Issuu

p h i l i p pa g r e g o ry

Philippa Gregory K a ra l i e n ė s j u o k d a r ė

Karalienės juokdarė Romanas

Iš anglų kalbos vertė Jurgita jėrinaitė

p h i l i p pa g r e g o ry

K a ra l i e n ė s j u o k d a r ė

1548 m. Po saulės nutviekstą sodą kikendama laigė susijaudinusi mergina. Bėgo nuo savo patėvio, bet ne per greitai, kad šis galėtų ją sugauti. Rosa mundi rožių pumpurais aplipusioje altanoje įsitaisiusi jos pamotė žvilgtelėjo į keturiolikmetę bei dailų vyrą, lakstančius aplinkui storus medžių kamienus, ir nusišypsojo. Ji norėjo matyti tik tai, kas gražiausia: mergaitę, kurią augino kaip savo dukrą, ir mylimąjį, kurį dievino ilgus metus. Jis pastvėrė už suknelės krašto ir prisitraukė merginą prie savęs. „Fantas!“ – Juodbruvas jo veidas priartėjo prie įkaitusio merginos skruosto. Jie abu žinojo, kokia bus išpirka. Tarsi gyvsidabris išsirangiusi iš jo glėbio mergina metėsi kitapus puošnaus fontano su plačiu apvaliu baseinu. Vandenyje tingiai sukiojosi nutukę karpiai. Gyvas Elžbietos veidas atsispindėjo baseino paviršiuje, kai ji pasilenkė į priekį paerzinti persekiotojo. – Nepagausite! – Žinoma, pagausiu. Ji pasilenkė taip žemai, kad vyras matė mažas jos krūtis virš kvadratinės žalios suknelės iškirptės. Pajutusi patėvio žvilgsnį mergina dar labiau nuraudo. Susidomėjęs ir susijaudinęs jis žiūrėjo, kaip raudonis nuteka jos kaklu. – Pagausiu tave, kai tik norėsiu, – tarė jis, galvodamas apie meilės lenktynes, kurios baigiasi lovoje. – Tada gaudykite! – atšovė ji gerai nesuvokdama, kam kviečia, tik geisdama klausytis jo žingsnių už nugaros, jausti ištiestas ją pastverti rankas. O labiau už viską troško atsidurti jo glėbyje, būti spaudžiama prie žavingų jo kūno linkių, šiurkščių jo liemenės siuvinėjimų, pajusti jo šlaunį tarpukojy.

p h i l i p pa g r e g o ry

Aiktelėjusi ji puolė bėgti kukmedžių alėja ten, kur Čelsio sodai leidosi į paupį. Karalienė šypsodamasi pakėlė akis nuo siuvinio ir pamatė mylimą savo podukrą sprunkančią tarp medžių, o savo gražuolį vyrą – per kelis žingsnius nuo jos. Ji vėl nukreipė dėmesį į siuvinį ir nematė, kaip jis pagavo Elžbietą, apsuko ją ir prispaudęs prie plonos raudonos kukmedžio žievės uždengė jai burną delnu. Elžbietos akys žibėjo iš susijaudinimo, bet ji nesipriešino. Įsitikinęs, kad mergina nerėks, jis atitraukė ranką ir pasilenkė. Elžbieta pajuto, kaip jo ūsai švelniai brūkšteli jai per lūpas, užuodė svaigų jo plaukų, jo odos aromatą. Užsimerkusi užvertė galvą, siūlydama jo lūpoms savo kaklą, krūtis, lūpas. Pajutusi, kaip aštrūs jo dantys krimsnoja odą, iš kvatoklio vaiko virto pirma aistra liepsnojančia jauna moterimi. Švelniai paleidęs jos liemenį karalienės vyras nuslydo pirštais prie kietai korsetu suveržtos marškinių apykaklės, kur užkišęs ranką galėjo paliesti merginos krūtis. Jos spenelis buvo sukietėjęs iš jaudulio. Kai patrynė jį, Elžbieta sumurkė iš malonumo priversdama jį nusikvatoti kimiu gerkliniu balsu – koks nuspėjamas moters geismas! Elžbieta spaudėsi prie jo visu kūnu, leisdama jam įbrukti šlaunį sau tarp kojų. Ją apėmė begalinis smalsumas. Labiau už viską pasaulyje ji geidė sužinoti, kas bus toliau. Tada patėvis atsitraukė, lyg ketintų ją paleisti, bet Elžbieta skubiai apsivijo rankomis jo nugarą, vėl prisitraukdama prie savęs. Ne tiek matė, kiek pajuto Tomo Seimuro pasitenkinimo, kad ji tokia gosli, šypseną, kai jo lūpos vėl priartėjo ir liežuvis švelniai kaip katė brūkštelėjo per jos lūpų kamputį. Draskoma pasišlykštėjimo ir naujo jaudinančio pojūčio, ji iškišo liežuvį patirti siaubingai intymų ir atgrasų suaugusio vyro bučinį. Jo Elžbietai pasirodė per daug ir ji nusisuko, bet Tomas mokėjo šio šokio, kurį mergina taip lengvabūdiškai pradėjo ir kuris dabar pulsuoja jos venose, ritmą. Jis pastvėrė brokato sijono kraštą ir pakėlė jį, kad patyrusia ranka galėtų glamonėti

K a ra l i e n ė s j u o k d a r ė

jos šlaunis po apatiniais sijonais. Mergina instinktyviai suspaudė kojas, kai vyras apskaičiuodamas švelniai paglostė paslėptą jos kauburėlį atbula ranka. Jaudinantis prisilietimas Elžbietą ištirpdė. Tomas kone jautė ją lydantis po plaštaka, – ji būtų nugriuvusi, jeigu tvirtai nelaikytų per liemenį. Ir tą akimirką Tomas suprato, jog galėtų paimti karaliaus dukterį, princesę Elžbietą, prie medžio karalienės sode. Mergina tik atrodo nekalta. Iš tikrųjų ji ne skaistesnė už kekšę. Lengvų žingsnelių garsas privertė jį staigiai atsisukti, paleidžiant Elžbietos suknelę ir užstojant ją nuo pašalinių akių. Bet kas perskaitytų princesės veide geismą – mergina buvo sutirpusi iš aistros. Jis išsigando, kad tai karalienė, jo žmona, kurios meilę jis išduodavo kiekvieną dieną, gundydamas jos akivaizdoje augintinę, karalienę, kuriai buvo patikėta podukra princesė, karalienę Kateriną, kuri, sėdėdama prie Henriko VIII mirties patalo, svajojo apie jį. Bet ant tako priešais juos stovėjo ne karalienė. Ten buvo mergaitė – maža, kokių devynerių metų mergaitė didelėmis rimtomis akimis ir balta po smakru parišta ispaniška kepuraite. Rankoje nešėsi dvi knygų pardavėjo perrištas knygas ir žvelgė į jį dalykiškai susidomėjusi, lyg būtų viską mačiusi ir supratusi. – Na, širdele! – šūktelėjo jis apsimestinai linksmai. – Tu mane ir išgąsdinai! Pamaniau, gal kokia fėja, kad taip staiga išdygai. Vaikas suraukęs antakius išklausė skubiai ir per garsiai beriamus Seimuro žodžius, tada lėtai, su stipriu ispanišku akcentu atsakė: – Atleiskite, sere. Tėtis liepė man nunešti šias knygas serui Tomui Seimurui. Man pasakė, kad jūs sode. Ji ištiesė knygų ryšulį, ir Tomas Seimuras buvo priverstas žengti į priekį jų paimti. – A, tai tu – knygyno savininko duktė, – linksmai tarė jis. – Knygiaus iš Ispanijos? Ji linktelėjo patvirtinamai, nenuleisdama įdėmių juodų akių nuo jo veido.

p h i l i p pa g r e g o ry

– Ko taip spoksai, vaike? – paklausė jis, galvodamas apie Elžbietą, paskubomis tvarkančią už jo savo suknelę. – Aš žiūrėjau į jus, sere, bet mačiau šiurpų dalyką. – Ką? – griežtai paklausė jis išsigandęs, kad mergaitė atsakys mačiusi Anglijos princesę, priremtą prie medžio tarytum eilinę šliundrą pakeltu sijonu, kol jo pirštai tyrinėjo jos grožybes. – Mačiau už jūsų kartuves, – atsakė tas keistas vaikas ir apsisukęs nuėjo, tarsi atlikęs savo užduotį ir neturintis saulėtame sode daugiau ką veikti. Tomas Seimuras atsisuko į Elžbietą, kuri tebevirpėjo iš geismo, pirštais bandydama sutvarkyti išsitaršiusius plaukus. Ji iškart ištiesė rankas, trokšdama tęsinio. – Ar girdėjai? Elžbietos akys buvo šaltos it angliukai. – Ne, – lipšniai atsiliepė ji. – Ji ką nors pasakė? – Pasakė, kad matė už manęs kartuves! – Tomas Seimuras buvo sukrėstas labiau nei norėjo išsiduoti. Bandė viską nuleisti juokais, bet balsas drebėjo iš baimės. Paminėjus kartuves, Elžbieta staiga surimtėjo. – Kodėl? Kodėl ji taip pasakė? – Dievas žino, – atsiliepė patėvis. – Kvaila raganiūkštė. Tikriausiai sumaišė žodžius – ji užsienietė. Gal norėjo pasakyti „sostą“! Tikriausiai už manęs matė sostą! Tačiau jo pokštas nebuvo labai vykęs, nes Elžbietos vaizduotėje sostas ir kartuvės visuomet buvo artimi kaimynai. Princesė išbalo, net pagelto iš baimės. – Kas ji? – nervingai paklausė. – Kam dirba? Jis atsigręžė pažiūrėti į vaiką, bet alėja buvo tuščia. Tolimame jos gale išvydo lėtai artėjančią savo žmoną. Karalienė žengė išsirietusi, kad būtų lengviau nešti apsunkusį pilvą. – Nė žodžio, – burbtelėjo Tomas merginai prie šono. – Apie tai nė žodžio, brangioji. Juk nenori liūdinti savo pamotės. Jam nereikėjo to sakyti. Kilus menkiausiam įtarimui apie pavojų, Elžbieta susikaupdavo, pasitaisydavo suknelę ir

K a ra l i e n ė s j u o k d a r ė

prisimindavo savo vaidmenį – išlikti bet kokia kaina. Tomas galėjo pasikliauti princesės dviveidiškumu. Nors Elžbietai vos keturiolika, apgaudinėti ji mokėsi nuo pat motinos mirties, taigi jau dvylika ilgų metų tobulino šį amatą. Be to, ji buvo melagio duktė. „Dviejų melagių“, – su pagieža toptelėjo jam. Galbūt ji ir aistringa, bet visuomet jautresnė pavojui ar ambicijoms nei geismui. Paėmęs vėsią jos rankutę, nusivedė alėja pas savo žmoną Kateriną. Prisivertė jai maloniai nusišypsoti. – Pagaliau ją sugavau! – šūktelėjo Tomas Seimuras karalienei. Jis dairėsi, bet vaiko niekur nematė. – Kokios buvo lenktynės! Aš buvau tas vaikas. Ir tuomet pirmą kartą pamačiau princesę Elžbietą: sukaitusią iš aistros, geidulingai alsuojančią, besitrinančią it katė į kitos moters vyrą. Bet tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai mačiau Tomą Seimurą. Po metų jis kabojo kartuvėse apkaltintas išdavyste, o Elžbieta tris kartus paneigė, jog jis buvo kas nors daugiau nei eilinis pažįstamas.

p h i l i p pa g r e g o ry

1552–1553 m. žiema – Aš tai prisimenu! – sušukau susijaudinusi savo tėvui, atsitiesusi nuo prieš srovę plaukiančios Temzės baržos turėk lo. – Tėti! Aš prisimenu! Prisimenu tuos sodus iki pat vandens, didžiulius namus ir tą dieną, kai pasiuntei mane su knygomis pas lordą, anglų lordą, kurį užtikau sode su princese. Jis nusišypsojo man, nors veidas atrodė išvargęs po kelionės. – Tikrai, vaikeli? – tyliai paklausė. – Laiminga mums buvo ta vasara. Ji sakė... – tėvas užsikirto. Jis niekuomet neminėjo mano motinos vardo, netgi mums būnant vieniems. Iš pradžių iš atsargumo, kad apsisaugotume nuo tų, kurie nužudė ją ir būtų nužudę mus, tačiau dabar mes slapstėmės nuo sielvarto tiek pat, kiek nuo inkvizicijos. O sielvartas – užkietėjęs persekiotojas. – Ar mes gyvensime čia? – paklausiau su viltimi žvelgdama į nuostabius paupio rūmus ir trumpai kirptas pieveles. Po ilgų kelionių metų aš nekantravau įsikurti naujuose namuose. – Tik ne šiuose didinguose rūmuose, – švelniai atsakė jis. – Pradėsim nuo mažo, Hana, nuo mažos krautuvėlės. Kursime savo gyvenimą iš pradžių. O kai įsitaisysime, galėsi išsinerti iš berniokiškų drabužių, apsitaisyti kaip mergina ir ištekėti už jaunojo Danielio Karpenterio. – Ir mums nebereikės niekur bėgti? – vos girdimai paklausiau. Tėvas neskubėjo atsakyti. Inkvizicija persekioja mus taip seniai, kad sunku patikėti, jog pasiekėme saugų uostą. Mes sprukome tą patį vakarą, kai Bažnyčios teismas paskelbė motiną žyde, netikra krikščione, marano, ir jau buvome toli nukeliavę, kai ji, atiduota civiliniam teismui, buvo sudeginta ant laužo.

K a ra l i e n ė s j u o k d a r ė

Pabėgome nuo jos kaip judai iskarijotai, gelbėdami savo kailį, nors vėliau mano tėvas ne sykį kartos su ašaromis akyse, kad mums nebūtų pavykę mamos išgelbėti. Jeigu būtume likę Aragone, ateitų ir mūsų eilė, todėl būtume mirę visi trys, o dabar du išsigelbėjome. Kai atrėžiau, jog geriau jau mirti negu gyventi be mamos, tėvas liūdnai ir neskubėdamas tarė, kad aš ilgainiui suprasiu, jog gyvybė yra pats brangiausias dalykas. Vieną dieną aš suprasiu, kad mama mielai būtų atidavusi savo gyvybę, kad tik išgelbėtų mane. Iš pradžių kirtome Portugalijos sieną, kur plėšikai išpurtė tėvo piniginę ir paliko tik rankraščius bei knygas, nes nesuprato, kam jos gali būti naudingos. Vėliau plaukėme valtimi į Bordo siaučiant audrai, be jokios priedangos ant denio, merkiami lietaus, taškomi purslų, kai tikrai maniau, jog mirsime sustirę arba nuskęsime. Spaudėme brangiausias knygas prie pilvų lyg kūdikius, kad tik joms būtų šilta ir sausa. Tada per visą šalį keliavome į Paryžių, apsimetinėdami tais, kuo nebuvome: pirkliu ir jaunuoju jo mokiniu, į Šartrą traukiančiais piligrimais, klajojančiais prekijais, smulkiu lordu su pažu, keliaujančiais savo malonumui, mokytoju, lydinčiu savo mokinį į didįjį Paryžiaus universitetą. Bet kuo, kad tik nereikėtų pripažinti, jog esame naujieji krikščionys, naktimis košmarus sapnuojantys įtartini žmogeliai, kurių drabužiai pradvisę autodafė dūmais. Paryžiuje mes susitikome su motinos pusbroliais, o jie pasiuntė pas savo gimines į Amsterdamą, iš kur buvome nukreipti į Londoną. Mums teks dangstyti savo tautybę po Anglijos dangumi, mes tapsime londoniečiais. Būsime krikščionys protestantai. Įprasime prie to. Ir aš turėsiu įprasti. Giminės – žmonės, kurių tautybė neviešinama, kurių tikėjimas slaptas, žmonės, kurie pasmerkti klajoti, kuriuos guja iš visų krikščioniškų kraštų, – slapčia klestėjo Londone, Paryžiuje, Amsterdame. Mes visi gyvenome kaip krikščionys ir laikėmės Bažnyčios įstatymų, šventėme bažnytines šventes, pasninkavome ir atlikinėjome ritualus. Daugelis iš mūsų, kaip mano mama,

p h i l i p pa g r e g o ry

nuoširdžiai tikėjo abiem religijomis: slapčia laikėsi šabo, slapčia degino žvakes, skubėdavo paruošti maistą ir baigti visus ūkio darbus, kad šventą dieną galėtume švęsti, kalbėti primirštų žydų maldų nuotrupas, o jau kitą dieną, sekmadienį, tyra sąžine eiti į mišias. Mama mokė mane Biblijos ir Toros, kiek pati jos prisiminė, kaip vieno šventraščio. Įspėjo mane, kad mūsų šeimos ryšiai ir tikėjimas yra paslaptis, labai baisi paslaptis. Mes privalą būti taktiški ir pasikliauti Dievu, bažnyčiomis, kurias taip dosniai remiame, savo bičiuliais: vienuolėmis, kunigais ir mokytojais, kuriuos gerai pažinojome. Inkvizicija užklupo mus kaip nekaltus viščiukus, kuriems galvų nekerta – jas nusuka. Dalis, kaip mes, pabėgo ir atsirado kituose didžiuosiuose krikščionių miestuose, dairydamiesi giminių, prieglobsčio, tolimų pusbrolių ir ištikimų draugų pagalbos. Šeima padėjo mums atkakti į Londoną su rekomendaciniais laiškais d’Izraelio šeimai, čia pasivadinusiai Karpenteriais, suorganizavo mano sužieduotuves su Karpenterių sūnumi, finansavo spausdinimo preso pirkimą ir rado mums kambarėlius virš krautuvėlės Flyto gatvėje. Pirmais mėnesiais mokiausi nepasiklysti naujame mieste, o mano tėvas ėmėsi spaustuvės verslo, pasiryžęs išgyventi ir aprūpinti mane. Iš karto jo spaudiniai imti graibstyte graibstyti, ypač evangelijų, atgabentų už diržo ir išverstų į anglų kalbą, kopijos. Jis pirko knygas ir rankraščius, kadaise priklausiusius Henriko, karaliaus Edvardo tėvo, sunaikintoms vienuolynų bibliotekoms. Senasis karalius ištaškė pavėjui šimtmečių išmintį, ir kiekvienoje krautuvėlėje galėjai rasti krūvą popierių, parduodamų bušeliais. Tai buvo bibliografo rojus. Tėvas kasdien grįždavo su kokiu nors retu ir brangiu leidiniu, o kai jį sutvarkydavo ir įtraukdavo į rodyklę, kiekvienas trokšdavo įsigyti. Londone dėl Šventojo Žodžio visi pamišę. Naktį, net ir labai pavargęs, jis užtaisydavo presą ir prispausdindavo tikintiesiems nedidelių evangelijų ar paprastų aiškių pasakojimų knygelių anglų kalba. Ši šalis buvo

K a ra l i e n ė s j u o k d a r ė

pasiryžusi skaityti pati ir gyventi be kunigų, bent jau tai mane džiugino. Pardavinėjome knygeles pigiai, šiek tiek brangiau už savikainą, kad skleistume Dievo Žodį. Norėjome, kad visi žinotų, jog tikime tuo, nes esame tikri protestantai. Geresniais protestantais nebūtume buvę netgi tuomet, jeigu nuo to priklausytų mūsų gyvybė. Žinoma, mūsų gyvybė nuo to ir priklausė. Aš atlikdavau smulkius pavedimus, skaitydavau korektūras, padėdavau versti, paleisdavau presą, kaip šikšnius smailia adata siuvau aplankus, skaičiau atvirkščią tekstą ant preso tekėlo. Kai darbų spaustuvėje būdavo mažiau, sukiodavausi gatvėje ir viliodavau praeivius. Tebevilkėjau berniokišką apdarą, su kuriuo pabėgau, ir visi mane laikė nuobodžiaujančiu vaikėzu, basnirčia įsispyrusiu į senus batus, potrumpėmis kelnėmis ant plikų kojų, pakreipta ant galvos kepure. Rymojau atsišliejusi į krautuvėlės sieną kaip nuo pat aušros varganą Anglijos saulės šilumą geriantis ir tuščiai smaksantis į gatvę valkatėlė. Man iš dešinės riogsojo dar vienas knygynėlis, mažesnis už mūsų ir pigesnis. Kairėje buvo įsikūręs brošiūrų, poemų ir traktatų spaustuvininkas, aprūpinantis keliaujančius prekeivius ir baladžių pardavėjus, tolėliau dirbo miniatiūrų piešėjas ir išradingas žaislų gamintojas, dar to liau – portretų ir paveikslų dailininkas. Šioje gatvelėje mes visi dirbome su rašalu ir popieriumi, ir tėvas sakydavo, jog turėtume būti dėkingi gyvenimui, kad rankos nuo darbo nesudiržusios. Turėjau būti dėkinga, bet tokia nesijaučiau. Gatvelė buvo siaurutė, prastesnė net už laikinus mūsų namelius Paryžiuje. Namai lipo vienas prie kito, stovėjo pasvirę į upę tarsi įkaušę batsiuviai, stoglangiai žvelgė į grindinį ir užstojo dangų, palikdami blausiai saulei ne didesnį už rankovės įkirptę plyšį. Gatvelė trenkė tvartu. Kasryt moterys išversdavo naktipuodžių ir skalbimo dubenų turinį pro gatvėn išeinančius langus, kliūsteldavo šlapimo kibirus į upelį vidury gatvės, kuris lėtai nusruvenęs vangiai įsiliedavo į purviną Temzės griovį.

p h i l i p pa g r e g o ry

Troškau gyventi kur nors kitur, pavyzdžiui, princesės Elžbietos sode, kur augo kuplūs medžiai, iki pat vandens leidosi gėlynai. Norėjau geresnio likimo – ne apiplyšusio knygų pardavėjo pameistrio, užsimaskavusios mergaitės, moters, kurios laukia vestuvės su nepažįstamuoju, gyvenimo. Stovėdama ten, šildydamasi it tingi Ispanijos katė, išgirdau metalo žvangesį grindinio akmenimis ir iškart pastačiau akis. Priešais mane, mesdamas ilgą šešėlį, stovėjo jaunas vyras. Prabangiai apsirengęs, su aukšta skrybėle, ant pečių užmestu apsiaustu ir plonu sidabro kardu prie šono. Tokio kvapą gniaužiančio grožio vyro aš nebuvau mačiusi. Nustėrusi negalėjau atplėšti nuo jo akių, tarsi nuo žemėn nužengusio angelo. Bet už jo stovėjo antras vyras. Jis buvo vyresnis, maždaug trisdešimties, pablyškusia mokslininko oda, giliomis juodomis akimis. Tokių vyrų man jau teko matyti. Tokie lankėsi mano tėvo knygyne Aragone, užsukdavo pas mus Paryžiuje ir taps vienu iš klientų čia, Londone. Jis mokytojas – išdavė palinkęs kaklas ir sukumpusi nugara. Jis rašytojas: pastebėjau nenuplaunamą rašalo dėmę ant dešinės rankos didžiojo piršto. Gal net daugiau – mąstytojas, žmogus, pasišovęs atskleisti paslaptis. Pavojingas žmogus, nebijantis nei erezijų, nei klausimų, visuomet trokštantis sužinoti daugiau, ieškantis tiesos po tiesa. Pažinojau į jį panašų jėzuitų kunigą. Jis užsukdavo į tėvo krautuvėlę Ispanijoje, meldė gauti jam rankraščius, senus rank raščius, senesnius už pačią Bibliją, dar senesnius už Dievo Žodį. Pažinojau ir panašų į jį žydų mokytoją, kuris taip pat prašė tėvo paieškoti uždraustų knygų, Toros, Įstatymo liekanų. Jėzuitas ir mokytojas dažnai užsukdavo knygų. Bet vieną dieną jie nebepasirodė. Šiame pasaulyje idėjos yra pavojingesnės už apnuogintą kalaviją, pusė jų uždrausta, kita pusė verčia abejoti pačia žeme, visatos centru. Mane taip sudomino šiedu nepažįstamieji, dieviškas jaunuolis ir kunigą primenantis pusamžis, kad neįsižiūrėjau į trečiąjį.

K a ra l i e n ė s j u o k d a r ė

Šis buvo apsirengęs baltai nuo galvos iki kojų, tviskėjo it nublizgintas sidabras, tad neįstengiau gerai įsižiūrėti – taip ryškiai atsispindėjo saulė jo apsiauste. Mirksėdama žvelgiau į jo veidą, bet mačiau tik sidabro spindesį. Tada atsipeikėjau supratusi, kad vyrai, kad ir kas jie būtų, žiūri į gretimo knygyno duris. Vos dirstelėjusi į savo knygyną supratau, jog tėvas galiniame kambarėlyje maišo šviežius dažus ir nepastebės, kad pražiopsojau klientus. Mintyse iškeikusi save už kvailumą, iššokau jiems priešais ir su akcentu, bet aiškiai pasisveikinau: „Laba diena, ponai. Kuo galėčiau padėti? Mes turime puikiausią malonių ir pamokančių knygų kolekciją visame Londone, įdomiausių rank raščių nedidele kaina ir paveikslų, nukaltų su dideliu išmanymu ir meistriškumu, kuris...“ – Ieškau spaustuvininko Oliverio Gryno knygynėlio, – atsakė jaunas vyras. Vos tik juodos jo akys susitiko su manosiomis, suakmenėjau, lyg visi Londono laikrodžiai staiga būtų sustoję vietoje. Troškau amžiams sulaikyti jį žiemos saulėkaitoje štai tokį, vilkintį raudona liemene su skeltukais. Troškau, kad jis pažvelgtų į mane ir pamatytų mane tokią, kokia esu iš tiesų – ne elgetą paišinu veidu, o mergaitę, beveik jauną moterį. Bet jo žvilgsnis abejingai nuslydo manimi į mūsų krautuvėlę, ir aš atsitokėjusi atvėriau duris jiems trims įleisti. – Čia mokytojo ir spaustuvininko Oliverio Gryno krautuvė. Prašau vidun, milordai, – pakviečiau juos ir šūktelėjau į tamsų kambarėlį: – Tėve! Pas jus atvyko trys kilmingi ponai! Išgirdau žvangtelint. Tėvas atstūmė aukštą spaustuvininko kėdę ir išėjo šluostydamasis į prijuostę rankas, nešdamasis su savimi rašalo ir karšto presuoto popieriaus kvapą. – Sveiki atvykę, – tarė jis, – sveiki atvykę abudu. Jis kaip paprastai vilkėjo juodą eilutę, ant kyšančių baltinių rankogalių juodavo rašalo dėmės. Pažvelgiau į jį atvykėlių akimis ir pamačiau penktą dešimtį einantį vyriškį siaubo išbalintais plaukais, giliomis raukšlėmis išvagotu veidu, mokslo kupros suriesta nugara.

p h i l i p pa g r e g o ry