priešlapiai
priešlapiai
Atpasakojo Laurence Gillot Iš prancūzų kalbos vertė Margarita Pilkaitė
m
alūnininko sūnus jaunėlis Pjeras įsimylėjo princesę Manon. Kasryt jis savo valtele plaukia pilies link, įsitaiso po langais ir klausosi jos dainavimo... Lia lia lia lia lia... Jis užmerkia akis, kad geriau girdėtų. Koks gražus jos balsas! Dėl jos jaunėlis Pjeras liūdi, apie ją jis svajoja...
v
ieną dieną grįžęs į malūną jaunėlis Pjeras rado tėvą sergantį. Abu vyresnieji sūnūs, Momo ir Gastonas, jau stovėjo prie tėvo lovos. – Vaikai mano, – ramiai prabilo malūnininkas. – Aš mirštu. Malūną palieku Gastonui su Momo, o tau, Pjerai, liks katinas... Katinas! Kokie patenkinti liko vyresnieji broliai – jie turės ir darbo, ir stogą virš galvų. Ką gavo Pjeras? Gyvulį! Kailio gniužulą! – Pasiūsi jam batus iš raudonos odos, kurią rasi palėpėje, – paslaptingai pridūrė tėvas. – O tada iškeliausi drauge su juo. Pasitikėk mūsų katinu...
t
ėvui mirus jaunėlis Pjeras sukurpė katinui batus. – Kulnai per žemi! – nepatenkintas suniurzgė gyvuliūkštis. Kalbantis katinas! Kad tave kur! Jaunėlis Pjeras neišsidavė nustebęs. – Pasimatuok! – įsakė jis katinui. – Tučtuojau! Katinas ėmė žygiuoti, šokti, bėgioti ir šokinėti po visą malūną. Valio! Šie batai stebuklingi! Jie perkelia katiną iš vienos vietos į kitą akimirksniu. Kiek laimės katinui!.. – O dabar, – pratarė Pjeras, – laikas keliauti nuotykių ieškoti. Namų mes vis tiek nebeturime.
k
atinas buvo labai pasitikintis savimi ir didžiulis plepys. Jis turėjo nuomonę visais klausimais ir... be perstojo pliurpė! – Tu myli princesę, tiesa? – staiga pasiteiravo jis Pjero. – Padėsiu tau ją vesti. – Tu kalbi niekus, – atsiduso vaikinas. – Aš esu vargšas ir karaliaus dukrai netinku. – Tu tik nesikišk ir netrukdyk man, – atkirto katinas. Ir staiga tik – švilpt – greičiau nei vėjas dingo katinas, palikęs Pjerą vieną kelyje!