Rango. Romanas vaikams by knygos.lt

romanas vaikams

Atpasakojo Justine ir Ron Fontes Pagal

John Logan scenarijĹł IdÄ—jos autoriai John Logan,

Gore Verbinski, James Ward Byrkit

. pratarme

Dykumos pelėdų pasveikinimas

— SVEIKINIMAI JUMS, GERIEJI SKAITYTOJai ir meksikietiškos virtuvės mėgėjai! Mes esame meksikiečiai muzikantai mariači: vienas mūsų vardu Čiko, jis groja trimitu, antrasis Raulis, jis groja gitara, o trečiasis Lupė, grojantis smuiku. Na, žinoma, ir aš, senjoras Flanas. Aš groju akordeonu. Šiandien daina ir pasakojimu mes šloviname nepaprastą legendą ir jos herojų. Ši legenda yra apie chameleoną, kuris, tapęs didvyriu, sužinojo, koks jis yra iš tiesų ir ką sugeba.

Argi tai įmanoma? – tikriausiai tokia mintis šovė jums į galvą. Verskite knygos lapą ir sužinosite, kad tai tiesa. Nagi, pirmyn. Nesikuklinkite. Kaipgi kitaip sužinosite legendą, pasakojančią apie vienišių driežą, vardu Rango?

1 skyrius

KAS AŠ TOKS?

DAUGUMOS DIDVYRIŲ gyvenimas prasideda kur tik nori, bet tikrai ne stiklinėje dėžėje. Tačiau, kalbant apie Rango, jis buvo kitoks didvyris nei visi. Jis buvo prijaukintas chameleonas, gyvenantis terariume. Gyvendamas nelaisvėje galėjo bendrauti tik su begalve, bekoje, vienaranke lėle, plastikine žuvimi, vardu Ponas Timsas, plastikine palme ir negyvu vabalu Daktaru Marksu. Rango laikė save aktoriumi, turinčiu nepaprastą vaizduotę. Dėl šios vaizduotės jis sugalvodavo įvairių vaidinimų, kuriuos vaidino su savo terariumo kompan ionais, tapusiais scenos partneriais.

Scenos uždangą jam atstojo palmės lapai. Ir štai vienišas driežas pradėjo savo pasirodymą. – Na štai, scena paruošta pasirodymui. Nakties drėg mė žadina blogą nuojautą. Savo kambaryje vieniša princesė ruošiasi pasitikti savo lemtį. Deklamuodamas lėlės partiją Rango taip suplonina savo balsą, kad jis primena moterišką spygtelėjimą: – Jau geriau tapti kirminų maistu nei gyventi be meilės. Rango tęsė savo jaudinantį pasakojimą. Jis ištiesė stik linę prie lėlės rankos. – Ji ištiesia ranką norėdama paimti taurę su nuodais. Tuo metu piktasis Malvolijo rengia sosto užgrobimo sąmokslą. Akimirksniu persikūnydamas į Poną Timsą, kuris atliko piktojo Malvolijo vaidmenį, Rango prapliupo kvatoti žiauriu, piktadario juoku. Slėpdamasis už Viktoro, tiksliau, už palmės, Rango sušnibždėjo: – Čia kažkas yra! Kas ten? Įsivaizduodamas trimitų gaudesį Rango netikėtai persikūnijo į kitą personažą ir iššoko į scenos vidurį.

– Štai ir aš, taip laukiamas didvyris. Aš sugrįžau išgelbėti savo emociškai nestabilios mergelės. Rango nuskubėjo prie baseino. Čia chameleonas susirado Poną Timsą ir, tęsdamas jo vaidmenį, toliau pagiežingai kikeno. Rango pakėlė plastikinį šaltiems užkandžiams skirtą smeigtuką, įsivaizduodamas, kad tai yra blizgantis kardas. Laikydamas kardą jis kreipėsi į savo priešininką: – Šalin rankas nuo jos, skaistybės sargai! Arba jums teks paragauti mano keršto skonio! Aš jums parodysiu, ką gali mano kardas.... Rango nutraukė pasirodymą. Netikėtai chameleoną nuvylė jo nepaprasta vaizduotė. Jis atsisuko į savo scenos kompanionus. – Kas tai, Viktorai? – Rango kreipėsi į palmę įsivaizduodamas, kad kalba su gyvu padaru. – Mano personažas kol kas dar ne iki galo aiškus? Tai absurdas. Aš žinau, kas esu. Aš esu... vaikinas... kovotojas, didvyris. Kiek vienas pasakojimas turi didvyrį. Manau, niekas kitas nenusipelnė tokių milžiniškų savo gausių kompanionų liaupsių...

Tačiau vienišo driežo balsas nutilo jam nė nebaigus sakinio. Kartu su tyla balse nuo jo veido akimirksniu išnyko šypsena. Iki šiol jis tik apsimetinėjo. O kas gi iš tiesų jis yra? Rango iš lėto priėjo prie artimiausios stiklinės tera riumo sienos. Jis papūtė šiltą orą į stiklą. Stiklas pasidengė plonu miglos sluoksneliu, ant kurio jis apibrėžė savo veido atspindį. Rango sumurmėjo sau po nosimi: – Scena laukia. Žiūrovai trokšta nuotykių... Kas aš toks? Aš galiu būti bet kas... Staiga chameleonas pašoko iš vietos. – Aš galiu būti jūrų kapitonas, grįžtantis iš kokios nors įspūdingos kelionės... arba galiu būti rimtas antropologas, kuris Konge kaunasi su smaugliais! Tau galas, Čiongai! Tau galas! – sušuko jis, kovodamas su savo paties uodega. – Štai jums ir konfliktas! – pareiškė Rango. – Viktorai, tu neklydai. Iki šiol niekas aiškiai nežinojo, kas aš esu. Rango, norėdamas pasakyti tostą, pakėlė savo stiklinę. – Didvyris negali gyventi nykioje aplinkoje. Mūsų pasakojimui reikia ironiško, netikėto posūkio. Toks posūkis pastūmės didvyrį į konfliktą...

Vos tik Rango ištarė šiuos žodžius, pasigirdo automobilio signalo garsas. PYPT! PYPT! BUMPT! Rango terariumas, kuris stovėjo lengvojo automobilio, skriejančio Mojavos dykumą kertančiu greitkeliu, gale, staiga pakilo į orą. Sumišęs chameleonas stebėjo, kaip jo terariumas lėtai išlekia per atvirą automobilio užpakalinį langą ir skrenda oru. Stiklinė dėžė nusileido ant kieto grindinio ir akimirksniu į šalis pasipylė šukės. Rango pargriuvo ant vienos stiklo šukių, pabirusių ant karšto asfalto. Driežas dar spėjo pamatyti, kaip tolsta automobilis, iš kurio jis ką tik išskrido. Kuo labiau jis tolo, tuo mažesnis atrodė. Galiausiai iš jo teliko tik taškelis horizonte.

ja Mar iači pelėdos apdain uo liūdną Rango ateitį.

Rango steng iasi susilieti su aplink a, kad išvengtų pavo jaus.

tvė Banditas Bilas ir jo šu ovą. iškviečia Rango į dvik

Papis su kitais g raužikais persekio ja Rango ir draugus raiti an t šikšn osparnių.

2 skyrius

KELIONĖ PER KOPAS

RANGO PRIĖJO PRIE Pono Timso ir vienu žvilgsniu įvertino padarytą žalą. Plastikinė žuvis plūduriavo vandens klane, kuris spiginant karštai saulei netrukus išgaravo. – Ei, – pasigirdo netoliese. Apstulbęs Rango apsižvalgė aplink. Jis pamatė kažką ant kelio. – Taip, aš kalbu su tavimi, – tęsė tas kažkas. – Nesikuklink. Eikš čia. Viskas gerai... Rango žengė žingsnį link balso. Tai buvo būtybės, dunksančios netoliese ant greitkelio, balsas. Sekdamas juodomis automobilio paliktomis ratų provėžomis jis

priėjo prie šarvuočio. Ant jo pilvo matėsi automobilio padangų rašto atspaudai. Šiam pusiau sutraiškytam bėdžiui šią akimirką labiausiai tiktų vardas Dvėseliena. – Na štai. Prieik dar arčiau, – ragino Dvėseliena. – Aš tau neįkąsiu. Man tereikia, kad tu man šiek tiek padėtum. Rango pasirodė, kad šarvuočiui jau per vėlu teikti bet kokią pagalbą. – Hm... ar tau viskas gerai? – paklausė jis abejodamas, ar jam apskritai rūpi, koks bus atsakymas. – Man reikia pereiti į kitą pusę, – ryžtingai pareiškė Dvėseliena. – Aš šiuo metu ieškau gyvenimo prasmės. Vakarų Dvasia laukia manęs, amigo. Girdėjau žmones kalbant, kad ji važinėja alebastro karieta, apsupta auksu tviskančios sargybos. – Apie ką tu čia? – pertraukė jį Rango, nustebintas keisto padaro ir dar keistesnių jo minčių. – Nušvitimas, – tęsė Dvėseliena. – Be jo mes esame niekas. Klausyk, man reikia vandens, man reikia drėgmės. Mano lūpos suskeldėjusios, turiu jas suvilgyti. Mano šarvai pažeisti. Netrukus galėsime pamatyti

mano vidurius.... ar bent jau kažką panašaus į juos, – dėstė jis, rodydamas į sutraiškytus šarvus. Rango nusuko žvilgsnį nuo keistoko reginio. Apsižvalgė aplink. Kad ir kur pažvelgtų, visomis kryptimis tęsėsi mylių mylios įkaitusio smėlio, kurio viduryje driekėsi greitkelis. – Klausyk, aš neišgyvensiu dykumoje, supranti? Mano vieta ne čia, – ėmė maldauti jis. Prašančio pagalbos šarvuočio galvoje sukosi mintys, kaip jis, būdamas sutraiškytas, galėtų ištrūkti iš bėdos. Ar jis gali pasitikėti šiuo keistuoliu? Bet juk jis neturi kito pasirinkimo? ZVIMBT! Netikėtai pro tą vietą, kur stovėjo Rango, pravažiavo sunkvežimis. Jo sukeltas vėjo šuoras pakėlė driežą nuo žemės. Vargšelis chameleonas pateko po paskui sunkvežimį skubančių automobilių ratais. Jis skraidė nuo vieno automobilio purvasargių iki kito automobilio antenų, nuo asfalto dangos iki kažkelinto automobilio priekinio stiklo, kol galiausiai kartu su dulkių debesimi nukrito prie Dvėselienos kojų. – Kelias į pažinimą yra nelengvas, bet labai svarbus, – pastebėjo Dvėseliena.

– Na taip, taip... Tiesą sakant, aš ieškau kelio prie vandens, – atkirto Rango. Po tokio pasišokinėjimo „malonumo“, kurį jam suteikė tie visi įkaitę, dulkėti automobiliai, jis jautė dar didesnį troškulį nei iki tol. – Jei nori rasti vandens, pirmiausia turi rasti Purvą, – paaiškino Dvėseliena. – Likimas tau palankus. Rytoj trečiadienis, diena, kai vanduo ims trykšti. Vidurdienį miestelio gyventojai susiburs paslaptingoms apeigoms. Nuo minties, kad kažkur netoliese yra miestelis, Rango viltis ištrūkti iš šios beprotybės tapo kur kas realesnė. Jis atsistojo nusivalė nuo savęs purvą bei dulkes. – Miestelis? Vieta, kurioje gyvena tikri žmonės ir yra tikrų daiktų ir namų? Kur jis? Dvėseliena pakėlė savo medinę lazdą ir parodė ja kažkur tiesiai per smėlynus. – Iki miestelio yra vienos dienos kelias. Sek paskui savo šešėlį. Rango pažvelgė į smėlio dykynes. – Nori pasakyti, kad paprasčiausiai turiu eiti per dykumą? – Taip, būtent, – patvirtino Dvėseliena.

– Na gerai, tada aš einu, – pareiškė Rango vildamasis, kad šarvuotis kažkokiu būdu sugebės pakilti nuo žemės ir parodyti jam kelią. – Aš nukeliu koją nuo kelio. Žengiu į dykumą... vienas. Kai tik Rango nukėlė koją nuo karšto grindinio ir pastatė ją ant saulėje įkaitusio Mojavos dykumos smėlio, jis akimirksniu pajuto deginimą. Gyvendamas terariume jis niekada nėra patyręs nieko panašaus. Rango pakėlė kitą savo pėdą ir atsargiai nuleido ant balto smėlio. Jis girdėjo, kaip smėlis po jo pėda sučirškėjo! – Mes visi turime nueiti savo gyvenimo kelią. Pasimatysime kitoje pusėje, – tai buvo paskutiniai Dvėselienos žodžiai. Tą akimirką Rango žengė į dykumą, vėl vienas.

*** Rango einant per dykumos platybes pelėdų muzikantų mariači ansamblis, žvelgdamas nuo tolumoje augančio kaktuso, traukė dainą apie chameleoną ir jo bėdas. – Gyvendami čia, Mojavos dykumoje, gyvūnai milijonus metų pratinosi prie sunkių gyvenimo sąlygų. O kas bus su driežu? Jis numirs.