Beverly Cleary
R omanas vai kams
Iš angl ų kal b os vertė
No m e d a B e r k u vi e nė
1
Algos diena
– Jė-ė-ė! – šiltą rugsėjo popietę atsiklaupusi ant kėdės prie virtuvės stalo dainavo Ramona Kvimbi sudarinėdama kalėdinį sąrašą. Praleidusi puikią dieną mokykloje antraklasė nekantravo pradėti darbą. Į kalėdinį sąrašą Ramona ketino įtraukti dovanas, kurias tikėjosi gauti, o ne tas, kurias planavo dovanoti. – Jė-ė-ė! – užtraukė ji vėl. – Laimė, šiandien algos diena, – pastebėjo ponia Kvimbi, dirstelėjusi į šaldytuvą prieš va karienę. 5
– Jė-ė-ė! – uždainavo Ramona, violetiniu pieštuku įrašydama: peliukas arba skudurinis paršiukas. Po Kalėdų bei gimtadienio tėčio algos diena mergaitei buvo maloniausia, nes reiškė smagu mus. Mamai gavus algą už pusdienio darbą gy dytojo kabinete, Kvimbiai mokėdavo už miega mąjį, kurį prisistatė prie savo namo, kai Ramona buvo pirmokė. – Kaip suprasti šiuos „jėjavimus“? – paklausė ponia Kvimbi. – Aš keliu džiaugsmingą triukšmą Viešpačiui. Taip sakoma sekmadieninėje mokykloje, – paaiškino Ramona. – Tik mokytoja nepaaiškino, kokie gali būti džiaugsmingi garsai, todėl susigalvojau savo. Šūksniai valio arba puiku Ramonai neatrodė patys tinkamiausi, todėl ji pasirinko jėėė, kuris skambėjo linksmai, bet ne įžūliai. – Ar šūksnis jėėė geras? – pasiteiravo mer gaitė, papildydama sąrašą kalbančiu varnėnu. 6
– Kuo puikiausias, jei atitinka tavo nuotai ką, – patikino ponia Kvimbi. Ramona įrašė į sąrašą laikrodį su gegute ir ėmė svarstyti, kokių smagumynų sulauks šią algos dieną. Šiandien penktadienis, tad galbūt visi nueis į kiną, jei tėvai ras kokį tinkamą filmą. Ramonai ir Beatriče pakrikštytai vyresnėlei jos seseriai Bizei be galo rūpėjo, kas rodoma tuose netinkamuose filmuose. Juodvi ketino išsiaiškinti tą pačią minutę, kai tik taps suaugusios. Šiuo klausimu seserų nuomonės sutapo. O gal tėtis parneš dovanų? Ramonai – ryšulėlį spalvoto popieriaus, o Bizei – knygą minkštu viršeliu. – Gal imsiu ir pagaminsiu ką nors įdomaus iš troškintos mėsos likučių ir žiedinių kopūstų tyrės, – svarstė ponia Kvimbi. „Fee – likučiai!“, pamanė Ramona. – O gal tėtis nusives mus į „Didįjį mėsainį“ algadienio vakarienės? – tarstelėjo mergaitė. Minkštas, sultingas, kvapnus mėsainis, bulvių šiaudeliai, paviršiuje traškūs, o viduje miltin8
gi, bei mažas popierinis indelis kopūstų salotų su majonezu „Didžiojo mėsainio“ restorane – štai ką Ramona laikė puikiausia algadienio pramoga. Būdavo be galo gera ir jauku valgyti visiems drauge susėdus aplink stalelį šalia vienas kito. „Didžiajame mėsainyje“ juodvi su Bize niekada nesikivirčydavo. – Gera mintis, – ponia Kvimbi uždarė šaldy tuvo dureles. – Pažiūrėsim, gal ir pavyks. Pro galines duris į virtuvę įžengė Bizė, nu metė ant stalo knygas ir, giliai atsidūsėjusi, žnek telėjo ant kėdės. – Ko gi šitaip dūsauji, – nė kiek nesusirūpinu si paklausė ponia Kvimbi. – Neturiu nė su kuo pasilinksminti, – pasi skundė Bizė. – Henris nuolatos suka ratus vi durinės mokyklos bėgimo takeliu, mat po aš tuonerių arba dvylikos metų ketina dalyvauti olimpiadoje, arba kartu su Robertu studijuoja pasaulio rekordų knygą ieškodamas tokio, kurį galėtų viršyti. O Merė Džeinė amžinai groja pia 9
ninu, – Bizė dar sykį atsiduso. – Be to, ponia Mester pasakė, girdi, šiemet rašysime daugybę rašinių. Negaliu pakęsti rašinių. Ir kodėl toji ponia Mester turėjo tapti mano mokytoja septintoje klasėje. – Rašyti rašinius nėra jau taip labai baisu, – paguodė ponia Kvimbi. – Tu nesupranti, – suniurzgė Bizė. – Aš nesugebu sukurti jokio pasakojimo, o sueiliuoti pavyksta nebent štai tokį šlamštą: tupi medyje paukštelis, jis dainuoja man dainelę. – Čikčirik, mekeke, – nieko negalvodama užbaigė Ramona. – Šito nereikėjo pridurti, Ramona, – tarstelėjo ponia Kvimbi. Tačiau Ramona pernelyg nesigraužė, nes Bi zė pastaruoju metu buvo tikra niurzglė. – Bjaurybė! – rėžė Bizė, o pastebėjusi Ramo nos darbą pridūrė: – Tikra kvailystė rugsėjo mė nesį rašyti kalėdinį sąrašą. 10
Ramona ramiausiai išsirinko oranžinį pieš tuką. Ji įprato būti vadinama bjaurybe. – Jeigu aš bjaurybė, tu – supuvęs dinozauro kiaušinis, – pareiškė vyresnėlei. – Mama, liepk jai liautis, – sušniurkštė Bizė. Po šių sesers žodžių Ramona suprato laimėjusi. Atėjo metas pakeisti temą. – Šiandien algos diena, – priminė ji Bizei. – Gali būti, kad eisime vakarieniauti į „Didįjį mėsainį“. – Ak, mama, ar tikrai? – prasta Bizės nuotaika garuote išgaravo. Ji pasičiupo virtuvėn įsliūkinusį Puikių, seną, nušiurusį Kvimbių katiną, ir šis sumurkė džeržgiančiu balsu, kai mergaitė priglaudė skruostą prie gelsvo kailio. – Pamatysime, galbūt, – atsiliepė ponia Kvim bi. Bizė šypsodamasi paleido Puikių, susirinko knygas ir patraukė į savo kambarį. Beatričė buvo iš tų mergaičių, kurios namų darbus ruošdavo 11
penktadienį, neatidėliodamos paskutinei sekmadienio vakaro minutei. – Mama, kodėl Bizė paskutiniu metu tokia pikčiurna? – patyliukais paklausė Ramona suprasdama, jog seseriai išgirdus klausimą kiltų tikra audra. – Tau nederėtų jos smerkti, – sušnibždėjo ponia Kvimbi. – Bizės dabar sudėtingas amžius. Visai patogu turėti po ranka tokį universalų pasiteisinimą, dingtelėjo Ramonai. – Mano irgi, – pareiškė ji mamai. Ponia Kvimbi pakštelėjo dukrelei į viršugalvį. – Kvailiuke, tiesiog dabar Bizei toks laikotarpis, iš kurio ji netrukus išaugs. Namuose įsiviešpatavo palaiminga tyla. Trys šeimos narės iš anksto džiaugėsi būsima vakariene „Didžiajame mėsainyje“, kur jaukiai susiglaudę įsitaisys aplink stalelį, o mėsainius ir bulvių šiaudelius atnešusi padavėja maloniai ištars: „Prašom“. 12
Ramona nusprendė užsisakysianti sūrainį ir kaip tik tą akimirką išgirdo duryse pasisukantį raktą. – Tėti, tėti! – suspigo ji, nusliuogė nuo kėdės ir nudūmė pasitikti tėvo. – Žinai ką? Iš kito kambario pasirodžiusi Bizė nesuteikė progos tėčiui nė prasižioti. – Mama sakė, gal eisime į „Didįjį mėsainį“ pavalgyti! Nusišypsojęs ir pabučiavęs dukteris, ponas Kvimbis ištiesė mažą baltą popierinį maišelį. – Parnešiau jums dovanėlę. Jis atrodė kažkoks nusiminęs. Gal pasitaikė sunki diena darbe – transporto ir sandėliavimo kompanijos kontoroje? Dukterys pasičiupusios praplėšė maišelį. – Meškučiai guminukai! – džiaugsmingai sušuko abi. Maži kramtomi meškučiai šį rudenį buvo populiariausias saldumynas Glenvudo mokykloje. Praėjusį pavasarį buvo užėjusi cukruotų marme13
ladini킬 saldaini킬 valgymo mada. Ponas Kvimbis visada prisimindavo tokius dalykus.
14
– Bėkite, pasidalykite meškučius po lygiai, – paragino ponas Kvimbis. – Aš noriu pasikalbėti su mama. – Neprisikirskite per daug saldumynų prieš vakarienę, – šūktelėjo ponia Kvimbi. Mergaitės nusinešė maišelį į Bizės kambarį ir išbėrė guminukus ant lovatiesės. Pirmiausia juodvi pasidalijo cinamonu kvepiančius raudonus meškučius: vienas Bizei, vienas Ramonai. Paskui atėjo oranžinių bei žalių guminukų eilė, tačiau, jau ketindamos pradėti dalytis geltonuosius, abi mergaitės ūmai suvokė, kad tėvai liovėsi šnekėję. Namuose įsivyravo tyla. Seserys susižvalgė. Toji tyla atrodė nenatūrali. Jos susirūpinusios laukė menkiausio garso ir netrukus išgirdo tėvus besikuždančius. Bizė nutykino prie durų pasiklausyti. Ramona nukando raudono meškiuko galvą. Kojas visada valgydavo paskiausiai. – Gal jie ruošia staigmeną, – ėmė svarstyti jaunėlė vydama šalin nerimą. 15
– Nemanau, – sušnibždėjo Bizė, – nors ir negirdžiu, apie ką jie kalbasi. – Pamėgink pasiklausyti per ortakį, – patarė Ramona. – Nieko neišeis. Svetainė per toli nuo čia, – Bizė įtempusi ausis gaudė tėvų žodžius. – Man atrodo, ten kažkas negerai. Ramona padalijo savuosius meškiukus: viena krūvelė valgyti namie, o kita neštis į mokyklą bei dalytis su draugais, jei šie maloniai elgsis. – Nutiko kažkas negera, kažkas baisaus, – sukuždėjo Bizė. – Aišku iš to, kaip jie kalbasi. Bizės išgąsčiu užsikrėtė ir Ramona. Kas bloga galėjo nutikti? Ji ėmė mąstyti, galbūt pati kažką padarė ne taip ir privertė tėvus šitaip šnibždėtis? Bet juk tikrai nieko neiškrėtė pastaruoju metu. Neprisiminusi nė menkiausio nusižengimo, dar labiau įsibaimino. Nė gardžiųjų guminukų nebesinorėjo. Tetroško sužinoti, kodėl mama ir tėtis kuždasi taip, jog sukėlė nerimą Bizei. 16
Galiausiai mergaitės išgirdo tėtį įprastu balsu tariant: – Einu, palįsiu po dušu prieš vakarienę.
17