Issuu

Charlaine Harris

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

1 skyrius Tarsi puošmena buvau nukarusi nuo vieno gražiausių mano matytų vyrų rankos, o jis žvelgė man į akis. – Galvok apie... Bredą Pitą, – sukuždėjau. Tamsiai rudos akys vis dar stebėjo mane abejingai, be jokio susidomėjimo. Aišku, einu ne tuo keliu. Pasistengiau prisiminti paskutinį Klodo meilužį, striptizo baro apsaugininką. – Galvok apie Čarlsą Bronsoną, – pasiūliau. – Arba, e, apie Edvardą Džeimsą Olmosą. – Ilgų blakstienų įrėmintose akyse lyg ir blykstelėjo susidomėjimo liepsnelės. Pasižiūrėjus iš šalies tikriausiai buvo galima pagalvoti, kad Klodas beregint užvers mano ilgo, šlamančio sijono apačią,

c h a r l a i n e h a rris

nuplėš korsažą didele iškirpte ir taip mane pamylės, kad imsiu maldauti pasigailėjimo. Mano – ir visų kitų Luizianos moterų – nelaimei, Klodas akimis šaudo į kitą komandą. Krūtingos blondinės tikrai nėra Klodo idealas, jo ugnelę kursto kieti, grubūs ir niūrūs, šiek tiek apšepę vyrukai. – Marija Žvaigžde, kilstelėk ir nubrauk tą sruogą atgal, – iš už kameros pasigirdo Alfredo Kumberlendo balsas. Fotografas buvo stambaus sudėjimo juodaodis žilstelėjusiais plaukais ir ūsais. Marija Žvaigždė Kuper greitai žengė priešais kamerą ir pataisė mano ilgų šviesių plaukų sruogą. Buvau persisvėrusi atgal ant Klodo rankos, mano nematoma (bent jau kamerai) kairioji ranka desperatiškai gniaužė jo juodo sudurto nugarą, dešinė buvo iškelta ir švelniai lietė jo kairįjį petį. Jo kairė ranka laikė mano juosmenį. Poza tikriausiai sudarė įspūdį, kad jis leidžia mane ant žemės, o tada jau darys su manimi ką užsigeidęs. Klodas vilkėjo juodą sudurtą, mūvėjo juodus bridžius, baltas kojines ir vilkėjo baltus, plačius marškinius su daugybe raukinių. Aš vilkėjau ilgą mėlyną suknelę su plačiu sijonu ir keliais pasijoniais. Kaip jau minėjau, suknelės viršutinė dalis nelabai ką dengė, o jos trumpos rankovės buvo nusmauktos nuo pečių. Labai džiaugiausi, kad studijoje pakankamai šilta. Didysis prožektorius (kuris man atrodė kaip palydovinė lėkštė) nebuvo toks karštas, kaip tikėjausi. Alas Kumberlendas fotografavo, o Klodas rijo mane degančiomis akimis. Iš visų jėgų stengiausi atsakyti tokiu pat karštu žvilgsniu. Mano asmeninis gyvenimas per pastarąsias

Ne a b e j o t i n a i m i r ę s

kelias savaites, švelniai tariant, buvo nykus ir tuščias, todėl buvau labai pasiruošusi degti aistra. Tiesą pasakius, buvau pasiruošusi suliepsnoti. Marija Žvaigždė, kurios oda nuostabiai gražaus rusvo atspalvio, o tamsūs plaukai garbanoti, stovėjo šalia su didele makiažo dėže, šepetėliais ir šukomis, kad prireikus kiekvieną akimirką galėtų padaryti paskutinius pakeitimus. Su Klodu atvykusi į studiją nustebau atpažinusi jaunąją fotografo asistentę. Marijos Žvaigždės nemačiau jau keletą savaičių, nuo tos dienos, kai buvo išrinktas naujasis Šrivporto vilkolakių gaujos vadas. Bet ir tada neturėjau laiko jos stebėti, nes kova dėl gaujos vado vietos buvo baisi ir kruvina. O šiandien turėjau pakankamai galimybių įsitikinti, kad Marija Žvaigždė visiškai atsigavo po sausio pradžioje ją partrenkusio automobilio avarijos. Vilkolakiai gyja greitai. Marija Žvaigždė irgi mane atpažino. Man labai palengvėjo, kai ji pasitiko mane su šypsena. Mano padėtis Šrivporto gaujoje, švelniai tariant, neužtikrinta. Visai ne savo noru ir be mano žinios mano likimas buvo susietas su nesėkmingo kandidato į gaujos vado vietą likimu. To kandidato sūnus, Alsidas Hervo, kurį keletą savaičių laikiau net daugiau nei draugu, dabar mano, kad kovos metu aš jį nuvyliau; naujasis gaujos vadas Patrikas Furnanas žino, kad turiu ryšių su Hervo šeima. Nustebau, kad Marija Žvaigždė visiškai kasdieniškai su manimi plepėjo, kol sagstė kostiumą ir šukavo plaukus. Ji mano veidą padengė tokia daugybe kosmetikos priemonių, kiek aš nebuvau naudojusi per savo gyvenimą,

c h a r l a i n e h a rris

bet žvilgtelėjusi į veidrodį turėjau jai padėkoti. Atrodžiau puikiai, nors tikrai nepriminiau Sukės Stekhaus. Jeigu Klodas nebūtų gėjus, gal jam tai irgi būtų padarę įspūdį. Jis yra mano draugės Klodinos brolis, pragyvenimui užsidirba nusirenginėdamas per moterims skirtus striptizo vakarus „Chuliganų“ klube – tas klubas dabar priklauso jam. Klodas tiesiog nežemiškai gražus: metro aštuoniasdešimties ūgio, ilgais, banguojančiais juodais plaukais ir didelėmis rudomis akimis, tobula nosimi ir lūpomis, kurios nei per plonos, nei per storos. Plaukus jis augina ilgus norėdamas pridengti ausis: jos buvo chirurgiškai pakoreguotos, kad atrodytų apvalios, kaip žmonių ausys, o ne smailios, kokios buvo jam gimus. Jeigu nors kiek gaudotės antgamtiniame pasaulyje, tikrai pastebėtumėte ausų korekciją ir iš karto suprastumėte, kad Klodas yra fėja. Tikrai nesistengiu kaip nors įžeisti jo seksualinės orientacijos. Sakau tai tiesiogine prasme: Klodas yra fėja. – O dabar įjunk vėjo mašiną, – Alas paliepė Marijai Žvaigždei. Šiek tiek pasikrapščiusi ji įjungė didžiulį ventiliatorių. Atrodėme taip, tarsi mus užklupo vėtra. Mano plaukai ėmė plaikstytis lyg šviesi paklodė, o Klodo liko vietoje, nes buvo tvirtai surišti prie sprando. Padarius keletą kadrų, Marija Žvaigždė atrišo Klodo plaukus ir permetė juos per vieną petį, kad šie pasklistų sudarydami foną jo tobulam profiliui. – Nuostabu, – tarė Alas ir padarė dar keletą nuotraukų. Marija Žvaigždė porą kartų pakeitė vėjo mašinos padėtį, kad vėtra mus užkluptų iš kelių skirtingų krypčių. Galiau-

Ne a b e j o t i n a i m i r ę s

siai Alas pasakė, kad galiu atsistoti. Su dėkingumu širdyje išsitiesiau. – Tikiuosi, per daug nenuvarginau tavo rankos, – tariau Klodui, kuris ir vėl atrodė šaltas bei ramus. – Ne, nieko tokio. Gal turit vaisių sulčių? – kreipėsi jis į Mariją Žvaigždę. Klodas tikrai nėra Misteris Bendravimo Įgūdžiai. Gražioji vilkolakė mostelėjo į nedidelį šaldytuvą studijos kampe. – Puodeliai ant viršaus, – pasakė Klodui. Nusekė jį akimis ir atsiduso. Moterys dažnai taip daro, kai joms tenka pasikalbėti akis į akį su Klodu. Tas atodūsis byloja: „Kaip gaila.“ Pamačiusi, kad jos bosas vis dar įsigilinęs krapštosi prie savo aparatūros, Marija Žvaigždė pasiuntė man plačią šypseną. Nors ji ir yra vilkolakė – dėl to jos mintis sunkiau skaityti – pagavau, kad ji nori kažką man pasakyti... ir nežino, kaip aš į tai reaguosiu. Telepatija – nelinksmas užsiėmimas. Nuomonė apie save smarkiai nukenčia, kai žinai, ką tiksliai kiti apie tave galvoja. O dar dėl telepatijos beveik neįmanoma susitikinėti su paprastais vaikinais. Pamąstykit apie tai. (Ir nepamirškit – aš žinosiu, ar jūs tai darot, ar ne.) – Alsidas išgyveno sunkų laikotarpį, kai buvo nugalėtas jo tėtis, – pasakė Marija Žvaigždė tyliu balsu. Klodas buvo įsigilinęs į savo atvaizdą veidrodyje – stovėjo prieš jį gerdamas sultis. Alas Kumberlendas sulaukė skambučio ir prispaudęs mobilųjį telefoną prie ausies nuėjo tęsti pokalbio į savo kabinetą.

c h a r l a i n e h a rris

– Neabejotinai, – tariau. – Kai Džeksono Hervo oponentas jį nužudė, mažiausiai buvo galima tikėtis, kad Džeksono sūnus jausis labai gerai. Pasiunčiau užuojautą į laidojimo namus, o jie pranešė Alsidui ir Džanisei, – pridūriau. (Džanisė – jaunesnioji Alsido sesuo, vadinasi – ne vilkolakė. Įdomu, kaip Alsidas paaiškino tėvo mirtį savo seseriai?) – Kaip atsakymą gavau standartinį išspausdintą padėkos raštelį. Ant jo nebuvo nė vieno asmeniško žodelio. – Na... – žodžiai, regis, užstrigo jos gerklėje, kad ir ką ji norėjo pasakyti. Pagavau miglotą minčių įspūdį. Skausmas pervėrė mane lyg peilis, o tada užgniaužiau jį, uždariau tolimiausioje širdies kertelėje ir apsisiaučiau išdidumo skraiste. Labai anksti išmokau tai daryti. Paėmiau Alfredo darbų pavyzdžių albumą ir ėmiau sklaidyti jaunikių ir jaunųjų, bar-micvų*, pirmųjų komunijų, dvidešimt penktųjų vedybų metinių nuotraukas beveik nieko nematydama. Užverčiau albumą ir padėjau jį atgal. Iš visų jėgų stengiausi atrodyti kasdieniškai, bet abejoju, ar man tai pavyko. Nutaisiusi tokią pat plačią šypseną kaip ir Marijos Žvaigždės, pasakiau: – Suprantu. Juk mudu su Alsidu nebuvome tikra pora. – Aš gal ir turėjau noro bei vilčių, bet jiems nebuvo lemta suklestėti. Laikas vis pasirodydavo netinkamas. * Bar (Bat) Mitzvah – judėjų tradicijoje reikšminga proga, švenčiama sulaukus trylikos (berniukams) ar dvylikos (mergaitėms) metų. Simbolizuoja brandos etapą, kai vaikai tampa moraliai atsakingi už savo veiksmus pagal judėjų įsakymus.

Ne a b e j o t i n a i m i r ę s

Marijos Žvaigždės akys, daug šviesesnės rudos spalvos nei Klodo, išsiplėtė iš nuostabos. O gal iš baimės? – Girdėjau, sugebi tai daryti, – iškvėpė ji, – bet tuo taip sunku patikėti. – Aha, – niūriai atsidusau. – Na, aš džiaugiuosi, kad judu su Alsidu susitikinėjate, net jei ir nelabai džiaugčiausi, neturiu teisės prieštarauti. O aš džiaugiuosi. – Gal viską pasakiau kiek nerišliai (ir ne visiškai tiesą), bet, manyčiau, Marija Žvaigždė suprato, kad turiu kaip nors išsaugoti savo orumą. Kai per kelias savaites po tėvo mirties Alsidas man nepaskambino, supratau, kad jis užgniaužė visus jausmus, kuriuos man kada nors jautė. Tai buvo smūgis, bet nemirtinas. Realiai nieko kita iš Alsido ir nesitikėjau. Bet, po galais, man jis tikrai patiko, o sužinoti, kad buvai pakeistas taip lengvai – visada skaudu. Juk prieš netikėtą tėvo žūtį Alsidas man pasiūlė apsigyventi kartu. Dabar jis susidėjo su jauna vilkolake, gal net ketina susilaukti su ja vilkiūkščių... Iš karto pasistengiau užgniaužti šią mintį, kol ji neišsikerojo. Kaip man ne gėda?! Nėra reikalo būti tokia kale. (O juk, geriau pagalvojus, Marija Žvaigždė tiesiogine prasme būna kalė – bent jau trejetą naktų per mėnesį.) Man turėtų būti dvigubai gėda. – Tikiuosi, esate labai laimingi, – pasakiau. Ji be žodžių perdavė man kitą albumą, ant kurio buvo užklijuotas užrašas: TIK AKIMS. Jį atvertusi supratau, kad tos „akys“ priklauso antgamams. Čia buvo nuotraukos tokių apeigų, kurių neišvystų paprastų žmonių akys: vam-

c h a r l a i n e h a rris

pyrų pora, apsirengusi prašmatniais kostiumais, pozuojanti priešais milžinišką anką*, vaikinukas, užfiksuotas virsmo į lokį akimirką – galima spėti, kad pirmą kartą, vilkolakių gauja – visi jos nariai fotografuojant buvo pasivertę vilkais. Alas Kumberlendas – keistenybių fotografas. Nenuostabu, kad kaip tik Alas buvo iš karto pasirinktas padaryti Klodo nuotraukas, kurios, kaip tikėjosi Klodas, padės jam greitai pradėti knygų viršelių modelio karjerą. – Kitas kadras, – šūktelėjo Alas, išpuldamas iš savo biuro ir išjungdamas telefoną. – Marija Žvaigžde, mus ką tik užsakė dviguboms vestuvėms panelės Stekhaus kraštuose. Man pasidarė labai įdomu, ar juos užsakė paprastų žmonių renginiui, ar antgamtine proga, bet tikriausiai būtų nemandagu paklausti. Klodas ir aš vėl prisispaudėme vienas prie kito. Sekdama Alo instrukcijomis, patraukiau sijoną aukštyn, kad atidengčiau savo kojas. Nemanau, kad toje istorinėje epochoje, kurią reprezentavo mano kostiumas, moterys degindavosi saulėje ar skusdavosi kojas – o visa mano oda buvo ruda ir glotni kaip kūdikio užpakaliukas. Bet ką čia dabar padarysi. Vaikinai tais laikais tikriausiai irgi nevaikščiojo atlapotais marškiniais. – Kilstelėk koją, tarsi ketintum ja apsivyti jo klubus, – nurodinėjo Alfredas. – Klodai, dabar tavo proga sužibėti. * Ankh – egiptiečių mitologijoje tai simbolis, reiškiantis gyvenimą, dvasinę gyvasties jėgą, gyvenimą po mirties. Buvo manoma, kad jis atidaro mirties vartus į nemirtingumą.

Ne a b e j o t i n a i m i r ę s

Pasistenk atrodyti taip, tarsi kiekvieną akimirką būtum pasirengęs nusimauti kelnes. Mes juk norime, kad skaitytojos į tave žiūrėdamos alptų iš geismo! Klodo nuotraukų albumas bus panaudotas konkurse „Misterio meilės romanas“, kurį kasmet rengia „Meilės romanų knygų klubo“ žurnalas. Kai jis savo ambicijomis pasidalijo su Alu (kiek suprantu, jie susitiko per vakarėlį), Alas patarė Klodui padaryti keletą nuotraukų su tokio tipo moterimi, kurios dažnai pasirodo ant meilės romanų viršelių: jis papasakojo fėjai, kad Klodo tamsūs plaukai ir akys tik išryškėtų šalia mėlynakės, didžiakrūtės blondinės. Pasirodė, kad aš esu vienintelė krūtininga Klodo pažįstama šviesiaplaukė, kuri buvo pasiryžusi jam padėti už dyką: Klodas pažinojo keletą striptizo šokėjų, kurios būtų mielai papozavusios – bet jos tikėjosi už tai gauti pinigų. Visa tai su jam būdingu (ne)taktu Klodas ir papasakojo pakeliui į fotografo ateljė. Galėjo šias smulkmenas pasilaikyti ir sau, tada bent jau būčiau turėjusi priežastį jausti moralinį pasitenkinimą, kad padedu savo draugės broliui, bet tipiškai klodiška maniera jis pasidalijo savo mintimis. – Na, gerai, Klodai, o dabar nusimesk marškinius, – šūktelėjo Alfredas. Klodas jau buvo įpratęs prie prašymų nusimesti drabužius. Jis turi plačią beplaukę krūtinę su įspūdinga muskulatūra, todėl be marškinių išties atrodo dailiai. Bet manęs tai nesujaudino. Gal jau įgaunu imunitetą? – Sijonas, koja, – priminė man Alfredas.

c h a r l a i n e h a rris

Pasakiau sau, kad šiandien toks mano darbas. Alas ir Marija Žvaigždė tikrai elgėsi profesionaliai ir be jokių asmeniškumų, o šaltesnį padarą už Klodą vargu ar galima rasti. Tačiau nesu pratusi prieš svetimus žmones kilnoti savo sijonų, man tai atrodo tikrai privatus veiksmas. Nors kai dėviu šortukus, mano kojų matosi maždaug tiek ir nė kiek dėl to neraudonuoju, kažkodėl ilgo sijono pakėlimas man atrodo gerokai seksualesnis. Sukandau dantis ir atsmaukiau aukštyn medžiagą, tam tikrais intervalais ją užkišdama už kojos, kad nenuslystų žemyn. – Panele Stekhaus, turėtumėte atrodyti taip, tarsi tuo mėgautumėtės, – papriekaištavo Alas, dirstelėdamas į mane virš savo kameros. Jo kaktą vagojo tikrai ne laimės raukšlelės. Pasistengiau nuvyti blogą nuotaiką. Juk pažadėjau Klodui padaryti paslaugą, o pažadai turi būti vykdomi noriai. Iškėliau koją taip, kad mano šlaunis būtų lygiagrečiai su grindimis, ir nukreipiau nuogus kojų pirštus žemyn – tikėjausi, grakščiai. Abi rankas padėjau ant nuogų Klodo pečių ir pažvelgiau į jį. Jo oda po mano delnais buvo šilta ir glotni, bet nekėlė jokių erotinių minčių ar jaudulio. – Panele Stekhaus, jūs, regis, nuobodžiaujate, – vėl įsiterpė Alfredas. – O juk turėtumėte atrodyti taip, tarsi norėtumėte jį gyvą suėsti. Marija Žvaigžde, padarykite ją šiek tiek... daugiau... Marija šoko į priekį ir nusmaukė pūstas rankovytes dar žemiau. Ji tai darė kiek per daug entuziastingai, todėl apsidžiaugiau, kad korsažas toks kietas ir prigludęs.

Ne a b e j o t i n a i m i r ę s

Tiesa tokia, kad Klodas gali atrodyti gražiai ir būti nuogas nors visą dieną, o aš vis tiek jo nenorėsiu. Jis – tikras niurgzlys, jo manieros – prastos. Net jei jis būtų heteroseksualus, tikrai nebūtų mano skonio – bent jau po dešimties pokalbio minučių. Kaip ir Klodui anksčiau, man irgi teko griebtis fantazijos. Pagalvojau apie vampyrą Bilą, savo pirmąją meilę visomis prasmėmis. Bet vietoj aistros prisiminimas sukėlė tik pyktį. Bilas jau keletą savaičių susitikinėja su kita moterimi. Na, gerai, o kaipgi Erikas, Bilo bosas, buvęs vikingas? Vampyras Erikas gyveno mano namuose ir mudu dalijomės lova keletą sausio dienų. Ne, ne, ne, tame kelyje tyko pavojai. Erikas žino paslaptį, kurią norėjau išsaugoti iki savo dienų galo, tiesa, kadangi slapstantis mano namuose jam buvo amnezija, jis nežinojo, kad ta paslaptis yra kažkur jo atmintyje. Prisiminiau dar keletą veidų – savo boso, Semo Merlotės, baro „Pas Merlotę“ savininko. Ne, geriau ten irgi neiti: galvoti apie savo nuogą bosą – blogai. Gerai, gal tada Alsidas Hervo? Ne, ten irgi negalima, ypač jei prisiminsime, kad dabar esu tame pačiame kambaryje su jo dabartine mergina... Ką gi, nebeturėjau realios medžiagos fantazijoms, todėl reikės sugrįžti prie savo senų favoritų. Bet kino žvaigždės atrodo blankiai po antgamų pasaulio, kuriame atsidūriau tą akimirką, kai į barą „Pas Merlotę“ įžengė Bilas. Kad ir kaip būtų keista, paskutinis erotinis po-

c h a r l a i n e h a rris

tyris buvo susijęs su mano kraujuojančia koja ir ją laižančiu liežuviu. Tai buvo... tai sukėlė nerimą. Bet net ir tokiomis keistomis aplinkybėmis tas laižymas privertė kažką suvirpėti giliai manyje. Prisiminiau, kaip skusta Kvino galva judėjo, kol jis mane labai intymiu būdu švarino, kaip jo dideli šilti pirštai tvirtai laikė mano koją... – O, pats tas, – šūktelėjo Alfredas ir ėmė fotografuoti. Klodas nuleido ranką ant mano plikos šlaunies, kai pajuto, kad dėl nepatogios padėties virpa mano raumenys. Štai ir vėl, vyras laiko mano koją. Klodas sugriebė mano šlaunį pakankamai tvirtai, kad šiek tiek ją palaikytų. Tai tikrai padėjo, bet nebuvo nė per nago juodymą erotiška. – O dabar keletas kadrų lovoje, – paskelbė Alas, kai nusprendžiau, jog daugiau taip nebeišstovėsiu. – Ne, – pareiškėme su Klodu vienu metu. – Bet tai paslaugų komplekto dalis, – numykė Alas. – Juk žinote, jums nusirenginėti nereikės. Aš tokių nuotraukų nedarau. Žmona mane užmuštų. Jūs tik atsigulkite ant lovos kaip dabar. Klodas atsirems ant vienos alkūnės ir žvelgs į jus, panele Stekhaus... – Ne, – nukirtau tvirtai. – Geriau padarykite keletą nuot raukų jo vieno, pavyzdžiui, stovinčio vandenyje. Taip bus geriau. Studijos kampe buvo dirbtinis tvenkinys, o Klodo nuot raukos, kuriose jis būtų užfiksuotas tarsi nuogas, nuoga krūtine tekančiu vandeniu, būtų nepaprastai patrauklios (bet kuriai moteriai, kuri nėra su juo susidūrusi akis į akį).

Ne a b e j o t i n a i m i r ę s

– Kaip tau atrodo, Klodai? – paklausė Alas. Nugalėjo Klodo narcisizmas. – Alai, manau, tai būtų nuostabu, – pasakė jis stengdamasis, kad jo balsas neskambėtų per daug entuziastingai. Nužingsniavau į persirengimo kambarį, norėdama kuo greičiau nusimesti kostiumą ir įlįsti į įprastus džinsus. Ėmiau dairytis aplink ieškodama laikrodžio. Turėjau grįžti į darbą pusę šešių, o dar teks parvairuoti į Bon Toną ir prieš važiuojant į barą „Pas Merlotę“ apsirengti savo darbo uniformą. Klodas šūktelėjo: – Dėkoju, Suke. – Aišku, Klodai. Sėkmės su modelio kontraktais. – Bet jis jau žavėjosi savimi veidrodyje. Mane išlydėjo Marija Žvaigždė. – Viso gero, Suke. Buvo malonu vėl pasimatyti. – Man taip pat, – pamelavau. Net ir raudonuose vilkolakiškų smegenų vingiuose sugebėjau įžvelgti, kad Marija Žvaigždė niekaip negali suprasti, kaip aš galėjau atsisakyti Alsido. Juk tas vilkolakis toks gražus apšepėlis, įdomus pašnekovas ir karštakraujis heteroseksualios orientacijos vyras. Be to, jam priklauso nuosava statybų rangos kompanija, o ir šiaip jis pasiturintis vyras. Atsakymas iškart toptelėjo man į galvą, o aš leptelėjau gerai nepagalvojusi: – Ar kas nors vis dar ieško Debės Pelt? – paklausiau. Tai tas pats, kaip liežuviu baksnoti skaudantį dantį. Debė buvo Alsido ilgalaikė mylimoji, su kuria jis tai skirdavosi, tai

c h a r l a i n e h a rris

vėl susitaikydavo. Ji buvo kietas ir labai sprangus riešutėlis, štai ką jums pasakysiu. – Ieško, bet kiti žmonės, – atsakė Marija Žvaigždė. Jos veidas aptemo. Marijai Žvaigždei apie Debę patinka galvoti ne daugiau nei man, bet, neabejotinai, dėl visiškai kitokių priežasčių. – Tie privatūs sekliai, kuriuos iš pradžių nusamdė Peltų šeima, atsisakė darbuotis pareiškę, kad apiplėšinėtų šeimą, jeigu ir toliau tęstų paieškas. Bent jau aš taip girdėjau. Policija garsiai neprisipažįsta, bet jie irgi pasiekė aklavietę. Peltus esu sutikusi tik vieną kartą, kai jie atvyko į Šrivportą iškart po Debės dingimo. Tikrai laukinė porelė. Sumirksėjau. Jeigu taip kalba vilkolakis, tai tikrai daug ką pasako. – O išvis blogiausia jų dukra Sandra. Ji iš proto eina dėl Debės, dėl jos jie vis dar konsultuojasi su kažkokiais neaiškiais žmonėmis. Asmeniškai aš galvoju, kad Debę pagrobė. O gal ji nusižudė. Kai Alsidas jos išsižadėjo, gal jai visai protelis pasimaišė. – Gal, – sumurmėjau. – Jam geriau be jos. Tikiuosi, ji liks ten, kur dabar yra, – pridūrė Marija Žvaigždė. Mano nuomonė buvo tokia pati, bet, kitaip nei Marija Žvaigždė, aš tiksliai žinojau, kas atsitiko Debei, ir apytiksliai, kur ji yra, kaip tik tai buvo pleištas, kuris įsiterpė tarp mūsų su Alsidu. – Tikiuosi, jis daugiau niekada jos nepamatys, – nenurimo Marija Žvaigždė.

Ne a b e j o t i n a i m i r ę s

Jos dailus veidukas buvo kupinas ryžtingo nusiteikimo ir tai šiek tiek rodė jos laukinę prigimtį. Gal Alsidas ir susitikinėja su Marija Žvaigžde, tačiau iki galo ja nepasitiki. Alsidas tikrai žinojo, kad daugiau nebepamatys Debės. Ir tai mano kaltė, aišku? Aš Debę nupyliau. Daugiau ar mažiau jau susitaikiau su tuo, ką padariau, tačiau tas plikas faktas vis ima ir išlenda. Neįmanoma užmušus kitą gyvą būtybę likti visiškai nepaliestam tokios patirties. Tai išties pakeičia tavo gyvenimą.

Į barą užėjo du kunigai. Gal tai ir skamba kaip įžanga į milijoną anekdotų, tačiau su šiais kunigais nebuvo jokios kengūros, o bare nesėdėjo nei joks rabinas, nei kokia nors blondinė. Esu mačiusi pakankamai blondinių, vieną kengūrą zoologijos sode, bet rabino – dar ne. O štai šiuos du kunigus regėjau daugybę kartų. Jie turi seną tradiciją kas antrą savaitę susitikti pietų. Tėvas Denas Riordanas, švariai nusiskutęs ir sveikai įraudusiais žandais, yra katalikų kunigas, kuris į mažąją Bon Tono bažnyčią aukoti mišių užsuka kiekvieną šeštadienį, o tėvas Kemptonas Litrelis, išblyškęs ir barzdotas, yra episkopalų pastorius, jis dalija Eucharistiją mažutėlėje Klariso episkopalų bažnyčioje kartą per dvi savaites. – Sveika, Suke, – kreipėsi į mane tėvas Riordanas. Tai airis, tikras airis, o ne kažkelintos kartos airių kilmės ame-

c h a r l a i n e h a rris

rikietis. Man patinka klausytis, kaip jis kalba. Jis nešioja storus akinius juodais rėmeliais, jam per keturiasdešimt. – Labas vakaras, tėve. Jums taip pat labas, tėve Litreli. Ko judviem galėčiau atnešti? – Norėčiau viskio su ledukais, panele Suke. O ko imsi tu, Kemptonai? – Gersiu alaus. Ir dar prašau atnešti krepšelį viščiukų lazdelių. – Episkopalų pastorius buvo užsidėjęs akinius auksiniais rėmeliais. Jis šiek tiek jaunesnis už tėvą Riordaną. Jis labai doras. – Tuojau. Abiem nusišypsojau. Kadangi galiu skaityti jų mintis, žinau, kad abu yra išties geri vyrai, o tai mane daro laimingą. Visada būna neramu „pasiklausius“ sielų ganytojo galvos turinio sužinoti, kad jis ne geresnis už tave, dar daugiau – net nesistengia toks būti. Lauke buvo visiškai sutemę, todėl visai nenustebau, kai pro duris įžengė Bilas Komptonas. Negaliu to paties pasakyti apie kunigus. Įvairios Amerikos Bažnyčios niekaip negali susitaikyti su realybe, kad egzistuoja vampyrai. Pasakyti, kad jų politika vampyrų atžvilgiu yra paini ir neaiški, būtų per švelnu. Katalikų Bažnyčia šiuo metu kaip tik sušaukusi Visuotinį Susirinkimą, kad nuspręstų, ar Bažnyčia turėtų paskelbti visus vampyrus prakeiktais ir anatema katalikams, ar priimti juos į savo glėbį kaip potencialius atsivertėlius. Episkopalų Bažnyčia jau nubalsavo prieš vampyrų galimybę tapti kunigais, nors jiems ir buvo leista priimti Komuniją –

Ne a b e j o t i n a i m i r ę s

tačiau didelė dalis dvasininkų klykė, kad kraujasiurbiams ims ją dalyti tik per savo lavoną. (Deja, dauguma jų nesuvokia, kaip lengvai tai būtų galima padaryti.) Abu kunigai vienodai nelaimingi stebėjo, kaip Bilas greitai pakštelėjo man į skruostą ir įsitaisė prie savo mėgstamiausio staliuko. Bilas į juos nekreipė dėmesio, išskleidė laikraštį ir ėmė skaityti. Tai darydamas jis visada atrodo rimtai, tarsi studijuotų finansų puslapius ar skaitytų naujienas iš Irako, bet aš gerai žinau, kad pirmiausia jis perskaito patarimų skiltį, tada peržvelgia karikatūras, nors dažnai tų juokelių nesupranta. Bilas atėjo vienas. Maloni permaina. Paprastai į barą jis užsuka kartu su dailiąja Sela Pamfrėj. Aš jos neapkenčiu. Bilas buvo mano pirmoji meilė ir pirmasis mylimasis, tad galbūt niekada iki galo neatsikratysiu savo jausmų jam. Gal jis ir nenori, kad taip atsitiktų, nes atrodo, kad per kiekvieną mielą pasimatymą atsitempia Selą į barą „Pas Merlotę“. Jau imu manyti, kad taip stengiasi prikišamai man ją parodyti. Juk taip nesielgtų, jeigu aš jam visiškai neberūpėčiau, ką? Jis net neturėjo prašyti, žinojau, ko atnešti. Dailiai ištiesiau servetėlę priešais jį ir pastačiau ant jos mėgstamiausią jo gėrimą, butelį 0 tipo Tikro kraujo. Iš karto apsisukau eiti, bet tada mano ranką palietė vėsus delnas. Jo prisilietimas kiekvieną kartą mane nukrečia, gal taip bus visada. Bilas niekada neslėpė, kad aš kaitinu jo kraują, o praleidusi visą gyvenimą be intymių santykių ir be sekso pradėjau vaikščioti aukštai iškelta galva, kai Bilas įtikino mane, kad esu jam

c h a r l a i n e h a rris

patraukli. Net ir kiti vyrai pradėjo žiūrėti į mane taip, tarsi būčiau tapusi įdomesnė. Dabar jau žinau, kodėl žmonės nuolat galvoja apie seksą: Bilas tuo klausimu man suteikė labai gilių žinių. – Suke, pabūk su manimi minutėlę. – Pažvelgiau į jo rudas akis, kurios atrodo tokios tamsios baltame Bilo veide. Jo plaukai taip pat tamsiai rudi, glotnūs ir lygūs. Jis lieknas, bet plačių pečių, rankos tvirtos, raumeningos, kaip ūkininko, kuriuo jis ir buvo, kol gyveno. – Kaip tau sekasi? – Puikiai, – atsakiau bandydama neparodyti nuostabos. Bilas nedažnai leidžia laiką nieko neveikdamas. Jis nemėgsta tuščiažodžiauti. Net kai buvome pora, vargu ar jį būtų buvę galima pavadinti šnekučiu. Net ir vampyrai gali būti darboholikai: Bilas sugebėjo tapti programišiumi. – O tau ar gerai sekasi? – Taip. Kada vyksi į Naująjį Orleaną atsiimti savo paveldėjimo? O dabar tikrai nustebau. (Tai visai įmanoma, nes vampyrų minčių skaityti negaliu. Štai kodėl man taip patinka vampyrai: daug įdomiau būti su tais, kurie lieka paslaptimi.) Maždaug prieš šešias savaites Naujajame Orleane buvo nužudyta mano pusseserė, Bilas buvo su manimi, kai Luizianos karalienės pasiuntinys atvyko to pranešti... ir pristatyti žudiką mano teismui*. – Apžiūrėti Hedlės buto tikriausiai važiuosiu kitą mėnesį. Dar nekalbėjau su Semu, kada galėsiu pasiimti laisvą dieną. * Apie šiuos įvykius pasakojama Charlaine Harris apsakyme „One Word Answer“, kuris pasirodė antologijoje „Bite“ 2005 metais.

Ne a b e j o t i n a i m i r ę s

– Apgailestauju, kad netekai pusseserės. Ar labai sielvartavai? Hedlės nemačiau daugelį metų, būtų buvę dar keisčiau pamatyti ją tada, kai tapo vampyre. Bet kadangi turiu labai mažai gyvų giminaičių, bjauru netekti net ir vieno. – Šiek tiek, – pasakiau. – Tai nežinai, kada važiuosi? – Dar nenusprendžiau. Ar prisimeni jos advokatą, poną Kataliadą? Jis pažadėjo pranešti man, kada testamentas bus oficialiai patvirtintas, ir išlaikyti butą neliestą, iki apsilankysiu, o kai karalienės patarėjas pažada, kad butas bus neliestas, turi patikėti, jog taip ir bus. Tiesą sakant, man visa tai nebuvo labai įdomu. – Aš norėčiau važiuoti su tavimi į Naująjį Orleaną – jeigu tu nieko prieš pasiimti kelionės kompanioną. – Vaje, – tariau su kruopelyte sarkazmo. – O ar Sela neprieštaraus? O gal ją taip pat ketini vežtis? Vai linksma būtų kelionė. – Ne. Ir jis tarsi užsivėrė. Kai jau Bilas taip suspaudžiau lūpas, iš jo daugiau nieko neišpeši – žinau iš patirties. Na, gerai, tarkime, aš sutrikusi. – Tai aš tau pranešiu, – pasakiau bandydama suprasti, kas jį graužia. Nors pastaruoju metu būti Bilo kompanijoje man skausminga, aš juo pasitikiu: Bilas niekada manęs nenuskriaustų. Jis taip pat neleistų niekam manęs skriausti. Tačiau egzistuoja ne vienas būdas sukelti skausmą.