Charlaine Harris
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė
1 skyrius Kai atsirakinusi duris įėjau į Bilo namus, jis susikūprinęs sėdėjo prie kompiuterio. Per pastaruosius porą mėnesių šis vaizdelis pasidarė labai pažįstamas. Tiesa, anksčiau man sugrįžus namo jis bent jau atsitraukdavo nuo savo darbo. Tačiau keletą pastarųjų savaičių išskirtinio jo dėmesio su laukdavo tik klaviatūra. – Labas, širdele, – išsiblaškęs pasisveikino, neatplėšda mas akių nuo ekrano. Ant stalo šalia klaviatūros stovėjo tuščias butelis 0 grupės Tikro Kraujo. Na, jis bent jau nepa miršo pavalgyti. Bilas nemėgo džinsų ir marškinėlių, todėl dėvėjo chaki spalvos kelnes ir languotus prislopintų melsvos ir žalsvos
6
c h a r l a i n e h a rris
atspalvių marškinius. Jo oda švytėjo, tankūs ir tamsūs plau kai kvepėjo Herbal Essence šampūnu. Jis bet kuriai moteriai galėtų sukelti hormonų audrą. Pabučiavau jo kaklą, tačiau jis nesureagavo. Lyžtelėjau ausį – jokios reakcijos. Šešias valandas be pertraukos plūkiausi „Pas Merlotę“ ir kiekvieną kartą, kai koks nors lankytojas palikdavo per ma žai arbatpinigių arba koks nors kvailys bandydavo patapš noti man per sėdynę, aš sau primindavau, kad labai greitai susitiksiu su savo vaikinu, mes aistringai pasimylėsime ir apskritai būsiu apgaubta visapusišku jo dėmesiu. Nepanašu, kad to sulauksiu. Lėtai ir lygiai įkvėpiau ir ėmiau gręžti Bilo nugarą aki mis. Jo nugara nuostabi, pečiai platūs – aš visą dieną įsi vaizdavau, kaip pamatysiu ją nuogą ir suleisiu į ją nagus. Aš labai to tikėjausi. Iškvėpiau, lėtai ir lygiai. – Tuoj baigsiu, – sumurmėjo Bilas. Ekrane pamačiau įspūdingo vyriškio, sidabriniais plaukais ir tamsoka, tarsi saulėje gerai nudegusia oda, nuotrauką. Jis buvo seksua lus – kaip koks Entonis Kvinas* – ir atrodė galingas. Po nuotrauka buvo vardas, dar žemiau – kažkoks tekstas. Jis prasidėjo žodžiais: „Gimęs 1756 metais, Sicilijoje.“ Vos tik prasižiojau norėdama pakomentuoti, kad legenda tikriau * Anthony Quinn (1915–2001) – garsus amerikiečių aktorius, vaidinęs tokiuose filmuose kaip „Graikas Zorba“, „Arabijos Lorensas“ ir kt.
Mirusiųjų klubas
7
siai meluoja ir vampyrai nuotraukose, pasirodo, yra mato mi, Bilas ūmai apsisuko ir suvokė, kad aš skaitau. Jis taukštelėjo per kažkurį klavišą ir ekranas užgeso. Spoksojau į jį negalėdama patikėti tuo, kas ką tik atsiti ko. – Suke, – pradėjo Bilas, bandydamas šypsotis. Iltys buvo įtrauktos, vadinasi, jis buvo visai ne tokios nuotaikos, kokios tikėjausi jį rasti. Jis netroško manęs. Kaip ir visų vampyrų, jo iltys visiškai išlenda tik tada, kai jį apima seksualinio po būdžio arba maitinimosi ir žudymo tipo geismas. (Kartais tie geismai susimaišo ir taip atsiranda negyvi vampimylos. Tačiau jeigu klaustumėte manęs, pasakyčiau, kad būtent pavojaus elementas ir traukia daugumą vampimylų.) Nors mane ne kartą kaltino, kad esu viena iš tų apgailėtinų būty bių, besitrinančių aplink vampyrus ir besitikinčių patraukti jų dėmesį, yra tik vienas vampyras, su kuriuo aš bendrauju (bent jau savo noru), ir jis kaip tik sėdėjo priešais mane. Vampyras, kuris kažką nuo manęs slėpė. Vampyras, kuris šiuo metu buvo nelabai patenkintas mane matydamas. – Bilai, – ištariau šaltai. Kažkas Darėsi iš didžiosios D raidės. Ir tai tikrai nebuvo susiję su Bilo libido. („Libido“ kaip tik neseniai buvo mano „Po žodį kasdien“ kalendo riuje.) – Tu nematei to, ką matei ką tik, – lygiu balsu pasakė jis. Tamsiai rudos akys stebėjo mane nemirksėdamos.
8
c h a r l a i n e h a rris
– Aha, – pasakiau gal šiek tiek sarkastišku tonu. – Ką tu čia dabar darai? – Atlieku slaptą užduotį. Nežinojau, ar man čia nusijuokti, ar nužingsniuoti su sierzinus. Taigi tik pakėliau antakius ir laukiau, ką jis dar pasakys. Bilas yra Penktojo regiono – vampyrų teritorinio suskirstymo vieneto – Luizianoje tyrėjas. Erikas, Penktojo regiono galva, dar niekada nedavė Bilui „užduoties“, apie kurią aš nebūčiau žinojusi. Tiesą pasakius, paprastai aš bū davau tyrimo komandos dalis, nors ir nelabai noriai. – Erikui negalima apie tai žinoti. Niekam iš Penktojo regiono vampyrų negalima apie tai sužinoti. Mano širdis nusirito į kulnus. – Hmm, jeigu tu neatlieki Eriko užduoties, tai kam tada dirbi? – atsiklaupiau, nes mano kojos buvo labai pavargu sios, ir atsirėmiau smakru į Bilo kelius. – Luizianos karalienei, – beveik pakuždomis ištarė jis. Kalbėjo taip iškilmingai, kad bandžiau išlaikyti rimtą veidą, tačiau man nepavyko. Pradėjau juoktis niekaip nega lėdama susivaldyti. – Kalbi rimtai? – paklausiau, nors žinojau, kad tikriau siai taip ir yra. Bilas beveik visada buvo labai rimtas vai kinas. Priglaudžiau veidą prie jo šlaunies, kad jis negalėtų matyti mano šypsenos. Užvertusi akis greitai žvilgtelėjau į jo veidą. Jis atrodė stipriai įsiutęs.
Mirusiųjų klubas
9
– Kalbu labai rimtai, – tarė Bilas tokiu griežtu balsu, kad aš labai pasistengiau pakeisti savo nusiteikimą. – Na, gerai, pažiūrėkim, ar aš viską teisingai suprantu, – pradėjau ganėtinai ramiu tonu. Sukryžiavusi kojas atsisė dau ant grindų, uždėjau rankas ant kelių. – Tu dirbi Erikui, kuris yra Penktojo regiono bosas, tačiau yra dar ir karalie nė? Luizianos karalienė? Bilas linktelėjo. – Vadinasi, valstija yra padalinta į regionus? O ji yra Eri ko viršininkė, nes jis valdo verslą Šrivporte, kuris yra Penk tajame regione. Dar vienas linktelėjimas. Užsidengiau veidą delnu ir pa lingavau galvą. – Tai kur ji gyvena? Baton Ruže? – man atrodė, kad tin kamiausia vieta karalienei turėtų būti valstijos sostinė. – Ne, ne. Savaime aišku, ji gyvena Naujajame Orleane. Savaime aišku. Vampyrų centrinė būstinė. Anot laikraš čių, ten nėra kur akmens numesti, kad tas neatsitrenktų į kokį nemirėlį (nors akmenis ten mėtytų tik paskutinis kvailys). Turistams skirtas verslas Naujajame Orleane kles ti, tačiau dabartiniai lankytojai jau ne tokie kaip anksčiau – stipriai išgeriantys, šėliojantys žmonės, užplūsdavę miestą, kad iš širdies pasilinksmintų. Dauguma naujųjų turistų la biau nori pasitrinti tarp nemirėlių: nueiti į vampyrų barą,
10
c h a r l a i n e h a rris
apsilankyti pas vampyrę prostitutę, stebėti vampyrų sekso pasirodymą. Bent jau aš taip girdėjau – nebuvau Naujajame Orlea ne nuo vaikystės. Mama ir tėtis buvo nusivežę ten mane ir mano brolį Džeisoną. Tai įvyko man dar nesulaukus septy nerių, nes būtent tada jie mirė. Mamytė ir tėvelis mirė likus maždaug dvidešimčiai metų iki tos akimirkos, kai per televiziją pasirodė vampyrai ir pa reiškė, kad, tiesą pasakius, jie egzistuoja tarp mūsų. Pareiški mas pasirodė po to, kai japonai sukūrė sintetinį kraują, tad vampyrai galėjo teigti, kad sintetinis kraujas tikrai palaiko jų gyvybę ir jiems visai nebūtina gerti žmonių kraujo. Jungtinių Valstijų vampyrų bendruomenė leido Japoni jos vampyrų klanams į viešumą išeiti pirmiems. Tada, vie nu metu, daugumoje pasaulio šalių, kurios turėjo televiziją (o kuri gi šiais laikais jos neturi?), šimtu skirtingų kalbų šimtai rūpestingai parinktų simpatiškų vampyrų perskaitė pareiškimą. Tą naktį, prieš dvejus su puse metų, mes, paprasti, bana liai gyvi žmonės, sužinojome, kad tarp mūsų visada gyveno pabaisos. – Tačiau, – tai buvo svarbiausias pareiškimo teiginys, kurį jie stengėsi labai pabrėžti, – dabar mes ateiname norė dami harmoningai įsilieti į jūsų visuomenę. Mes jums ne
Mirusiųjų klubas
11
keliame jokio pavojaus. Kad gyventume, mums nebereikia gerti jūsų kraujo. Kaip galite įsivaizduoti, tai buvo aukštų reitingų televi zijoje ir didžiulio sujudimo naktis. Kiekviena tauta reagavo vis kitaip. Šalyse, kuriose dominuoja islamas, vampyrams nepa sisekė labiausiai. Jūs tikrai nenorite sužinoti, kas atsitiko nemirusiųjų atstovui Sirijoje, nors galbūt vampė Afganis tane mirė dar baisesne – ir galutine – mirtimi. (Ir ką jie sau galvojo, pasirinkdami moterį šiam darbui?! Vampyrai gali būti tokie protingi, tačiau kartais atrodo, kad jie visiškai netekę ryšio su šiuolaikiniu pasauliu.) Kai kurios šalys – svarbiausios iš jų Prancūzija, Itali ja ir Vokietija – atsisakė pripažinti vampyrus lygiateisiais piliečiais. Daugelis šalių, tokių, kaip Bosnija, Argentina ir dauguma Afrikos tautų, atsisakė jiems suteikti bet kokį pi lietinį statusą ir paskelbė, kad vampus gali laisvai medžioti premijų medžiotojai. JAV, Anglija, Meksika, Kanada, Japo nija, Šveicarija ir Skandinavijos šalys laikėsi tolerantiškes nio požiūrio. Sunku dabar nuspręsti, ar būtent tokios reakcijos ti kėjosi vampyrai. Jie lyg ir bandė užimti kažkokią poziciją nenutrūkstamoje gyvųjų tėkmėje, tačiau vis dar pavydžiai saugojo žinias apie savo visuomenę ir valdymo organus, tad
12
c h a r l a i n e h a rris
tai, ką man dabar pasakojo Bilas, buvo daugiausia, ką buvau girdėjusi šia tema. – Vadinasi, Luizianos vampyrų karalienė paskyrė tave dirbti prie slapto projekto, – pasakiau, stengdamasi išlai kyti neutralų toną. – Ir todėl tu pastarąsias kelias savaites kiekvieną būdravimo valandą praleidi prie savo kompiute rio. – Taip, – atsakė Bilas. Kilstelėjo Tikro Kraujo butelį, užsivertė norėdamas atsigerti, tačiau ten buvo likę tik keli lašai. Koridoriumi nužingsniavo į mažytę virtuvėlę (re montuojant senąjį šeimos namą iš buvusios erdvios virtu vės praktiškai nieko neliko, nes gaminti valgio jam tikrai nereikia) ir išsitraukė kitą butelį iš šaldytuvo. Girdėjau, kaip jį atidarė ir įkišo į mikrobangų krosnelę. Ši pyptelėjusi išsijungė ir netrukus jis grįžo į kambarį, kratydamas butelį. Nykščiu buvo uždengęs kaklelį, kad neištaškytų nė vieno karšto lašo. – Tai kiek laiko dar praleisi prie šio projekto? – paklau siau gan nuosaikiai – bent jau man taip atrodė. – Tiek, kiek reikės, – atsakė jis ne taip nuosaikiai. Tiesą pasakius, Bilo balse skambėjo aiškus susierzinimas. Hmmm. Nejaugi mūsų medaus mėnuo baigėsi? Žino ma, turiu galvoje medaus mėnesį perkeltine prasme, nes Bi las yra vampyras ir mes legaliai susituokti negalime tikriau siai niekur pasaulyje.
Mirusiųjų klubas
13
Aišku, jis man net nesipiršo. – Na, jeigu tu taip įsitraukęs į savo projektą, aš pasi stengsiu tau netrukdyti, kol jo nepabaigsi, – lėtai ištariau. – Gal taip bus geriausia, – pasakė Bilas po aiškios pau zės, o aš pasijutau taip, tarsi jis būtų sudavęs man į pašir džius. Akimirksniu pašokau ant kojų, vėl užsimečiau paltą paslėpdama savo padavėjos aprangą, skirtą vėsiam orui – juodas kelnes ir baltą nertinį ilgomis rankovėmis su užrašu „Pas Merlotę“, išsiuvinėtu virš kairiosios krūties. Nusisukau nuo Bilo – nenorėjau, kad jis pamatytų mano susijaudinusį veidą. Labai stengiausi nepravirkti, todėl neatsigręžiau net tada, kai pajutau jo ranką ant savo peties. – Turiu tau kai ką pasakyti, – tarė Bilas šaltu, glotniu balsu. Lioviausi mautis pirštines, tačiau šią akimirką nela bai norėjau jį matyti. Galėjo viską pasakyti mano nugarai. – Jeigu man kas nors atsitiktų, – tęsė jis (ir štai čia man derėjo sunerimti), – privalai patikrinti mano slėptuvę, ku rią pasidariau tavo namuose. Ten turėtų būti mano kom piuteris ir keletas kompaktinių diskų. Niekam apie juos nepasakok. Jeigu kompiuterio nebus slaptavietėje, ateik į mano namus ir paieškok jo čia. Ateik dienos metu ir apsi ginklavusi. Paimk kompiuterį ir visus diskus, kuriuos rasi, ir paslėpk mano „slaptaskylėje“, kaip tu ją vadini.
14
c h a r l a i n e h a rris
Linktelėjau. Galėjo tai matyti net man nusigręžus. Ne pasitikėjau savo balsu. – Jeigu aš nesugrįšiu, o tu nesulauksi iš manęs jokios ži nutės, tarkime per... taip, per aštuonias savaites, papasakok Erikui viską, ką tau šiandien sakiau. Ir paprašyk jo globos. Nepratariau nė žodžio. Jaučiausi per daug blogai, kad įnirščiau, tačiau mažai reikėjo, kad pratrūkčiau. Staigiu galvos linktelėjimu parodžiau, kad girdėjau jo žodžius. Per kaklą brūkštelėjo ant viršugalvio surištų plaukų galiukai. – Netrukus turėsiu važiuoti į... Sietlą, – pridūrė Bilas. Pajutau, kaip tą vietą, kurią brūkštelėjo mano plaukai, pa liečia jo vėsios lūpos. Jis man melavo. – Kai grįšiu, pasikalbėsime. Kažkodėl šis pažadas nenuteikė maloniai. Tai nuskam bėjo grėsmingai. Vėl palenkiau galvą nerizikuodama kalbėti, nes dabar jau tikrai verkiau. Verčiau mirčiau nei parodyčiau jam savo ašaras. Taip aš palikau jį tą šaltą gruodžio naktį.
M Kitą dieną pakeliui į darbą padariau visai neprotingą lankstą. Mane buvo apėmusi tokia nuotaika, kai atrodo,
Mirusiųjų klubas
15
kad viskas blogai. Nepaisant bemiegės nakties, kažkas ma nyje kuždėjo, kad tikriausiai nuotaikos nepagerinsiu, jeigu važiuosiu Magnolijų Upokšnio gatve, bet, savaime aišku, būtent taip ir padariau. Net ir tokią šaltą bei bjaurią dieną senojoje Belfliorų rezidencijoje „Belle rive“ tarsi bičių avi lyje virte virė darbas. Priešais namą stovėjo sunkvežimiu kas iš kenkėjų naikinimo bendrovės, automobilis iš virtu vės dizaino bendrovės, o prie antebellum epochos pastato virtuvės durų dar stovėjo ir apdailos rangovo automobilis. Gyvenimas tikrai šypsojosi Karolinai Holidėj Belflior, se najai ledi, kuri tvirta ranka valdė „Belle Rive“ ir (bent jau iš dalies) Bon Toną pastaruosius aštuoniasdešimt metų. Ti kriausiai Poršija, advokatė, ir Endis, detektyvas, labai mė gaujasi visais tais pasikeitimais „Belle rive“ rezidencijoje. Visą savo suaugusiųjų gyvenimą jie (kaip ir aš) pragyveno su senele. Jiems turėtų būti malonu, kad jų močiutė džiū gauja dėl rezidencijos atnaujinimo. Mano močiutė buvo nužudyta prieš keletą mėnesių. Aišku, Belfliorai dėl to niekuo dėti. Ir nėra jokios prie žasties, dėl kurios Poršija ir Endis turėtų pasidalinti su ma nimi savo naujaisiais turtais. Tiesą pasakius, jie manęs ven gė kaip maro. Jie man skolingi ir negali to pakęsti. Tiesa, jie nežino, kiek daug man yra skolingi. Belfliorai gavo palikimą iš giminaičio, kuris „paslaptin gai mirė kažkur Europoje“, – bent jau taip girdėjau pasako
16
c h a r l a i n e h a rris
jant Endį vienam policininkui, kai jie kartu gėrė bare „Pas Merlotę“. Kartą perduodama man loterijos, skirtos surinkti pinigų Getsemanės baptistų bažnyčios damų skiautiniams, bilietus, Maksina Fortenberi papasakojo, kad ponia Karo lina iššukavo visus šeimos archyvus, bandydama iškasti ge radario tapatybę, tačiau nieko neišsiaiškino ir vis dar buvo suglumusi dėl netikėtai šeimą aplankiusios sėkmės. Bet jai nekilo jokių dvejonių, ar gali leisti tuos pinigus. Net ir suplūktame kieme priešais Terio Belflioro, Porši jos ir Endžio pusbrolio mobilų namelį dabar stovėjo nauju tėlaitis pikapas. Teris, randuotas Vietnamo karo veteranas, neturi daug draugų, bet jis man patinka, todėl aš visai ne pavydėjau jo naujų „ratų“. Tačiau tikrai pagalvojau apie savo senojo automobilio karbiuratorių, kurį visai neseniai buvau priversta pakeisti. Už darbą visiškai atsiskaičiau, nors ir svarsčiau galimybę pa klausti Džimo Daunio, ar galėčiau sumokėti pusę, o likusią dalį atiduoti per du mėnesius. Tačiau Džimas turi žmoną ir tris vaikus. Kaip tik šį rytą galvojau paprašyti savo boso Semo Merlotės duoti man daugiau valandų bare. Jeigu jau Bilas išvažiuoja į „Sietlą“, aš praktiškai galėčiau apsigyventi „Pas Merlotę“ – jei tik Semui reikėtų. Man pinigai tikrai nepakenktų. Toldama nuo „Belle Rive“ labai labai stengiausi nejausti kartėlio. Nuvažiavau į pietus nuo miestelio, tada pasukau
Mirusiųjų klubas
17
kairėn, į Kolibrių kelią, šalia kurio stovi baras „Pas Merlo tę“. Stengiausi apsimesti, kad viskas gerai: kad sugrįžęs iš Sietlo – ar kur jis ten važiavo – Bilas vėl taps aistringu mei lužiu, kad vėl mane brangins ir privers pasijusti vertinga. Aš vėl jausiu, kad esu ne viena. Na taip, aš turiu brolį Džeisoną. Tačiau jeigu kalbėsime apie intymumą ir draugystę, reikia pripažinti, kad jis be veik nesiskaito. Skausmas, kurį jaučiau, neabejotinai buvo atstūmimo sukeltas skausmas. Aš taip gerai pažinojau šį jausmą, kad jis man buvo tarsi antra oda. Labai nenorėjau vėl į ją sulįsti.