Wendy Orr
Iliustravo Kerry Millard
Iš anglų kalbos vertė jurgita jėrinaitė
Labai seniai, kai Nimė buvo dar visai kūdikis, ji turėjo ir mamą, ir tėtį. Vieną dieną mama nutarė ištirti mėlynojo banginio skrandžio turinį. Tai buvo įdomus eksperimentas todėl, kad niekas tūkstančius metų nebuvo to daręs, ir Nimės tėtis Džekas vylėsi, kad viskas turėtų klostytis gerai. Bet tuomet pasirodė įkyrieji turistai, užsimanę sukurti filmą. Jie šūkavo, sukiojosi didžiuliu rausvai violetiniu laivu aplink Nimės mamą ir banginį. Gyvūnas suirzęs nėrė taip giliai, kad niekas nesužinojo, nei kur, nei kada jis iškilo į paviršių. Nimės mama nebesugrįžo. Džekas pasiėmė kūdikį į laivelį ir išplaukė aplink pasaulį, o kai kūdikis išaugo į mažytę mergytę, jis surado tobulą salą, kur galėjo atsidėti mokslui ir auginti Nimę laukinę ir laisvą kaip kartu gyvenantys gyvūnai. 5
Salelė kerėjo paplūdimiais su baltomis kriauklelėmis, šviesiai auksiniu smėliu, išsibarsčiusiomis juodomis uolomis. Joje buvo Ugnies kalnas, kurio šlaitus supo smaragdiniai atogrąžų miškai, papėdėje driekėsi pievų kilimai. Netoliese tyvuliavo gėlo vandens tvenkinys, į kurį galėjai nučiuožti kriokliu. Ten, kur pievos įsiliejo į baltą paplūdimį, Džekas surentė trobelę. Bet svarbiausia, kad salą supo rifų labirintas, todėl priplaukti prie jos galėjo tik mažiausios valtelės. Džekas ir Nimė nenorėjo, kad turistai ar kas kitas atrastų jų salą. Bet vieną dieną Džekas su burlaiviu pasiklydo per audrą, ir Nimės gelbėti atvyko jos susirašinėjimų draugė, garsiausia ir bailiausia nuotykių knygų autorė pasaulyje.
Tada išsipildė slapčiausias Nimės noras: Džekas parplaukė namo, o Aleks liko.
1 Vidury bekraščio mėlyno vandenyno, gražios salos palmėje sėdėjo mergaitė. Nimės plaukai buvo netvarkingai išsidraikę, akys spindėjo, o ant kaklo buvo užsinėrusi tris plonas virveles. Viena – žiūronams pakabinti, ant antrosios kabojo švilpianti kriauklė, kuri sukosi aplink savo ašį, o prie trečiosios virvelės buvo pririštas dėklas su dideliu raudonu kišeniniu peiliuku. Priglaudusi prie akių žiūronus Nimė stebėjo, kaip tolsta nedidelis raudonas vandens lėktuvas. Jis, straksėdamas per bangas, išplaukė pro rifus, kur giliau, ir purptelėjo į skaisčiai žydrą dangų. Tada, pakilęs taip aukštai, kad virto taškeliu, dingo iš akių. – Aleks nebėra, – pranešė Nimė Fredui. Fredas spoksojo į kokoso riešutus, prikibusius prie palmės kamieno. 9
Fredas buvo iguana, dygliuotas kaip drakonas padaras linksma riesta nosimi. Jis tupėjo ant Nimės peties, bet jam labiau rūpėjo kokoso riešutai nei išsiskyrimas. (Jūrinės iguanos neėda kokoso riešutų, bet Fredui niekas to nesakė.) Numetusi tris prinokusius kokoso riešutus į smėlį mergaitė prisiminė Aleks žodžius: „Niekada nemaniau, kad kas nors gali būti skaniau už kavą!“, kai Nimė praskėlusi pavaišino ją kokosu. Nimė žvilgtelėjo į tėvą, sustingusį ant Selkės akmens. Džekas sėdėjo nunarinęs galvą, susikūprinęs. Nimė dar nebuvo mačiusi jo tokio vienišo. Mergaitė suprato padariusi siaubingiausią klaidą, blogiausią dalyką pasaulyje.
Pirma klaida buvo atsakyti į patį pirmą Aleks elektroninį laišką pagalvojus, kad garsusis Aleksas Roveris yra herojus, toks, kokie aprašomi jo knygose. Ta klaida buvo gera, nes kai Aleks atsidūrė saloje, Džekas su Nime nebenorėjo, kad ji išvyktų. Kartais gerai būti trise, o ne dviese. 10
Bet kitais kartais Nimė užsinorėdavo, kad Džekas priklausytų tik jai, kaip anksčiau, arba kad Aleks būtų tik jos – juk šiaip ar taip ji su Aleks susidraugavo anksčiau nei tėtis. Kartais, kai Aleks su Džeku liepdavo Nimei eiti miegoti, o patys užsišnekėdavo iki vėlyvos nakties, Nimė jausdavosi atstumta ir vienišesnė nei anksčiau, kai gyveno dviese su tėčiu. Šį rytą pasirodė nedidelis raudonas hidroplanas su daiktais, kuriuos, Aleks paprašyta, iš miesto atsiuntė jos redaktorė. Tai buvo pirmasis lėktuvas, kada nors nusileidęs Nimės saloje. Nimė matė, kaip tėvas nerimauja, kad lakūnas nepastebėtų, kokia graži jų sala, ir nesumanytų dar kartą apsilankyti. Kai nerimaudavo Džekas, nerimaudavo ir Nimė. O su ja nerimaudavo ir Fredis su Selke. (Selkė buvo jūrų liūtė, kuri kartais pamiršdavo, kad Nimė yra mergaitė, o ne jūrų liūtukė, kurią reikia prižiūrėti ir kartais paauklėti.) Draugai neatsilikdami lydėjo ją kiekvieną kartą, einančią nuo lėktuvo iki trobelės. – Nesu matęs, kad gyvūnai šitaip elgtųsi! – šūktelėjo pilotas. Nimė nesumojo, ką atsakyti. Iš dalies todėl, jog nežinojo, ką tas žmogus yra matęs, iš dalies – nebuvo 11
šnekėjusi su jokiu kitu žmogumi, tik su Aleks ir tėčiu. Ji griebė dėžę ir atplėšė. Siuntinys buvo pilnas knygų. Plonų ir storų, didelių ir mažų, istorinių ir mokslinių, fantastinių ir pasakų. Nimė nežinojo, nuo ko pradėti pirmiausia. – Palauk, – pasakė Aleks, – kai viskas bus iškrauta iš lėktuvo, turėsi marias laiko. Lakūnas ištraukė dvi dideles saulės baterijas. – Puiku! – sušuko Džekas, nes jų labai reikėjo naujam kambariui, kurį jie ketino pastatyti Aleks, kad ši galėtų rašyti knygas. Užsikėlęs baterijas ant galvos Džekas atsargiai nužingsniavo prie trobelės. – Kas paims šitą? – paklausė pilotas, rodydamas vieną dėžę. Nimė žengė į priekį, bet tuo metu, kai ji siektelėjo dėžės, lakūnas padavė ją Aleks. Aleks susverdėjo, griuvo ir – terkšt! Dėžė žnektelėjo į smėlį – dzingtelėjo dūžtantis stiklas. – O, ne! – sudejavo Aleks. – Ką aš padariau?! – Džeko kolbos! – šūktelėjo Nimė. – Reikėjo leisti man! – Aš tik norėjau padėti! – Bet man nereikia pagalbos! Tu tik kliudai! 12
– Aš visada kliudau, – atsiliepė Aleks. – Gal jums su Džeku geriau be manęs. – Gal ir geriau! – suriko Nimė ir numynė nelaukusi atsakymo. Ji teisi! – pagalvojo Aleks. – Nimė su Džeku gyveno čia laimingai šitiek metų vieni, jiems tikrai manęs nereikia. Pastaruoju metu Nimė nusiteikusi priešiškai. Džekas anksčiau neatrodė toks susirūpinęs. O jeigu jie slapčia svajoja, kad viskas būtų kaip buvę, ir nedrįsta man pasakyti? Aleks žinojo, ką reiškia bijoti pasakyti. Prieš atvykdama į salą ji taip bijojo kam nors ką nors pasakyti, kad beveik neišeidavo iš savo buto. Ji buvo garsi, tačiau tik savo knygomis. Kai atskrido į kitą pasaulio kraštą ieškoti Nimės, jos gyvenimas visiškai pasikeitė. – Paskutinis! – Pilotas įteikė jai didelį voką. – Man metas kilti. Aleks atplėšė paketą ir ištraukė laišką. – Palaukite! Ar galėčiau... galėčiau skristi su jumis? – Žinoma! – atsakė jis. – Nieko su savimi nepasiimsite? 13
Aleks žinojo, kad pamačiusi Džeką ar Nimę nebegalėtų išvykti, net jeigu tai būtų teisinga. – Ne, – atsakė ji. – Aš pasiruošusi keliauti. Įlipo į ankštą vandens lėktuvėlį. Ir išskrido.
Nimė išsirangė iš kokoso palmės ir įsikniaubė veidu į šiltą Selkės kaklą, nes jūrų liūtė mylėjo ją nepaisydama negero mergaitės elgesio. Sunkumas pilve liudijo, jog tai pats blogiausias dalykas, kokį Nimė yra padariusi.
Tėtis taip pat ją mylėjo, bet Nimė nebuvo įsitikinusi, kad ir toliau mylės, sužinojęs, kas išvijo iš salos Aleks. 14
– Susitikim prie Slaptojo urvo, – suniurnėjo mergaitė Selkei, nes staiga saulė ir raibuliuojanti jūra jai pasidarė per ryškios. Tik giliausias, tamsiausias urvas tiko dabartinei jos nuotaikai. Selkė nepritardama prunkštelėjo ir nulapsėjo į jūrą. Nimė su Fredu patraukė per salą, pro Šnypščiančius akmenis ir Juodąsias uolas, į Ugnies kalno papėdę. Ropštis per uolas gerai, nes reikia tiek pastangų, kad negali galvoti apie nieką kita. Tačiau pasiekusi urvą Nimė prisiminė, kaip Aleks pasakojo jai istorijas, kai abi mėgino užmigti ant kietų urvo grindų, kaip pirmąjį rytą Aleks grožėjosi tekančia saule ir raudojo Nimei nusibrozdinus kelį. Nimė susirangė tolimiausiame urvo kampelyje, kad liktų visai viena. Ji šniurkščiojo, kosėjo, verkė ir šnypštė nosį, vėliau kažkur pametė savo nosinę. Graibydama tamsoje vietoj nosinės surado žemėlapį. Tai buvo Aleks žemėlapis, kurį ji nupiešė pasakodama vieną istoriją: miestas saloje, už kurios matyti dar didesnis miestas žemyne. Žemėlapis visiškai nepriminė Nimės salos. Ten, aukštame, tviskančiame bokšte, kurio viršūnė skendėja debesyse, spausdinamos Aleks knygos. Ten 15
dirba jos redaktorė, ta pati, kuri atsiuntė lėktuvą, kuriuo ką tik išskrido Aleks. Nimė susigrūdo žemėlapį į giliausią kišenę ir vėl pravirko. Ji taip raudojo, kad Selkė išsiropštė iš vandens ir atplumpino į viršų jos nuraminti. Nimė nesiliovė verkusi. Kad ir kiek jūrų liūtė amsėjo ir šnarpštė. Selkė išlindo į lauką palinksminti mergaitę triukais. Balansavo ant nosies akmenėlį, svaidė jį į orą. Pasirėmusi uodega, ėmė mojuoti plaukmenimis tarsi norėtų pakilti. Netgi atsistojo ant priekinių plaukmenų iškėlusi į viršų uodegą. Ji kartojo triukus, lojimu ragindama Nimę liautis verkus. Pagaliau Selkė griebėsi geriausio triuko: atsistojo prie pat uolos krašto ant priekinių plaukmenų ir apsivertusi atliko tobulą šuolį į vandenį. Šoko iš labai aukštai – toks triukas ne kiekvienam – bet Nimė neišlindo pažiūrėti. Nimė nematė ir didžiulio kruizinio laivo, kuris prisišvartavo prie uolos. Ji nematė pripučiamos motorinės valties, aplinkui kurią plaukiojo žmonės su vamzdeliais, nematė antros tokios, tyliai atsiskiriančios nuo kito laivo šono. Nimė nematė, kaip Selkės triukus pro žiūronus stebi vyras, 18
kaip pakelia šautuvą ir paleidžia į Selkę šūvį su migdomaisiais. Mergaitė nematė, kaip jis nurodė įgulai įkelti jūrų liūtę į valtį ir skubiai grįžti su ja į laivą.
Bet matė Fredas.
Fredas stebėjo Selkę ir vylėsi, kad ji atliks mėgstamiausią jo triuką: numes nuo uolos kokoso riešutą ir jį perskels. Kai jūrų liūtė nėrė žemyn, iguana pribėgo prie krašto pažiūrėti, ar pakeliui draugė nenumušė riešuto. 19