Nekaltoji išdavikė by knygos.lt

alison weir

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

A lison Weir

Nekaltoji išdavikė

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Dalia Uržaitė

alison weir

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

Prologas

& 1553 m. lapkričio 14 d. Baigta. Teismo procesas baigėsi. Aš vėl Londono Taueryje, mano buvę rūmai tapo mano kalėjimu. Karštligiškai glamžydama siuvinėtą lovatiesę sėdžiu ant lovos. Nors židinyje linksmai traška ugnis, aš virpu. Aš pasmerkta mir ti išdavikė, galvoje skamba tik pompastiški Aukščiausiojo Teismo teisėjo žodžiai, skelbiantys nuosprendį, kad pagal karalienės norą turiu būti sudeginta arba nukirsdinta. Kiekviena žmogiška būtybė sudrebėtų išgirdusi tokius baisius žodžius, man ypač baisu, nes šioje žemėje praleidau tik šešiolika vasarų. Turiu mirti vos pradėjusi gyventi. Pasibaisėtina ne tik pati mirtis, bet ir kaip turėsiu mirti. Židinyje šokinėjančios liepsnos staiga sukelia šleikštulį, pašiurpsta nugara, mane pykina paprastai malonus medžio dūmas. Noriu klykti. Kenčiu, linguoju pirmyn atgal, ausyse vėl ir vėl skamba tie žodžiai, negaliu patikėti, kad tai tikrai buvo sakoma man. Ne mano valia, bet tavo, Dieve. Žinoma, ir karalienės. Prisipa žįstu, kad sunkiai nusižengiau, ir už tai, ką padariau, nusipelniau mirties. Bet iki paskutinio atodūsio tvirtinsiu, kad visa širdimi tam priešinausi. Iki paskutinio atodūsio. O, Dieve... Tačiau ji sakė, kad tiki manimi. Karalienė priėmė mano pasiaiš kinimą ir labai gerai prisimenu, kaip pasakė, kad nuosprendis bus

alison weir

tik formalumas. Šių žodžių griebiausi kaip skęstantysis šiaudo. Buvo aišku, kad pyksta, bet vis dėlto jai buvo malonu pasakyti, kad mano jaunystė daug ką pateisina. Ji turi žinoti, kad sąmokslą kū riau ne aš, tapau kitų žmonių išdavikiškų ambicijų instrumentu. Ar drąsu ja tikėti? Ji man pažadėjo, davė karalienės pažadą, ka ralienės žodį. Turiu tvirtai jo laikytis, kai apima tokia panika kaip dabar šiame švariame ir ramiame kambaryje, pilname jaukių daik tų. Privalau tikėti tuo pažadu, privalau. Guliu lovoje, tuščiu žvilgsniu žiūriu aukštyn į medinį baldaki mą. Bandau melstis, bet neprisimenu seniai išmoktų žodžių. Suvo kiu, kad esu išvargusi, mano energija išsekusi, emocijos sudužusios į šipulius. Noriu tik miegoti ir bent laikinai nuslopinti tą siaubą. Nepaisant beviltiškų mano pastangų, miegas aplenkia. Tūkstantą jį kartą mintimis pereinu kelią į šią vietą. Kankinamai mąstydama girdžiu daugybę vienu metu kalbančių balsų, triukšmingai reika laujančių, kad juos išgirstų. Visus juos pažįstu. Kiekvienas įnešė savo indėlį į mano likimą.

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

Fransina Brandon, Dorseto markizė

& Bredgeito Holas, Leičesteršyras 1537 m. spalis Maloniai vaikštinėjau sode, kai prasidėjo gimdymo kančios. Staiga iš gimdos pliūptelėjo skystis. Mano tarnaitė nubėgo drobės ir pagalbos. Bukas skausmas kyla nuo nugaros iki paširdžių. Grei tai jos visos susispiečia aplink mane, pribuvėjos ir moterys padeda man įeiti per didžiąsias rūmų duris ir pakilti ąžuoliniais laiptais į viršų. Nuvelka mano puošnius drabužius, aprengia plačia balintos drobės gimdymo palaidine dailiai išsiuvinėtais rankogaliais ir apy kakle. Priverčia mane gultis į lovą, o prie lūpų prispaudžia taurę saldaus vyno. Iš tikrųjų jo nenoriu, bet kelis kartus gurkšteliu, kad jas pamaloninčiau. Dvi mano vyriausios damos sėdi šalia manęs, mano pleputės, jų darbas – kartu su manimi leisti nuobodžias gimdymo valandas ir plepėti. Jų užduotis – palaikyti gerą mano nuotaiką, kai sustiprėja skausmai. Jie tikrai stiprėja. Praėjo mažiau nei pusvalandis, o bukas skaus mas, lydintis kiekvieną sąrėmį, virsta žiauriu ir nepermaldaujamu peilio dūriu. Vis dėlto galiu jį iškęsti. Mano venomis teka karalių kraujas, tai skatina mane gulėti tyliai ir atsispirti kylančiam klyks mui. Greitai, Dievo valia, laikysiu savo sūnų ant rankų. Šis mano sūnus neturi mirti anksti kaip kiti, tie mažyčiai kūdikėliai, kurie guli po parapijos bažnyčios grindinio plokštėmis. Nė vienas neiš

alison weir

gyveno tiek, kad sėdėtų ar ropotų. Nemanau esanti sentimentali, tikrai, dauguma mano, kad esu per stipri ir kietos valios moteris – barninga, vieno mūsų ginčo metu pasakė mano vyras. Bet giliai širdyje slypi atvira žaizda dėl dviejų prarastų kūdikėlių. Vis dėlto natūralu, kad laukiantis trečią kartą mano mintys dažnai nunešdavo mane į tą slaptą širdies kertę, neramiai ir švelniai bandžiau patikrinti, ar buvusios tragedijos dar skaudina. Žinau, turiu uždrausti sau tokį silpnumą. Aš – karaliaus Henriko dukte rėčia. Mano mama buvo Anglijos princesė, Prancūzijos karalienė. Turiu sutikti praradimų skausmą kaip gimdymą – karališkai oriai, neatsiduoti jokioms baisioms fantazijoms, kurios, pribuvėjų tiki nimu, gali pakenkti mano nešiojamam kūdikiui. Reikia pasitikėti savimi, aš būsiu niekas, jei nebūsiu optimistė. Šį kartą esu visiš kai tikra, Dievas duos mums sūnų ir įpėdinį, kurio taip beviltiškai trokštame. Praeina dar valanda. Atokvėpiai tarp sąrėmių trumpi, bet skaus mas vis dar pakenčiamas. – Rėk, mano ponia, jei reikia, – raminamai sako pribuvėja, moterys bruzda aplink mane su žvakėmis ir vandens dubenimis. Norėčiau, kad jos visos eitų šalin ir paliktų mane ramybėje. Norė čiau, kad į šį dvokiantį, tvankų kambarį įleistų truputį gryno oro. Nors diena, bet kambaryje tamsu, nes langai uždengti gobelenu ir spalvota medžiaga. – Negalime rizikuoti, kad kūdikis peršaltų nuo skersvėjo, mano ponia, – liepdama uždengti langus mane įspėjo pribuvėja. Po to pati patikrino visus gobelenus, kad juose nebūtų pavaizduota ko nors, kas galėtų išgąsdinti vaiką. – Užkurkite ugnį! – paliepia savo padėjėjoms, o aš guliu ir gru miuosi su skausmais. Dejuoju, čia ir taip pakankamai karšta, aš prakaituoju kaip kiaulė. Bet, žinoma, ji tai supranta. Ji linkteli ir drėgna medžiaga uždedama man ant kaktos. Tai truputį palengvi na nepatogumus, nors paklodės šlapios nuo prakaito.

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

Nuslopinu dejonę. – Gali rėkti, ponia, – pakartoja pribuvėja. Bet aš nerėkiu. Ne darysiu tokio pasirodymo. Iš tiesų mane labiausiai jaudina žemi nanti būklė, suvokiu, kokia mano prigimtis ir aukšta padėtis. Gulėdama čia ir kaip gyvulys stengdamasi atsivesti jauniklį, ne siskiriu nuo paprasčiausios gimdančios mergšės. Nieko kilnaus čia nėra. Žinau, kad šventvagiška taip kalbėti, bet Dievas kurdamas moterį nebuvo sąžiningas. Vyrai gauna visą malonumą, o mote rims tenka kęsti skausmus. Jeigu Henris taip galvoja, aš po to... Kažkas darosi. Brangus Dieve, kas vyksta? Mielas Jėzau, kada tai baigsis? Pribuvėja nukloja mane, pakelia marškinius, atidengia mano ištinusį, įsitempusį kūną. Aš guliu lovoje, keliai sulenkti, šlaunys praskėstos, pribuvėja įkiša į mane patyrusius pirštus. Patenkinta linkteli galva. – Jeigu neklystu, atskuba jaunuolis, – paaiškina neramiai slan kiojančioms mano damoms. – Jau pasiruošęs! – triumfuodama sukrykščia. – Dabar stumk, mano ponia, stumk! Sukaupiu visas jėgas, giliai įkvepiu, labai įsitempusi iškvepiu, žinau, kad pabaiga arti. Jaučiu, kaip slenka kūdikis! Vėl įremiu smakrą į krūtinę ir stumiu, kaip pamokyta, stipriai. Stebuklas įvyksta. Jaučiu, kaip su kraujo ir gleivių pliūpsniu iš manęs išslenka mažas drėgnas kūnelis. Dar vienas stumtelėjimas ir jis įteikiamas į laukiančias pribuvėjos rankas, kurios skubiai suvynioja į didelę damasto atraižą. Pažvelgiau į veidelį, primenantį susiraukšlėjusį persiką. Girdžiu miauksintį verksmą, vadinasi, gyvas. – Nuostabi dukrelė, mano ponia, – netvirtai paskelbia pribu vėja. – Sveika ir stipri. Turėčiau džiaugtis ir dėkoti Dievui, kad saugiai sulaukiau svei ko vaiko. Tačiau mano nuotaika krenta. Viskas nuėjo niekais.

alison weir

Karalienė Džeinė Seimur

& Hemptono karališkojo dvaro rūmai, Saris 1537 m. spalis Prasidėjo tas gimdymas, kurio taip nekantriai laukiau aš, mano vyras karalius ir visa Anglija. Pasirodė kraujas, sunerimusios pribu vėjos, bijodamos, kad gali atsitikti kas nors bloga, skubiai paguldė mane į lovą. Tikrai buvo imtasi visų atsargumo priemonių, sau gančių nuo nelaimingo atsitikimo. Nuo vasaros pradžios, kai kū dikis pirmą kartą suspurdėjo mano įsčiose ir aš viešai pasirodžiau nesuveržtais drabužiais, visoje šalyje buvo meldžiamasi už sėkmin gą gimdymą. Mano vyras pasamdė geriausius gydytojus ir pribu vėjas, dosniai sumokėjo pranašautojams, kad nustatytų vaiko lytį. Visi tvirtino, kad bus berniukas, Anglijos sosto įpėdinis. Henrikas pareikalavo, kad aš būčiau laisva nuo visų valstybinių pareigų, pas kutiniuosius mėnesius leidau prabangiai dykinėdama, buvo tenki namas kiekvienas mano įgeidis ir kaprizas. Jis net pasiuntė į Kalė putpelių – aš labai jas mėgau. Prisivalgiau jų iki šleikštulio. Sakoma, kad dauguma nėščių moterų brangiai jų naštai sun kėjant, pasineria į malonią euforiją, gamta tarsi sąmoningai su teikia joms trumpą atokvėpį prieš laukiantį sunkų išbandymą ir motinystės pareigas. Nesidžiaugiau tokia ramia savijauta ar paki lia nuotaika, Dievo valia žvelgdama į baisų ateities vaizdą. Mane nuolatos lydi baimė. Bijau gimdymo skausmų. Bijau, kas bus, jeigu

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

gims mergaitė arba negyvas kūdikis, kaip ir du nelaimingieji prieš tai. Bijau savo vyro, nepaisant jo rūpesčio ir atsidavimo man. Tai yra žmogus, prieš kurį dreba net stiprūs vyrai. Mano ribotas protas nesuvokia, kaip jis galėjo pajusti švelnumą tokiam pasigailėtinam ir menkam daiktui kaip aš. Mano moterys, kai išdrįsta apie tai už siminti, šnibžda, kad jis myli mane, nes aš esu visiška Anos Bolein priešingybė. Ta juodaakė ragana septynerius metus neprisileido žadėdama naktis, pilnas neįsivaizduojamų kūniškų nuotykių ir stiprių sūnų, bet visiškai nuvylė, kai jis nėrėsi iš kailio norėdamas ją karūnuoti. Negaliu galvoti apie tai, ką jis padarė Anai Bolein. Net jeigu ji buvo apkaltinta neištikimybe jam su penkiais vyrais, iš kurių vienas buvo jos brolis. Siaubinga žinoti, kad vyras gali nu kirsti galvą moteriai, kurią kažkada beprotiškai mylėjo ir laikė savo glėbyje. Dar siaubingiau, kad tas žmogus – mano vyras. Taigi gyvenu apimta baimės. Dabar baiminuosi dėl maro, ku ris taip nuožmiai niokoja Londoną, kad karalius įsakė neleisti prie rūmų prisiartini nė vienam žmogui iš miesto. Kaip įprasta Anglijos karalienėms, pastarąsias šešias savaites esu įkalinta savo kambaryje. Su manimi yra tik patarnaujančios moterys, artėjantis gimdymas ir visokiausios baimės. Taigi dabar šiek tiek lengviau, nes savo nerimą galiu nukreipti į kažką realaus. Henriko nėra. Jis išvyko į medžioklę – tai jo įprotis ir aistra, nors pažadėjo man, kad nejos toliau kaip už šešiasdešimties mylių. Man būtų malonus jo rūpestis, jeigu nežinočiau, kad tai jo taryba patarė šiuo metu nenuklysti toli nuo manęs. Bet tuo pat metu esu patenkinta, kad jis išvykęs. Jis būtų dar vienas, dėl kurio jaudin čiausi. Jo įkyrus ir patetiškas noras, kad šis vaikas būtų berniukas, man nepakeliamas. Jau popietė, mano skausmai kartojasi bauginamai stipriai, nors pribuvėja sako, kad praeis dar kelios valandos, kol gims kūdikis. Meldžiu Dievo, kad šis išbandymas greitai baigtųsi ir kad jis atsiųs tų man laimingą valandą, nemanau, kad galėčiau ilgiau ištverti.

alison weir

Hemptono karališkojo dvaro rūmai 1537 m. spalio 12 d. Praėjo trys dienos ir trys naktys, mano menkos jėgos senka. Niekas manęs neruošė šiai agonijai. Jokios pamaldos, procesijos ir tarpininkavimai, kurie karaliaus įsakymu vyksta Londone, negali man padėti, pagalba manęs nepasiekia. Esu tik aš ir skausmas. Pa miršau, kodėl aš čia. Tik žinau, kad jeigu rėksiu pakankamai gar siai, kas nors turės pašalinti skausmą. Kartą išgirdau skubiai sušauktus gydytojus šnibždantis ir klau siant vienas kito, ką turėtų gelbėti – motiną ar vaiką? Netgi tada manimi nesirūpino, nes girdėjau, kaip vienas jų pasiūlė išpjauti kū dikį iš mano kūno. Nesvarbu, kad tik skausmas liautųsi. Bet praėjo valandos, dienos, o aš vis dar kenčiu. Jie neįgyvendino savo bjau raus grasinimo. Dabar naktis. Beveik nesuvokiu tamsos už lango su vidlotėmis. Norėdami įleisti šviežio oro į dvokiantį kambarį, pridvisusį nuo gimdymo kvapų, atitraukė užuolaidas. Gydytojai ir moterys susi grūdo prie mano lovos baisiam pasitarimui. Aš pasiruošusi išleisti dvasią, bet jie man neleis. Pribuvėja man prie nosies prispaudžia nosinę. Ji kvepia pipi rais ir aš smarkai čiaudėju. Staiga skausmai vėl prasideda, nuolat stiprėdami visu žiaurumu degina mane. Neturiu jėgų net rėkti, pražiotą burną iškreipia tyli grimasa. Kažkas darosi, keičiasi mano kūno ritmas, jaučiu neįveikiamą norą stumti. Jie ragina, maldauja stumti. Stumiu sukaupusi paskutines jėgas ir skausmas išnyksta. Aš atsakau už savo likimą. Staigus trūktelėjimas, atrodo, perplėšia mane. – Sveikas, gražus princas, Jūsų didenybe! – triumfuodama su šunka pribuvėja. Bet aš nejaučiu nieko. Noriu tik miegoti.

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

Fransina Brandon, Dorseto markizė

& Bredgeito Holas, Leičesteršyras, 1537 m. spalis Šūksniai iš rūmų kiemo praneša apie sugrįžimą iš medžioklės ir pažadina mane iš miego. Jau vėlus vakaras. Tikriausia miegojau kelias valandas. Mano vyras čia. Šalia lovos stovi sunkus ąžuolinis lopšys. Ant jo išpjaustyta Dorseto kalva, du vienragiai, puošti šermuonėlio kailiu ir apkalti auksu, lopšys nudažytas šviesiomis spalvomis. Jame guli mano kū dikis, dabar jau tvirtai suvystytas ir kietai įmigęs. Už jo apšviesta žvakės ir šokančių liepsnų sėdi auklė ponia Elena ir daigsto mažytę šilkinę kepuraitę. Aš vėl užsimerkiu ir girdžiu artėjančius žings nius. Atiduočiau viską, kad nereikėtų pasakyti Henriui, mano lor dui, kad aš vėl jį nuvyliau. Bet jis jau žino. Į kambarį įeina tokia veido išraiška, kuri viską pasako. Jis lengvai susidoroja su daugeliu bėdų, bet ši užgauna jo išdidumą ir kilmingumą. – Mergaitė, – šiurkščiai išrėžia, – vėl viskas iš naujo. Nesupran tu, kodėl Dievas nesuteikia mums malonės. Tvarkingai einame į mišias, aukojame labdarai, gyvename krikščioniškai. Ko dar rei kia? Man palengvėja, nepaprastai malonu, kad nelabai kentėjau gimdydama. Gulėdama ant nugaros esu nepalankioje padėtyje.

alison weir

Vis dėlto Henris dunkso virš manęs kaip sustingusi įžeisto vyriš kumo karikatūra. – Vaikas bent jau sveikas, – šaltai ištariu, – ir per Dievo malonę po jos bus brolis. Žinau savo pareigą. O tu, mano lorde, paprasto markizo sūnau, neturi priminti man, karalienės dukrai, mano pa reigų.

<> Matau jo akyse, kad nepaisydamas savęs jis žavisi mano orumu ir ryžtu. Net dabar, kai esu išsekusi po gimdymo, nors ir negra ži pagal įprastą grožio sąvoką, jis trokšta manęs, aš jam patraukli. Jam patinka mano kaštoniniai plaukai – Tudorų plaukai, taip juos vadina, įtariu, kad tai irgi patrauklumo dalis. Sako, kad mano lū pos jausmingos, žavisi tamsiais mano antakiais, išlenkta nosimi, ryžtingu smakru. Per ketverius metus išnešiojęs tris vaikus mano dvidešimtmetis didžiakrūtis ir plačių klubų kūnas vis dar sugeba jį pakelti. Ypač krūtys – nuo nėštumo jos tapo dar putlesnės. Bet jis dabar negalvoja apie kūniškus malonumus, kuriems paprastai esu trokštama partnerė. Henris žiūri į savo mažąją dukrelę ir turi nusišypsoti. Ji tokia panaši į savo senelio brolį, karalių: jos tokie pat raudono aukso plaukai, ryžtinga burnytė, melsvai žalios akys. Nors ji tik naujagimė, rodos, priima jį neparastai protingai. Nustembu pamačiusi, kad niūrūs, puikiai iškalti bruožai susi dėlioja į šypseną. – Daili mergaitė, – surizikuoju. Jis linkteli, išsitiesia, akyse žiba klastinga šviesa. – Tikrai. Surasime jai puikią santuoką, kuri atneš šlovę mūsų namams. Tuo tarpu, Fransina, pralinksminsime ją broliuku. Žino ma, kai tu atsigausi. – Žinoma, – pritariu. – Kaip sakiau, žinau savo pareigą.

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

– Visada galima pareigą suderinti su malonumu, – šypsosi pa tenkintas. Blogiausia jau praeityje. Mes abu praskaidrinome baisų nusivylimą.

<> Kol kas bevardei mūsų dukrai šiandien savaitė. Ginčijamės dėl jos vardo, nes Henris nori Katerinos, kaip jo motina, o aš noriu Fransinos arba Džeinės, kaip karalienė. Ji yra geras kūdikis, noriai valgo maitinama žindyvės, tvarkingai miega. Ji retai verkia. O man neramu ir nepatogu, kenčiu pritvinkusių krūtų skausmą, kai per pribuvėjos uždėtus raiščius teka pienas, ji sako, kad po kelių dienų jis išseks. Manęs netenkina kelios dienos, noriu, kad jis išsektų tuoj pat. Šiandien gaivu ir šalta, bet giedra. Vėlyvą popietę mano lange įrėmintą dangų užlieja auksinė saulėlydžio šviesa. Po šiuo didžiu liu dangumi į tolumą nusidriekia derlingi Bredgeito akrai. Sėdžiu krėsle ir žvelgiu į spindinti ežerą ir beribius tolius. Tolumoje ma tosi šiaudiniai namų stogai. Man čia patinka. Suvokiu, jog daugelis mano, kad ištekėjau už žemesnio luomo žmogaus, bet daug kas atlyginama. Gana svarbu turėti vyrišką ir vienmintį vyrą, kuris su manimi dalijasi viltimis ir lūkesčiais. Gyvenu gerai prižiūrėtame raudonų plytų dvare su bokšteliais, kiemu ir sargine. Kambariai turtingai apstatyti madin giausiais baldais, atsiveria margas sodų ir altanų vietovaizdis – čia labai malonu pasivaikščioti. Staiga noriu būti lauke. Niekada nebuvau ta, kuri sėdi namuo se, skaito ar siuvinėja, nors mano padėties merginos skatinamos tai daryti. Man būtina vaikščioti, jodinėti, medžioti. Man jau so čiai to bjauraus, troškaus miegamojo. – Apsiaustą, – skardžiai sušunku. Nepaklusiu pribuvėjai ir išei siu trumpai pasivaikščioti lauke. Tarnaitės padedama metu iššūkį

alison weir

laiptams, tada sukaupusi drąsą išdidžiai išeinu iš namo, tikiuosi, kad pribuvėja nepritardama stebi pro langą. Ji neišdrįstų sustab dyti manęs. Eidama išoriniu kiemu dėkoju Dievui, kad nėra jokių gimdy mo žaizdų. Pažįstu moterų, kurios patyrė didelių ir ilgalaikių ne patogumų. Bet aš stipri. Vėl jaučiuosi beveik savimi. Vaikštau didžiosios sarginės šešėlyje. Abiejuose galuose stovi išdidūs bokštai, juos pastatė Henrio tėvas, antrasis Dorseto marki zas. Įėjimas atrodo įspūdingai. Praėjusi sarginę, pasuku nuo kairėje esančios turnyrų aikštės ir įeinu per duris, esančias sienoje ir ve dančias į sodą, vasarą čia žydi rožės. Kurį laiką sėdžiu ant akmeni nės kėdės ir mėgaujuosi aštria rausvai spindinčia rudeninės saulės šviesa, krintančia ant raudonų plytų ir ant dvaro sienų. Neilgai džiaugiuosi pabėgimu. Praėjo vos penkios minutės, kai išgirdau keliu, vedančiu į Bredgeitą, atlekiančio žirgo kanopų kaukšėjimą. Raitelio apdaras žalias su baltu: Tudorų spalvos. Ne svarbu, kokias žinias neša, vis tiek bus svarbios, garantuota. Pakylu ir skubiai pasuku namo link. Mano lordas jau sukvietė šeimyną į susirinkimą didžiojoje salėje. – Ši naujiena skelbia didžią žinią, Fransina, – paaiškina man. – Visi turi išgirsti. Sėdime kartu ant pakylos, o skubiai sušauktos damos, džen telmenai, patarnautojai, rūmininkai, pažai, kambarinės, virtuvės darbininkai ir tarnai prasiskiria ir praleidžia arčiau karaliaus pa siuntinį. Didžiulė salė, ąžuolo sijomis paremtu puikiu stogu ir gobelenais muštomis sienomis, gaudžia laukimu. Visi, nuo pasi pūtusio rūmų valdytojo iki kukliausio patarnautojo, tiesia kaklą pasiklausyti naujienos. Purvu apsitaškęs raitelis priešais mus priklaupia ant vieno kelio. Nors žodžiai skirti mums abiems, bet man atrodo, kad jis kreipiasi į mane – karaliaus dukterėčią.

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

– Gera naujiena, mano pone ir ponia, – sušunka. – Karalienė atgulė į lovą ir sulaukė šviesiojo princo, visas Londonas, ne, visa Anglija džiūgauja! Jo didenybė siunčia jums šią džiaugsmingą ži nią, taip pat norėtų žinoti, ponia, kaip jūs laikotės. Kviečia jus kar tu su mano ponu atvykti į rūmus, kai tik atsigausite po gimdymo. Skubiai puolu ant kelių ir dėkoju Dievui už žinią, kurios ka ralystė nekantriai laukė beveik trisdešimt metų. Po dviejų pražū tingų santuokų ir katastrofiško ginčo su popiežiumi mano dėdė, karalius Henrikas VIII, pagaliau turi sūnų ir paveldėtoją. Tudorų įpėdinystė garantuota, o šalis pagaliau išsivadavo nuo pilietinio karo grėsmės. Tai nuostabu, bet po mano išoriniu džiugesiu slepiasi beviltiš kas nusivylimas, mane apgavo mano pačios sūnus, jis buvo taip pat karštai laukiamas kaip ir princas, ir ne tik todėl, kad mano lordui reikia įpėdinio titului paveldėti. Giliai širdyje, Henrio, be abejo nės, taip pat, ilgai glūdėjo neišsakyta, išdavikiška viltis, kad likimas galbūt galų gale pašykštės paveldėtojo ir taip paruoš kelią mano sūnui į sosto paveldėjimą. Mano motina, Marija Tudor, Henriko VII duktė ir jaunesnioji jo didenybės sesuo, ne tik perdavė man karališką kraują, bet ir teisę į pačią karūną. Tačiau tie troškimai turi būti giliai palaidoti, net galvoti apie tai pavojinga. Karalius turi įpėdinį, o mes privalome džiaugtis. – Dėkokime Dievui! – karštai sušukau ir patenkinta pastebė jau, kad visi esantieji pasekė mano pavyzdžiu ir priklaupė. – Tuojau pat parašysiu jo karališkajai didenybei, nusiųsiu šir dingiausius mūsų sveikinimus ir tinkamą dovaną princo krikšty noms. Kaip jis bus pavadintas? – Eduardu, ponia, nes gimė šventojo Eduardo Išpažinėjo die nos išvakarėse. Tinkamas vardas, nes šventasis Eduardas kažkada buvo Ang lijos karalius. Pati būčiau norėjusi savo sūnų pavadinti Eduardu.

alison weir

– O kaip laikosi karalienė, mano geroji teta? – teiraujuosi, bet tylomis svarstau, kodėl Džeinei Seimur, tai blyškiai kvailai ištižė lei, Visagalis nepagailėjo sūnaus, o aš pagimdžiau niekam vertą mergaitę. – Ji sveika, mano ponia, sako, kad net po ilgo ir pavojingo gim dymo ji greitai sėdo rašyti laiškų, skelbiančių džiugią žinią. Krikš tynos jau įvyko. Karaliaus duktė, ledi Marija, buvo krikštamotė, krikštatėviai – Kenterberio arkivyskupas ir Norfolko bei Sufolko hercogai. Galiu patikinti, kad jo didenybė yra laimingiausias vyras pasaulyje. Pasiuntinį nusiuntėme į virtuvę atsigaivinti ir paliepėme tar nams grįžti prie darbų. Kai ėjome į savo kambarius, oras buvo pil nas džiugių komentarų apie reikšmingas naujienas. Bet kartu su Henriu kopdami laiptais neištarėme vienas kitam nė žodžio. Aš negaliu patikėti žinia, kad buvusiai meilužei Seimur, tai sučiaup talūpei, dviveidei kekšei, pavyko tai, ko nepadarė kilni princesė Katerina iš Argono ir didžioji ištvirkėlė Ana Bolein. Ji pagimdė karaliui sveiką sūnų. Kaip aš jai pavydžiu: ji padovanojo paveldė toją, taip užsitikrino sau žmonos ir karalienės poziciją, taip pat ir mano dėdės švelnius jausmus. Aš nirštu ir jaučiu skriaudą. Kodėl aš nešioju tik liguistus vaikiščius ir mergiščias? Atsakymas trenkia staiga kaip žaibas. Gal Dievas pasiuntė mums dukrą, kad Dorseto namams atneštų kitokią šlovę? Man atrodo, kad Jo planai negali būti menkesni. – Taigi pagaliau jo didenybė turi sūnų, – ištariu. O tam sūnui vieną dieną, po daugelio metų, prireiks žmonos. Henris žvelgia į mane gudriu žvilgsniu ir sako puikiai supran tąs, ką turiu omenyje. – Taip, – šypsausi. – Manau, supranti, kur suku. Puikiajam princui Eduardui negali būti tinkamesnės poros, ar pritari, vyre? Žinoma, jis pritaria. Jis toks pat ambicingas, kaip ir aš. Jis nuož miau nei aš veržiasi prie trokštamos didybės ir išaukštinimo, bet

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

pagal mūsų pozicijas gyvenime manęs tai neturėtų stebinti. Aš gimiau karalių namuose, o Henris turėjo pats prasiskinti kelią šlo vės link. Žinoma, turėčiau nepamiršti, kad jo prosenelė Elizabeta Videvilė, garsi savo laikų gražuolė, į savo žabangus buvo įviliojusi karalių, patį Eduardą IV, mano prosenelį. Mano vyras seka tos be sotės moters pavyzdžiu. Siekdamas perspektyvesnės santuokos su manimi, karaliaus dukterėčia, be jokių skrupulų metė savo turtin gą sužadėtinę. Nuo tos akimirkos nesiliauja siekęs savo sumanymo su manimi patekti į karaliaus rūmus. Dabar atrodo, kad pradeda matytis net pats sostas. – Aiškiai matau, – kalba Henris. – Supranti, toks kelias kupi nas pavojų. Karalius – išdidus žmogus, ambicingai galvojantis apie dinastiją. Panašu, kad pasidairys užsienyje ir paieškos princui to kios puikios santuokos, kuri užtikrins palankią sąjungą arba atneš naujų žemių. Jis gana įtarus, jeigu suvoks mūsų planą, pamanys, kad laukiame mirusio žmogaus batų. Fransina, tau nereikia pri minti, kad tai išduotų, jog numatome karaliaus mirtį. Turėtume veikti labai atsargiai. – Neabejoju, kad mums pasiseks, – patikinu. – Ar tu labai bai miniesi? Henri, turiu žinoti, kad mane palaikai. – Žinoma, – atsako, akys spindi susižavėjimu. – Manai nesi džiaugčiau, jei mano dukra taptų karaliene? Su tavo drąsa ir mano apdairumu neabejoju, kad savo korta sužaisime sėkmingai. Idėja nebeatrodo tokia nežmoniška. Iš tiesų, regis, visiškai įmanoma. Šiais laikais princai ne visada tuokiasi su užsienio princesėmis: ir Elizabeta Videvilė, ir Ana Bolein, ir Džeinė Seimur. Visos ne ka rališkos kilmės. Bet mūsų mažoji dukrelė pralenkia jas visas, ji turi garsius protėvius. Jos gyslomis teka Tudorų kraujas. Henris patenkintas nusišypso ir švelniai pabučiuoja mano lū pas. – Padarei daugiau negu manai, mano ponia, – švelniai ištaria. – Šalia karalienės turėsi būti akyla ir ausyla. Tai pat ir aš, kai nuvyk

alison weir

siu į rūmus, nes galime būti tikri, jog karališkoji didenybė greitai nukreips savo akis į tinkamos nuotakos savo sūnui paiešką. Mano galvoje knibždėte knibžda galimybių. Nusivylimo kaip nebūta. Prieš atidarydamas duris į mūsų apartamentus Henris atsisu ka. – Manau, kad tu teisi, Fransina. Turime tą kūdikį karalienės garbei pavadinti Džeine. Ledi Džeinė Grei. Skamba karališkai.

Ne k a l t o j i i š d a v i k ė

Ponia Elena

& Bredgeito Holas 1537 m. gruodis Nepraėjus nė trims savaitėms po mano mažosios ledi Džeinės gimimo, sužinojome, kad mirė karalienė. Liūdnas žinias atnešė suplukęs ir kelionėje apsitaškęs pasiuntinys. Priblokštiems namiš kiams jis papasakojo, kad karalienė savaitę gulėjo ligos patale. Ji at gulė nuo gimdymo karštinės kitą dieną po princo krikštynų. Rūmų žmonės pasakojo, kad ją prižiūrėjusieji per daug nuolaidžiavo jos pomėgiui ypač riebiam maistui. Kadangi karalius negalėjo nieko atsakyti savo sūnaus motinai, ji gavo visko, ko panorėjusi, deja, tai buvo neišmintinga. – Bet vienu metu atrodė, kad ji atsigaus, – tęsė pasiuntinys. – Kai jos nuodėmklausys suteikė paskutinį patepimą, atrodė, kad jai pagerėjo. Netgi atsisėdo lovoje ir kalbėjosi su jo didenybe, jam labai palengvėjo. Karalius pradžiugino jos širdį pranešdamas, kad kol ji sirgo, jos brolį, serą Eduardą Seimurą, paskelbė Hertfordo grafu. Tačiau tą vakarą ji vėl atkrito ir gulėjo kliedėdama. Karalius neteko galvos ir paliepė vyskupams Londono Šventojo Pauliaus katedroje vesti iškilmingą dvasininkų procesiją, melstis ir nuolan kiai maldauti mūsų Dievo išgelbėti karalienės gyvybę. Bet pagerė jimo nesulaukta.

alison weir