Francas Baueris
Romanas
CARAS PETRAS
Antras mėnuo, kai didysis kunigaikštis Vasilijus Golicynas su kariuomenės likučiais veržiasi iš pietinės Rusijos žemių Maskvos link. Nedaug liko tos kariuomenės, kuri praėjusį rudenį, blizgėdama vėliavų šilkais, žėrėdama šarvais ir šalmais, atsidūrė prie Azovo jūros. – Šį kartą totoriai bus sumušti! – šaukė rusų karžygiai, pamiršdami, kad kiekvieną karą prieš to torių ordas jie pradėdavo išdidžiomis pagyromis, tačiau jas greitai užgesindavo rusų ir totorių krau jas. Ir taip kasmet – laukinis, nesibaigiantis karas, neatnešantis jokių rezultatų nei rusams, nei toto riams. O kur dar turkų imperija, kuriai taip neseniai –7–
i m p e r at o r ė s h a r e m a s
rusai mokėjo duoklę, pripažindami vasališkumą! Tik vienas caras Ivanas Rūstusis1 nemokėjo jokių duoklių nei turkams, nei mongolams, nei lenkams, nei kitiems kariautojams, nuolat godžiai žiūrin tiems į Maskvos Kremliaus bokštus. Čia net garsu sis lietuvių kunigaikštis Algirdas2 paliko savo karo ženklą – kardo kirtį tvirtovės vartuose, įspėdamas Maskvą, kad užmirštų visus kelius, vedančius per šimtamečius miškus į Lietuvą ir Žemaitiją, nes už kiekvieną užpuolimą šie atkaklūs vakarų kaimynai atsilygins tuo pačiu. Saulė jau artėjo prie laidos, slėpdamasi už neap rėpiamų girių, kai prieš negausią rusų kariuomenę sužvilgo Setūnės upės vanduo. O ten toliau ir Mask vos upė, apraizgiusi gretimus kaimus, net iki Okos pakrančių. Ten pat ir Vasilijaus Golicyno dvarai, kuriuos Golicynų giminė valdo jau daug metų. Čia išsidėstę platūs kunigaikščių Dolgorukių, Repni nų, Romanovų; grafų Orlovų, Apraksinų ir kitų turtingų didikų dvarai. Šias Maskvos prieigas mėgo visi rusai, čia kūrėsi su vaikais, šeimomis, tarnais ir –8–
I . C ARAS PETRAS
vergais. Čia gyveno ne tik rusai, bet ir daug svetim šalių, suprantančių, kad šios gyvenvietės garantuo ja jiems darbą, uždarbį, saugumą ir pagarbą. Apie Maskvą savo gyvenvietes statėsi vokiečiai, olandai, anglai ir kiti jūrų pakraščių gyventojai. Čia jie jau tėsi daug geriau negu savo tėvynėje, kur greitai ga lėjai netekti galvos už tai, kad tiki ne tą Dievą. Kunigaikštis Golicynas pristabdė žirgą ir pasi žiūrėjo į šalia jojantį grafą. Mirus grafui Naryški nui, jo giminaičiai užėmė svarbią vietą galingoje Rusijos bajorų grupėje, bet tai kunigaikštį Golicy ną menkai jaudino. Jis buvo lyg koks Dievo išrink tasis, verčiantis kiekvieną su juo skaitytis. Tai buvo gražus ir protingas vyras, sugebantis kiekvienai moteriai susukti galvą, gerai valdan tis ginklą, o lotyniškai ir vokiškai kalbėjo geriau negu atvykę katalikų dvasininkai arba vokiečių bei olandų pirkliai ir amatininkai. O svarbiausia, kad kunigaikštis Golicynas (neduok Dieve, kad kas nors išgirstų šiuos žodžius) yra dabartinės valstybės regentės Sofijos3 meilužis, kurio Sonka –9–
i m p e r at o r ė s h a r e m a s
klauso kaip užburta. Juk mirdamas caras Alekse jus Michailovičius4 paliko abu sūnus, Petrą ir Iva ną, dar per jaunus valdyti valstybę. Be to, Ivanas netinka valstybei valdyti – visi supranta (juk jis visiškas silpnaprotis), bet ką daryti su Petru5, jau nu galiūnu, tinkančiu medžioti meškas ir jaunas moteris, bet niekuo nepasireiškiančiu valstybės valdyme? Niekas nepasakytų, kad jam tik penkio lika metų, duotų visus dvidešimt, nes iš jo ūgio ir atletiškos figūros taip atrodo. Dar nė vienas Mask vos bajoras nepajėgė jo partrenkti ant žemės. Ma loniausias jo užsiėmimas – surinkus vaikėzų būrį, užpulti pirklių vilkstines, vykstančias į Maskvą, arba kareivių būrelį, net nepagalvojantį, kad čia iš krūmų staiga gali išlįsti vikrus priešas, su kuriuo nesusidorosi. – Visų valstybių carai turi nuolat kariauti, pul ti priešus ir juos nugalėti, – aiškino caraitis Petras kunigaikščiui Golicynui, kurį jis mėgo ir dažnai su juo kalbėdavosi. Iš niūrių jaunojo caraičio akių blyksėdavo žaibai, kai jis paimdavo į rankas sunkų – 10 –
I . C ARAS PETRAS
kryžiuočių kalaviją, kokius turėjo vokiečių ar fran kų riteriai. Jo surinktas vaikėzų būrys švaistydavosi apie Maskvą, visiems drumsdamas ramybę, ypač dabar, kai pagrindinė rusų kariuomenė bastėsi po totorių ir turkų žemes ir dažnai grįždavo po karo žygių ir be grobio, ir be garbės, ir net be kariuomenės. O ją surinkti ne taip lengva, nes bojarinai ir didikai žiūri į caro vaikus kaip į visiškus kvailučius, kurie tik sunkina valstybės valdymą. Ak, viskas čia aišku ir nieko neprigalvosi. Gali nueiti lengviausiu keliu ir caru išrinkti caro Alek sejaus Michailovičiaus dukrą Sofiją, kurią bajorai vadina Sonka, parodydami, kad ji taip ir liks tik tai Sonka, neįžengsianti į Kremliaus sostą kaip rusų žemių carienė. Na, po velnių, ten geriausiai tiktų kunigaikštis Golicynas, jeigu jis susituoktų su Sonka. Bet ir šitas rimtai nenori užimti caro sosto, pasitenkindamas tik jos meilužio vaidme niu. Juk į ką panaši Sonka, jeigu į ją pasižiūrė si grynai vyriškomis akimis: susmukusi, pilvas – 11 –
i m p e r at o r ė s h a r e m a s
atsikišęs, veidas aptukęs, akys mažutės, giliai įsodintos veidan. Tai žmogus, kurio veide retai pasirodo šypsena, o pyktis ir grasinimas – nuo latos. O labiausiai ji nekenčia savo brolio Petro, kaip būsimo rusų caro. Gerai, kad jis užsiima tik kvailystėmis, o rimtais reikalais nesidomi. Soniai tai labai tinka. Iš tiesų, nuo Ivano Rūsčiojo laikų nesiseka su valdovais. Bet taip neturėtų būti, nes Rusijos impe rija driekiasi tūkstančius kilometrų į visas keturias pasaulio šalis. O tvarkos taip ir neįsivedame: šau liai6 šoka prieš bajorus, bajorai – prieš didikus, o bajorai nori būti carai, tik nežino, ką reikėtų daryti jais tapus. Geriau tegul caru būna kunigaikštis Go licynas, o ne mirusio caro giminaičiai: Naryškinai, Romanovai, Orlovai ir kiti – išdidūs ir pasipūtę. Jie sutiktų susituokti kad ir su trimis tokiomis Sonko mis, bet kas juos išrinks į tokią vietą? Pamatęs kunigaikščio Golicyno mostą, grafas Naryškinas prijojo arčiau ir sustabdė žirgą. Už jų rikiavosi negausi kariuomenė, ypač suvargusi ir iš – 12 –
I . C ARAS PETRAS
retėjusi. Ir be žodžių buvo aišku, kad Azovo žygis, kai rusų kariuomenė tikėjosi lengvos pergalės ir didelio imperijos išplėtimo, nepavyko (jau kelintą kartą) ir reikės vėl iš naujo leistis į žygius, iš kurių tūkstančiai baudžiauninkų neparneša savo kaulų namo. Ypač blogai atrodė žirgai – sulysę, žaizdoti, o juk kiekvienas bajoras išjojo į kovą geriausiu žir gu, bet parjojo tik tokiu, koks liko. – Sustosim poilsio ar dar josim toliau? – paklau sė kunigaikštis Golicynas. – Netrukus bus Kunce vas ir Očiakovas, caraitės Sofijos dvarai. Manau, pas ją nepritrūks nei maisto kariams, nei pašaro žirgams. – Žiūrint, kaip kam! – sumurmėjo Naryškinas ir pradėjo kramtyti ūsą. – Ar jūs tikras, kunigaikšti, kad atjojome prie caraitės Sofijos dvarų? Aš nela bai drįsčiau tvirtinti, kad čia jau Maskvos slaba dos7, nes sunkiai įsidėmiu vietoves. O jau be vedlio aš tikrai nedrįsčiau joti per pamaskvio girias. Ypač vasarą, kai nuolatiniai miškų gaisrai dūmais užklo ja visą mūsų valstybę. Štai taip nuo pavasario iki – 13 –
i m p e r at o r ė s h a r e m a s
vėlyvo rudens. Neįmanoma atspėti, ar čia šiaurės gyventojų kaimai, ar Smolensko didgirės, ar neper einamos Lietuvos miškų tankynės. Aš net stebiuo si jūsų sugebėjimu taip gerai orientuotis klaidžioje pamaskvėje. – Na, na, – šyptelėjo kunigaikštis Golicynas, – šoksime iš balnų ir kelias valandas atsipūsime. Aš užuodžiu dūmus ir galiu prisiekti, kad čia, ant Maskvos, jų užplūsta tik dalis, nes dvarininkai ne leidžia degti ištekinėms pušims ar ąžuolams. – Prie tų dvarininkų, ginančių savo miškus nuo gaisrų, priklauso ir Jūsų Kilnybė, ar ne? – Apsirikote, – atšovė kunigaikštis Golicy nas. – Mano pagrindiniai dvarai Suomijoje, Kur liandijoje ir prie Archangelsko, ten turiu puikių pušų, reikalingų laivų statybai, bet kas ten, Šiau rėje, statys laivus? Aš iš ten vežu į Olandiją lentas, vašką, medų, pelenus, dervas, o jau kailių net ne suskaičiuoju, kiek išplukdau. Vėlgi – raudonosios žuvys! Ir kunigaikštis sučepsėjo lūpomis. – 14 –
I . C ARAS PETRAS
– Jūs apie tai kalbate lyg apie menką dalyką, ne vertą nė nusišėrusio rublio. Bet jūs klystate, nes aš jaučiu, kad prekyba miško prekėmis jau plinta iš visų miškų ir pelkių į Europą, žadėdama ir mums kitokį gyvenimą. Jis davė ranka ženklą ir gūdūs ragų balsai nu skambėjo miške. Iš balnų šoko raiteliai – pirmiau sia bajorai, kaip atokių dalinių vadai, o vėliau kareiviai, šauliai, vežikai. Tamsėjantis miškas pri sipildė garsių kalbų, žirgų žvengimo, statomų pa lapinių bildesio. Vieni nuiminėjo nešulius, balnus ir ginklus, kiti vedė žirgus prie Setūnės, kad šie at sigertų. Dar nespėjus nė gerai apsidairyti, viena iš pirmųjų išdygo kunigaikščio Golicyno palapinė, o prie jos jau sužaižaravo laužas, pakvipo verdama arbata. Atėjo poilsio valanda, kurios kiekvienas kareivis laukia nesulaukdamas, tikėdamasis bent kelias valandas pailsėti prie laužo, padėti ant bal no galvą ir pasijusti, kad vėl esi žmogus, kad tau priklauso tokia pat ramybė, kaip ir bajorams, di dikams bei kitiems, nešiojantiems ginklą. – 15 –
i m p e r at o r ė s h a r e m a s
Ir tuo metu, kai, rodos, pati vakaro ramybė tin giai vaikščiojo po stovyklą, sustaugė švilpynės ir ragai, sudundėjo pavojaus būgnai ir kažkoks būrys raitų valkatų puolė taikiai nusiteikusius ir nepa prastai trokštančius poilsio karius, kurių daugelis buvo sužeisti, vos nekrintantys iš nuovargio. Jie su sigūžė, nesuvokdami, kas darosi. Juk negalėjo kie no nors nežinoma kariuomenė atjoti iki Maskvos ir netikėtai pulti pavargusį būrį, grįžtantį nuo Azo vo jūros krantų ir Krymo kalnų. Jie tikėjosi pailsėti, o čia – staiga! Kunigaikštį Golicyną kariai dažnai pavadinda vo „gražuoliu“, įvertindami jo šaunią išvaizdą. Bet visi žinojo, kad kunigaikštis niekuomet nesislepia už savo karių, o visada eina priekyje ir jo kardas pir mutinis krinta ant užpuoliko galvos. Kelios akimirkos, ir seni kariai jau puolė plėši kus, kurie net nemanė ilgai kovoti. Juos vedė aukš tas, stambus bernas, užsidėjęs kailinę kepurę, mo juodamas sunkiu kalaviju, šaukdamas: „Mušk!“, – 16 –
I . C ARAS PETRAS
,,Užmušk!“. Jis greitai nusivedė plėšikus tolyn, pali kęs ant kelio gulinčius kelis lavonus. – Kas čia, po velnių, atsitiko! Juk tai kažkokio bojarino baudžiauninkai, paversti kareiviais. Jis, matyt, žinojo, kad grįšime šituo keliu, pro caraitės Sofijos dvarus. Tikėjosi iš mūsų atimti tai, ką su to kiu vargu atėmėme iš turkų. – Prakeikimas! – šaukė grafas Baskovas, rišda masis sužeistą ranką. – Net namo sugrįžus nėra ramybės! Jis pagriebė už plaukų gulintį pakelėje nukautą banditą ir atsuko jo veidą į pusračiu sustojusius ka reivius. – Matote, kaip jis gražiai apsirengęs ir koks brangus jo kalavijas. Tai kažkoks ponėkas ar pono sūnus. Aš tik porą kartų į juos dirstelėjau ir supra tau, kad tai kažkokio Maskvos bojarino žmonės, o gal jo sūnūs. Niekas nesiginčijo su grafu Baskovu, nes vis kas buvo aišku. Nors temo greitai, bet tuoj su liepsnojo didžiuliai laužai ir kiekvienas galėjo įsi – 17 –
i m p e r at o r ė s h a r e m a s
tikinti, kad jų užpuolikai – vaikėzai, vadovaujami aukšto, stambaus jaunuolio, kuriam ne daugiau kaip penkiolika metų. Jis taip švaistėsi sunkiu vo kišku kalaviju, kad buvo galima tik pavydėti jėgos ir miklumo. Šalia vado, nė žingsnio nesitraukda mas, ant puikaus ristūno džigitavo kitas jaunas vyras, ne ką mažesnės jėgos nei vadas. Užpuolimas švystelėjo kaip žaibas, nespėjęs pa daryti didelių nuostolių. Jie, matyt, gerai pažinojo kelius ir miško tankumynus, kad išsisuktų nuo ka reivių kardų kaip žuvys nuo šlapio tinklo. Kai sakingų pušų laužai skaisčiai nušvietė miško proskyną, kovos lauke gulėjo tik keli lavonai, savo gyvybėmis užmokėję už kvailą, betikslę drąsą. – Šunsnukiai! – keikėsi Naryškinas. – Kas jiems šovė į galvą, šitiems snargliams. Kalbama, kad prie Maskvos daug plėšikų, bet čia ne plėšikai, o dyka duoniai bajorų sūneliai. Galiu duoti galvą nukirsti, kad čia didikų vaikai, o vadą aš tikrai pažinau. Jis atsisuko į kunigaikštį Golicyną ir kreipėsi į jį: – 18 –
I . C ARAS PETRAS
– O ką jūs galvojate apie šitą užpuolimą? Bet Golicynas, spoksodamas į užmuštuosius, šnabždėjo: – Vaikėzai! Vaikėzai! Jis nuėjo prie palapinės ir, pasidėjęs balną, pa dėjo ant jo galvą. Matyt, kažkas labai paveikė ku nigaikštį, kad jis gulėdamas vartėsi, lyg kepinamas ant laužo.
Kunigaikščio Golicyno pirmieji kariuomenės būriai pasiekė Maskvos Kremlių už poros dienų, kai juos užpuolė nežinomi kariai. Kai tik jie su stojo prie pakelėje išsidėsčiusių grafo Šeremetje vo dvarų, per visą Maskvą nusiraitė gandas, kad grįžo kovotojai, kovoję prieš totorių ordas. Grį žo, bet smarkiai išretinti, kaip ir kiekvienais me tais, išėję su geriausiais norais, triukšmingomis pagyromis, o grįžtantys apkartusiomis širdimis, keikdami likimą ir vadus. Juk iš tiesų pikta, kad – 19 –