Issuu

émile Zola

II dalis

Romanas

Iš prancūzų kalbos vertė dominykas urbas

VIII

tuo laiku visas kvartalas kalbėjo apie didelę gatvę, kuri būsianti pravesta nuo naujosios operos iki biržos, ji bū sianti pavadinta Gruodžio dešimtosios vardu. Namai ir sklypai jau buvo nusavinti, ir du griovėjų būriai sto jo į darbą iš abiejų galų – vienas vertė senus rūmus Liudviko Didžiojo gatvėje, kitas ardė plonas buvusio jo „Vodevilio“ sienas. Jau buvo girdėti, kaip kirstuvų dūžiai artėja, Šuazelio ir Mišodjerės gatvės gailesta vo pasmerktųjų namų. Greičiau nei per dvi savaites tų namų vietoj turėjo atsiverti platus spindis, pilnas triukšmo ir saulės. 5

émile zola

Bet dar labiau domino šio pašalio žmones tie dar bai, kurių ėmėsi „Moterų laimė“. Buvo kalbama apie didelį tos įmonės išplėtimą, apie milžiniškas parduo tuves, kurios trimis fasadais žiūrėsiančios į tris šio kvartalo gatves – Mišodjerės, Nev Sent Ogiusten ir Monsinji. Pasak žmonių, Murė sudaręs sutartį su ba ronu Hartmanu, „Hipotekinio kredito“ pirmininku, ir užimsiąs ištisai visą namų masyvą, vien tik būsimą jį pastatą prie Gruodžio dešimtosios gatvės baronas pasilaikysiąs sau, ten steigsiąs viešbutį konkuruoti su „Grand Oteliu“. Visur „Laimė“ atpirkinėjo nuomos sutartis, krautuvės buvo uždarinėjamos, gyventojai kraustėsi lauk, ištuštėjusius pastatus meistrų armija jau perdirbinėjo naujaip, ir tik rūko dulkių debesys. Tarp viso to sąjūdžio viena tik palaikė Bura lūšna sto vėjo nejudinama ir neliečiama, atkakliai susigūžusi tarp aukštų mūrų, aplipusių mūrininkais. Kai kitądien Deniza ėjo su Pepe pas dėdę Bodiu, gatvė buvo tikrąja to žodžio prasme prisikimšusi ka ručių, vežančių plytas prie senųjų Diuvijaro rūmų. Dėdė stovėjo ties savo krautuvėlės durimis ir žiūrėjo nesmagus. Juo plėtėsi, didėjo „Moterų laimė“, juo, regis, mažėjo „Senasis Elbefas“. Jo vitrinos mergaitei pasirodė dar tamsesnės, dar labiau priplotos žemos antresolės su mažais it kalėjimo apvalainiais lange 6

moterų laimė

liais, sena žalia iškaba buvo dar labiau išblukusi nuo drėgmės, nusiminimas dvelkė iš viso fasado, blan kaus, nušiurusio. – Šit ir jūs, – tarė dėdė. – Saugokitės, kad nesuva žinėtų. Įėjus į krautuvę, Denizai vėlgi spaudė širdį. Ji rado ją patamsėjusią, dar mieguistesnę, dar labiau paveik tą nusigyvenimo. Tušti kampai juodavo it urvai, ant prekystalių ir lentynų dulkės, drėgno rūsio kvapas ėjo nuo gelumbės rietimų, kurių čia niekas nebejudino. Prie kasos ponia Bodiu ir Ženevjeva sėdėjo tylios, ne sukrutančios, tarsi kokiame nuošaliame kamputyje, kur niekas jų netrukdė. Motina siūlėjo kažkokį skari nį. Duktė, rankas į sterblę pasidėjusi, žiūrėjo į tuštu mą priešais save. – Labas vakaras, dėdiene, – pasisveikino Deni za. – Aš laiminga, kad matau jus, ir, jei padariau jums nemalonumo, prašom atleisti. Ponia Bodiu, labai susijaudinusi, apkabino ją. – Vargšele mano, – atsakė ji, – jei tiek nemalonu mų tebūtų, tu mane matytum kur kas linksmesnę. – Labas vakaras, sese, – kalbėjo toliau Deniza, pir moji bučiuodama Ženevjevą į skruostus. Šioji lyg iš miego pabudo. Ji pabučiavo pusseserę, bet nesurado nė vieno žodžio jai pasakyti. Abi mote 7

émile zola

rys po to paglamonėjo Pepę, kuris tiesė į jas rankutes. Susitaikyta buvo visiškai. – Na, tai jau šešios, galim sėsti prie stalo, – tarė Bodiu. – Ko tu neatsivedei Žano? – Ogi jis turėjo ateiti, – netvirtai sakė sumišusi Deniza. – Aš kaip tik šį rytą jį mačiau, jis man žadėjo. Bet laukti jo nereikia – jį, matyt, meistras bus užlai kęs. Ji baiminosi, kad nebūtų jam vėl atsitikusi kokia nepaprasta istorija, ir rengė jam pateisinimą iš anks to. – Kad taip, tai sėskim valgyti, – pakartojo dėdė. Paskui, atsigręžęs krautuvės gilumon į patamsį, paragino: – Kolombanai, galit sėsti su mumis valgyt. Vis tiek niekas neateis. Deniza išsyk nepastebėjo Kolombano. Dėdienė jai paaiškino, kad antrąjį pardavėją ir tą panelę parda vėją turėję atleisti. Prekyba vykstanti taip blogai, jog vieno Kolombano užtenką, dar ir tam nesą ko veik ti – valandų valandas dykinėja aptingęs, snaudžiąs atmerktomis akimis. Valgomajame degė dujų žiburys, nors buvo pats vidurvasaris. Deniza įėjusi nušiurpo – taip į ją dvelk telėjo šaltis nuo sienų. Čia, kaip ir kitados, stovėjo 8

moterų laimė

apskritas stalas, užtiestas klijuote, ant jo – valgymo reikmenys, o pro langą ėjo truputis oro ir šviesos iš prismirdusios skylės, vadinamos vidiniu kiemu. Ir ši tie daiktai, kaip ir krautuvėlė, jai pasirodė dar labiau patamsėję ir apsiašaroję. – Tėte, – kreipėsi Ženevjeva, varžydamasi Deni zos, – gal uždaryti langą? Kvapas ne koks. Tėvas neužuodė nieko. Jis nustebo. – Uždaryk, jei taip nori, – leido jis pagaliau. – Tik mums oro bus mažai. Iš tikrųjų buvo labai trošku. Pietūs buvo patys pa prasčiausi. Po sriubos, kai tarnaitė atnešė virtos jautie nos, dėdė leidosi į šneką apie tuos, kur priešais, – tai buvo neišvengiama. Iš pradžių jis rodė daug pakantos, dukterėčia galinti turėti savo nuomonę. – Ką gi, niekas tau negina palaikyti tuos didelius balaganus... Kas galva, tai protas, vaikuti... Jeigu tu nepasipiktinai, kai tave taip bjauriai išmetė už durų, tai, matyt, tu turi rimto pagrindo juos mėgti. Ir, ma tai, jei tu grįžtum pas juos, aš visiškai nepykčiau... Ir niekas iš mūsų nepyktų, teisybė? – Oi ne, – sumurmėjo ponia Bodiu. Deniza rimtai išdėstė savo sumetimus taip pat, kaip kitados pas ponus Robino: nuosekli prekybos raida, dabarties reikalavimai, naujųjų firmų didumas, 9

émile zola

galiausiai auganti publikos gerovė. Bodiu klausė akis išvertęs, lūpas išpūtęs – aiškiai matėsi, kad jo protas dirba įsiręžęs. Paskui, kai ji baigė kalbėti, jis pakratė galvą. – Vis tai svaičiojimai, daugiau nieko. Prekyba yra prekyba, ir nieko čia daugiau nesugalvosi... Taip, aš sutinku, jiems pasisekė, bet tai ir viskas. Aš ilgai ma niau, kad jie nusisuks sprandą, – taip, aš to laukiau, kantriai laukiau, atsimeni? Tiktai kur tau! Pasirodo, šiais laikais tik sukčiai turtus kraunasi, o padorūs žmonės elgetomis miršta... Tai va, ką prigyvenom, ir aš turiu nusilenkti faktams. Ir aš nusilenkiu faktams, Dieve mano, nusilenkiu!.. Užslėptas pyktis kaitino jį. Jis staiga pagrūmojo šakute: – Tiktai niekad „Senasis Elbefas“ nedarys nuolai dų... Žinok, aš pasakiau Bura: „Kaimyne, jūs derina tės prie šarlatanų, jūsų tos teplionės – gėda!“ – Valgyk, meldžiamasis, – nutraukė jį ponia Bo diu, sunerimusi, kad jis taip įsidega. – Pala, aš noriu, kad mano dukterėčia tiktai žino tų mano pažiūras... Klausyk, dukrele: aš esu kaip tas grafinas, aš nepajudėsiu iš vietos. Jiems sekasi – tuo blogiau jiems! O aš tik protestuoju, ir viskas! Tarnaitė atnešė veršienos kepsnį. Šeimininkas drebančiomis rankomis jį supjaustė, tačiau nei jo akis 10

moterų laimė

nebuvo tokia taikli, nei jis besugebėjo vienodas por cijas dalyti. Kai tik pasijuto nuveiktas – jau ir nebeli ko būtojo pasitikėjimo savimi, visų gerbiamo šeimi ninko savijautos. Pepė pamanė, kad dėdė supyko, ir teko jį maldyti – nieko nebelaukus duoti jam desertą, biskvitus, padėtus ties jo lėkšte. Tada dėdė, nuleidęs balsą, mėgino kalbėti apie ką kita. Vieną tarpą jis šnekėjo apie namų griovimą, jis pritarė, kad prave dama Gruodžio dešimtosios gatvė, nuo to pagyvė sianti prekyba. Tik čia ir vėl jam užkliuvo „Moterų laimė“, ką tiktai jis paliesdavo, viskas jį atvesdavo vėl į šitą patį tašką – tai buvo liguistas apsėdimas. Nuo to laiko, kai vežimai su statybinėmis medžiagomis už kimšę gatvę, viskas trūnį kalkių apgulta, nieko nebesą galima parduoti. Beje, iš tų didelių statybų jiems pa sidarysianti nesąmonė, pirkėjos pasiklysiančios, kad jau taip, tai kodėl nepastatyti naujų halių? Ir dėdė, nepaisydamas dėdienės maldaujamų žvilgsnių, nebe ištvėrė ir nuo statybinių darbų perėjo prie „Moterų laimės“ piniginės apyvartos. Argi tai įmanomas esąs daiktas? Per nepilnus ketverius metus jie apyvartą padidinę penkeriopai: kitados per metus padaryda vę aštuonis milijonus, o šįmet, kaip rodą paskutiniai skaičiavimai, jau būsią suvarę keturiasdešimt. Taigi tai jau pasiutęs daiktas, niekad nematytas negirdė 11

émile zola

tas, ir kovoti su juo jau nebeįmanoma. Jie vis pučia si ir pučiasi, jie jau dabar turi tūkstantį tarnautojų, jie skelbiasi atidarą dvidešimt aštuonis skyrius. Šitas dvidešimt aštuonių skaitmuo labiausiai dėdę varė iš kantrybės. Žinoma, kai kurie iš jų, matyt, bus ne kas kita, kaip senieji skyriai, perskirti pusiau, bet yra ir visiškai naujų, pavyzdžiui, baldų arba Paryžiaus su venyrų skyriai! Supranti, Paryžiaus suvenyrų! Išties, jie nepuikūs žmonės, jie kada nors ims ir žuvimi pre kiauti. Dėdė, vis dėdamasis gerbiąs Denizos pažiūras, galiausiai ėmė ją mokyti. – Nagi, jei jau visiškai atvirai kalbėsim, tu negali jų ginti. Kaip tau atrodytų, jei aš greta gelumbių įsteig čiau puodų skyrių? Ką? Taigi sakytum, kad man gal voj nebegerai... Prisipažink bent, kad tu jų negerbi. Mergina tik nusišypsojo, nežinodama ką sakyti, nes matė, kad jos įrodinėjimai nieko nepadės. Jis varė toliau: – Vienu žodžiu, tu esi už juos. Na, nekalbėkim apie tai, jie neverti, kad mes dėl jų pyktumėmės. Tai dar gražu būtų, jei jie įsiterptų tarp manęs ir mano šeimos!.. Grįžk pas juos, jei tau patinka, tik aš tau draudžiu būgnyti man ausis jų istorijomis! Užėjo tyla. Senio nirtulys virto tylia, nervinga re zignacija. Trošku buvo mažame kambarėlyje, o dar 12

moterų laimė

dujų žibinto šildomame, ir tarnaitė gavo vėl atidaryti langą. Tuoj drėgna kiemo smarvė ūžtelėjo į valgan čiuosius. Atnešė paskrudintų bulvių. Jų visi dėjosi po kiek, iš lėto, netardami nė žodžio. – O va gi! Žvilgtelk į šituos du, – vėl prašneko Bo diu, rodydamas peiliu į Ženevjevą su Kolombanu. – Jų paklausk, ar jie myli tavo „Moterų laimę“! Juodu sėdėjo šalimais, įprastinėje vietoje, kaip jau sėdėjo po du kartus kas dieną per dvylika metų, ir rimtai valgė. Jie nekalbėjo nė žodžio. Jis stengėsi kaip įmanydamas, kad jo veidas reikštų gerą nereiklaus vai kino nuotaiką, o už primerktų vokų slėpė vidinę ugnį, kuri jį svilino. Ji, dar labiau nulenkusi galvą, pernelyg gausių plaukų sveriamą, užsidariusi savy ir susimąs čiusi viena, rodės, kentėjo slaptą pragarėlį. – Šitie metai buvo prasti, – aiškino dėdė. – Turė jome atidėti jų vestuves... Ne, tu šitaip, dėl juoko, imk ir paklausk, ką jie mano apie tavo bendrus. Deniza, jam patenkinti, uždavė jiems tokį klausi mą. – Aš tai neturiu už ką jų mylėti, sesele, – atsakė Ženevjeva. – Bet, būkite ramūs, ne visi jų nekenčia. Ir ji pažiūrėjo į Kolombaną, kuris ritinėjo duonos minkštimą ir dėjosi užsiėmęs. Jausdamas, kad mergi na į jį žiūri, paleido nuožmių žodžių virtinę: 13

émile zola

– Nešvankus kromelis!.. Sukčių gauja, vienas ge resnis už kitą!.. Trumpai – tikra cholera mūsų kvar tale! – Girdite! Girdite! – šaukė Bodiu susižavėjęs. – Va šitas tai nepasiduos jiems niekada!.. Žinai, vyre! Tu esi paskutinis, daugiau tokių nebeužauga! Bet Ženevjeva, rūsti ir sielvartinga, nenuleido nuo Kolombano akių. Ji gręžte gręžė jį žvilgsniu, jis sutriko ir ėmė dar aršiau koneveikti „Moterų laimę“. Ponia Bodiu, sėdėdama priešais, nieko nesakė, tik neramiai šaudė akimis čia į vieną, čia į kitą, lyg nu jausdama užeinant naują nelaimę. Jau kuris laikas jai baisu darėsi, kad duktė tokia nuliūdusi, ji juto, kad ji merdėja. – Krautuvėje nieko nėra, – tarė ji pagaliau stoda masi nuo stalo, norėdama, kad pasikeistų scena. – Pa žiūrėkite, Kolombanai, man rodos įėjo kažkas. Visi baigė valgyti, pakilo nuo stalo. Bodiu ir Ko lombanas nuėjo pakalbėti su makleriu, atėjusiu gauti nurodymų. Ponia Bodiu išsivedė Pepę pažiūrėti pa veiksliukų. Tarnaitė greit nukraustė stalą, o Deniza susimąsčiusi stovėjo prie lango, žiūrėdama į kiemelį. Tik staiga ji atsigręžė ir pamatė Ženevjevą, tebesėdin čią toje pat vietoje, įbedusią akis į klijuotę, dar šlapią nuo kempinės. 14

moterų laimė

– Nesveikuojate, sesele? – paklausė Deniza. Mergaitė neatsakė nieko, tik įdėmiai, atkakliai žiūrėjo į kažkurią staltiesės raukšlę ir, rodės, visa sken dėjo neužbaigiamuose savo mąstymuose. Daugiau ji sunkiai pakėlė galvą, žiūrėjo į užjaučiantį Denizos veidą, palinkusį prie jos. Vadinasi, visi jau išvaikščio jo? Ką tada ji veikia čia sėdėdama? Ir staiga ji užsprin go raudomis, galvą ant stalo krašto nuleidusi. Ji verkė, laistydama ašaromis rankovę. – Dieve mano! Kas yra? – sušuko Deniza suglu musi. – Gal pašaukti ką? Ženevjeva stvėrė jai nervingai už rankos. Ji laikėsi įsikibusi, ji mikčiojo: – Ne, ne, būkit čia... O, kad tik mama nesužino tų!.. Prie jūsų tai nieko, bet ne prie kitų, ne prie kitų!.. Tai man iš netyčių, dievaži. Man pasirodė, kad esu visai viena... Palaukit... Jau man geriau, jau nebever kiu... Tačiau priepuolis grįžo vėl ir vėl, jos menkas kū nelis trūkčiojo. Rodės, kad tų juodų jos plaukų ku peta per sunki jos kaklui. Ji ritinėjo įskaudusią galvą ant sunertų rankų, plaukų segtukai išlakstė, plaukai pasklido ant kaklo, apgaubė jį savo tamsumu. Deniza mėgino maldyti ją, bet patylomis, kad niekas neišgirs tų. Ji atsegė Ženevjevos suknelę, ir net jai širdis suso 15

émile zola

po pamačius, kokia ji nesveikai liesa: vargšelės krūtinė buvo įdubusi, vaikiška, visas kūnelis – gryna menkys ta, suėsta mažakraujystės. Deniza pilnomis saujomis suėmė jos plaukus, jos puikius plaukus, kurie, rodos, čiulpė iš jos gyvybingumą, ji supynė juos į kasas, kad jai būtų smagiau, lengviau kvėpuoti. – Dėkoju jums, jūs tokia gera, – tarė Ženevjeva. – Ak, aš nesu riebi, tiesa? Buvau kur kas pilnesnė, bet viskas išėjo... Užsekit suknelę, kad mama nepamatytų, kokie mano pečiai... Aš juos slapstau kiek galėdama... Dieve mano! Aš visai, visai paliegusi. Priepuolis vis dėlto aprimo. Ženevjeva vis sėdėjo, baisiai nusilpusi, ji įdėmiai žiūrėjo į savo pusseserę: – Sakykit man teisybę: jis myli ją? Deniza pajuto, kaip ima degti jos skruostai. Ji pui kiai suprato, kad kalbama apie Kolombaną ir Klarą, tačiau apsimetė nesusigaudanti: – Kaip tai, brangioji? Ženevjeva nepatikimai kraipė galvą. – Tik jau prašau nemeluoti. Padarykit man tą pa slaugą, aš noriu persitikrinti galutinai... Jūs turit žino ti, aš nujaučiu. Na taip, jūs gi buvot bendradarbės su tąja mergina, ir aš mačiau, kaip Kolombanas jus vijosi, kaip kalbėjo kažką pašnibždomis. Jis jus prašė atlikti kokį pavedimą, ar ne? O, dėl Dievo, sakykit teisybę, aš prisiekiu jums, kad man nuo to bus geriau. 16

moterų laimė

Niekada Deniza nebuvo atsidūrusi tokioje keb lioje padėtyje. Ji nuleido akis prieš tą mergaitę, visą laiką tylinčią ir viską numanančią. Ir vis dėlto surado savyje jėgų dar sykį jai pameluoti. – Bet juk jis myli jus! Tada Ženevjeva numojo desperatiškai. – Vadinasi, jūs nenorit man sakyti... Pagaliau man vis tiek, aš pati juos mačiau. Jis nuolat išeina gatvėn spoksoti į ją. O ji, ten, viršuj, kikena kaip kvaiša... Tik riausiai juodu susitikinėja kur nors. – To tai nėra, prisiekiu jums! – sušuko Deniza už simiršusi, labai norėdama ją bent tuo paguosti. Mergaitė atsiduso sunkiai sunkiai. Nusišypsojo blankiai. Paskui silpnučiu sveikstančio ligonio balsu paprašė: – Norėčiau atsigerti vandens... Atsiprašau, kad varginu jus. Ten antai, bufete. Ir, gavusi grafiną, vienu mauku išgėrė stiklinę. Ir kai Deniza norėjo padėti manydama, kad jai bloga darosi, Ženevjeva ranka nušalino ją. – Ne, ne, nereikia, aš nuolatos noriu gerti... Aš ir naktį keliuosi atsigerti. Vėl užėjo tyla. Ženevjeva paskui kalbėjo tyliai to liau: – Žinot, jau dešimt metų, kai aš pripratinta prie minties, kad mudu būsim vyras ir žmona. Dar tebe 17

émile zola

nešiojau trumpas sukneles, jau Kolombanas buvo man paskirtas... Aš dargi neatmenu, kada ir kaip tai atsitiko. Ir kai taip gyvenom, vis kartu, visą laiką užsidarę, niekad nepersiskirdami, tai aš galų gale ir pradėjau laikyti jį savo vyru – pirma laiko. Aš net ne žinojau, ar jį mylėjau, aš buvau jo žmona, ir viskas... O dabar jis nori nueiti su kita! O! Dieve mano! Man širdis plyšta. Tai tokia kančia, kokios aš niekad nesu pažinusi. Ji ėda man krūtinę, ji ėda man galvą, ji mane visą apėmusi – ji žudo mane. Jos akys vėl buvo pilnos ašarų. Deniza, irgi apy verksnė, iš gailesčio klausė: – O dėdienė ar nepermano nieko? – Taip, mama turbūt numano... O kai dėl tėtės, tai jam galva iškvaršinta, ir jis nė pats nežino, kiek man prideda kančios, vis tolyn stumdamas mūsų vestuves... Daug sykių mama klausinėjo mane. Ji ne rimauja matydama, kad aš vystu ir džiūstu. Ji ir pati niekad nebuvo stipri, ji nuolat man pasako: „Vargše mergaite, netvirtą aš tave pagimdžiau.“ Ir, po teisy bei, kas gi čia auga sveikas tokiose krautuvėlėse. Bet ji, matyt, pastebi, kad aš per daug liesėju pastaruo ju laiku... Pažiūrėkit, kokios mano rankos, – argi tai įmanoma? Ji drebančia ranka vėl paėmė grafiną. Pusseserė mėgino jai neduoti gerti. 18

moterų laimė

– Ne, leiskite, aš labai noriu. Pasigirdo Bodiu balsas. Deniza, klausydama vidi nio impulso, priklaupė ir apkabino Ženevjevą sesers rankomis. Ji bučiavo ją, įtikinėjo, kad viskas būsią ge rai, kad ji susituoksianti su Kolombanu, pagysianti ir būsianti laiminga. Žvaliai pakilo. Dėdė ją šaukė: – Žanas čia yra, eikš! Tikrai, Žanas atėjo – priilsęs atkūrė pietų. Kai jam pasakė, kad jau aštuonias sumušė, jis net išsižiojo. Ne gali būt, jis ką tik pareinąs iš savo šeimininko. Iš jo juokėsi, sakė, gal jis ėjęs per Venseno mišką. Tačiau kai tik nutykojo prilįsti prie sesers, labai tyliai jai su kuždėjo: – Matai, viena mergytė, skalbėja, nešė baltinius... Čia yra vežikas, laukia. Duok man šimtą sū. Jis išlėkė minutėlę ir vėl grįžo pietauti, nes ponia Bodiu jokiu būdu nesutiko, kad jis išeitų nepavalgęs bent sriubos. Ženevjeva vėl pasirodė, tyli ir blanki, kaip visada. Kolombanas snaudė už prekystalio. Va karas slinko liūdnai, lėtai, tepagyvinamas vien dėdės žingsnių, kuris vaikštinėjo išilgai tuščios krautuvės. Degė viena vienintelė dujų lemputė, tamsa iš palubės leidosi it šiūpsniais pilama – it juoda žemė į duobę. Praėjo keli mėnesiai. Deniza lankydavosi beveik kasdien, Ženevjevą prablaivydavo valandėlę. Tačiau 19

émile zola

Bodiu namai juo tolyn, juo ėjo liūdnyn. Statybos ki tapus gatvės kankino juos be perstogės, jos nuolat kal bėjo apie jų nesėkmę. Net jei ir pasitaikydavo valan dėlė vilties ar koks netikėtas džiaugsmas – ir tą jiems kaip mat sugadindavo, jei tik sutrinksėdavo karutis, prikrautas plytų, sudžeržgėdavo akmenų skaldytuvas ar tik šiaip riktelėdavo mūrininkas. Teisybę sakant, ir visas kvartalas buvo subruzdintas. Lentų aptvaras lai kė apkabinęs tris ištisus kvartalus, už jo virė kunkulia vo darbas. Nors architektas naudojo nenugriautus na mus, bet jis ardė ir perdirbinėjo juos iš visų pusių. Vi duryje, laisvame plote, sudarytame iš kiemų, jis statė centrinę galeriją, erdvią kaip bažnyčią, kuri gražiuoju savo galu turėjo išeiti į Nev Sent Ogiusten gatvę, per patį fasado vidurį. Kai reikėjo rengti vietą rūsiams, pradžioje susidarė nemažų sunkumų, nes pataikė ant požeminių nutekamųjų kanalų ir ant žmonių kaulų sukasiotoje žemėje. Daugiau dar buvo didelis įvykis, labai sudominęs aplinkinius namus, tai šulinio grę žimas: tą šulinį darė šimto metrų gilumo, jis turėjo per minutę duoti penkis šimtus litrų vandens. Dabar sienos jau buvo išvarytos iki antrojo aukšto, pastoliai juosė visą apylinkę, be atvangos girgždėjo kranai, kel dami tašytus akmenis, žvangėjo kraunamos geležies sijos, rėkavo visas skruzdėlynas meistrų, jiems pri 20

moterų laimė

tarė kirstuvų ir kūjų dūžiai. O viską viršijo, visiems žmonėms ausis labiausiai kurtino mašinų trenksmas: viską varė garas, šaižūs švilpesiai skrodė orą, o kai ūž telėdavo vėjas, kad ir nedidelis, tai tuoj kildavo kalki nių dulkių debesys ir sėsdavo ant aplinkinių stogų, o šie atrodydavo lyg apsnigti. Bodiu nusiminęs žiūrėjo, kaip tos nepermaldaujamos dulkės visur skverbiasi, net į uždarytas spintas, teršia medžiagas krautuvėje, lenda net į lovas, ir mintis, kad jie norom nenorom turi kvėpuoti tomis dulkėmis, kad jie galų gale ir mirs nuo jų, nuodijo jiems gyvenimą. Beje, padėtis dar turėjo pablogėti. Rugsėjo mėnesį architektas, bijodamas uždelsti statybas, ryžosi varyti darbus ir naktimis. Buvo įtaisytos galingos elektros lempos, ir dabar jau gausmas nebetilo niekad: darbi ninkų pamaina ėjo po pamainos, kūjai ir plaktukai nesiliovė trenkti, mašinos švilpė be atvangos taip, jog nuo triukšmo, rodės, kyla ir sklaidosi kalkių dulkės. Dabar Bodiu namai jau buvo privaryti prie paskuti niosios – jie gavo jau ir su poilsiu atsisveikinti, trenks mas naktimis šokdindavo juos iš lovos, o jei nuovargis įveikdavo ir užmigti pavykdavo, tai triukšmas mie gantiems išvirsdavo košmaru. Ir jei kuris jų pakilda vo iš lovos, norėdamas pavaikščioti ir apsiraminti, ir jei, basomis kojomis priėjęs prie lango, pakeldavo 21

émile zola

užuolaidą, tai nustėrdavo iš siaubo, pamatęs „Moterų laimę“, liepsnojančią patamsiuose it milžinų žaizdrą, kuriame kaldinama jų pragaištis. Tarp pusiau išmūry tų sienų, pro žiojinčias langų skyles, elektros lempos svaidė plačius melsvus akinančio šviesumo spindu lius. Sumušdavo rytą antrą valandą, paskui trečią, paskui ketvirtą. Ir kai kvartalas šiaip taip užmigdavo, toji pabaisų statykla netikroje šviesoje rodydavosi dar didesnė, darydavosi kolosališka, joje knibždėdavo pilna juodų šešėlių, rėkaujančių darbininkų, kurių siluetai makaruodavo rankom kojom aštriame naujų mūrų baltyje. Kaip dėdė Bodiu sakė, taip ir buvo – smulkie siems gretimųjų gatvių prekybininkams užėjo dar viena baisi neganda. Kiekvieną sykį, kai tik „Mote rų laimė“ atidarydavo naują skyrių, tuoj sužlugdavo verslai aplinkinių krautuvėlių savininkams. Negan da plėtėsi, jau girdėjosi, kaip braška senų seniausios firmos. Panelė Taten, prekiavusi baltiniais Suazelio pasaže, ką tik pasiskelbė neišsimokančia skolininke, pirštinių meistras Kinetas galėjo dar laikytis gal tiktai kokį pusmetį, kailių prekybininkai Vampujai buvo priversti išnuomoti dalį savo krautuvių, o jei Bedorė su seseria, trikotažininkai Gajono gatvėje dar šiaip taip laikėsi, tai, matyt, todėl, kad valgė ankstesnių 22

moterų laimė

laikų santaupas. Prie šių bankrotų, jau seniai numaty tų, dabar prisidėjo ir kiti: Paryžiaus suvenyrų skyrius grasino elgetomis paleisti Sen Rok gatvės žaislinin ką Delinjerą, dručkį su apopleksiniu veidu, o baldų skyrius vertė nuo kojų Pjo ir Rivuarą, kurių krautuvės snaudė paunksnyje, Sent An pasaže. Buvo net pavo jaus, kad žaislininką gali apopleksija nutrenkti, nes jis niekaip negalėjo atsipeikėti, pamatęs skelbimą, kad „Moterų laimė“ pardavinės kapšiukus trisdešimčia procentų pigiau. Baldininkai, ramesni žmonės, išsyk bandė juokauti, kad „Moterų laimės“ kartūnai, ar nematėt, kėsinasi pardavinėti stalus ir spintas, tačiau pirkėjos jau nuo jų pasitraukė, ir „Moterų laimės“ baldų skyriaus pasisekimas iš pat pradžių buvo bai sus. Nieko neveiksi, reikėjo pasiduoti, po šitų dar bus iššluota daugelis kitų, ir nebebuvo jokio pamato abe joti, kad ir visi kiti smulkieji prekybininkai bus savo ruožtu nugainioti nuo savo prekystalių. Ateis tokia diena, kad „Moterų laimė“ viena užklės savo stogu visą kvartalą.