Filmo knyga
Atpasakojo Jodi Huelin
Pagal Todd R. Jones ir Earl Richey Jones scenarijų Iš anglų kalbos vertė Linas Ruzgys
K
artą Rio de Žaneire gyveno baikštus, mažytis papūgiukas, vardu Žydrūnas. Vos tik išsiritęs iš kiaušinio, šis žydrosios aros jauniklis išgirdo muziką, o pamatęs šokančius žmones ir paukščius jis ir pats ėmė kraipyti uodegą ir linkčioti galvą į taktą. Žydrūnas jau ketino skristi ir prisidėti prie besilinksminančiųjų, kai staiga jį pačiupo brakonieriai ir išgabeno toli toli...
L
aimei, nesvarbu, kur Žydrūnas atsidurdavo, jį visi mylėjo. Jo gimtaisiais namais tapo knygynas, įsikūręs mažame šaltame Mūs Leiko miestelyje. Paukštį prižiūrėjo geraširdė moteris, vardu Linda. Jie tapo geriausiais draugais dar tada, kai Linda buvo maža mergaitė.
Ž
ydrūnas buvo visais atžvilgiais normalus paukštis... tik nemokėjo skraidyti!
K
artą, kai Linda žaidė su Žydrūnu, į knygyną užsuko nepažįstamas tamsiaplaukis vyriškis. Jis nešiojo akinius. – Atvykau čia dėl jūsų paukščio, žydrosios aros, dar kitaip – Cayanopsitta spixii, – paaiškino atvykėlis. Kalbėjo jis su stipriu akcentu ir įdėmiai apžiūrinėjo Žydrūną. – Jis nuostabus!
N
epažįstamasis pasirodė esąs mokslininkas Tulijus, tyrinėjantis retus paukščius. Lindai ir Žydrūnui jis pateikė netikėtą pasiūlymą. – Jūsų paukštis – vienintelis rūšies atstovas. Privalote nugabenti jį į Rio de Žaneirą! Tulijus norėjo supažindinti Žydrūną su patele. Tai būtų paskutinė žydrųjų arų pora pasaulyje!
P
o labai ilgo skrydžio lėktuvu Linda ir Žydrūnas atkeliavo į Braziliją. Jie negalėjo patikėti tuo, ką išvydo ir išgirdo! Balto smėlio paplūdimiai, ryškiaspalvės džiunglės ir sodria žaluma alsuojantys kalnai! Visur aidėjo netylantys sambos garsai! Čia viskas kitaip nei gimtajame Mūs Leike.
R
io mieste vyko karnavalas – šventė su milžiniškomis eitynėmis, margaspalviais kostiumais, judančiomis pakylomis ir pribloškiančiu reginiu.
N
etrukus Žydrūnas susipažino su Pupa, paskutiniąja žydrosios aros patele. Ši pasirodė esanti nepaprastai miela. Žydrūnas visai pametė galvą. – Ji graži... tarsi angelas, – suulbo jis. – Ir skrenda tiesiai pas maneeeeeee! Pupa puolė atvykėlį ir prispaudė prie grindų. Ji neieškojo draugo; jai labiau reikėjo bendrininko, kuris padėtų pabėgti. Klaidingai pamanęs, jog paukščių pora puikiai sutaria, Tulijus palydėjo Lindą durų link. Jis norėjo, kad aros paukštidėje pabūtų vienos.
P
o kiek laiko, kol Tulijus su Linda mėgavosi pietumis pajūrio restorane, paukštidės gyventojams kilo pavojus. Antrą kartą Žydrūno gyvenime pasirodė žmonės, kurie atėjo jį pagrobti. Netrukus vargšes aras sugrūdo į narvus ir nugabeno į kažkokį apšiurusį sandėlį, kuris nė iš tolo nepriminė Tulijaus prieglaudos. Kai porelę ketino patalpinti į didesnį narvą su daugybe kitų paukščių, Pupai šovė netikėta mintis. – Ššš! Apsimesk negyvas, – paragino Pupa. Vienas vyriškis įkišo ranką į narvelį, kai staiga – KAPT! – Pupa jam skaudžiai kirto snapu.
–A
aaaaaaaaaaaaaaaaaaaaai! – sušuko vyriškis. O Pupa tuo metu mėgino pasprukti iš narvo.