeimininkas priėjęs paglostė jo aksominę nosį. – Keliaujam, gražuoli, – švelniai pasakė jis. – Eime, Pirmasis Žingsni. – Kaip tu jį pavadinai? – susidomėjo Henris. – Pirmuoju Žingsniu, – atsakė Robertas. – Kai mus paleido iš Tauerio, grįžau pas Emę kaip elgeta, į jos pamotės namus. Toji mestelėjo man, kad neįstengsiu nei nusipirkti, nei pasiskolinti arklio.

p h i l i p pa g r e g o ry

Henris švilptelėjo. – Maniau, kad Stenfilde jaukūs namai? – Tiktai ne žentui, kuris grįžo namo kaip nuteistas išdavikas, – šiurkščiai atšovė Robertas. – Man neliko nieko kita, kaip tik su jojimo batais nupėdinti į arklių turgų ir išlošti jį lažybomis. Pavadinau jį Pirmuoju Žingsniu. Jis bus pirmas mano žingsnis į teisėtą statusą. – O šitas žygis bus antrasis, – linksmai pridūrė jo brolis. Robertas linktelėjo. – Jeigu pelnysime karaliaus Pilypo malonę, galbūt galėsime grįžti į rūmus, – ištarė jis. – Vyrui, kuris paims Nyderlandus Ispanijai, atleis bet ką. – Dadlis! Dadlis! – sušuko Henris giminės šūkį ir atvėrė gardo vartelius. Abu vyrai nusivedė neramų žirgą grįsta gatve į prieplauką ir sustojo už kitų vyrų, laipinančių arklius ant denio. Prieplauką skalavo bangelės, Pirmasis Žingsnis pūtė šnerves ir neramiai muistėsi. Kai atėjo jo eilė lipti ant trapo, jis uždėjo kanopą ant tiltelio ir sustingo. Vienas uosto darbininkas prisiartino iš nugaros su botagu. – Nekišk nagų! – mestelėjo Robertas garsiai, kad tas išgirstų per uosto triukšmą. – Pamatysi, be botago nepajudės iš vietos, – ėmė prisiekinėti vyras. Robertas apėjo savo žirgą, numetė vadeles ir pranyko triumo tamsoje. Arklys ėmė nerimauti, mindžikuoti vietoje dairydamasis šeimininko. Iš laivo vidurių pasigirdo Roberto švilptelėjimas. Arklys pakreipė ausis garso pusėn ir drąsiai nusekė įkandin. Pririšęs ir paglostęs savo žirgą, Robertas išėjo iš triumo. Emė jau laukė ant molo. – Viskas sukrauta ir paruošta plaukti, – linksmai šūktelėjo jis ir prispaudė prie lūpų šaltą žmonos rankutę. – Atleiskite

K a ra l i e n ė s m e i l u ž i s

man, – tyliai pridūrė. – Mane sujaudino vakarykštis sapnas, buvau suirzęs. Nesipykime daugiau, išsiskirkime draugiškai. Jos rudos akys pritvinko ašarų. – Ach, Robertai, prašau, neplaukite, – išspaudė ji. – Klausykite, Eme, – tvirtai atsakė jis, – juk suprantate, kad privalau keliauti. O išvykęs siųsiu jums visą savo algą ir vilsiuos, kad protingai ją investuosite ir paieškosite ūkio, kurį galėtume nusipirkti. Mes turime atsistoti ant kojų. Tikiu, kad išmintingai tvarkysite mūsų finansus ir padėsite mums iškilti. Emė mėgino šypsotis. – Žinote, kad niekada jūsų nenuvilsiu. Tiktai... – Karališka barža! – šūktelėjo Henris ir, kartu su visais prieplaukoje stovėjusiais vyrais nusitraukęs kepurę, nulenkė galvą. – Trumpam atsiprašysim, – burbtelėjo Robertas Emei ir su broliu užlipo ant Ispanijos karaliaus laivo denio, kad galėtų iš viršaus matyti praplaukiančią karališką baržą. Po valstybės spalvų baldakimu laivagalyje sėdėjo karalienė, o dvidešimt dvejų metų princesė Elžbieta, pasipuošusi ryškiomis Tiudorų spalvomis – žalia ir balta, – tarsi narsi figūrėlė stovėjo pirmagalyje, kad visi matytų, ir šypsodamasi mojavo žmonėms. Irkluotojai ramiai plukdė baržą pro pat laivą, broliai pažvelgė žemyn iš karo laivo. Elžbieta pakėlė akis. – Dadli! – aiškiai nuskambėjo jos skardus balsas. Šypsena buvo skirta Robertui. Tas nulenkė galvą. – Princese! – Tada pažvelgė į karalienę, kuri jo nepažino. – Jūsų didenybe. Marija šaltai kilstelėjo ranką. Jos kaklą svarino perlų karolių eilės, ausyse žibėjo deimantai, o gobtuvas buvo nusagstytas smaragdais, tačiau žvilgsnis buvo užgesęs iš sielvarto, raukšlės abipus burnos liudijo, kad ji seniai pamiršo, kaip reikia šypsotis.

p h i l i p pa g r e g o ry

Elžbieta priėjo prie karališkos baržos turėklo. – Ar traukiate į karą, Robertai? – šūktelėjo ji esantiems laive. – Ar tapsite didvyriu? – Tikiuosi! – garsiai atsakė jis. – Viliuosi tarnauti karalienei jos vyro valdose ir vėl laimėti jos brangią malonę. Elžbieta sužybsėjo akimis. – Aš įsitikinusi, kad nėra ištikimesnio kareivio už jus! – Ji vos nesijuokė balsu. – O kaip jūs, princese? – tyliau paklausė Dadlis. Elžbieta suprato, ko jis nori paklausti. Ar sveika? Nes Robertas žinojo, kad išgąstis iššaukdavo vaikystės bičiulei vandenligę, kuri sukeldavo pirštų ir kulkšnių tinimą ir patiesdavo ją į patalą. Ar saugi? Nes dabar ji karališkoje karalienės baržoje, o būti arti sosto visuomet reiškė būti arti budelio trinkos, juolab kad vienintelis jos sąjungininkas Slaptojoje taryboje buvo į karą išplaukiantis karaliaus Pilypas. O svarbiausia: Ar tu, kaip ir aš, lauki geresnių laikų ir meldiesi, kad jie greičiau ateitų? – Gerai, – atsiliepė ji. – Kaip visuomet. O tu? Robertas nusišypsojo jai. – Irgi tas pats. Tiek ir užteko. – Telaimina ir tesaugo jus Dievas, Robertai Dadli, – tarė ji. – Jus irgi, princese. „Ir tegu Dievas greičiau išpildo jūsų norus, kaip man – manuosius“, – toks buvo balsu neištartas atsakymas. Tačiau linksmi žiburėliai jos akyse liudijo, kad princesė puikiai suprato, apie ką jis galvoja. Jie visuomet mokėjo skaityti vienas kito mintis.

K a ra l i e n Ä— s m e i l u Ĺž i s

p h i l i p pa g r e g o ry