Guillermo Del Toro chuck hogan
pad e r m ė s t r i l o gij a I knyga
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Martynas Vaitkus
Legenda apie Juzefą Sardu
G
yveno kartą milžinas, – pradėjo pasakoti Abrahamo Setrakiano močiutė. Jaunojo Abrahamo akys nušvito, o barščiai mediniame du benyje staiga pasidarė skanesni arba bent jau mažiau atsidavė česnaku. Jis buvo išblyškęs, liesas ir liguistas berniukas. Močiutė, atkakliai besistengianti jį bent kiek papenėti, atsisėdo priešais, o kol anūkėlis valgė sriubą, smagino jį pasakodama nebūtus daly kus. Bubbeh meiseh – „močiutės prasimanymas“. Pasaka. Legen da. – Juzefas Sardu buvo albanų didiko sūnus. Ponaitis Sardu už augo aukštesnis už bet kurį kitą žmogų. Aukštesnis už bet kurį namą kaimelyje. Jis turėdavo labai susilenkti, kad praeitų pro duris. Bet jo ūgis buvo ne dovana, o našta – įgimta liga. Jaunas žmogus kentėjo. Jo raumenims trūko stiprybės, kad išlaikytų il
–
5
gus, sunkius kaulus. Kartais jam net vaikščioti buvo didžiausias vargas. Jis nešiodavosi ilgą lazdą – didesnę už tave – su sidabrine rankenėle, iš kurios išraityta vilko galva – jų šeimos simbolis. – Taip, Bubbeh? – pilna burna sumurmėjo Abrahamas. – Toks buvo ponaičio likimas, išmokęs jį kuklumo. O tai iš tiesų yra retas dalykas tarp didikų. Jis mokėjo užjausti vargšus, sunkiai dirbančius, ligotus. Jis buvo ypač geras kaimelio vaikams, o jo didelės, gilios kišenės – dydžio sulig ropių maišu – prikimš tos įvairiausių niekučių ir saldumynų. Jis pats ne kažin kiek matė savo vaikystės – jau aštuonerių buvo tokio ūgio kaip jo tėvas, o sulaukęs devynerių praaugo jį visa galva. Tėvas slapčia gėdijosi Ju zefo dydžio ir kartu trapumo. Tačiau ponaitis Sardu buvo tikras kilniaširdis milžinas ir labai mylimas kaimelio gyventojų. Apie jį pasakodavo, jog ponaitis Sardu į visus žiūrėdavo iš aukštai, bet ne iš aukšto. Močiutė linktelėjo Abrahamui primindama, kad valgytų. Jis sukramtė virtą raudoną buroką, kuris dėl savo spalvos, formos ir į kapiliarus panašių gyslelių vadinamas „kūdikio širdimi“. – Tęsk, Bubbeh. – Jis taip pat labai mylėjo gamtą, todėl jo visiškai nedomino žiauri medžioklė. Tačiau kai jam suėjo penkiolika metų, tėvas, kaip didikas bei aukštą padėtį užimantis žmogus, ir jo dėdės įkal bėjo ponaitį Sardu šešioms savaitėms vykti kartu su jais į Armė niją. – Čia, Bubbeh? – paklausė Abrahamas. – Milžinas buvo at vykęs čia? – Į šiaurinę šalies dalį, kaddishel, į tamsiuosius miškus. Sar du vyrai atvyko medžioti ne šernų, lokių ar briedžių. Jie atvyko 6
g u i l l e rm o d e l t o ro , c h u c k h o g a n
medžioti vilkų – šeimos simbolio, Sardu giminės galybės ženklo. Jie medžiojo medžiotoją. Sardu giminės išmintis bylojo, jog vil ko mėsa suteikdavo jų vyrams drąsos ir stiprybės, todėl jaunojo ponaičio tėvas tikėjo, kad tai galėtų padėti jo sūnaus silpniems raumenims. – Klausau, Bubbeh. – Kadangi tuo metu pasitaikė labai blogas oras, jų kelionė buvo ilga ir reikalavo daug pastangų, todėl Juzefas itin kamavosi. Iki tol jis niekada nekeliavo toliau savo šeimos kaimelio. Nepa žįstamųjų žvilgsniai kelionės metu jį trikdė. Kai jie atvyko į tam sųjį mišką, jam viskas aplink atrodė gyva. Daugybė gyvūnų naktį klajojo miškais, beveik kaip pabėgėliai, atskirti nuo prieglobsčio, savo guolių, lizdų ir urvų. Tiek daug gyvūnų, jog stovyklavietėje medžiotojai negalėjo užmigti. Kai kurie jų norėjo grįžti, tačiau vyresniojo Sardu nepaleido viena įkyri mintis. Jie girdėjo vilkus, staugiančius naktį, o Juzefo tėvas labai norėjo vieną sugauti savo sūnui, vieninteliam sūnui, kurio didžiulis ūgis buvo kaip raupsai Sardu dinastijai. Jis norėjo apvalyti Sardu giminę nuo šio pra keiksmo, apvesdinti sūnų ir sulaukti daug sveikų įpėdinių. Taigi Juzefo tėvas kitą vakarą prieš pat sutemstant sekė vilką ir pirmasis atsiskyrė nuo visų kitų. Likusieji laukė jo visą naktį ir patekėjus saulei išsisklaidė ieškoti. Vienas Juzefo pusbrolių tą vakarą nebesugrįžo. – Nagi, tęsk, Bubbeh, – paragino Abrahamas. – Ir taip tęsėsi tol, kol liko vienintelis Juzefas, berniukas mil žinas. Kitą dieną jis paliko stovyklą ir anksčiau apieškotoje vieto vėje, prie įėjimo į požeminį urvą, aptiko savo tėvo, visų pusbrolių ir dėdžių kūnus. Jų kaukolės buvo sutraiškytos su didžiule jėga, Pa d e r m ė
7
tačiau kūnai palikti nesuėsti. Atrodė, jog jie buvo nužudyti nepa prastai stipraus žvėries, tačiau tai padaryta ne iš alkio ar baimės. O kodėl – nežinojo. Bet jis jautė, kad yra stebimas, galbūt net tyrinėjamas kažkieno, besislepiančio tame tamsiame urve. Ponaitis Sardu nunešė visus kūnus toliau nuo urvo ir giliai palaidojo. Žinoma, šios pastangos jį smarkiai nuvargino, atėmė daug jėgų. Vaikinukas buvo išsekęs, farmutshet. Ir vis dėlto, būda mas vienas, išsigandęs ir pavargęs, tą pačią naktį jis sugrįžo į urvą pažiūrėti į akis blogiui, kuris pasirodo sutemus, ir atkeršyti už savo artimuosius... arba mirti. Visa tai yra žinoma iš dienoraščio, kurį jis rašė ir kuris buvo rastas miškuose po daugybės metų. Tai buvo paskutinis jo įrašas. – Bet kas nutiko, Bubbeh? – išsižiojęs iš nuostabos paklausė Abrahamas. – Niekas tiksliai nežino. Kai praėjo šešios savaitės, paskui aštuonios ir dešimt, kaimelis, negavęs jokių žinių iš medžiotojų būrio, išsigando, jog jie dingo. Suburta paieškos komanda nie ko nerado. Tačiau vieną vienuoliktos savaitės vakarą prie albanų dvaro atvyko karieta su nuleistomis užuolaidėlėmis. Tai buvo jaunasis ponaitis. Vienos dvaro dalies miegamieji jau seniai buvo tušti, Sardu ten užsidarė, ir niekas daugiau jo nebematė. Apie tai, kas nutiko Armėnijos miške, tuo metu sklido tik gandai. Keli žmonės, kurie tvirtino matę Sardu – jeigu apskritai galima tikėti kuriuo nors iš tų pasakojimų – manė, jog jis išgijo nuo savo nega lios. Kai kurie netgi kuždėjosi, kad jis sugrįžo įgijęs didelės jėgos, atitinkančios jo nežmonišką ūgį. Tačiau Sardu liūdesys dėl tėvo, pusbrolių ir dėdžių buvo toks gilus, kad jis niekada nebedirbo, atleido daugumą savo tarnų. Kartais naktimis kaimelio gyvento 8
g u i l l e rm o d e l t o ro , c h u c k h o g a n
jai sukrusdavo – buvo galima matyti židinio liepsnas, žaižaruo jančias rūmų languose. Tačiau laikui bėgant Sardu dvaras tapo apleistas. Bet vėliau kai kurie tvirtino matydavę naktimis milžiną, vaikštantį aplink kaimą. Vaikai skleidė gandą, jog jam vaikš tant buvo girdėti lazdos skleidžiamas tuktuktuk garsas. Sardu lazdos daugiau nebereikėjo, tačiau kartais ja kviesdavo vaikus, kad duotų visokiausių niekučių ir saldainių. Tiems, kurie ne tikėjo šiais gandais, parodydavo duobutes žemėje, iškart už miegamųjų langų, visai tokias kaip nuo jo lazdos su vilko ran kenėle. Močiutės akys aptemo. Ji žvilgtelėjo į dubenį ir pamatė, kad beveik visa sriuba suvalgyta. – Tada, Abrahamai, kai kurių valstiečių vaikai pradėjo ding ti. Tokie pasakojimai sklido taip pat ir iš aplinkinių kaimų, netgi iš mano pačios kaimo. Taip, Abrahamai, kai tavo močiutė buvo maža mergaitė, ji augo pusdienis kelio pėsčiomis nuo Sardu rūmų. Pamenu dvi seseris. Jų kūnai buvo rasti miško proskynoje, balti kaip sniegas aplink juos, atmerktomis ir šerkšnu padengto mis akimis. Vieną naktį aš pati netoliese girdėjau tuktuktuk, tokį galingą ir ritmišką, ir greitai užsitraukiau antklodę ant galvos, kad negirdėčiau baisaus garso. Paskui nemiegojau daugybę naktų. Močiutės pasakojimui einant į pabaigą Abrahamas paskubo mis rijo likusią sriubą. – Galų gale didžioji Sardu kaimo dalis buvo apleista ir tapo prakeikta vieta. Čigonai, kurie vežimais važiuodavo per mūsų miestelį pardavinėdami egzotiškus dirbinius, pasakodavo keistus nutikimus apie šmėklas ir vaiduoklius netoli rūmų. Apie milžiną, Pa d e r m ė
9
kuris klaidžioja mėnesienos apšviestoje žemėje kaip nakties die vas. Tai jie mus įspėjo: „Valgykit ir būkit stiprūs, antraip Sardu jus pričiups!“. Todėl tai yra taip svarbu, Abrahamai. Ess gezunterhait! Valgyk ir būk stiprus. Išgrandyk dabar tą dubenį, nes kitaip jis ateis. Ji sugrįžo iš tų kelių tamsos ir atsiminimų akimirkų. Jos akys vėl pasidarė tokios pat gyvybingos kaip visada. – Ateis Sardu. Tuktuktuk. Taigi jis ir baigė valgyti, išrankiojo iki paskutinės buroko gys lelės. Dubuo buvo tuščias, o pasakojimas – pasibaigęs, tačiau Abrahamo pilvas ir mintys buvo pilnos. Valgydamas jis pama lonino savo močiutę, ir dabar jos veidas švietė aiškiausia meile, kokia tik gali būti. Jie bendraudavo per šias ypatingas akimirkas prie suklerusio šeimos stalo, tik dviese, atskirti dviejų kartų, da lydamiesi maistu, skirtu ir širdžiai, ir sielai.
Po dešimties metų Setrakianų šeima buvo priversta palikti savo medžio dirbtuves ir kaimelį, bet ne dėl Sardu. Dėl vokiečių. Į jų namus buvo paskirtas karininkas, ir vyras, suminkštėjęs dėl šei mininkų svetingumo, vieną vakarą kartu su jais lauždamas duo ną prie to paties klibančio stalo įspėjo juos neklausyti kitą dieną išeisiančio įsakymo susirinkti traukinių stotyje ir nedelsiant pa likti namus ir kaimą. Taip ir padarė. Visa didelė šeima – visi aštuoni – iškeliavo kartu nešdamiesi tiek, kiek tik pajėgė. Bubbeh juos stabdė. Dar blogiau – ji žinojo, kad juos stabdo, žinojo, jog visą šeimą stato 10
g u i l l e rm o d e l t o ro , c h u c k h o g a n
į pavojų, todėl keikė save ir savo senas, pavargusias kojas. Liku sieji galiausiai išsiveržė į priekį, visi, išskyrus Abrahamą, – dabar jau stiprus ir daug žadantis jaunas vyras, profesionalus medžio raižytojas, Talmudo mokinys, ypač susidomėjęs Zoharu, žydų mistikos paslaptimis, – kuris liko prie jos šono. Kai juos pasiekė žinia, kad kitus suėmė artimiausiame mieste ir jie turėjo sulipti į traukinį, vežantį į Lenkiją, jo bubbeh, graužiama kaltės jausmo, primygtinai reikalavo, jog jai, Abrahamo labui, leistų pasiduoti. – Bėk, Abrahamai. Bėk nuo nacių kaip nuo Sardu. Išsigelbėk. Bet jis nesutiko. Neleido jiems išsiskirti. Rytą jis rado bubbeh ant kambario, kuriuo kartu dalijosi, grin dų – kupino užuojautos ūkininko namuose – atkritusią naktį, anglies juodumo besilupančiomis lūpomis ir pajuodusia gerkle, mirusią nuo gyvulių nuodų, kuriuos ji prarijo. Šeimininko šei mai gailestingai leidus, Abrahamas Setrakianas palaidojo ją šalia žydinčio karpotojo beržo. Jis kantriai išraižė jai nuostabų medinį paminklą, pilną gėlių, paukščių ir visų kitų dalykų, kurie labiau siai ją džiugino. Tada ilgai jos verkė, o paskui – bėgo. Jis atkakliai bėgo nuo nacių nuolat girdėdamas tuktuktuk iš paskos... O blogis sekė įkandin.
PRADŽIA
N323RG lakūno kabinos balso įrašymo įrenginys
Ištraukos, NTSB kopija, skrydis 753, iš Berlyno (TXL) į Niujor ką ( JFK), 9/24/10: 2049:31 [Viešojo kreipimosi mikrofono jungiklis ĮJUNG TAS.] Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „Draugužiai, kalba kapitonas Mouldesas iš lakūno kabinos. Už kelių minučių pasieksime žemę, atvyksime laiku. Noriu pasinaudoti proga ir pasakyti, kad mes jums dėkojame, jog pasirinkote Regis oro linijų pas laugas. Aš, antrasis pilotas Nešas bei visa įgula tikimės, kad greitai sugrįšite ir vėl keliausite su mumis...“ 2049:44 [Viešojo kreipimosi mikrofono jungiklis IŠ JUNGTAS.] Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „... ir mes visi galėsime išsaugoti savo darbus.“ [juokas lakūnų kabinoje] 15
2050:01 Niujorko ( JFK) skrydžių valdymo centras: „Regis 7-5-3, skriskite iš kairės pusės, kryptimi 1-0-0, galite leistis 13R take.“ Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „Regis 7-5-3, skrendame iš kai rės, 1-0-0, leidžiamės take 13R, supratome.“ 2050:15 [Viešojo kreipimosi mikrofono jungiklis ĮJUNG TAS.] Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „Skrydžio palydovai, pasiruoš kite nusileisti.“ 2050:18 [Viešojo kreipimosi mikrofono jungiklis IŠJUNG TAS.] Antrasis pilotas Ronaldas V. Nešas IV: „Važiuoklė išleista.“ Kapitonas Piteris J. Mouldesas: „Visada gera grįžti namo...“ 2050:41 [Garsus triukšmas. Statinės iškrovos trikdžiai. Iš kraipytas aukšto dažnio garsas.] PERDAVIMO PABAIGA.
NUSILEIDIMAS
Tarptautinio JFK oro uosto skrydžių valdymo centras
J
ie vadino jį lėkšte. Vienspalvį, žaliai švytintį ekraną (JFK oro uostas jau daugiau nei dvejus metus laukė naujų spalvotų ekranų), panašų į žirnių sriubos dubenį, pilną raidžių, prisegtų prie užkoduotų radaro signalų ekrane. Kiekvienas pyptelėjimas simbolizavo šimtus žmonių gyvybių arba kitaip – sielų, kaip se noje jūreivių kalboje, kuri iki šių dienų išliko tarp oro uosto dar buotojų. Šimtus sielų. Galbūt todėl kiti skrydžių valdymo punkto dispečeriai Dži mį Mendesą vadino „Vyskupu Džimiu“. Džimis buvo vienintelis skrydžių valdymo dispečeris, kuris visą savo aštuonių valandų pamainą praleisdavo ne sėdėdamas, o stovėdamas, rankose laiky damas antro numerio pieštuką, žingsniuodamas pirmyn ir atgal. Iš judrios bokšto kabinos, esančios už šimto metrų virš Džono Kenedžio ( JFK) tarptautinio oro uosto, padėdavo komerciniams 19
oro laineriams atvykti į Niujorką – visai kaip piemuo, prižiūrin tis savo avių bandą. Jis mieliau naudodavosi rausvu trintuku kaip priemone, pa dedančia įsivaizduoti jo valdomą lėktuvą, jų tarpusavio padėtis, o ne vien pasikliaudamas savo dvimačiu radaro ekranu. Kur šimtai sielų pypsėdavo kiekvieną sekundę. – United 6-4-2, sukite į dešinę ir skriskite kryptimi 1-0-0, pa kilkite iki pusantro tūkstančio. Bet negalėjai nuolat taip galvoti, kai pats būdavai prie lėkštės. Negalėjai net pamanyti, kad visų tų sielų likimai priklauso nuo tavo nurodymų: žmonių, sugrūstų į sparnuotas raketas, skren dančias daugybę kilometrų virš žemės paviršiaus. Buvo sunku viską įsivaizduoti: visus lėktuvus tavo lėkštėje, visus kitus dispe čerius, užsidėjusius ausines ir murmančius koduota kalba, visus lėktuvus jų lėkštėse, gretimo LaGuardia oro uosto skrydžių val dymo centrą... visų Jungtinių Amerikos Valstijų miestų oro uos tų skrydžių valdymo centrus... ir viso pasaulio... Kalvinas Basas, skrydžių valdymo centro valdytojas ir Vyskupo Džimio tiesioginis viršininkas, atsidūrė greta jo. Jis buvo anksčiau sugrįžęs po pertraukėlės ir, tiesą pasakius, vis dar kažką kramtė. – Kur yra tavo Regis 7-5-3? – 7-5-3 jau namie, – Vyskupas Džimis staigiai metė aštrų žvilgsnį į savo lėkštę, kad pasitikslintų. – Juda link terminalo, – jis peržvelgė savo vartų paskyrimo sąrašą ieškodamas 7-5-3. – Kodėl klausi? – Radaras rodo, kad mes turime lėktuvą, įstrigusį Fokstrote. – Ant pakilimo tako? – Džimis vėl patikrino savo lėkštę, kad įsitikintų, jog su jo lėktuvais viskas gerai. Tada atnaujino ryšį per 20
g u i l l e rm o d e l t o ro , c h u c k h o g a n
DL753 kanalą. – Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, baigiau. Jokio atsako. Jis pabandė vėl. – Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, atsiliepkite, baigiau. Jis palaukė. Tylu, net jokio imtuvo spragtelėjimo. – Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, ar girdite mane, baigiau. Už Kalvino Baso peties atsidūrė eismo viršininko pavaduotojas. – Bėdos su ryšiu? – paklausė jis. – Veikiau jau didelis mechaninis gedimas, – atsakė Kalvinas Basas. – Kažkas pranešė, kad lėktuve visiškai tamsu. – Nėra šviesų? – paklausė Vyskupas Džimis stebėdamasis, kaip visiems pasisekė, kad lėktuvas sugedo ne ore, o vos nusilei dęs. Jis pamanė, jog pakeliui namo kitos dienos loterijoje reikės sužaisti su skaičiais 753. Kalvinas įkišo savo ausinių kištuką į Džimio imtuvo b-comm lizdą. – Regis 7-5-3, čia JFK skrydžių valdymo centras, prašau atsi liepti. Regis 7-5-3, čia skrydžių valdymo centras, baigiau. Trumpa pauzė laukiant atsako. Tylu. Vyskupas Džimis pažiūrėjo į laukiančius sprendimo lėktuvus savo lėkštėje – jokių susidūrimo pavojų, viskas gerai. – Geriau praneškite apie maršruto pasikeitimus aplink Fokstrotą, – pasakė jis. Kalvinas ištraukė kištuką iš lizdo ir kiek atsitraukė. Jo akyse buvo galima išvysti tolimą žvilgsnį, aplenkiantį Džimio valdymo Pa d e r m ė
21