Miręs iki sutemų (kišeninis formatas)

2

Charlaine Harris

miręs iki sutemų

Charlaine Harris

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

3

4

Charlaine Harris

miręs iki sutemų

5

1 skyrius Metų metus aš laukiau vampyro, ir štai jis įėjo į barą.

Vos tik prieš porą metų vampyrai išlindo iš kars­ tų, kaip jie patys juokaudami sako, aš ėmiau tikėtis, kad bent vienas atvyks į Bon Toną. Mūsų mažame miestelyje yra visos kitos mažumos. Tad kodėl gi negalėtų atsirasti dar viena, naujausia – legaliai pri­ pažįstami nemirėliai? Tačiau, atrodo, Šiaurės Lui­ zianos kaimai ir miesteliai vampyrų nevilioja. Kita vertus, Naujasis Orleanas yra tikras jų centras – na, žinote, dėl to, ko prirašė toji Ana Rais*.

Nuo Bon Tono iki Naujojo Orleano ne toks ir tolimas kelias, o ten apsilankę žmonės bare mėgsta pasakoti, kad tereikėtų atsistojus prie gatvės kampo * Ana Rais (Anne Rice, g. 1941) – gotikinių ir religinės tema­

tikos romanų amerikiečių rašytoja, ypač išgarsėjo romanų ciklu Vampyrų kronikos. Veiksmas vyksta Naujajame Orleane, Luizianoje.

6

Charlaine Harris

mestelėti akmenį bet kuria kryptimi ir tikrai patai­ kytum į kokį nors vampyrą. Geriau, aišku, nepatai­ kyti.

Tačiau aš laukiau savo vampyro.

Jau tikriausiai supratote, kad mano asmeninis gy­ venimas nelabai turiningas. Ir ne todėl, kad būčiau negraži. Ne, aš visai patraukli. Esu šviesiaplaukė, mėlynakė, dvidešimt penkerių metų, mano kojos – tvirtos, krūtinė – iškili, o juosmuo – tarsi vapsvos.

Aš puikiai atrodau, ypač kai apsivelku Semo pa­ rinktą, šiltu oru dėvimą padavėjos aprangą: juodus šortukus, baltus marškinėlius, baltas kojinaites ir juodus Nike batelius.

Tačiau aš turiu negalią. Na, bent jau pati taip apie tai galvoju.

Baro lankytojai paprasčiausiai sako, kad esu kuoktelėjusi.

Kad ir kaip pažiūrėsi, rezultatas tas pats: aš iš es­ mės niekada nevaikštau į pasimatymus. Taigi nedi­ deli malonumai man labai svarbūs.

Be to, jis atsisėdo prie vieno iš mano stalelių – tas vampyras.

Iš karto supratau, kas jis. Net nustebau, kad dau­ giau niekas neatkreipė į jį dėmesio. Jie negalėjo jo atskirti nuo paprastų žmonių! Tačiau aš mačiau, kad lankytojo oda šiek tiek švyti, ir tiesiog žinojau, kas jis toks.

miręs iki sutemų

7

Norėjau šokti iš džiaugsmo ir, tiesą sakant, pada­ riau keletą šokio žingsnelių čia pat, prie baro. Semas Merlotė, mano bosas, pakėlė akis nuo kokteilio, kurį tuo metu ruošė, ir šyptelėjo. Pasičiupau padė­ klą, bloknotėlį ir nužingsniavau prie vampyro sta­ liuko. Tikėjausi, kad mano lūpdažis nenusitrynęs, o plaukai vis dar glotniai surišti viršugalvyje. Buvau šiek tiek įsitempusi ir jaučiau, kaip lūpų kampučiai, lyg trūktelėti už virvelių, pakyla aukštyn.

Svečias sėdėjo paskendęs savo mintyse, todėl naudojausi proga gerai jį apžiūrėti, kol nepakėlė akių. Nusprendžiau, kad jis kiek žemesnis negu metro ir aštuoniasdešimties centimetrų. Tankūs, tamsiai rudi plaukai buvo sušukuoti atgal, galiukai siekė apykaklę. Ilgos žandenos atrodė keistai sena­ madiškos. Jis, savaime aišku, buvo išblyškęs – ei, jeigu tikėsime senomis pasakomis, jis juk miręs.

Politiškai teisinga teorija, kurią palaiko patys vam­ pyrai, teigia, kad šis vyrukas yra viena iš viruso, dėl kurio jis keletą dienų atrodė kaip numiręs, o vėliau tapo alergiškas saulės šviesai, sidabrui ir česnakui, aukų. Detalės priklauso nuo to, kurį laikraštį skai­ tai. Šiomis dienomis juose daugybė straipsnių apie vampyrus.

Grįžkime prie mano vampyro. Jo lūpos buvo gražios, aiškiai apibrėžtos, o tamsūs antakiai išlin­

8

Charlaine Harris

kę tarsi arka. Nosis leidosi žemyn iš tos arkos, kaip kokio princo iš bizantiškos mozaikos. Kai pagaliau žvilgtelėjo į mane, pamačiau, kad jo akys net tam­ sesnės už plaukus, o baltymai nepaprastai balti.

– Ko pageidautumėte? – paklausiau.

Iš laimės man net kalbėti buvo sunku.

Jis kilstelėjo antakius.

– Ar jūs turite sintetinio kraujo buteliais? – pa­ klausė.

– Ne, ir aš labai atsiprašau! Bet Semas jo jau šiek tiek užsakė, turėtų pristatyti kitą savaitę.

– Tuomet norėčiau raudonojo vyno, – pasakė jis, šaltas ir aiškus balsas skambėjo kaip glotniais akmenimis čiurlenantis upelis.

Aš garsiai nusijuokiau. Jis buvo tiesiog tobulas.

– Ponuli, nekreipkite dėmesio į Sukę, ji truputėlį trenkta, – išgirdau pažįstamą balsą iš kabinos prie sienos.

Mano džiaugsmas staiga išgaravo, nors lūpos vis dar šypsojosi. Vampyras sėdėjo įsmeigęs į mane akis, stebėdamas, kaip iš mano veido dingsta visas gyvu­ mas.

– Tuoj pat atnešiu jums vyno, – pasakiau ir nu­ žingsniavau šalin, net nepažiūrėjusi į savimi paten­ kinto Meko Žiurkveno veidą.

Jis čia pasirodydavo beveik kiekvieną vakarą kartu su savo žmona Denise. Aš juos vadinau Žiur­

miręs iki sutemų

9

kių pora. Nuo to laiko, kai Žiurkvenai atsikraustė į mūsų apylinkes ir išsinuomojo gyvenamąją prieka­ bą Keturių takų kampe, jie padarė viską, kad mano gyvenimą paverstų pragaru. Vis tikėjausi, kad jie kada nors išnyks iš Bon Tono taip pat staiga, kaip ir atsirado.

Kai pirmą kartą atėjo į „Pas Merlotę“, aš labai nemandagiai pasielgiau – pasiklausiau, ką jie kalba. Žinau, kad tai labai žema ir negražu. Tačiau kaip ir visi kartais nuobodžiauju ir, nors didžiąją laiko dalį stengiuosi užblokuoti kitų žmonių mintis, besi­ skverbiančias man į smegenis, kartais ir aš pasiduo­ du pagundai. Taigi žinojau apie Žiurkvenus keletą dalykų, kurių tikriausiai daugiau niekas nežinojo.

Pavyzdžiui, tai, kad jie kurį laiką sėdėjo kalėjime, nors nežinau už ką. Dar perskaičiau keletą bjaurių mintelių, kurias Mekas Žiurkvenas surezgė apie šių eilučių autorę. Be to, išskaičiau Denisės galvoje be­ sisukančią mintį, kad ji prieš porą metų kažkur pa­ liko kūdikį, kurio susilaukė ne nuo Meko.

Be to, jie nepalikdavo arbatpinigių.

Semas įpylė į taurę raudonojo vyno ir, statyda­ mas ją ant mano padėklo, įdėmiai nužvelgė vampy­ rą.

Kai jis vėl pasižiūrėjo į mane, supratau, kad Se­ mas taip pat žino, jog naujasis klientas yra nemirėlis.

10

Charlaine Harris

Semo akys žydros kaip Polo Niumano. Maniškės – pilkšvai melsvos. Semas šviesiaplaukis, kaip ir aš, ta­ čiau jo plaukai šiurkštūs ir atspalvis ryškesnis, tarsi ant jų kas būtų išliejęs ištirpinto raudonojo aukso.

Jis visada atrodo truputį įdegęs ir, nors apsirengęs atrodo liesas, esu jį mačiusi ir be marškinių – kai jis padeda iškrauti prekes – ir galiu pasakyti, kad viršu­ tinė jo kūno dalis tikrai raumeninga. Niekada nesi­ klausau, ką galvoja Semas. Jis mano bosas. Man jau teko palikti keletą darbų, nes apie savo viršininkus vis sužinodavau ką nors, ko tikrai nenorėjau žinoti.

Tačiau Semas nieko nepasakė. Jis tik padavė tau­ rę su vynu. Patikrinau, ar ji visiškai švari, ir nuvingu­ riavau prie vampyro staliuko.

– Jūsų vynas, pone, – pasakiau iškilmingai ir pa­ stačiau taurę tiesiai priešais jį.

Vėl į mane pažiūrėjo, o aš įsispitrijau į jo gražias akis, kol dar turėjau progos.

– Skanaus, – išdidžiai pasakiau.

Man už nugaros užbliovė Mekas Žiurkvenas: – Ei, Suke! Nešk mums dar vieną ąsotį alaus!

Aš atsidusau ir atsigręžusi paėmiau nuo Žiur­ kvenų staliuko tuščią ąsotį. Pastebėjau, kad Denisė šiandien labai išsipusčiusi – apsivilkusi prie kaklo surišamą palaidinę ir užsimovusi šortukus. Jos ru­ dos stambios garbanos buvo madingai susiraizgiu­ sios aplink galvą. Denisė nėra labai graži, tačiau ji

miręs iki sutemų

11

taip pasitiki savimi ir taip moka taip elgtis, kad tai ne iš karto pastebėsi.

Po kurio laiko nepatenkinta pastebėjau, kad Žiurkvenai persikėlė prie vampyro staliuko. Dabar jie kažką jam kalbėjo. Neatrodė, kad jis atsakinėtų, tačiau ir nesiruošė išeiti.

– Tu tik pažiūrėk! – pasibjaurėjusi pasakiau Ar­lenai, savo bendradarbei. Arlena raudonpaukė, jos veidas nusėtas strazdanomis, ji dešimt metų už mane vyresnė, buvo ištekėjusi jau keturis kartus. Ji turi du vaikus ir kartais imu manyti, kad mane ji lai­ ko trečiuoju.

– A, naujas vaikinas? – ne itin susidomėjusi tars­ telėjo ji. Šiuo metu Arlena susitikinėja su Renė Len­ jeru ir, nors negaliu suprasti, kuo jis ją žavi, atrodo visai laiminga. Jeigu teisingai prisimenu, Renė buvo jos antrasis vyras.

– O ne, jis vampyras, – pasakiau, nes norėjau dar su kuo nors pasidalyti savo džiaugsmu.

– Tikrai? Čia? Na, jūs tik pamanykit, – sumykė ji truputį šypsodamasi, kad parodytų, jog džiaugiasi kartu su manimi. – Bet, širdele, jis tikriausiai ne­ labai protingas, jeigu susidėjo su Žiurkėmis. Nors, kita vertus, Denisė jam surengė tikrą spektaklį.

Aš irgi tai supratau, kai Arlena paaiškino – ji daug geriau moka pastebėti situacijos seksualinę dalį: jai užtenka patirties, man – tikrai ne.

12

Charlaine Harris

Vampyras buvo alkanas. Ne kartą esu girdėjusi, kad sintetinis kraujas, kurį išrado japonai, leidžia vampyrams patenkinti pagrindinius mitybos po­ reikius, tačiau alkio iki galo nenumalšina. Štai ko­ dėl kartais pasitaiko „nelaimingų atsitikimų“ (taip vampyrai eufemistiškai vadina kruviną žmogaus nužudymą). O dabar – tik pasižiūrėkite, kaip de­ monstratyviai Denisė Žiurkven glosto sau gerklę pasukdama kaklą tai į vieną, tai į kitą pusę... kalė.

Tą akimirką į barą įžengė mano brolis Džeiso­ nas, neskubėdamas priėjo prie manęs, apkabino. Jis žino, kad moterys mėgsta vyrus, kurie gražiai elgiasi su savo šeimos nariais, taip pat yra malonūs neįga­ liesiems, taigi apkabindamas mane jis tarsi gauda­ vo dvigubą rekomendaciją. Aišku, broliui nelabai reikia tų kelių papildomų taškų, paprastai užtenka būti savimi. Jis toks dailutis. Jis gali būti ir bjaurus, tačiau, atrodo, dauguma moterų gan noriai to ne­ pastebi.

– Labas, sese, kaip senelė?

– Jai viskas gerai, kaip visada. Atvažiuok, ir pats pamatysi.

– Atvažiuosiu. Kuri šiandien laisva?

– Pats pasidairyk.

Pastebėjau, kad, kai tik Džeisonas ėmė dairytis, bare sumirguliavo moteriškių rankos, ir visos ėmė

miręs iki sutemų

13

ką nors taisytis: vienos – plaukus, kitos – palaidi­ nes, trečios dažė lūpas.

– O, matau Di Aną. Ar ji laisva?

– Ji šiandien su sunkvežimio vairuotoju iš Ha­ mondo. Jis dabar tualete. Pasisaugok.

Džeisonas man nusišypsojo, o aš dar kartą nu­ sistebėjau, kodėl kitos moterys nepastebi, kad ši šypsena savanaudiška. Net Arlena pasitaisė marški­ nėlius, kai Džeisonas įėjo, nors po keturių sutuokti­ nių ji juk tikrai turėtų šiek tiek daugiau nusimanyti apie vyrus. Dar viena padavėja, su kuria šį vakarą dirbome, Dona, pasikedeno plaukus ir išrietė nu­ garą, kad labiau išryškėtų papukai. Džeisonas jai maloniai pamojavo. Ji apsimetė pykstanti. Nors su Džeisonu nebedraugauja, tačiau vis dar nori, kad jis ją pastebėtų.

Buvau labai užsiėmusi (šeštadienio vakarais visi užsukdavo „Pas Merlotę“ ilgiau arba trumpiau pa­ sėdėti), todėl kurį laiką savo vampyro nemačiau.

Kai pagaliau nutaikiau akimirką į jį pažiūrėti, jis kalbėjosi su Denise. Mekas į jį taip godžiai žvelgė, kad rimtai susirūpinau. Prisiartinau prie staliuko nenuleisdama akių nuo Meko. Galiausiai pašalinau apsauginį minčių skydą ir ėmiau klausytis.

Mekas ir Denisė sėdėjo kalėjime už vampyrų nu­ kraujinimą.

14

Charlaine Harris

Labai sunerimau, tačiau vis tiek turėjau nuneš­ ti ąsotį alaus ir stiklines triukšmingam ketvertukui prie vieno stalo. Manoma, kad vampyrų kraujas gali laikinai palengvinti ligos simptomus ir padidinti seksualinę potenciją (na, tarsi į vieną krūvą būtų su­ dėti prednizonas ir viagra), todėl egzistuoja didžiulė gryno, neskiesto vampyrų kraujo juodoji rinka. O jeigu yra paklausa, yra ir tiekėjų. Ir aš ką tik suvo­ kiau, kad tie tiekėjai yra niekingoji Žiurkių porelė. Į savo pinkles jie įviliojo jau ne vieną vampyrą: tada juos nukraujindavo, t. y. ištraukdavo iš vampyrų kūno visą kraują ir jį parduodavo nedideliais bute­ liukais maždaug po 200 dolerių už vieną. Jau dvejus metus vampyrų kraujas yra madingas narkotikas.

Kai kurie pirkėjai, išgėrę gryno kraujo, išprotėja, ta­ čiau tai nė kiek nesumažina paklausos.

Nukraujinti vampyrai ilgai neišgyvena. Nukrau­ jintojai suvaro jiems kuolą į širdį arba tiesiog palie­ ka atvirame lauke. Kai pakyla saulė, iš jų lieka tik pelenų krūvelė. Tačiau retkarčiais galima perskaity­ ti istorijų apie tai, kaip auka tampa medžiotoju – jeigu vampyrams pavyksta ištrūkti. Taip atsiranda negyvų nukraujintojų.

Kol aptarnavau ketvertuką, mano vampyras pa­ kilo nuo stalo ir kartu su Žiurkėmis patraukė link išėjimo. Meko ir mano žvilgsniai susidūrė ir pama­

miręs iki sutemų

15

čiau, kaip jo veidą perkreipia nuostaba. Tikriausiai mano veide buvo šis bei tas parašyta. Tačiau Mekas paprasčiausiai nusisuko, numodamas į mane ranka, kaip ir visi kiti.

Aš įsiutau. Rimtai įsiutau.

Ką dabar turėčiau daryti? Kol kovojau su savimi, jie jau buvo už durų. Ar vampyras patikėtų, jeigu nubėgčiau iš paskos ir viską papasakočiau? Niekas manimi netiki. O jeigu netyčia ir patiki, ima nekęs­ ti ir bijoti dėl to, kad sugebu matyti slapčiausias jų mintis. Kartą Arlena manęs tiesiog maldavo, kad perskaityčiau jos ketvirtojo vyro mintis, kai vieną vakarą šis atvažiavo jos pasiimti, nes buvo beveik visiškai įsitikinusi, jog jis ruošiasi palikti ją ir vaikus.

Tačiau aš atsisakiau, nes nenorėjau prarasti vienin­ telės draugės, kurią turiu. Ir netgi Arlena neišdrįso to atvirai paprašyti, nes tai reikštų, kad pripažįsta, jog turiu tą dovaną, tą prakeiksmą. Žmonės to ne­ gali pripažinti. Jiems paprasčiau manyti, kad aš pa­ mišusi. Kartais tikrai taip jaučiuosi.

Taigi kurį laiką dvejojau, susinervinusi, išsigan­ dusi ir pikta, o tada supratau, kad privalau veik­ ti. Labiausiai mane įtikino Meko žvilgsnis – tarsi mane būtų laikęs visišku nieku.

Nuskubėjau pas Džeisoną į kitą baro galą, kur jis bandė sužavėti Di Aną. Sklinda kalbos, jog tam,

16

Charlaine Harris

kad ją sužavėtum, daug pastangų nereikia. Įsitaisęs kitoje mergužėlės pašonėje, vairuotojas iš Hamon­ do piktai į juos dėbsojo.

– Džeisonai, – nekantraudama pašaukiau brolį.

Jis atsigręžė ir metė į mane perspėjantį žvilgsnį. – Klausyk, ar ta grandinė vis dar pikapo gale?

– Be jos nė kojos iš namų nekeliu, – tingiai nu­ tęsė jis, tuo pat metu ieškodamas mano veide bėdos ženklų. – Suke, su kuo ketini muštis?

Nusišypsojau: esu taip įpratusi šypsotis, kad tai daryti man nepaprastai lengva.

– Tikiuosi, kad neprireiks, – linksmai pasakiau.

– Ei, ar tau reikia pagalbos?

Pagaliau jis juk mano brolis.

– Ne, ačiū, – atsakiau tvirtai ir nukulniavau pas Arleną. – Paklausyk, man reikia trumpam ištrūkti.

Prie mano staliukų žmonių nedaug, ar galėtum pa­ vaduoti?

Neprisimenu, kad kada nors anksčiau būčiau to prašiusi Arlenos, nors pati ją dažnai pavaduodavau.

Ji taip pat pasisiūlė man padėti.

– Ne, nereikia, – pasakiau. – Kai tik galėsiu – sugrįšiu. Jeigu išvalysi mano plotą, aš išvalysiu tavo priekabą.

Arlena entuziastingai linktelėjo savo raudona ševeliūra.

miręs iki sutemų

17

Iš tolo Semui parodžiau, kad išeinu – nukrei­ piau ranką į save, tada į darbuotojams skirtą išėjimą ir „paėjau“ pirštais.

Semas linktelėjo. Neatrodė labai patenkintas.

Taigi išėjau pro užpakalines duris, o atsidūrusi lauke stengiausi eiti kuo tyliau, kad negirgždėtų žvy­ ras po kojomis. Darbuotojų automobilių stovėjimo aikštelė yra baro gale, į ją patenkama praėjus duris į sandėlį. Aikštelėje stovėjo virėjo automobilis, taip pat Arlenos, Donos ir maniškis. Dešinėje, rytų pu­ sėje, priešais gyvenamąją priekabą puikavosi Semo pikapas. Patraukiau į kairę, greitai darbuotojų aikš­ telės žvyrą pakeitė gerokai didesnės, lankytojams skirtos aikštelės asfaltas. Progymę, kurioje įsikūręs baras „Pas Merlotę“, supa miškai, o stovėjimo aikš­ telės pakraščiuose paberta žvyro. Semas pasistengė, kad aikštelė būtų gerai apšviesta, tačiau dabar siur­ realistinėje aukštai pakibusių žibintų šviesoje viskas atrodė labai keistai.

Pastebėjau raudoną sportinį, bet jau gerokai ap­ daužytą Žiurkių porelės automobilį, taigi jie turėjo būti kažkur netoliese.

Pagaliau radau Džeisono pikapą. Tai juodas sun­ kvežimiukas su pagal užsakymą ant šonų nupieštais akvamarino ir rausvos spalvos verpetais. Džeisonas tikrai mėgsta išsiskirti. Nuslinkau aplink automo­

18

Charlaine Harris

bilį ir pasiknisau priekaboje, kol suradau grandi­ nę, storą metalinių žiedelių virvę, kurią broliukas vežiojasi, jeigu kartais prireiktų įsivelti į muštynes.

Susukau iš jos kilpą ir prispaudžiau prie kūno, kad nežvangėtų.

Minutėlę pagalvojau. Vienintelė daugiau ar ma­ žiau nuošali vietelė, kur Žiurkvenai galėjo nusivi­ lioti vampyrą, buvo kitas stovėjimo aikštelės galas, kur medžių šakos gerokai išsikišusios į aikštelę ir palinkusios visai virš automobilių. Taigi nuslinkau ta kryptimi stengdamasi judėti greitai, bet neiškiš­ dama galvos virš automobilių stogų.

Kas kelias sekundes vis sustodavau ir įsiklausy­ davau. Greitai išgirdau dejonę ir tylius balsus. Įsi­ spraudžiau tarp automobilių ir pamačiau juos kaip tik ten, kur ir maniau. Vampyras gulėjo ant žemės, ant nugaros, jo veidas buvo perkreiptas agonijos, bolavo išsikišusios iltys, o ant kūno žibėjo grandi­ nės: sukryžiuotos ant riešų jos leidosi iki kulkšnų.

Sidabrinės. Ant žemės, prie Denisės kojų, jau sto­ vėjo du maži kraujo buteliukai ir, man bežiūrint, ji pritaisė dar vieną vakuuminį mėgintuvėlį prie ada­ tos. Virš nelaimėlio alkūnės į kūną buvo stipriai įsi­ rėžęs turniketas. Žiurkės buvo atsukę į mane nugaras, vampyras taip pat dar nepastebėjo manęs. Aš atpalaidavau su­

miręs iki sutemų

19

suktą grandinę – išėjo maždaug metro ilgio laisvas galas. Kurį pulti pirmą? Jie abu smulkaus sudėjimo, bet ir klastingi.

Prisiminiau paniekinamą Meko žvilgsnį ir tai, kad jis niekada nepalikdavo man arbatpinigių. Tai­ gi pirmiausia Mekas.

Tiesą sakant, man dar nebuvo tekę dalyvauti muš­tynėse, tačiau kažkodėl nekantravau į jas įsi­ velti.

Iššokau iš už automobilio ir įsukau grandinę. Ji sužvangėjo atsitrenkusi Mekui į nugarą, jis suklupo prie savo aukos. Tada riktelėjo, bet tuojau pat pašo­ ko ant kojų. Denisė tik žvilgtelėjo į mane ir toliau bandė pritvirtinti trečią vakuuminį mėgintuvėlį.

Mekas staigiai nuleido ranką prie savo bato, o kai pakėlė, joje kažkas sužibėjo. Nurijau seiles. Rankoje jis laikė peilį.

– Hm, – sukrenkščiau ir išsišiepiau.

– Ak tu, išprotėjusi kale! – suklykė jis.

Atrodė, kad tik ir laukia progos panaudoti pei­ lį. Buvau per daug įsitempusi, kad išlaikyčiau savo apsauginį skydą, todėl aiškiai pamačiau, ką Mekas nori man padaryti. Tai mane galutinai įsiutino. Pa­ judėjau į priekį nusiteikusi sužaloti jį taip smarkiai, kaip tik įstengsiu. Tačiau jis jau buvo pasiruošęs ir, kol bandžiau įsukti grandinę, puolė į priekį atkišęs

20

Charlaine Harris

peilį. Pabandė perskrosti man ranką ir jam tik per plauką nepavyko to padaryti. Tuo metu grandinė apsuko ratą ir apsivijo aplink Meko liesą kaklą kaip įsiaudrinusi meilužė.

Triumfuojantis vyriškio klyksmas persimainė į kriokimą. Peilis iškrito iš delno, Mekas įsikibo į grandinę abiem rankomis. Jam ėmė trūkti oro ir jis parpuolė ant kelių išplėšdamas grandinės galą man iš rankų. Taip praradau Džeisono grandinę. Grei­ tai pasilenkiau ir nuo žemės pačiupau Meko peilį.

Atstačiau į priekį, tarsi žinočiau, kaip juo naudo­ tis. Denisė jau sėlino link manęs. Žibintų šviesoje ir šakų metamuose šešėliuose atrodė kaip kokia iš šabakštynų išlindusi ragana.

Ji sustingo, kai tik pamatė, kad laikau Meko pei­ lį. Ėmė keiktis, grasinti ir pasakė keletą tikrai baisių dalykų. Palaukiau, kol jai pritrūks kvapo, ir tada pa­ sakiau: – Varykit. Iš. Čia. Dabar.

Jeigu būtų galėjusi, Denisė vien neapykantos kupinomis akimis būtų pragręžusi mano galvoje porą skylių. Ji pabandė susišluoti nuo žemės bute­ liukus su krauju, tačiau aš piktai sušnypščiau, kad viską paliktų savo vietose. Taigi jai liko tik padėti Mekui atsistoti. Jis vis dar gargaliavo, tarsi dustų, ir iš rankų nepaleido grandinės. Denisei teko beveik

miręs iki sutemų

21

tempte nutempti jį iki automobilio ir įgrūsti į vidų pro keleivio dureles. Tada ji piktai išsitraukė raktus iš kišenės ir atsisėdo prie vairo. Kai išgirdau staiga užriaumojusį variklį, suvokiau, kad dabar Žiurkės turi naują ginklą.

Skubiai pribėgau prie vampyro galvos ir vos at­ gaudama kvapą prašvokščiau: – Stumkis kojomis!

Nedelsdama sugriebiau jį už pažastų ir iš visų jėgų trūktelėjau. Jis greitai suvokė situaciją ir įtem­ pęs kojas atsispyrė. Vos tik atsidūrėme tarp medžių, riaumodamas atūžė raudonas automobilis. Denisei pritrūko mažiau negu metro iki mūsų – turėjo grei­ tai pasukti vairą, kad neatsitrenktų į pušį. Tada iš­ girdau, kaip galingas Žiurkių automobilis nutolsta.

– Ohoho, – iškvėpiau aš ir suklupau prie vampy­ ro, nes nebesilaikiau ant kojų. Kokią minutę sunkiai kvėpavau norėdama atgauti kvapą. Vampyras trupu­ tį pasisuko ir pasižiūrėjo į mane. Sustingau iš siaubo, kai pastebėjau, kaip nuo jo riešų, kuriuos buvo ap­ raizgęs sidabras, kyla lengvos dūmų sruogos.

– Oi, vargšeli tu mano, – pasakiau supykusi ant savęs, kad anksčiau to nepastebėjau.

Vis dar sunkiai kvėpuodama nuvyniojau plonas sidabro virveles, kurios pasirodė esančios vienos il­ gos grandinėlės dalys.

22

Charlaine Harris