BEVERLY CLEARY
Romanas vaikams
Iš anglų kalbos vertė
Nomeda Berkuvienė
1
Bizė ir mažoji sesutė Didžiausia Beatričės Kvimbi problema yra jos mažoji sesuo Ramona. Beatričė, arba Bizė (kaip visi ją vadindavo, kadangi šitaip vyresnėlę praminė kalbėti besimokanti Ramona), pažinojo 5
ir kitų devynmečių mergaičių, kurios turėjo vaikų darželį lankančių seserų, tačiau nežinojo nė vienos, turinčios tokią mažąją sesutę, kuri panėšėtų į Ramoną. Bizės supratimu, ketverių metukų Ramona buvo absoliučiai nepakenčiama, čia ir slypėjo didžioji bėda. Tarkim, jei Ramona per šiaudelį gerdavo limonadą, ji imdavo iš visų jėgų pūsti į šiaudelį norėdama pamatyti, kas nutiks, o jei piešdavo pirštais priešakiniame kieme, nusišluostydavo rankas į kaimynų katiną. Štai tokius nepakenčiamus dalykus krėsdavo Ramona. O be to, ji dar turėjo pamėgtą knygelę! Viskas prasidėjo vieną popietę po pamokų, kai Bizė įsitaisė didžiajame tėčio krėsle ir ėmė siuvinėti besijuokiantį virdulį ant puodkėlės, kurią ketino padovanoti tetai Kalėdų proga. Mergaitė stengėsi išsiuvinėti labai dailiai, nes ketino dovanėle pradžiuginti mamos jaunesniąją seserį Beatričę, pačią mylimiausią savo tetą. 6
Galvodama apie visad linksmą, supratingą, žavią jauną tetą Bizė pilku siūlu rūpestingai išsiuvinėjo iš virdulio snapo virstančius garus. Nieko stebėtino, kad ji – mylimiausia mamos sesuo. Bizė vylėsi užaugusi tapti lygiai tokia pat kaip ir teta Beatričė. Ji norėjo tapti pradinių klasių mokytoja, vairuoti geltoną automobilį nudengiamu stogu ir gyventi daugiabučiame name su liftu ir skambučiu prie durų. Kadangi jau ir vardą gavo tokį pat kaip tetos Beatričės, Bizė manė galinti ir visais kitais atžvilgiais pasidaryti į ją panaši. Bizei siuvinėjant, Ramona, dantimis sukandusi lūpinę armonikėlę, važinėjosi po svetainę triratuku. Kadangi abiem rankom vairavo triratį, galėjo pūsti ir traukti orą grodama vienui vieną natą. Vienodas armonikėlės čirpesys skambėjo, lyg ji be paliovos vaitotų: „O varge, o varge, o varge“. Bizė stengėsi nekreipti dėmesio. Ji užrišo mazgelį raudono siūlo gale ketindama pradėti 7
siuvinėti besijuokiančią virdulio burną. „Mazgelį paslėpk lyg didžiausią paslaptį“, – visad sakydavo senelė. Įkvėpdama ir iškvėpdama į lūpinę armonikėlę Ramona užsimerkė ir pamėgino nežiūrėdama apvažiuoti aplink kavos stalelį.
8
– Ramona! – suriko Bizė. – Žiūrėk, kur važiuoji! Įsirėžusi į staliuką jaunėlė atsimerkė. „O varge, o varge“, – suaimanavo armonikėlė. O Ramona ir toliau mynė aplink kambarį pūsdama ir traukdama orą. Bizė pakėlė akis nuo puodkėlės. – Ramona, kodėl tau truputuką nepažaidus su Bendikse? Bendiksė buvo mylimiausia Ramonos lėlė, o toks vardas mažajai atrodė gražiausias pasaulyje. Ramona išsitraukė iš burnos armonikėlę. – Ne, – pareiškė ji. – Paskaityk man Semtuko knygelę. – Ak, ne, Ramona, tik ne Semtuko, – užprotestavo Bizė. – Apie Semtuką jau skaitėme begalę kartų. Užuot atsakiusi Ramona vėl įsibruko į dantis armonikėlę ir suskato minti aplink kambarį pūsdama ir traukdama orą. Kaskart, kai ji važiuodavo pro šalį, Bizei tekdavo pakelti kojas. 9
Ant siūlo užmegztas mazgelis išsitraukė kiau rai per puodkėlės medžiagą, siuvinėtoja pasidavusi liovėsi stengtis slėpti jį lyg paslaptį ir užmezgė kiek didesnį. Galiausiai, pavargusi nuo pastangų nuolat traukinėti kojas Ramonai iš kelio, ji atidėjo siuvinį į šalį. – Ką gi, Ramona, – kreipėsi sesuo. – Jeigu aš paskaitysiu apie Semtuką, ar liausiesi važinėti po svetainę triračiu ir triukšmauti? – Taip, – atsakė Ramona ir nulipo nuo triratuko. Mažylė nubėgo į miegamąjį, kuriame gyveno kartu su Bize, ir sugrįžo nešina sulamdyta, lipnia knygele užlankstytais kampais, kurią įteikė Bizei, o pati įsiropštė į didįjį krėslą šalia sesers ir laukiamai sustingo. Svarstydama apie tai, jog Ramonai visada pavyksta viską pakreipti savaip, Bizė vangiai paėmė knygą ir nužvelgė antipatijos kupinu žvilgsniu. Ši vadinosi „Mažasis ekskavatoriukas“. Ant viršelio buvo pavaizduotas ekskavatorius, ku10
riam iš akių riedėjo didelės ašaros. „Argi ekskavatoriai turi akis?“ – mintyse pyktelėjo Bizė ir probėgšmais dirstelėdama į žodžius pradėjo skaityti, rodos, jau šimtą, o gal net ir tūkstantį kartų skaitytą pasaką: – Sykį gyveno mažas ekskavatoriukas, vardu Semtukas. Vieną dieną Semtukas tarė: „Nenoriu būti ekskavatorius. Noriu būti buldozeris“. 11
– Tu praleidai, – pertraukė Ramona. – Nepraleidau, – užginčijo Bizė. – Ot ir praleidai, – nenusileido Ramona. – Reikėjo sakyti: „Noriu būti didelis buldozeris“. – Gerai jau, – piktai atsiliepė Bizė. – Noriu būti didelis buldozeris. Ramona patenkinta nusišypsojo, o Bizė skaitė toliau: – Br-r-r, – ištarė Semtukas, stengdamasis burgzti kaip buldozeris. Bizė perskaitė apie tai, kaip Semtukui nepavyko tapti buldozeriu, kaip jis įsigeidė virsti troleibusu („Pyp-pyp“, – supypsėjo Ramona), garvežiu („Tūū-tūū“, – ūkė mažoji) ir polių kalamąja mašina („Dunkst! Dunkst!“ – sududeno klausytoja). Bizė džiaugėsi, kai pasakojimas galiausiai baigėsi, ir Semtukas suprato, jog mažam ekskavatoriui visų geriausiai ir likti ekskavatoriumi. – Štai ir viskas! – su palengvėjimu iškvėpė sesuo užversdama knygą. Ji visada jausdavosi 12
kvailai mėgdžiodama mašinų skleidžiamus garsus. – Dunkst! Dunkst! – užbaubė Ramona nušokdama nuo krėslo, išsitraukdama iš kombinezono kišenės armonikėlę ir užsiropšdama ant triračio. „O varge, o varge“, – įkvėpė ir iškvėpė nenuorama. – Ramona! – sušuko Bizė. – Pažadėjai liautis, jei paskaitysiu apie Semtuką. – Aš ir lioviausi, – išsitraukusi iš burnos armonikėlę atšovė Ramona. – O dabar paskaityk dar kartą. – Ramona Džeraldina Kvimbi! – išpoškino Bizė ir nutilo. Ginčytis su Ramona beprasmiška. Ji nekreips jokio dėmesio. – Ir dėl ko tau patinka toji pasaka? – paklausė Bizė. – Ekskavatoriai nekalba, ir aš kvailai jaučiuosi stengdamasi ištarti visus tuos garsus. – O aš nekvailai, – atkirto Ramona ir, prieš įsibrukdama atgal į burną armonikėlę, iš visos širdies suūkė: – Tūū-tūū. 13
Bizė stebėjo, kaip mažoji sesutė įnirtingai mina aplink svetainę vis įkvėpdama ir iškvėpdama. Visgi kodėl jai būtinai turi patikti knyga apie ekskavatorių? Juk mergaitėms mechanizmai paprastai nepatinka. Kodėl ji negalėtų susižavėti kokia nors ramia pasakaite, pavyzdžiui, apie triušelį Peterį? Mamai, vieną popietę nupirkusiai „Mažąjį ekskavatoriuką“ prekybos centre, kad Ramona bent kiek ramiai pasėdėtų, kol ji apsipirkinės, Semtukas jau taip įsipyko, jog ji visada rasdavo kokių nors darbų, kad tik nereikėtų dukrelei skaityti. Tėtis išsyk sprukdavo laukan teigdamas, esą jam iki gyvo kaulo pakyrėję irzlūs ekskavatoriai ir, negana to, niekam kitam nederėjo skaityti, kai jis būdavo kambaryje. Štai kaip susiklostė situacija. Taigi apie Semtuką skaityti tekdavo tiktai Bizei. Jai neabejotinai reikėjo kažko griebtis. Tačiau ko? Ginčai su Ramona buvo gryniausias laiko švaistymas. Lygiai kaip ir skatinimas elgtis 14
geranoriškiau. Iš patirties Bizė žinojo, jog tokiu atveju geriausia būtų rasti seseriai kitą užsiėmimą, nukreipti jos dėmesį kitur. Tačiau kas galėtų užimti „Mažojo ekskavatoriuko“ vietą? Be abejo, kita knyga, geresnė knyga. O ieškoti jos reikia bibliotekoje. – Ramona, ar norėtum eiti su manim į biblio teką paieškoti kitokios knygelės? – paklausė Bizė. Jai kartais išties patikdavo kur nors vestis Ramoną, bet negalėdavo pakęsti, kai sumanydavo pati kažkur nueiti, o mažoji užsispirdavo sekti iš paskos. Akimirksnį Ramona negalėjo apsispręsti. Ją draskyte draskė perpus noras dar sykį pasiklausyti garsiai skaitomo „Mažojo ekskavatoriuko ir malonumas išeiti laukan drauge su Bize. – Gerai, – sutiko galų gale. – Eik atsinešk megztinį, o aš pasakysiu mamai, – paliepė Bizė. – Dunkst! Dunkst! – linksmai šūktelėjo Ramona. 15
Pamačiusi megztuku nešiną sesutę Bizė sunerimusi įsistebeilijo į ją. „O, ne, – pagalvojo mergaitė, – ji negali šitaip eiti į biblioteką.“ Ramonai ant galvos pūpsojo kartoninis žiedas, viršum kurio styrojo prilipdytos dvi ilgos popierinės ausys. Vidinės ausų pusės buvo nuspalvintos rausvu pieštuku – Ramona padirbėjo darželyje. – Aš – Velykų triušiukas, – paskelbė mažylė. – Mama, – sudejavo Bizė, – neleisk jai eiti į biblioteką su šiomis ausimis! – Nematau čia nieko blogo, – nusistebėjo mama nesupratusi, kuo Bizei neįtiko Ramonos ausys. – Jos baisiai kvailai atrodo. Kur matyta, kad rugsėjo mėnesį vaikščiotų Velykų triušiai? – pareiškė nepasitenkinimą Bizė, Ramonai šokinėjant aukštyn žemyn ir plasnojant ausimis. „Belieka tikėtis, kad nesutiksim jokių pažįstamų“, – pagalvojo Bizė eidama pro duris. 16
Bet vos tik išėjusios iš namų mergaitės pamatė su bičiule atžingsniuojančią ponią Viser iš gretimo kvartalo. Suktis atgal jau buvo per vėlu. Ponia Viser jas pastebėjo ir ėmė moti ranka. – Sveikutė, Beatriče, – prisiartinusi kreipėsi ponia Viser. – Matau, vediesi drauge meilutį mažą triušelį. – Na... taip, – nebežinodama ką ir sakyti tepratarė Bizė. 17
Ramona paslaugiai stryktelėjo suklapsėdama ausimis. – Argi ji ne žavinga? – tarstelėjo ponia Viser savo bičiulei, lyg Bizė ir Ramona negirdėtų. Abi mergaitės žinojo, apie ką kalba ponia Viser. Bizę ji apibūdintų kitaip. Galbūt pavadintų dailia mergyte. Arba mielu vaiku. Bet tik jau ne žavinga. – Tik pažiūrėk į jos akutes, – toliau kalbėjo ponia Viser. Ramona nušvito. Mažylė žinojo, apie kieno akutes kalbasi moterys. Bizė irgi žinojo, bet jai buvo nė motais. Anot mamos, mėlynos akys tokios pat gražios kaip ir rudos. Ponia Viser palinko prie Ramonos: – Kokios spalvos tavo akytės, meilute? – Rudos ir baltos, – išdrožė Ramona. – Rudos ir baltos akutės! – šūktelėjo bičiulė. – Kaip miela! Bizei pasirodė miela, kai pirmą sykį išgirdo tokius Ramonos žodžius beveik prieš metus. 18
Vėliau vyresnėlė pasidavė taip ir neįstengusi išaiškinti Ramonai, jog nedera apie akis sakyti rudos ir baltos, nes toji visada pareikšdavo: „Mano akytės juk yra rudos ir baltos“. Bizei tekdavo pripažinti, jog tam tikru atžvilgiu sesutė teisi. – O koks mažojo triušelio vardas? – pasiteiravo ponios Viser draugė. – Mano vardas Ramona Džeraldina Kvimbi, – atsakė Ramona, o paskui kilniaširdiškai pridūrė: – Mano sesės vardas Bizė. – Bizė! – aiktelėjo moteris. – Koks keistas vardas. Gal jis prancūziškas? – O, ne, – įsiterpė Bizė, kaip visad, trokšte trokšdama turėti paprastesnį vardo trumpinį, kaip Betė ar Patsė, ir kaip galėdama greičiau paaiškino, kokiu būdu buvo pradėta vadinti Bize. Ramona, neketindama prarasti klausytojų dėmesio, staigiai užsiraitojo kombinezono klešnę ir kilstelėjo kelį. – Matot, koks šašas? – išdidžiai parodė ji. – Nugriuvau ir užsigavau keliuką. Kraujas vis bėgo ir bėgo. 19