Imperatorės haremas

Francas Baueris

Romanas

CARAS PETRAS

Antras mėnuo, kai didysis kunigaikštis Vasilijus Golicynas su kariuomenės likučiais veržiasi iš pietinės Rusijos žemių Maskvos link. Nedaug liko tos kariuomenės, kuri praėjusį rudenį, blizgėdama vėliavų šilkais, žėrėdama šarvais ir šalmais, atsidūrė prie Azovo jūros.

– Šį kartą totoriai bus sumušti! – šaukė rusų karžygiai, pamiršdami, kad kiekvieną karą prieš to­ torių ordas jie pradėdavo išdidžiomis pagyromis, tačiau jas greitai užgesindavo rusų ir totorių krau­ jas. Ir taip kasmet – laukinis, nesibaigiantis karas, neatnešantis jokių rezultatų nei rusams, nei toto­ riams. O kur dar turkų imperija, kuriai taip neseniai –7–

i m p e r at o r ė s h a r e m a s

rusai mokėjo duok­lę, pripažindami vasališkumą!

Tik vienas caras Ivanas Rūstusis1 nemokėjo jokių duoklių nei turkams, nei mongolams, nei lenkams, nei kitiems kariautojams, nuolat godžiai žiūrin­ tiems į Maskvos Kremliaus bokštus. Čia net garsu­ sis lietuvių kunigaikštis Algirdas2 paliko savo karo ženklą – kardo kirtį tvirtovės vartuose, įspėdamas Maskvą, kad užmirštų visus kelius, vedančius per šimtamečius miškus į Lietuvą ir Žemaitiją, nes už kiekvieną užpuolimą šie atkaklūs vakarų kaimynai atsilygins tuo pačiu.

Saulė jau artėjo prie laidos, slėpdamasi už neap­ rėpiamų girių, kai prieš negausią rusų kariuomenę sužvilgo Setūnės upės vanduo. O ten toliau ir Mask­ vos upė, apraizgiusi gretimus kaimus, net iki Okos pakrančių. Ten pat ir Vasilijaus Golicyno dvarai, kuriuos Golicynų giminė valdo jau daug metų. Čia išsidėstę platūs kunigaikščių Dolgorukių, Repni­ nų, Romanovų; grafų Orlovų, Apraksinų ir kitų turtingų didikų dvarai. Šias Maskvos prieigas mėgo visi rusai, čia kūrėsi su vaikais, šeimomis, tarnais ir –8–

I . C ARAS PETRAS

vergais. Čia gyveno ne tik rusai, bet ir daug svetim­ šalių, suprantančių, kad šios gyvenvietės garantuo­ ja jiems darbą, uždarbį, saugumą ir pagarbą. Apie Maskvą savo gyvenvietes statėsi vokiečiai, olandai, anglai ir kiti jūrų pakraščių gyventojai. Čia jie jau­ tėsi daug geriau negu savo tėvynėje, kur greitai ga­ lėjai netekti galvos už tai, kad tiki ne tą Dievą.

Kunigaikštis Golicynas pristabdė žirgą ir pasi­ žiūrėjo į šalia jojantį grafą. Mirus grafui Naryški­ nui, jo giminaičiai užėmė svarbią vietą galingoje Rusijos bajorų grupėje, bet tai kunigaikštį Golicy­ ną menkai jaudino. Jis buvo lyg koks Dievo išrink­ tasis, verčiantis kiekvieną su juo skaitytis.

Tai buvo gražus ir protingas vyras, sugebantis kiek­vienai moteriai susukti galvą, gerai valdan­ tis ginklą, o lotyniškai ir vokiškai kalbėjo geriau negu atvykę katalikų dvasininkai arba vokiečių bei olandų pirkliai ir amatininkai. O svarbiausia, kad kunigaikštis Golicynas (neduok Dieve, kad kas nors išgirstų šiuos žodžius) yra dabartinės valstybės regentės Sofijos3 meilužis, kurio Sonka –9–

i m p e r at o r ė s h a r e m a s

klauso kaip užburta. Juk mirdamas caras Alekse­ jus Michailovičius4 paliko abu sūnus, Petrą ir Iva­ ną, dar per jaunus valdyti valstybę. Be to, Ivanas netinka valstybei valdyti – visi supranta (juk jis visiškas silpnaprotis), bet ką daryti su Petru5, jau­ nu galiūnu, tinkančiu medžioti meškas ir jaunas moteris, bet niekuo nepasireiškiančiu valstybės valdyme? Niekas nepasakytų, kad jam tik penkio­ lika metų, duotų visus dvidešimt, nes iš jo ūgio ir atletiškos figūros taip atrodo. Dar nė vienas Mask­ vos bajoras nepajėgė jo partrenkti ant žemės. Ma­ loniausias jo užsiėmimas – surinkus vaikėzų būrį, užpulti pirklių vilkstines, vykstančias į Maskvą, arba kareivių būrelį, net nepagalvojantį, kad čia iš krūmų staiga gali išlįsti vikrus priešas, su kuriuo nesusidorosi.

– Visų valstybių carai turi nuolat kariauti, pul­ ti priešus ir juos nugalėti, – aiškino caraitis Petras kunigaikščiui Golicynui, kurį jis mėgo ir dažnai su juo kalbėdavosi. Iš niūrių jaunojo caraičio akių blyksėdavo žaibai, kai jis paimdavo į rankas sunkų – 10 –

I . C ARAS PETRAS

kryžiuočių kalaviją, kokius turėjo vokiečių ar fran­ kų riteriai.

Jo surinktas vaikėzų būrys švaistydavosi apie Mask­vą, visiems drumsdamas ramybę, ypač dabar, kai pagrindinė rusų kariuomenė bastėsi po totorių ir turkų žemes ir dažnai grįždavo po karo žygių ir be grobio, ir be garbės, ir net be kariuomenės. O ją surinkti ne taip lengva, nes bojarinai ir didikai žiūri į caro vaikus kaip į visiškus kvailučius, kurie tik sunkina valstybės valdymą.

Ak, viskas čia aišku ir nieko neprigalvosi. Gali nueiti lengviausiu keliu ir caru išrinkti caro Alek­ sejaus Michailovičiaus dukrą Sofiją, kurią bajorai vadina Sonka, parodydami, kad ji taip ir liks tik­ tai Sonka, neįžengsianti į Kremliaus sostą kaip rusų žemių carienė. Na, po velnių, ten geriausiai tiktų kunigaikštis Golicynas, jeigu jis susituoktų su Sonka. Bet ir šitas rimtai nenori užimti caro sosto, pasitenkindamas tik jos meilužio vaidme­ niu. Juk į ką panaši Sonka, jeigu į ją pasižiūrė­ si grynai vyriškomis akimis: susmukusi, pilvas – 11 –

i m p e r at o r ė s h a r e m a s

atsikišęs, veidas aptukęs, akys mažutės, giliai įsodintos veidan. Tai žmogus, kurio veide retai pasirodo šypsena, o pyktis ir grasinimas – nuo­ latos. O labiausiai ji nekenčia savo brolio Petro, kaip būsimo rusų caro. Gerai, kad jis užsiima tik kvailystėmis, o rimtais reikalais nesidomi. Soniai tai labai tinka.

Iš tiesų, nuo Ivano Rūsčiojo laikų nesiseka su valdovais. Bet taip neturėtų būti, nes Rusijos impe­ rija driekiasi tūkstančius kilometrų į visas keturias pasaulio šalis. O tvarkos taip ir neįsivedame: šau­ liai6 šoka prieš bajorus, bajorai – prieš didikus, o bajorai nori būti carai, tik nežino, ką reikėtų daryti jais tapus. Geriau tegul caru būna kunigaikštis Go­ licynas, o ne mirusio caro giminaičiai: Naryškinai, Romanovai, Orlovai ir kiti – išdidūs ir pasipūtę. Jie sutiktų susituokti kad ir su trimis tokiomis Sonko­ mis, bet kas juos išrinks į tokią vietą?

Pamatęs kunigaikščio Golicyno mostą, grafas Naryškinas prijojo arčiau ir sustabdė žirgą. Už jų rikiavosi negausi kariuomenė, ypač suvargusi ir iš­ – 12 –

I . C ARAS PETRAS

retėjusi. Ir be žodžių buvo aišku, kad Azovo žygis, kai rusų kariuomenė tikėjosi lengvos pergalės ir didelio imperijos išplėtimo, nepavyko (jau kelintą kartą) ir reikės vėl iš naujo leistis į žygius, iš kurių tūkstančiai baudžiauninkų neparneša savo kaulų namo. Ypač blogai atrodė žirgai – sulysę, žaizdoti, o juk kiekvienas bajoras išjojo į kovą geriausiu žir­ gu, bet parjojo tik tokiu, koks liko.

– Sustosim poilsio ar dar josim toliau? – paklau­ sė kunigaikštis Golicynas. – Netrukus bus Kunce­ vas ir Očiakovas, caraitės Sofijos dvarai. Manau, pas ją nepritrūks nei maisto kariams, nei pašaro žirgams.

– Žiūrint, kaip kam! – sumurmėjo Naryškinas ir pradėjo kramtyti ūsą. – Ar jūs tikras, kunigaikšti, kad atjojome prie caraitės Sofijos dvarų? Aš nela­ bai drįsčiau tvirtinti, kad čia jau Maskvos slaba­ dos7, nes sunkiai įsidėmiu vietoves. O jau be vedlio aš tikrai nedrįsčiau joti per pamaskvio girias. Ypač vasarą, kai nuolatiniai miškų gaisrai dūmais užklo­ ja visą mūsų valstybę. Štai taip nuo pavasario iki – 13 –

i m p e r at o r ė s h a r e m a s

vėlyvo rudens. Neįmanoma atspėti, ar čia šiaurės gyventojų kaimai, ar Smolensko didgirės, ar neper­ einamos Lietuvos miškų tankynės. Aš net stebiuo­ si jūsų sugebėjimu taip gerai orientuotis klaidžioje pamaskvėje.

– Na, na, – šyptelėjo kunigaikštis Golicynas, – šoksime iš balnų ir kelias valandas atsipūsime. Aš užuodžiu dūmus ir galiu prisiekti, kad čia, ant Mask­vos, jų užplūsta tik dalis, nes dvarininkai ne­ leidžia degti ištekinėms pušims ar ąžuolams.

– Prie tų dvarininkų, ginančių savo miškus nuo gaisrų, priklauso ir Jūsų Kilnybė, ar ne?

– Apsirikote, – atšovė kunigaikštis Golicy­ nas. – Mano pagrindiniai dvarai Suomijoje, Kur­ liandijoje ir prie Archangelsko, ten turiu puikių pušų, reikalingų laivų statybai, bet kas ten, Šiau­ rėje, statys laivus? Aš iš ten vežu į Olandiją lentas, vašką, medų, pelenus, dervas, o jau kailių net ne­ suskaičiuoju, kiek išplukdau. Vėlgi – raudonosios žuvys!

Ir kunigaikštis sučepsėjo lūpomis.

– 14 –

I . C ARAS PETRAS

– Jūs apie tai kalbate lyg apie menką dalyką, ne­ vertą nė nusišėrusio rublio. Bet jūs klystate, nes aš jaučiu, kad prekyba miško prekėmis jau plinta iš visų miškų ir pelkių į Europą, žadėdama ir mums kitokį gyvenimą.

Jis davė ranka ženklą ir gūdūs ragų balsai nu­ skambėjo miške. Iš balnų šoko raiteliai – pirmiau­ sia bajorai, kaip atokių dalinių vadai, o vėliau kareiviai, šauliai, vežikai. Tamsėjantis miškas pri­ sipildė garsių kalbų, žirgų žvengimo, statomų pa­ lapinių bildesio. Vieni nuiminėjo nešulius, balnus ir ginklus, kiti vedė žirgus prie Setūnės, kad šie at­ sigertų. Dar nespėjus nė gerai apsidairyti, viena iš pirmųjų išdygo kunigaikščio Golicyno palapinė, o prie jos jau sužaižaravo laužas, pakvipo verdama arbata. Atėjo poilsio valanda, kurios kiekvienas kareivis laukia nesulaukdamas, tikėdamasis bent kelias valandas pailsėti prie laužo, padėti ant bal­ no galvą ir pasijusti, kad vėl esi žmogus, kad tau priklauso tokia pat ramybė, kaip ir bajorams, di­ dikams bei kitiems, nešiojantiems ginklą.

– 15 –

i m p e r at o r ė s h a r e m a s

Ir tuo metu, kai, rodos, pati vakaro ramybė tin­ giai vaikščiojo po stovyklą, sustaugė švilpynės ir ragai, sudundėjo pavojaus būgnai ir kažkoks būrys raitų valkatų puolė taikiai nusiteikusius ir nepa­ prastai trokštančius poilsio karius, kurių daugelis buvo sužeisti, vos nekrintantys iš nuovargio. Jie su­ sigūžė, nesuvokdami, kas darosi. Juk negalėjo kie­ no nors nežinoma kariuomenė atjoti iki Maskvos ir netikėtai pulti pavargusį būrį, grįžtantį nuo Azo­ vo jūros krantų ir Krymo kalnų. Jie tikėjosi pailsėti, o čia – staiga!

Kunigaikštį Golicyną kariai dažnai pavadinda­ vo „gražuoliu“, įvertindami jo šaunią išvaizdą. Bet visi žinojo, kad kunigaikštis niekuomet nesislepia už savo karių, o visada eina priekyje ir jo kardas pir­ mutinis krinta ant užpuoliko galvos.

Kelios akimirkos, ir seni kariai jau puolė plėši­ kus, kurie net nemanė ilgai kovoti. Juos vedė aukš­ tas, stambus bernas, užsidėjęs kailinę kepurę, mo­ juodamas sunkiu kalaviju, šaukdamas: „Mušk!“, – 16 –

I . C ARAS PETRAS

,,Užmušk!“. Jis greitai nusivedė plėšikus tolyn, pali­ kęs ant kelio gulinčius kelis lavonus.

– Kas čia, po velnių, atsitiko! Juk tai kažkokio bojarino baudžiauninkai, paversti kareiviais. Jis, matyt, žinojo, kad grįšime šituo keliu, pro caraitės Sofijos dvarus. Tikėjosi iš mūsų atimti tai, ką su to­ kiu vargu atėmėme iš turkų.

– Prakeikimas! – šaukė grafas Baskovas, rišda­ masis sužeistą ranką. – Net namo sugrįžus nėra ramybės!

Jis pagriebė už plaukų gulintį pakelėje nukautą banditą ir atsuko jo veidą į pusračiu sustojusius ka­ reivius.

– Matote, kaip jis gražiai apsirengęs ir koks brangus jo kalavijas. Tai kažkoks ponėkas ar pono sūnus. Aš tik porą kartų į juos dirstelėjau ir supra­ tau, kad tai kažkokio Maskvos bojarino žmonės, o gal jo sūnūs.

Niekas nesiginčijo su grafu Baskovu, nes vis­ kas buvo aišku. Nors temo greitai, bet tuoj su­ liepsnojo didžiuliai laužai ir kiekvienas galėjo įsi­ – 17 –

i m p e r at o r ė s h a r e m a s

tikinti, kad jų užpuolikai – vaikėzai, vadovaujami aukšto, stambaus jaunuolio, kuriam ne daugiau kaip penkiolika metų. Jis taip švaistėsi sunkiu vo­ kišku kalaviju, kad buvo galima tik pavydėti jėgos ir mik­lumo. Šalia vado, nė žingsnio nesitraukda­ mas, ant puikaus ristūno džigitavo kitas jaunas vyras, ne ką mažesnės jėgos nei vadas.

Užpuolimas švystelėjo kaip žaibas, nespėjęs pa­ daryti didelių nuostolių. Jie, matyt, gerai pažinojo kelius ir miško tankumynus, kad išsisuktų nuo ka­ reivių kardų kaip žuvys nuo šlapio tinklo.

Kai sakingų pušų laužai skaisčiai nušvietė miško proskyną, kovos lauke gulėjo tik keli lavonai, savo gyvybėmis užmokėję už kvailą, betikslę drąsą.

– Šunsnukiai! – keikėsi Naryškinas. – Kas jiems šovė į galvą, šitiems snargliams. Kalbama, kad prie Maskvos daug plėšikų, bet čia ne plėšikai, o dyka­ duoniai bajorų sūneliai. Galiu duoti galvą nukirsti, kad čia didikų vaikai, o vadą aš tikrai pažinau.

Jis atsisuko į kunigaikštį Golicyną ir kreipėsi į jį: – 18 –

I . C ARAS PETRAS

– O ką jūs galvojate apie šitą užpuolimą?

Bet Golicynas, spoksodamas į užmuštuosius, šnabždėjo: – Vaikėzai! Vaikėzai!

Jis nuėjo prie palapinės ir, pasidėjęs balną, pa­ dėjo ant jo galvą. Matyt, kažkas labai paveikė ku­ nigaikštį, kad jis gulėdamas vartėsi, lyg kepinamas ant laužo.

Kunigaikščio Golicyno pirmieji kariuomenės būriai pasiekė Maskvos Kremlių už poros dienų, kai juos užpuolė nežinomi kariai. Kai tik jie su­ stojo prie pakelėje išsidėsčiusių grafo Šeremetje­ vo dvarų, per visą Maskvą nusiraitė gandas, kad grįžo kovotojai, kovoję prieš totorių ordas. Grį­ žo, bet smarkiai išretinti, kaip ir kiekvienais me­ tais, išėję su geriausiais norais, triukšmingomis pagyromis, o grįžtantys apkartusiomis širdimis, keikdami likimą ir vadus. Juk iš tiesų pikta, kad – 19 –