Issuu

Iliustravo Ilaria Matteini

Romanas

Iš italų kalbos vertė greta margevičienė

P irma dalis

Juodoji žvaigždė Buvo gili naktis, tarp debesų kabojo pilnas mėnulis,

milijardai žvaigždžių spindėjo kaip melsvos ir rožinės lemputės. Jų šviesa skverbėsi į nedidelį Ninos kambarį apšviesdama jos dideles, žydras akis. Mergaitė buvo ką tik prabudusi, sėdėdama ant lovos žiūrėjo pro atvirą

langą į šį stebuklingą reginį ir mąstė. Jai patiko svajoti apie tai, kaip ji ten, aukštai kosmose, tarp žvaigždžių,

skraido ir liečia jas rankomis, atskleidžia įvairiausias pralekiančių planetų ir galaktikų, žmonių neištirtų pa-

saulių paslaptis. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad Žemė tėra tik viena iš apgyvendintų Visatos planetų, kad Vi-

satoje egzistuoja gyvybė! Praėjo jau du mėnesiai, kai

ji prie lovos galvūgalio pritvirtino faneros lakštą, ant kurio mėlynu rašikliu užrašė tokius žodžius: Mes – maži padarai, mūsų smegenys pilkos, turime dar daug ką sužinoti ir suprasti. Mes gyvename trumpą, betikslį gyvenimą, tad privalome žiūrėti į dangų ir nuolat galvoti.

Nina. Šeštojo Mėnulio mergaitė Nina labai norėjo užsirašyti šiuos jaudinančius žo-

džius, kai baigė skaityti paskutiniąją Biriano Birovo

knygą „Dingusieji“, šis rusų kilmės fantastikos rašytojas mirė paslaptingomis aplinkybėmis. Tas autorius jai labai patiko, beveik taip pat stipriai, kaip ir Tadinas de Džiordžis, žinomiausias XVII a. Italijos alchemikas.

Tiesą sakant, ši frazė ją labai sujaudino, ji leido minti-

mis klaidžioti tarp tikrovės ir fantazijos. Dėl šio užrašo jai net teko susibarti su teta Andora, kuri kategoriškai

nesutiko tiek su užrašyta fraze, tiek ir su idėja pakabinti tą „šlykštų“ medžio gabalą ant sienos. Baigėsi tuo,

kad teta nubaudė Niną uždrausdama jai tą vakarą eiti į įprastinį pasivaikščiojimą parke:

– Ką tai reiškia? Ką čia rašinėji? Elgiesi taip pat, kaip

ir tavo išprotėjęs senelis. Tas prakeiktas senis sugadino

mano sesei Espazijai gyvenimą. Tu esi tik besmegenė mažvaikė, – šaukė ant Ninos teta, teko taip trinktelėti

jai prieš nosį durimis, kad net susiūbavo ant koridoriaus sienos kabantys paveikslai.

Nors nuo tos akimirkos praėjo jau du mėnesiai, ta-

čiau mergaitė gerai prisiminė tą dieną: ji vienumoje ir tyloje praleido ištisas šešias valandas.

Ir viskas tik dėl užrašo, vienos vienintelės frazės, ir

nieko daugiau. Tik vėliau suprato, kad tai buvo pirmasis jos laukiančios ateities signalas.

Pirma dalis

Nina. Šeštojo Mėnulio mergaitė Nina buvo keista mergaitė. Tai, kad ji geniali, nepa-

stebėdavo daugelis suaugusiųjų, jie laikė ją nepaklus-

nia ir išpuikusia. Jos paslaptis slypėjo genuose, DNR perdavė jai kelios protėvių kartos, apie kurias dar tada, būdama dešimtmetė, ji nieko nežinojo.

Ji tik jautė, kad ją nenumaldomai traukia padangės.

Noras skraidyti. Ir pažinti.

Ant kairės rankos delno, per patį vidurį, ji turėjo

įgimtą nedidelės penkiakampės žvaigždės formos dėmelę. Mergaitė buvo įsitikinusi, kad tai yra jos ateities

likimo ženklas. Lygiai tokia pat žvaigždė buvo ir ant

jos senelio Mišos delno. Miša, Ninos mamos tėtis, buvo rusų kilmės, tačiau dabar gyveno pačiame paslaptingiausiame ir nuostabiausiame pasaulio mieste – Venecijoje.

Michailas Mesinskis – toks jo tikrasis vardas – buvo

senas alchemikas ir filosofas, kuris daug ką žinojo apie ateitį: jis numanė, kad jau visai greitai, po kelių dienų,

jos mažosios anūkės gyvenime prasidės permainų ir nepaprastų, stebuklingų nuotykių metas.

Dėl šios priežasties jau prieš kelerius metus Miša

pradėjo savo anūkę mokyti alchemijos gudrybių ir paaiškino įgimtos dėmelės reikšmę.

Šią stebuklingą naktį, kai mėnulio atspindžiai plau-

kiojo mėlynose Ninos akyse, įgimta dėmelė pradėjo

Pirma dalis keistis, žvaigždės spindulių galiukai pasidarė beveik

juodi. Delniukas vis tamsėjo, o tai reiškė, kad neišvengiamai artėja kažkoks tragiškas įvykis.

Keista metamorfozė vyko jau antrą dieną, ir mer-

gaitė jautė, kad vyksta kažkas negero, tik nežinojo kas.

Žiūrėdama į mėnulį Nina šukavosi savo ilgus, kaštoninius plaukus, laikas nuo laiko paglostydama savo

draugą Adonį – juodos spalvos dogų veislės šunį, kuris miegojo prie jos šono.

– Žinai, Adoni, esu įsitikinusi, kad vieną dieną nu-

skrisiu į viršų ir viską išsiaiškinsiu. Išsiaiškinsiu tokias

paslaptis, kurių Žemėje dar niekas nežino, – šnabždėjo

ji patyliukais, kad nepabudintų piktosios tetos Andoros, kuri tik neseniai nuėjo miegoti, prieš tai eilinį kartą iškoneveikusi Niną dėl netvarkos kambaryje.

Nina. Šeštojo Mėnulio mergaitė Sąsiuviniai, knygos, žaislai, dešimtys buteliukų

su įvairiausiais spalvotais skysčiais buvo išmėtyti po visą kambarį. Ninai patiko netvarka, nes tik aplinkui

tvyrantis chaosas leisdavo jai sudėlioti mintis į vietą. Nepaisant nieko, jai patiko gyventi šiuose namuose

Madride. Tai buvo sena vila, anksčiau priklausiusi jos senelei, princesei Marijai Luizai Espazijai de Rigeirai, dievinamai senelio Mišos žmonai, kuri mirė Venecijoje gimdydama Ninos mamą Verą.

1960 metais princesė paliko Madridą ir išvyko su

vyru gyventi į Italiją, į nuostabią vilą Venecijoje, ku-

rią Miša jos garbei pavadino „Espazija“. Ispaniškuose namuose paliko prisiminimus apie turtingą ir garsią Madrido šeimą, kuri dėl skolų pakliuvo į nemalonę.

Kai Espazija pasekė paskui vyrą į Italiją, jos seserys,

senmergės Andora ir Karmen, liko ir toliau gyven-

ti Madride, bandydamos išsaugoti tai, kas dar liko iš kažkada garsios de Rigeirų giminės palikimo. Senelė

Espazija buvo labai graži moteris, ji dievino meną ir klasikinę muziką. Savo vaikystę praleido šiame name su baltomis ir rožinėmis sienomis, vazos, paveikslai,

skulptūros ir antikvariniai baldai puošė levandomis kvepiančius kambarius.

Tačiau Nina nejautė, kad tai yra jos namai, Mad

ridas niekada netapo jos miestu. Be to, ją iš proto

Pirma dalis vedė nuolatiniai piktosios tetos Andoros priekaištai bei riksmai, jos nesugebėdavo nuraminti net geroji ir

švelnioji teta Karmen. Andora ir Karmen buvo visiškai skirtingos. Skyrėsi ne tik jų skonis, bet ir charakteris: Andora nuo galvos iki kojų rengdavosi tamsiais

drabužiais ir nemėgo gyvūnėlių, o Karmen visada rengėsi ryškiai bei šviesiai, jai patiko linksma muzika ir gyvūnai.

Nina su tetomis gyveno nuo tada, kai jai sukako

vieneri ir jos tėvai gavo gundantį darbo pasiūlymą iš Ferko, tarptautinio mokslininkų centro Maskvoje, ku-

riame buvo tyrinėjama gyvybė už Žemės ribų. Vera ir Džiakomas buvo labai autoritetingi šios srities specialistai, šio darbo siekę ilgus metus, nors dėl jo teko labai

daug ką paaukoti. Ferkas nebuvo ta vieta, kur vaiko priežiūrai galėtum skirti ištisas 24 valandas!

Nina negalėjo likti Maskvoje, nes nebuvo žmogaus,

kuris galėtų ja pasirūpinti. Tėvai nesiryžo išsiųsti jos

pas senelį Mišą į Veneciją, nes jo dukra Vera nemanė, kad senas žmogus tinkamai išauklės Niną.

Miša labai pasipiktino, tačiau giliai sieloje žinojo,

kad anksčiau ar vėliau jo mažoji anūkėlė vis vien at-

vyks gyventi su juo. Galiausiai buvo priimtas spren-

dimas: Nina iškeliavo gyventi į Madridą pas savo tetules.

Nina. Šeštojo Mėnulio mergaitė Žiūrėdama į žvaigždes Nina lyg priartėdavo prie

tėvų. Gal šią akimirką ir jie žiūri į tas pačias žvaigždes

ieškodami jose kokios nors gyvybės. Jos širdelė susi-

graudino ir skruostu nuriedėjo ašara. Tik viena vienintelė ašarėlė. Ninai nepatiko verkti. Ji buvo labai drąsi ir

stipri mergaitė, tačiau kai stebint žvaigždes užklupda-

vo liūdesys, prisimindavo tėvų veidus – ilgus, šviesius mamos plaukus ir juodus tėvo ūsus, kurie durdavo

jam bučiuojant Niną. Nors laikrodis jau išmušė antrą valandą nakties, tačiau ji niekaip negalėjo sumerkti akių. Mergaitė atsikėlė ir priėjusi prie lango plačiai jį atvėrė, kad patektų kuo daugiau gaivaus nakties oro.

Nuo Retiro Sodų, didelio Madrido parko, vėjelis atpūtė medžių kvapą, Velaskeso gatve zujo automobiliai, o

susivėlinę „Velingtono“ viešbučio svečiai skubėjo kuo greičiau miegoti. Jos namas riogsojo visai šalia vieš-

bučio ir Nina dažnai stebėdavo keliautojų lagaminus svajodama, kad pati kada nors išsiruoš į kelionę. Kur? Pas senelį.

– Noriu važiuoti į Veneciją pas senelį Mišą. Jis mane

labai myli ir žino, kaip mane pralinksminti, – svarstė

Nina. – Adoni, pažadu tau, kad iškart po pusryčių jam paskambinsiu ir pasiteirausiu, ar galiu pas jį atvažiuoti, – dėstė savo planus mergaitė.

Per miegus šuo urgztelėjo apsiversdamas ant šono

ir prispaudė šalia gulėjusį vargšą Platoną, šį oranžinį

Pirma dalis

Nina. Šeštojo Mėnulio mergaitė kačiuką Nina prieš porą mėnesių surado prie Prado muziejaus.

Platonas instinktyviai sureagavo ir suleido aštrius

nagelius šuniui į nosį, tada galantiškasis šuva, dėbtelėjęs į kačiuką, nušoko nuo lovos ir įsitaisė ant kilimėlio prie spintos. Nieko nepadarysi, jei tenka gyventi su laukiniu katinu!

Nina nusijuokė, paglostė šunį, o tada švelniai paėmė

kačiuką ir pakišo jį po paklode. Paskutinį kartą metė žvilgsnį į mėnulį ir žvaigždes ir... ją suėmė miegas.

7.30 ryte į kambarį įžengė teta Karmen rankose neš-

dama padėklą, ant kurio rikiavosi pienas, sausainiai, mėlynių uogienė, bananas ir stiklinė vandens.

– Kelkis, mieloji. Pusryčiai paruošti, – pranešė ji pa-

dėdama padėklą ant staliuko šalia Biriano Birovo knygų krūvelės.

Nina pramerkė vieną akį ir sumurmėjo, kad jau ruo-

šiasi keltis.

– Išgersiu pieną ir tada paskambinsiu seneliui. Kur

mano mobilusis telefonas?

– Telefonas?.. Brangute, jis pas Andorą. Ji kažkur pa-

slėpė. Juk žinai, kad nenori, jog skambintum. Bet prieš pradėdami niršti, pažiūrėk, ką tau turiu – tai staigmena.

Nina pamačiusi Karmen rankose laišką pašoko, nu-

mesdama nuo lovos vargšą Platoną.

Pirma dalis – Jis tau. Nuo senelio Mišos. Perskaityk, o aš tuo me

tu paieškosiu tavo telefono.

Nina užrakino kambario duris. Vienu mauku išgė-

rė stiklinę vandens, suvalgė sausainuką, įpylė pieno Platonui, nulupo bananą ir pusę atidavė Adoniui – šuo juos beprotiškai mėgo. Nusišluostė rankas į rožinę paklodę ir pagaliau atplėšė laišką, o šuo tuo metu sukišo letenas į mėlynių uogienę.

Nina pradėjo nekantraudama skaityti.

Nina. Šeštojo Mėnulio mergaitė

Pirma dalis Nina sugraužė dar vieną sausainį ir pažvelgė į ant

sienos prie veidrodžio kabantį kalendorių: buvo gegužės 30 diena.

– Viso pasaulio šokolado vardan! Pasiruošimui liko

tik trys dienos! – sušuko ji.

Mergaitė pravėrė spintą, iš didelio žalio krepšio išsi-

traukė žiebtuvėlį, priėjo prie lango, padėjo

ant palangės senelio laišką ir padegė jį. Kai pradėjo svarstyti apie tai, kas galėjo

nutikti Venecijoje, ją apėmė didelis ne-

rimas. Tą pat akimirką pasigirdo beldimas į duris:

– Žiežula... mažoji ragana, ką ten

veiki užsirakinusi? Tuojau pat atidaryk duris, mažoji pabaisa! Jau 8 valan-

da ryto, atvyko profesorius Chosė. Neversk jo laukti, – spigiu balsu kaip visada klykavo teta Andora.

– Gerai, teta, tuoj baigsiu apsi-

rengti ir ateisiu. Užtruksiu tik minutėlę.

Nina užsivilko savo mėgstamiausius

oranžinės spalvos marškinėlius, užsisegė smaragdinį sijoną, apsimovė oranžines

su raudonomis juostomis timpas, įsispyrė į žalios spalvos batelius, o plaukus mėlynu kaip ir jos akys kas-

Nina. Šeštojo Mėnulio mergaitė pinu susirišo į gražią arklio uodegą. Išnėrusi iš kambario nuskubėjo į vonią ir apsišlakstė vandeniu veidą. Pažvelgusi į ranką pastebėjo, kad žvaigždė dar labiau

padidėjo ir tapo dar tamsesnė. Nejautė jokio skausmo,

pirštus galėjo sulenkti taip pat lengvai kaip ir anksčiau,

tačiau tai, kad žvaigždė vis didėja ir tamsėja, ją labai neramino. Ant rankos užsitepė truputėlį mėlynojo kre-

mo, kurio buvo davęs senelis – tai vienintelė priemonė,

kuri sugebėdavo pristabdyti transformaciją. Tada nu-

sileido laiptais į saloną, kur profesorius Chosė su teta Karmen gėrė kavą.

– Na, pagaliau, ar pasiruošusi pamokai? – šypsoda-

masis prabilo profesorius Chosė ir paglostė savo vešlią barzdą.

– Taip, pasiruošusi, – atsiliepė Nina dėliodama kny-

gas ir sąsiuvinius ant stalo.

– Brangioji, ką pasidarei rankai? Ji pamėlusi! – sušu-

ko mokytojas.

– Nieko ypatingo, tik vėl neduoda ramybės įgimta

dėmelė. Praeis, – paskubomis paaiškino mergaitė.

Pamokos užsitęsė iki vidurdienio. Nina jautėsi be

galo pavargusi, tačiau ir toliau užrašinėjo cheminę švino ir kobalto formulę.

– Šaunuolė Nina, labai gerai, – pagyrė patenkintas

Chosė. – Atrodo, kad esi gerai pasiruošusi. Pasimaty-

Pirma dalis sime kaip įprasta po keturių dienų. Mokykis, ir viskas bus gerai. Kitam kartui išmok vario ir filtruoto sidabro

formulę, tikrai sugebėsi. Parašysiu tavo seneliui laišką ir papasakosiu jam, kiek jau esi pažengusi, manau, kad

tapsi tikrai gera alchemike. Tik nepamiršk mokytis is-

torijos ir geografijos. Atmink, kad po trijų savaičių teks laikyti egzaminus, o alchemija į mokyklos programą neįtraukta. Bet alchemija, mano brangioji, tau tikrai pagelbės gyvenime.

Egzaminai, kur gi ne! Nina žinojo, kad daugiau ne-

bus nė vienos privačios pamokos su profesoriumi Chosė ir nereikės eiti į mokyklą. Šią akimirką sąsiuviniai

ir knygos jai mažiausiai rūpėjo! Ji kuo greičiau turėjo ruoštis kelionei pas senelį.

Paspaudė mokytojui ranką ir palydėjo jį iki durų.

Tada nubėgo į virtuvę pas Karmen.

– Mieloji teta, negaliu tau visko paaiškinti, galiu tik

pasakyti, kad privalau iškeliauti pas senelį Mišą. Pa-

dėk man, lėktuvas išskrenda birželio 3 dieną 18.00.

Turime neišsiduoti tetai Andorai, nes ji užrakins mane kambaryje ir neleis išskristi. Žinai, kad ji nenori, jog matyčiausi ar bent pasikalbėčiau su seneliu, – išbėrė susirūpinusi Nina.

Karmen priglaudusi ranką prie širdies iškilmingai

prisiekė, kad padarys viską, kas įmanoma, kad jai pa-

Nina. Šeštojo Mėnulio mergaitė dėtų. Visų pirma reikės įtikinti Andorą, kad išvyktų pa-

viešėti pas seną draugę į Toledą: žinoma, jai bus smagu porą dienų pailsėti nuo Madrido. Taip ir buvo!

Kitą dieną teta Andora nieko neįtardama išvyko,

tačiau paskutiniai Ninai ištarti žodžiai tikrai nebuvo labai malonūs:

– Kai grįšiu, noriu rasti tavo kambarį idealiai sutvar-

kytą. Noriu, kad nusikirptum plaukus, jei manęs nepa-

klausysi, nurėšiu juos pati ir nunuodysiu tavo katiną

bei šunį. Daugiau jūsų nepakęsiu. Mažoji nenaudėlė, esi lygiai tokia pati kaip ir jie.

Niną apėmęs nerimas nesitraukė, juodoji žvaigždė

vis didėjo ir didėjo, o senelio duotas kremas visiškai nepadėjo. Labai troško išgirsti senelio Mišos balsą,

tačiau negalėjo! Kirbėjo noras paskambinti į Maskvą

tėvams... prakeikimas! Senelis griežtai uždraudė tai daryti. Ji jautėsi kaip kalinė. Nujautė, kad turi nutikti kažkas baisaus. Tik kas? Kas?

Buvo birželio 2 dienos 22 valanda vakaro, Nina pa-

šoko iš lovos, kaip paprastai numesdama vargšelį Platoną ant grindų, nulėkė į vonios kambarį, pakišo delną

po tekančiu vandeniu ir pamatė, kad žvaigždė pasidarė milžiniška, žymė dengė visą delną. Juoda kaip ang lis... anksčiau taip niekada nebuvo nutikę.

Senelis sakė, kad juoda žvaigždė yra pavojaus žen-

klas, prisiminė mergaitė. „Ką man daryti?“ – svarstė ji

Pirma dalis ir išsigandusi nubėgo į Karmen kambarį. Ta stipriai apkabino mergaitę, paskui nuplovė delniuką rožių van-

deniu suvilgytu tamponėliu. Platonas užsikabarojęs ant spintos be perstojo miaukė, o Adonis nagais braižė lauko duris lyg norėdamas išeiti.

Karmen neįsivaizdavo, kaip nuraminti Niną ir gy-

vūnus. Šią naktį namuose tvyrojo įtampa ir baisios nelaimės nuojauta.

Nepaaiškinamas blogis tary-

tum kybojo ore.

Kad ir kiek Nina laikė ranką

po tekančiu vandeniu, tamsioji žvaigždė vis buvo ten

pat, nė kiek nesumažėjo ir nenorėjo vėl tapti raudo-

nos, įprastos spalvos. Sene-

lis tikrai žinotų, ką tokiu atveju

daryti... Privalo jį pamatyti. Jai kuo skubiau reikia pas jį nuvykti, o tada

viskas bus gerai. Tuo metu, kai Nina stipriai trindama

nepakenčiamąją žvaigždę nuo delno žvilgtelėjo į veid rodį, pastebėjo, kaip jo paviršius apsitraukė geltonos

spalvos dūmais, iš kurių išniro šlykščios išvaizdos vyras, jis buvo plikas, mažomis, pilkomis akutėmis,

juodu apgamu ant kaktos ir geltonais dantimis. Ką tas monstras veikė jos vonios kambaryje?