ALEX FLINN
Romanas
Iš anglų kalbos vertė birutė tautvydaitė
Andersonas: Sveikinu visus, susirinkusius į pirmąjį „Netikėtų permainų“ pokalbio susitikimą. Andersonas: Ar kas nors prisijungė? Kitaip sakant, ar kas nors prisipažins, kad prisijungė?
Į pokalbį įsijungė PabaisaNYC. Andersonas: Alio? Sveiki, PabaisaNYC. Gal prisistatysite? PabaisaNYC: Nenoriu būti pirmas... gal dar kas nors pasirodė? Andersonas: Taip, atrodo, turime daugybę slapukų, kurie prisijungė dar iki jūsų. PabaisaNYC: Tegul jie pradeda. Andersonas: Gal kas nors nori šnektelėti su PabaisaNYC?
Tylioji: Labas, PabaisaNYC. Ar galiu jus vadinti Pabaisa? PabaisaNYC: Nesvarbu, kaip patinka. Andersonas: Ačiū, kad prašnekote, Tylioji... atleiskite, leptelėjau nei šį, nei tą. Kas jūs esate?Tylioji: Undinė. Maža undinėlė. Andersonas: Jūs pavirtote undine?
Tylioji: Aš iš tikrųjų esu undinė, bet dabar *svarstau* apie virsmą. Maniau, ši grupė padės man apsispręsti. Andersonas: Šįvakar kaip tik apie tai kalbėsimės – apie virsmo patirtį, apie tai, kaip jūs įgijote dabartinį pavidalą.
Varlius: O tu, Andi, irgi kuo nors pvrt?
Andersonas: Na, ne. Bet aš pradėjau šį pokalbį norėdamas jums pagelbėti. PabaisaNYC: Ar tu, Tylioji, esi mergina? T. y. žuvis... patelė... undinė. Varlius: Kaip tu mums pglb, jei nzn, ks tai yra?
Tylioji: Taip, Pabaisa. Svarstau, ar verta pavirsti mergina – žmogumi. Andersonas: Varliau, aš ištyrinėjau tavo atvejį. Daug gilinausi. Parašiau mokslinį darbą „Virsmo įtaka tikrajai meilei“ remdamasis brolių Grimų, Leprens de Bomon, Asakovo, Kviler Kučo ir Volto Disnėjaus darbais. PabaisaNYC: Kur esi, Tylioji?
Tylioji: Neabejoju, kad esi labai išsimokslinęs, Andi. Malonu, kad pradėjai šį pokalbį:) Andersonas: Ačiū, Tylioji.
Tylioji: Pabaisa, aš Danijoje. Tiksliau, Atlanto vandenyne netoli Danijos. PabaisaNYC: Danijoj? Varlius: Atsprš, bt sunku rinkti tkst su plėvtom letnom.
Tylioji: Danijoj, Europoj. Varlius: tiksliau, Letenom.
Andersonas: Suprantu, Varliau. Manau, jums, vaikinai, – ir mergina – neprošal čia susieiti ir pabendrauti.
Prisijungė Grizlis. Grizlis: Noriu pasišnekėti apie tas 2 matytas merginas.
PabaisaNYC: Žinau, kur yra Danija. Nuo tada, kai buvau užkerėtas, turiu marias laiko mokslui, nes nebėra gyvenimo. Andersonas: Gerai pasakyta, Pabaisa. Mes pasišnekėsime, kaip permainos pakeitė gyvenimo būdą. PabaisaNYC: Tylioji, juk ten šalta!
Tylioji: Taip. <šypsenėlė> Bet po vandeniu šilta. Grizlis: Noriu pasišnekėti apie tas 2 merginas!
PabaisaNYC: Tylioji, tu 1? Grizlis: Tos 2 merginos – 1 Roželė tikrai šauni!!!
Tylioji: Kaip ir viena, Pabaisa. Turbūt jau numanau, kaip viskas susiklostys... Varlius: mn slykst ėst muses Grizlis: Kita yra Snieguolė.
Tylioji: Aš viena, bet dar yra toks vaikinas... jūreivis. Grizlis: Ne *ta* Snieguolė. Kita – Roželės ses. Tylenė. Ji tp puiki. Varlius: nemgstu musių
PabaisaNYC: Tylioji, o aš ieškau merginos, kuri mane pamiltų.
Tylioji: Labai miela, Pabaisa, bet aš myliu kt. Tas vaikinas plaukė laivu. Ir aš jį išgelbėjau iš vandens. Andersonas: Gal nešnekėkime *visi* iš karto?
PabaisaNYC: Bet juk mes ir taip neturime su kuo pasišnekėti. Varlius: as vienšas tarp varliu nes is tkr nesu vrlė.
Andersonas: Supratau. Vis tiek šnekėkime paeiliui, kitaip tokioje painiavoje nesusigaudysime. Per pirmą susitikimą, maniau, galėtume pasikalbėti, kaip pavirtome tuo, kas esame. Varlius: mn pavrt siknė ragana.
PabaisaNYC: Mane irgi.
Tylioji: Ir aš sudariau sandorį su ragana. Jūros ragana. Atidaviau jai balsą už žmogaus kojas. Todėl esu Tylioji. PabaisaNYC: Tylioji, tu puikiai rašai.
Tylioji: Ačiū, Pabaisa. Aš turiu pirštus – ne pelekus. Grizlis: La-ti-da.
Andersonas: Pabaisa, gal papasakotum apie savo virsmą? PabaisaNYC: Na, nenorėčiau. Andersonas: Pabaisa, tu tarp draugų. Grizlis: Klausyk, papasakok, o paskui aš papasakosiu apie 2 merginas.
PabaisaNYC: Prince, tu pažįsti *2* merginas? Kur *tu* esi? Andersonas: Pabaisa, čia ne pažinčių tarnyba. PabaisaNYC: Na taip, bet 1 man praverstų. Kaip susipažinti su mergina tam, kuris atrodo kaip Čubaka? O per duotą laiką turiu susirasti merginą.
Andersonas: Tau reikia paramos grupės. Todėl čia jus ir subūriau.
Tylioji: Pabaisa, papasakok. Mes tavo draugai. PabaisaNYC: Na, gerai. Pirmiausia turiu pasakyti, kad esu pabaisa. Varlius: kokia sensacija
Andersonas: Ramiau, Varliau. PabaisaNYC: Tikrai. Kitąsyk apie storą merginą sakydavau: „Kokia pabaisa.“ Bet aš ne tokia pabaisa. Aš žvėris, apžėlęs gaurais, turiu nagus, na, įsivaizduojat. Visa mano išorė kaip žvėries, o vidus – ne. Vidumi tebesu žmogus. Grizlis: Aš irgi.
PabaisaNYC: Man labai sunku, nes anksčiau, kol dar nebuvau užkeiktas... atrodžiau kaip gražuolis. Šaunus, populiarus, turtingas. Mokykloje draugai mane išrinko princu. Grizlis: Išrinko? Princu? Varlius: princu nks nernka, as kzkada buvau prnc
PabaisaNYC: Tai ilga istorija. Varlius: as bv princ
Andersonas: Pabaisa, turime marias laiko. Pasakok. PabaisaNYC: <atodūsis> OK. Viskas prasidėjo dėl raganos. Varlius: tp visiems prasid
1 DALIS Princas ir ragana
1 Jausdavau visų žvilgsnius ir buvau prie jų pripratęs. Nuo pat mažumės tėvas mane mokydavo neišsiduoti, kad dėmesys mane trikdo. Įžymybes – kaip mudu – žmonės neišvengiamai pastebi. Paskutinį mėnesį prieš baigiant devintą klasę pavaduojantis mokytojas padalijo pavasario šokių vakarėlio lankstinukus, kitu atveju jie man būtų atrodę kvailystė. – Žiū, Kailai, čia tu įrašytas, – mano bičiulis Trėjus Parkeris paplojo man per ranką. – Nejau. Kai pasisukau į Trėjų, šalia jo sėdinti mergina – Ana ar Hana – mane nužvelgė. Hm. Įsispitrijo. 13
alex flinn
Pavarčiau popierėlį. Ne tik radau savo – Kailo Kingsberio – kandidatūrą į devintokų princą, bet ir supratau, kad jau esu nugalėtojas. Niekas neprilygo man išvaizda ir tėčio pinigine. Naujokas mokytojėlis turbūt dar nesuvokė, kad „Tatlas“ – tai mokykla, kuri turi salotų barą ir moko kinų kalbos. Čia mokosi Niujorko turtuolių vaikai – savaime suprantama, mes nepulsime jam nešti tų lankstinukų kaip kokie vargetos iš valstybinės mokyklos. Jis labai klysta. Toli gražu ne tai, apie ką jis vograuja, bus įtraukta į egzaminą, todėl mes tempėme laiką, kad balsavimas užtruktų visą 50 minučių pamoką. Bent dauguma taip elgėsi. Kiti susirašinėjo SMS. Kai kurie mokiniai, pildydami biuletenius, žvilgčiojo į mane. Aš šypsojausi. Kitas gal būtų nudūręs akis, vaidinęs kuklumo įsikūnijimą, neva drovisi, jog yra įrašytas, bet aš nemačiau reikalo neigti akivaizdžios tiesos. – Ir aš esu sąraše. – Trėjus vėl pliaukštelėjo man per ranką. – Ei, žiūrėk, ką darai, – patryniau ranką. – Pats raminkis. Vaipaisi taip, lyg jau būtum laimėjęs ir dabar maivytumeisi prieš paparacų kameras. – O kas čia blogo? Jį erzindamas dar labiau išsišiepiau ir pamojau kaip per paradą. Tą akimirką tarsi šūvis blykstelėjo kažkieno mobiliojo telefono kamera. 14
Pa b a i s a
– Tave reikėtų nudėti, – pasakė Trėjus. – Dėkui, kodėl gi. Maniau, pabalsuosiu už Trėjų, tik iš malonės. Jis laidydavo smagius juokelius, bet išvaizda nepasižymėjo. Šeima irgi niekuo neypatinga – tėvas, rodos, gydytojas. Galimas dalykas, balsavimo rezultatus paskelbs mokyklos laikraštyje, ir Trėjui teks raudonuoti, jeigu liks paskutinis ar išvis negaus balsų. O man būtų šaunu antrąjį kandidatą aplenkti du ar tris kartus didesne balsų persvara. Be kita ko, Trėjus mane dievino. O tikras draugas turėtų džiaugtis mano šlove. Vis dėlto tėtis man sakydavo: „Kailai, nebūk mulkis ir nedaryk jokios paslaugos tik iš draugiškumo ar meilės. Galų gale visada suprasi, kad tik pats save iš tikrųjų myli.“ Pirmą kartą frazę išgirdau septynerių ar aštuonerių. Tada paklausiau: – O tu, tėti? – Ką? – Juk tu myli... Mane. Mus. Savo šeimą. Prieš atsakydamas jis įdėmiai pažvelgė į mane. – Tai kas kita, Kailai. Daugiau jo neklausiau, ar mane myli. Supratau, kad tąsyk jis pasakė tiesą. Užlenkiau biuletenį, kad Trėjus nepastebėtų, jog balsavau už save. Žinoma, ir jis už save balsavo, bet tai visai kas kita. Staiga iš užnugario suskambo balsas. 15
alex flinn
– Tai šlykštu! Visi atsisukome. – Turbūt kas nors prie jos suolo prilipdė snarglį, – sušnibždėjo Trėjus. – Gal tu? – mestelėjau. – Jau taip nebesielgiu. – Šlykštu, – pakartojo balsas. Nustojau šnibždėtis su Trėjumi ir žvalgiausi tos išsišokėlės. Gale sėdėjo keista gotė, storuliukė žaliais plaukais, apsivilkusi juodus laisvus drabužius, kokius paprastai dėvi raganos ar teroristai. („Tatle“ nėra uniformų, tėvai pasišiauštų, jeigu negalėtų vaikučių aprengti „Dolce&Gabbana“.) Žinoma, tai buvo nevilties šauksmas. Stebėjausi, kad anksčiau niekada jos nemačiau. Daugumą moksleivių pažinojau nuo mažų dienų. Kvaišas mokytojas nesumojo jos ignoruoti. – Kas šlykštu, panele... panele... – Hilferti, – prisistatė ji. – Kendra Hilferti. – Kendra, ar suolas nešvarus? – Nešvarus pasaulis. – Ji stovėjo lyg rėždama kalbą. – Labai nešvarus. Jau dvidešimt pirmasis amžius, o čia dar toks privilegijuotųjų farsas. Ji iškėlė popiergalį. Pasigirdo kikenimas. – Čia devintokų šokių pokylio biuletenis, – puolė teisintis Trėjus. – Balsuojame už karališkąją porą. 16
Pa b a i s a
– Taigi, – atsiliepė mergina. – O kas tie žmonės? Kodėl juos vadiname karališkąja pora? Kokiu pagrindu atrinkti kandidatai? Pagal vienintelį kriterijų – išorinį grožį. – Man atrodo, visiškai tinkamas kriterijus, – tarstelėjau Trėjui, bet ganėtinai garsiai. Atsistojau. – Kokį čia šūdą mali!? Visi balsuoja ir išrenka. Demokratiškai. Aplinkui keli bendraklasiai iškėlė nykščius, pasigirdo „gerai“, „varyk toliau“, ypač man pritarė Ana ar Hana. Bet dauguma, daugiausia neišvaizdūs, tylėjo. Mergina žengė kelis žingsnius manęs link. – Kaip avys paskui bandą. Visi balsavo už vadinamąsias žvaigždes, nes tai paprasta. Išorinį grožį: šviesius plaukus, mėlynas akis, – ji spoksojo į mane, – nesunku pastebėti. Bet įžvelgti drąsą, jėgą, protą ne taip jau paprasta. Suerzintas jos žodžių, nesivaržydamas rėžiau atgal. – Tas, kuris protingas, žino, kaip tapti gražesniam. Tu gali numesti svorio, pasidaryti plastinę operaciją, net išsilyginti odą ar išsibalinti dantis. – „Tu“ pabrėžiau, kad ji suprastų, jog taikau jai, nekalbu apibendrintai. – Mano tėtis, televizijos žinių pranešėjas, sako, kad žmonės neturėtų žiūrėti į baisuoklius. – Ir tu taip manai? – Ji kilstelėjo juodą antakį. – Visi privalome būti tokie, kokius tu, Kailai Kingsberi, nori matyti? 17
alex flinn
Išgirdęs savo vardą krūptelėjau. Neabejojau, kad matau ją pirmą kartą. Bet ji, aišku, mane pažinojo. Kaip ir visi. Gal net varvino seilę. – Taip, žinoma, – atšoviau. – Aš taip manau. Ir žinau. Ji patraukė manęs link. Akys buvo žalsvos, nosis ilga ir kumpa. – Kailai, žiūrėk, kad pats netaptum baisuokliu. Jau toks esi – vidumi, o tai svarbiau nei išorė, jei taptum bjaurus ir išore, lažinuosi, tau neužtektų proto grožiui susigrąžinti. Kailai Kingsberi, tu pabaisa. Pabaisa. Šis žodis atsklido iš kito laiko ir erdvės. Pagalvojau apie pasakas, ir rankos ėmė keistai dilgsėti, lyg jos žvilgsnis būtų nusvilinęs plaukelius. Jas pasitryniau.
2 Pabaisa. – Ta gotė per anglų pamoką buvo nenormali, – rėžiau Trėjui, kai rengėmės kūno kultūros pamokai. – Aha, iš tikro tave pašiurpino, – pritarė jis. – Dešimt metų žiūrėjus į tavo bjaurią marmūzę, manęs jau niekas nešiurpina. – Še tau, argi ne dėl jos tu kaip ant adatų nuo pat anglų pamokos? – Žinoma, ne. Bet tai buvo netiesa. Kai mergina pagrasė, kad galiu tapti bjaurus, ir pažvelgė į mane paskutinį kartą, man pasirodė, kad permato mane kiaurai – žino, kaip ašarojau mamai iš19
alex flinn
ėjus iš namų, išsigandęs, kad daugiau jos nepamatysiu (beveik taip ir atsitiko). Bet, pamaniau, tai nesąmonė. Ji nieko nežino. – Neapsimesk, – pasišaipė Trėjus. – Taip, baisu, – sutikau, – baisu, kad yra tokių žmonių. – Ir ateina į vadinamąją prestižinę mokyklą, ir kaišioja pagalius į ratus. – Aha. Reikėtų ją pastatyti į vietą. Nusprendžiau Kendrą pamokyti. Dėjausi, kad man visai nerūpi princo titulas, bet viduje džiūgavau. Būtų buvusi puiki diena, jei ta ragana nebūtų visko sugadinusi. Taip ir pagalvojau: ragana. Kitu atveju būtų šovęs į galvą nešvankesnis žodis. Tačiau susidūrus su ta mergiščia, su paslaptingu jos žvilgsniu – tokių keistų žalių akių nebuvau matęs – tiesiog dingtelėjo – ragana. Šis epitetas jai visiškai tiko. Vėliau pastebėjau raganą sporto salėje. Visi risnojome bėgimo taku, o ji ne. Nebuvo persirengusi, vilkėjo tuos pačius juodus laisvus drabužius. Ji sėdėjo ant suoliuko po langu. Virš galvos lange dunksojo tamsūs debesys. Ruošėsi lyti. „Reikėtų ją pamokyti.“ Prisiminiau jos žodžius: Jau esi bjaurus – vidumi, tai svarbiau nei išorė... tu pabaisa. Koks mėšlas. „Ji niekuo nesiskiria nuo kitų. Pati eitų su banda, jeigu pritaptų. Kaip ir visi.“ 20
Pa b a i s a
Po akimirkos jau žinojau, ką turiu daryti. Paspartinau žingsnį. Turėjome apibėgti penkis ratus, ir aš paprastai nesiplėšydavau, nes nubėgus treneris iš karto versdavo daryti ką nors kita. Ir taip jau žaidžiau dviejose mokyklos komandose, o dar lankyti kūno kultūrą neatrodė verta. Žinojau, kad ir treneris tai supranta, ir jis manęs per daug nelauždavo. Pažiūrėjęs į trenerį pagarbiu žvilgsniu, kuriuo jam primindavau savo tėvo čekius, išrašytus sporto asociacijos rėmėjams mainais už supratingumą, galėdavau nesunkiai susitarti. Netgi vos risnodamas aplenkiau visus puse rato ir baigęs patraukiau į tą pusę, kur ant suoliuko kiūtojo ragana, žiūrinti į savo skraitą. – Kingsberi, – sušuko treneris. – Jeigu jau apibėgai, gali atsinešti krepšinio kamuolius. – Gerai, treneri, – sutikau ir neva patraukiau prie kamuolių, bet ėmiau šlubuoti. – Oi, koją traukia mėšlungis. Ar galiu ją pamankštinti? Nenorėčiau gauti traumos. Čia įterpkime pagarbų žvilgsnį. – Na eik, pasimankštink, – nusijuokė treneris. – Vis tiek kitus palikai už kilometro. Suveikė. – Tvarka, treneri! Jis nusijuokė. 21