Romanas
Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas girčys
I
A
tsiėmęs kasoje grąžą iš penkių frankų, Žoržas Diurua žengė iš restorano. Dailiai nuaugęs ir dar išlaikęs puska rininkio figūrą, jis pasitempė, įprastu karišku mostu užrietė ūsus ir apmetė užsisėdėjusius lankytojus guviu žvilgsniu – tuo gražuolio žvilgsniu, kuris kaip vanagas puola auką. Moterys pakėlė į jį akis: trys kuklios darbininkės, muzikos mokytoja, vidutinio amžiaus, nevalyva, nerū pestingai susišukavusi, dulkėta skrybėlaite, susivijusia suknele, ir dvi miesčionės su savo vyrais – nuolatinės šios pigios smuklės lankytojos. 5
g u y d e m au pa s s a n t
Jis valandėlę stabtelėjo ant šaligatvio, galvodamas, ką daryti. Šiandien birželio dvidešimt aštuntoji, ir iki mėnesio pabaigos jam lieka lygiai trys frankai keturias dešimt santimų. Tai reiškia: dveji pietūs nepusryčiau jant arba dveji pusryčiai nepietaujant – pasirinktinai. Pusryčiai atsieina franką dešimt santimų, pietūs – pusantro franko, taigi, pasitenkindamas pusryčiais, jis sutaupo franką dvidešimt santimų, vadinasi, dar galės tuos du vakarus užkąsti duonos su dešra ir išgerti bul vare bokalą alaus. Tai buvo pats didžiausias jo vakaro malonumas ir pačios stambiausios išlaidos. Jis pasuko Notr Dam de Loretės gatve. Diurua žingsniavo kaip anais laikais, kada dėvėjo husaro uniformą: išpūtęs krūtinę ir platokai staty damas kojas, tarsi būtų ką tik nusėdęs nuo arklio, grubiai skverbėsi per minią, kuri buvo užtvinusi gatvę, kliudydamas praeivius, stumdydamasis, niekam neuž leisdamas kelio. Ėjo kiek pakreipęs ant ausies padėvėtą cilindrą ir kaukšėdamas kulnimis. Buvo panašus į šaunų kareivį, kuriam, atsidūrusiam tarp civilių, viskas atrodė nė motais: ir žmonės, ir namai – visas miestas. Net ir pigia, už šešiasdešimt frankų pirkta eilute, jis gebėjo išlaikyti tam tikrą elegantišką išvaizdą, šiek tiek banalią, akį rėžiančią, bet vis dėlto elegantišką. Aukštas, gražaus stoto, šviesiais, kaštoniniais, truputį garbanotais plaukais, perskirtais tiesiu sklastymu, už 6
m i e l a s d r au g a s
riestais, tarsi putojančiais virš lūpos ūsais, melsvomis akimis, mažyčiais vyzdžiais, Diurua panėšėjo į bulva rinių romanų suvedžiotoją. Buvo vienas tų vasaros vakarų, kada Paryžiuje trūksta oro. Miestas, įkaitęs kaip prikūrenta pirtis, rodės, sruvo prakaitu troškioje naktyje. Granitinės nutekamųjų vamzdžių žiotys skleidė dvokiantį tvaiką, o iš virtuvių rūsiuose pro žemus langus į gatvę tvino koktus pamazgų ir perrūgusio padažo kvapas. Tarpuvartėse, apžergę šiaudines kėdes, pypkiavo vienmarškiniai namsargiai, o pro juos nuvargusiu žingsniu su skrybėlėmis rankose dūlino praeiviai. Priėjęs bulvarą, Žoržas Diurua vėl sustojo, vis dar nenuspręsdamas, ką veikti. Jį traukė į Eliziejaus laukus, į Bulonės mišką – pakvėpuoti po medžiais tyru oru, bet jis degė ir kitu troškimu – susitikti moterį. Kaip, kada įvyks šis susitikimas? Jis nežinojo, bet jau ištisus tris mėnesius laukė jo kas dieną, kas vakarą. Tiesa, būdamas gražios išvaizdos ir galantiškų manierų, jis kartais tai šen, tai ten nugriebdavo truputį meilės, bet vis tikėjosi kažko daugiau ir geriau. Tuščiomis kišenėmis, bet kunkuliuojančiu krauju, jis kaskart įsiliepsnodavo, kai prie jo prisiliesdavo gatvės moterys, šnabždančios kampuose: „Eime su manim, gražuoli“, tačiau nedrįsdavo sekti paskui jas, nes neturėjo kuo užmokėti, be to, laukė kažko kito, kitų, sunkiau nuskinamų bučinių. 7
g u y d e m au pa s s a n t
O vis dėlto jis mėgdavo vietas, kur knibždėdavo laisvo elgesio merginų, – jų gatves, kavines, pasilinks minimus. Mėgdavo stumdytis tarp jų, užkabinėti, sakyti joms „tu“, kvėpti aštrius kvepalus, jausti jų ar tumą. Pagaliau ir jos buvo moterys, sukurtos meilei. Jis anaiptol nejautė joms tos paniekos, kuri įgimta doriems šeimos vyrams. Jis pasuko šv. Magdalenos bažnyčios kryptimi ir įsi liejo į išglebusios nuo karščio minios srautą. Didžiulės, nebesutalpinančios žmonių kavinės buvo užėmusios dalį šaligatvio ir susodinusios lankytojus akinamai ryškioje vitrinų šviesoje. Priešais juos ant mažų ketur kampių ir apvalių staliukų taurėse raibuliavo gėrimai – raudoni, geltoni, žali, rudi, visokiausių atspalvių, o ropinėse žėrėjo stori skaidrūs cilindro pavidalo ledo gabalai, vėsiną puikų, tyrą vandenį. Diurua sulėtino žingsnius, jo gerklė išdžiūvo, baisiai norėjosi gerti. Jį kankino deginantis troškulys, troškulys, kuris ap ninka tvankų vasaros vakarą, ir jis galvojo, kaip malonu justi besiliejantį į gerklę šaltą gėrimą. Bet jei šiandien išgersi nors porą bokalų, tada atsisveikink su menka vakariene rytoj, o jis puikiai pažinojo tas neišvengiamas alkio valandas baigiantis mėnesiui. „Pakentėsiu iki dešimtos, o tada išgersiu bokalą „Amerikiečių“ kavinėje, – nusprendė jis. – Bet, po 8
m i e l a s d r au g a s
šimts pypkių, kaip norisi gerti!“ Jis žiūrėjo į visus šiuos prie staliukų sėdinčius ir geriančius žmones, žmones, kurie galėjo malšinti troškulį, kiek tik jiems patinka. Žingsniavo pro kavines drąsus ir įžūlus, nustatinėda mas iš akies, – pagal veido išraišką, pagal apsirengimą – kiek kuris lankytojas galėtų prie savęs turėti pinigų. Jis pajuto neapykantą tiems ramiems, patogiai sėdintiems buržua. Pasirausęs jų kišenėse, rastum ir auksinių, ir sidabrinių, ir varinių monetų. Kiekvienas vidutiniškai tikriausiai turi bent po du luidorus, kavinėje jų sėdi koks šimtas, du luidorus padauginus iš šimto – keturi tūkstančiai frankų! „Kiaulės!“ – sumurmėjo jis, gra kščiai tebesiūbuodamas liemeniu. Pakliūtų kuris naktį tamsiame skersgatvyje į jo rankas, garbės žodis, be jokio sąžinės graužimo nusuktų galvą, kaip kad didžiųjų manevrų dienomis nusukdavo valstiečių vištoms. Ir jis prisiminė dvejus metus, praleistus Afrikoje, kur dažnai nuošaliuose pietų Afrikos postuose vikriai apkraustydavo arabus. Linksma ir žiauri šypsena per bėgo jo lūpomis, prisiminus vieną išdaigą, kuri trims Uled Alano genties arabams atsiėjo gyvybę. Užtat jis ir jo draugai pasičiupo dvidešimt vištų, du avinus, aukso, ir, be to, ištisą pusę metų turėjo skanaus juoko. Kaltininkai taip ir nebuvo surasti, nes jų, tiesą sa kant, niekas per daug ir neieškojo, – juk arabą vis dar įprasta laikyti lyg ir teisėtu kareivio grobiu. 9
g u y d e m au pa s s a n t
Paryžiuje – kas kita. Čia taip šauniai nepaplėšikausi su kardu prie šono ir revolveriu rankoje, laisvai, toli nuo civilinių įstatymų. Diurua pajuto, kaip širdyje vėl prabilo visi į nugalėtą šalį paleisto puskarininkio ins tinktai. Iš tikrųjų puikūs buvo tie dveji metai dykumoje. Kaip gaila, kad ten nepasiliko! Bet juk vylėsi, kad čia bus geriau. O nutiko!.. Velniai žino kas! Tarsi norėdamas įsitikinti, kaip išdžiūvo burna, jis lengvai pliaukštelėjo liežuviu ir pavedžiojo juo per gomurį. Minia šliuožė aplink jį, nuilsusi ir vangi, o jis tebe galvojo: „Gyvuliai! Juk kiekvienas šitų minkštakakčių liemenėje turi pinigų!“ Jis stumdė praeivius pečiais ir švilpavo linksmas daineles. Pastumti vyrai murmėdami atsigręždavo, o moterys sviesdavo: „Akiplėša!“ Jis praėjo „Vodevilį“ ir sustojo ties „Amerikiečių“ kavine, svarstydamas, ar neužėjus išgerti bokalo alaus – taip jį kankino troškulys. Prieš pasiryždamas, pažvelgė į gatvės viduryje kabantį laikrodį apšviestu ciferblatu. Buvo penkiolika minučių dešimtos. Jis žinojo: kai tik prieš jį bus pastatytas alaus bokalas, vienu mauku išlenks. O ką veiks iki vienuoliktos valandos? „Paėjėsiu ligi šv. Magdalenos bažnyčios, – tarė sau, – o paskui neskubėdamas grįšiu atgal.“ Pasiekęs Operos aikštės kampą, jis susidūrė su storu vaikinu, kurio veidas jam pasirodė kažkur matytas. 10
m i e l a s d r au g a s
Jis nusekė paskui, stengdamasis prisiminti ir pus balsiu kartodamas: – Velniai rautų, kurgi aš buvau sutikęs šį vyriškį? Įtemptai galvojo, bet niekaip negalėjo prisiminti, paskui staiga, lyg per stebuklą, atmintis nušvito, ir tas pats žmogus iškilo prieš akis lieknesnis, jaunesnis, husaro uniforma. – Žiū, juk tai Forestjė, – šūktelėjo Diurua ir pasi vijęs sudavė vaikinui per petį. Šis atsigręžė, pasižiūrėjo į jį ir paklausė: – Ko norite, pone? Diurua nusijuokė: – Neatpažįsti? – Ne. – Žoržas Diurua, iš šeštojo husarų pulko. Forestjė ištiesė jam abi rankas: – Tai tu, drauguži! Kaip laikaisi? – Puikiai, o tu? – Na, aš ne per geriausiai. Pamanyk, mano plaučiai pasidarė kaip korys, ir per metus aš šešis mėnesius kosčiu: ir vis dėl bronchito, kurį prieš ketverius metus gavau Buživalyje, grįžęs į Paryžių. – Žiūrėk tu man! O atrodai sveikutėlis. Forestjė, paėmęs seną draugą už parankės, ėmė kalbėti apie savo ligą, pasakoti apie konsiliumus, dia gnozes ir gydytojų patarimus, kaip jam sunku vykdyti 11
g u y d e m au pa s s a n t
jų nurodymus. Jie liepia leisti žiemą pietuose, bet argi jis gali? Jis vedęs, žurnalistas, užima puikią vietą. – Aš vadovauju „Prancūzijos gyvenimo“ politikos skyriui, „Išgelbėjime“ skelbiu ataskaitas apie senato posėdžius ir kartkartėm rašau literatūros kroniką „Planetai“. Kaip matai, padariau karjerą. Diurua nustebęs žiūrėjo į jį. Forestjė smarkiai pa sikeitė, visiškai subrendo. Jo eisena, laikysena, eilutė, pilvukas – viskas liudijo, kad tai rimtas, pasitikintis savimi, mėgstąs sočiai pavalgyti žmogus. Kitados buvęs liesas, liaunas ir žvitrus vėjavaikis, peštukas ir triukšmadarys, visada gerai nusiteikęs. Per trejus me tus Paryžius jį pavertė visai kitokiu – apkūniu, oriu ponu, žilstelėjusiais smilkiniais, nors tebuvo dvidešimt septynerių. Forestjė paklausė: – Kur žingsniuoji? Diurua atsakė: – Niekur, vaikštinėju prieš miegą. – Tai gal palydėsi mane į „Prancūzijos gyvenimo“ redakciją? Perskaitysiu korektūrą, o paskui užsuksim kur nors išgerti po bokalą. – Mielai. Ir jie susikibę nuėjo taip laisvai ir nesivaržydami, kaip vaikšto tik mokyklos suolo ir pulko draugai. – Ką veiki Paryžiuje? – paklausė Forestjė. Diurua gūžtelėjo pečiais. 12
m i e l a s d r au g a s
– Tiesą sakant, stimpu badu. Baigęs karo tarnybą, atvažiavau čia... norėdamas padaryti karjerą arba, tikriau, pagyventi Paryžiuje. Ir štai jau pusė metų, kai dirbu Šiaurės geležinkelio valdyboje ir per metus gaunu tik pusantro tūkstančio frankų. Forestjė sumurmėjo: – Po šimts, ne per riebiai. – Taigi, kad ne. Bet patark, kaip prasimušti? Aš nieko nepažįstu, neturiu į ką kreiptis. Ne gerų norų man trūksta, bet galimybių. Bičiulis permetė jį nuo galvos iki kojų vertinančiu prityrusio žmogaus žvilgsniu ir pamokomai tarė: – Matai, vaikuti, čia viskas priklauso nuo drąsos. Šiek tiek sumanesnis žmogus greičiau taps ministru negu kokios kontoros viršininku. Reikia mokėti tapti reikalingu, neprašinėti. Bet argi, velniai griebtų, tu nesusiradai nieko geresnio? Diurua atsakė: – Visur išlandžiojau, bet nieko nelaimėjau. Dabar, tiesa, jau turiu kai ką numatęs: man siūlo jojimo mo kytojo vietą Pelereno manieže. Ten, blogiausiu atveju, uždirbsiu tris tūkstančius frankų. – Nedaryk šios kvailystės, – staiga nutraukė jį Fo restjė, – nors siūlytų ir dešimt tūkstančių frankų. Tu iš karto užkirsi sau visus kelius į ateitį. Savo kontoroje tu bent pasislėpęs, niekas tavęs nepažįsta, gali kada nors iš ten išeiti ir jei esi atkaklus, prasimušti. Jei tapsi jojimo 13
g u y d e m au pa s s a n t
mokytoju – baigta. Tai tas pats, kas dirbti metrdoteliu restorane, kuriame pietauja „visas Paryžius“. Jei jau kartą būsi mokęs jodinėti kilminguosius ar jų sūnus, jie niekad nesutiks laikyti tavęs sau lygiu. Jis nutilo ir, valandėlę pagalvojęs, paklausė: – Bakalauro diplomą turi? – Ne. Dusyk neišlaikiau. – Tai nesvarbu, jeigu tik baigei visą mokyklos kursą. Kada kas nors mini Ciceroną ar Tiberijų1, tu maždaug žinai, apie ką kalbama? – Taip, maždaug. – Puiku, niekas apie juos daugiau nežino, išskyrus vieną kitą dešimtį avigalvių, kurie nuo to nėra nė kiek gudresni. Pasirodyti išprususiam visai nesunku, tikėk manim. Svarbiausia, kad kas nors nesučiuptų, jog esi visiškas nemokša. Reikia laviruoti, vengti keblių padėčių, apeiti kliūtis ir, naudojantis enciklopediniu žodynu, riesti į ragą kitus. Visi žmonės – kvaili kaip stuobriai ir baisūs nemokšos. Forestjė kalbėjo su ramia ironija, kaip žmogus, pa žįstąs gyvenimą, ir šypsojosi žvelgdamas į plaukiančią minią. Bet staiga užsikosėjo, sustojo ir, priepuoliui praėjus, prislėgtu balsu prabilo: – Na, ar ne bjauru, kad negaliu atsikratyti to bronchito! O juk dabar pats vidurvasaris. Ak! Žiemą būtinai važiuosiu į Mantoną gydytis. Dievaži, sveikata brangesnė už viską. 14
m i e l a s d r au g a s
Jie sustojo Puasonjero bulvare prie didelių įstiklintų durų, už kurių iš vidaus buvo išklijuotas laikraštis. Trys žmogystos stovėjo ir skaitė. Virš durų it šūkis žvilgsnį masino užrašas: „Prancū zijos gyvenimas“, išrašytas didžiulėmis šviečiančių dujų raidėmis. Šių liepsnojančių žodžių akinamos šviesos ruože staiga išnirdavo praeivių figūros, aiškios, ryškios kaip dieną, ir tuojau pat vėl nugrimzdavo į tamsą. Forestjė pastūmė duris. – Prašom, – tarė jis. Diurua žengė vidun, užkopė prabangiais nešvariais laiptais, gerai matomais iš gatvės, perėjo prieškambarį, kur du pasiuntiniai pasveikino jo bičiulį, ir atsidūrė dulkiname apskurusiame laukiamajame. Jo sienos buvo apmuštos išblukusiu žalsvai geltonu dirbtiniu aksomu, nusėtu dėmėmis, o vietomis tarsi išgraužtu pelių. – Sėskis, – pakvietė Forestjė, – aš po valandėlės grįšiu. Ir dingo už vienų iš trejų laukiamojo durų. Laukiamajame tvyrojo keistas, ypatingas, nenusa komas kvapas, redakcijos kambarių kvapas. Diurua nejudėjo, veikiau nustebęs negu pabūgęs. Kartkartėm pro jį šmėkščiojo žmonės, iššokdami pro vienas duris ir dingdami už kitų taip greitai, kad jis nespėdavo jų apžiūrėti. Lakstė čia visai žali jaunuoliai susirūpinusiais vei dais, nešini popieriaus lakštu, plazdančiu vėjyje, kurį 15
g u y d e m au pa s s a n t
sukeldavo bėgiodami, čia rinkėjai, atsargiai apglėbę gniutulus atspaudų – ką tik surinktas, dar drėgnas skiltis. Jie dėvėjo dažais ištepliotus chalatus, po kuriais matėsi gelumbinės kelnės, visiškai tokios, kokias mūvi aukštuomenės žmonės, ir švari marškinių apykaklė. Kartais pasirodydavo liesas žmogutis, apsirengęs perne lyg elegantiškai: surdutas pernelyg įsmaugtas į liemenį, kelnės pernelyg glaudžiai aptempusios kojas, bateliai pernelyg smailais galais – matyt, koks nors reporteris, teikiąs vakarines aktualijas. Įeidavo ir kiti, pasipūtę, rimti, užsidėję plokščia kraščius cilindrus, tarsi tokia skrybėlės forma turėjo juos išskirti iš paprastų mirtingųjų minios. Pagaliau pasirodė Forestjė, vedinas už parankės trisdešimt–keturiasdešimt metų amžiaus vyru. Jis buvo įžūlokas, savimi pasitikinčios išvaizdos, labai tamsios veido spalvos, liesas, aukštas, su styrančiais į viršų ūsų galiukais, juodu fraku ir baltu kaklaraiščiu. Forestjė pasakė: – Viso labo, brangus maestro. Šis paspaudė jam ranką: – Iki pasimatymo, brangusis! Ir švilpaudamas, pasikišęs po pažastim lazdelę, ėmė lipti laiptais žemyn. Diurua paklausė: – Kas jis? 16
m i e l a s d r au g a s
– Žakas Rivalis, žinai, tas garsusis kronikininkas ir dvikovų mėgėjas. Jis skaitė korektūrą. Garenas, Monte lis ir jis – geriausi Paryžiaus žurnalistai: sąmojingiausi ir aktualiausi straipsniai priklauso jų plunksnai. Rivalis parašo du straipsnius per savaitę ir už tai gauna trisde šimt tūkstančių frankų per metus. Išeidami jie susitiko žemaūgį, apkūnų, ilgais plaukais, apšepusį žmogutį, kuris pūškuodamas lipo laiptais. Forestjė jam žemai nusilenkė. – Norberas de Varenas, poetas. „Užgesusių saulių“ autorius, taip pat aukštai vertinamas žmogus, – paaiš kino jis. – Jam moka po tris šimtus frankų už kiekvieną apsakymą, kurių ilgiausias neprašoka dviejų šimtų eilučių. Klausyk, užsukim į „Neapolio“ kavinę, mirštu iš troškulio. Vos tik jie susėdo prie staliuko kavinėje, Forestjė sušuko: „Du alaus!“ – ir vienu mauku ištuštino bokalą, o Diurua gurkšnojo lėtai, mėgaudamasis, tarsi tai būtų buvęs retas ir brangus gėrimas. Jo bičiulis tylėjo, atrodė, kažką mąsto, paskui staiga paklausė: – O kodėl tau nepabandžius imtis žurnalistikos? Diurua nustebęs pažvelgė į jį ir pratarė: – Bet... juk... aš niekada nieko nesu rašęs. – Būta čia ko! Pabandyk, pradėk! Tu man labai praverstum: pamedžiotum žinučių, organizuotum 17
g u y d e m au pa s s a n t
interviu, aplankytum kai ką. Pradžiai gautum po du šimtus penkiasdešimt frankų, be to, dar kelionpinigių. Jei nori, aš pašnekėsiu su leidėju. – Aišku, noriu. – Tada žinai ką, ateik rytoj pas mane pietų. Su sirinks kokie penki šeši žmonės: mano šefas, ponas Valteras, jo žmona, Žakas Rivalis ir Norberas de Va renas, kuriuos tu ką tik matei, ir viena mano žmonos bičiulė. Sutinki? Diurua svyravo rausdamas, suglumęs. Pagaliau pralemeno: – Matai... neturiu padoresnės eilutės. Forestjė nustebo. – Neturi frako? Po galais! Be šito tai jau neapsieisi. Paryžiuje, jei nori žinoti, geriau neturėti lovos negu frako. Staiga, pasirausęs liemenės kišenėlėje, jis ištraukė saują auksinių ir, paėmęs du luidorus, padėjo priešais seną savo draugą. – Grąžinsi, kai galėsi, – tarė jis paprastai ir nuošir džiai. – Išsinuomok reikalingus drabužius arba duok užstatą ir įsigyk išsimokėtinai, – daryk, kaip išmanai, bet tik ateik pas mane pietauti. Rytoj, pusę aštuonių, Fonteno gatvė septyniolika. Diurua susijaudinęs, slėpdamas pinigus, sumur mėjo: 18
m i e l a s d r au g a s
– Tu toks malonus, širdingai ačiū! Būk tikras, aš neužmiršiu... Forestjė nutraukė: – Na ką tu, liaukis. Dar po bokalą, a? – Ir šūktelė jo: – Padavėjau, du alaus! Kai jie ištuštino ir šituos, žurnalistas paklausė: – Gal pasibastytume dar valandžiukę? – Galim. Ir jie nužingsniavo šv. Magdalenos bažnyčios link. – Ką mums dar sugalvojus? – svarstė Forestjė. – Sakoma, Paryžiuje bastūnas visada ras kuo užsiimti, bet tai netiesa. Štai aš, kai įsigeidžiu pasibastyti va kare, niekad nežinau, kur eiti. Bulonės miške smagu vaikščioti su moterim, bet ji ne visada pasitaiko po ranka. Kafešantanai gali išblaškyti mano vaistininką ir jo žmoną, bet tik ne mane. Na, ir kas belieka? Nieko. Reikėtų čia įrengti vasaros parką, sakysime, tokį kaip Monso parkas, atvirą per visą naktį, kur galima būtų pasiklausyti geros muzikos, sriūbčiojant po medžiais ką nors gaivinamo. Tai neturėtų būti pramogų vieta, o tiesiog vieta pasivaikščioti. Ir už įėjimą turėtų brangiai imti, kad priviliotų gražių moterų. Nori – vaikščiok elektra nušviestais žvyruotais takeliais arba sėskis ir klausyk muzikos – iš arti ar iš toli. Kažkas panašaus buvo pas Miuzarą2, bet ten smukle trenkė: per daug 19
g u y d e m au pa s s a n t
šokių muzikos, per daug šviesos, mažai erdvės, mažai medžių ūksmės. Reikėtų labai puikaus, labai didelio sodo. Būtų žavu. Na, kur nori eiti? Diurua suglumęs nežinojo, ką atsakyti, pagaliau apsisprendė: – Aš dar nesu buvęs „Foli Beržere“. Mielai nuei čiau. Forestjė šūktelėjo: – Į „Foli Beržerą“? Po šimts, juk mes ten suskrusime kaip ant keptuvės. Pagaliau tebūnie, kaip nori – ten nors smagu. Ir jie pasuko atgal, į Fobur Monmartro gatvę. Švy tintis namo fasadas tvieskė šviesą į visas keturias gatves aplink jį. Virtinė fiakrų laukė spektaklio pabaigos. Forestjė buvo bežengiąs pro duris, bet Diurua jį sulaikė: – Mes pamiršom užsukti į kasą bilietų. – Su manim mokėti nereikia, – atsakė tas oriai. Trys kontrolieriai pasveikino jį nusilenkdami. Stovintysis viduryje jam padavė ranką. Žurnalistas paklausė: – Turite gerą ložę? – Žinoma, pone Forestjė. Forestjė paėmė kontramarkę, pastūmė oda apmuš tas duris, ir draugai atsidūrė salėje. Tabako dūmai it plonytė rūko uždanga gaubė salės pakraščius, sceną ir priešinę sieną. Ši lengva migla vos 20
m i e l a s d r au g a s
pastebimomis balkšvomis sruogelėmis nuo daugybės cigarečių ir cigarų, kuriuos rūkė visi tie žmonės, nuolat kilo aukštyn, pamažu kaupėsi viršuje, sudarydama pa lubėje, po plačiu kupolu, aplink sietyną ir virš kimšte prisikimšusio antrojo balkono, lyg dangaus mėlynę, nusėtą debesiūkščiais. Erdvus koridorius vedė į apskritą pasivaikščiojimų taką, kur tamsioje vyrų minioje šmižinėjo išsipusčiusios prostitutės. Tame koridoriuje priešais vieną iš trijų prekystalių, už kurių oriai sėdėjo trys išsidažiusios ir apvytusios gėrimų bei meilės pardavėjos, būrelis mo terų tykojo atvykstančių vyriškių. Aukštuose veidrodžiuose atsispindėjo pardavėjų nugaros ir įeinančiųjų veidai. Forestjė, sprausdamasis per minią, greitai yrėsi į priekį kaip žmog us, turįs tam teisę. Jis priėjo prie kapeldinerės. – Kur septyniolikta ložė? – Prašom čia, pone. Patarnautoja uždarė juos medinėje, atviru viršumi, raudona medžiaga išmuštoje dėžėje, kur keturios tos pačios spalvos kėdės buvo sustatytos taip arti viena kitos, jog tarp jų vos galėjai prasisprausti. Draugai susė do, į kairę ir į dešinę lyg pasaga, įremta abiem galais į sceną, rietėsi eilė visiškai tokių pat dėžių, kuriose irgi sėdėjo žmonės, matomi tik iki juosmens. 21
g u y d e m au pa s s a n t
Scenoje trys jaunuoliai, apsitempę triko, – aukštas, vidutinio ūgio ir žemas – paeiliui atliko akrobatinius pratimus ant trapecijos. Skubiais smulkiais žingsneliais, šypsodamasis ir sveikindamas publiką ranka, tarsi siųsdamas jai buči nius, į priekį pirmiausia išeidavo aukštasis. Po triko ryškėjo jo rankų ir kojų raumenys. Kad ne taip matytųsi storas pilvas, jis kiek galėdamas pūtė krūtinę. Plaukai tiesiu sklastymu buvo perskirti per vidurį, todėl iš veido atrodė panašus į kirpėją. Grakš čiu šuoliu jis užsiversdavo ant trapecijos ir, pakibęs ant rankų, skriedavo aplink tarsi pasuktas ratas arba vėl iš sitempęs, ištiesęs rankas sustingdavo ore horizontalioje padėtyje, tvirtai spausdamas skersinį pirštais, kuriuose dabar buvo sukaupta visa jėga. Paskui nušokdavo žemyn, vėl šypsojosi, lenkėsi plojančiam parteriui ir, su kiekvienu žingsniu demons truodamas kojų raumenis, pasitraukdavo prie kulisų. Po jo tuos pačius pratimus atlikinėjo antrasis, kiek žemesnis, kresnesnis, ir pagaliau trečiasis – vis labiau siaučiant plojimų audrai. Tačiau šis reginys nė kiek nemasino Diurua, ir jis, pasukęs galvą į šalį, neatitraukdamas akių, stebėjo platų pasivaikščiojimų taką, užtvindytą vyrų ir prostitučių minios. – Žvilgtelėk į parterį, – pasiūlė jam Forestjė, – vien geraširdiški ir kvailoki veidai – tai miesčionys, 22
m i e l a s d r au g a s
kurie ateina čia su žmonomis ir vaikais paspoksoti. Ložėse – dykinėtojai, vienas kitas menininkas, ke lios antrarūšės mergšės, o už mūsų – nuostabiausias mišinys, kokį tik galima aptikti Paryžiuje. Kas tie vy rai? Tik įsižiūrėk. Ir ko čia nėra – visų profesijų, visų luomų žmonės, bet daugiausia smulkmė. Štai bankų, ministerijų, prekybos tarnautojai, reporteriai, sutene riai, civiliai apsirengę karininkai, frakuoti dabitos – jie ką tik papietavo restorane, spėjo pabūti operoje ir iš čia važiuos tiesiai į „Italų“ teatrą – ir pagaliau aibė visokio plauko įtartinų tipų. O moterys – visos vieno kurpalio: mergšės už luidorą ar du, kurios meškerioja užsieniečius, norėdamos nuplėšti po penkis. Jos vaka rieniauja „Amerikiečių“ kavinėj ir pačios pranešinėja savo nuolatiniams klientams, kada bus laisvos. Trinasi čia jau šeštus metus – jas pamatysi kas vakarą, kasmet, vis tose pačiose vietose, išskyrus tik tą laiką, kai gydosi Sen Lazare arba Lursinoje3. Diurua nesiklausė. Viena iš tokių moterų, parimusi ant jų ložės, ėmė spoksoti į jį. Tai buvo apkūni, nusibal tinusi brunetė tamsiomis pieštuku apvestomis akimis, žvelgiančiomis iš po didžiulių nupieštų antakių. Jos stambi, putni krūtinė tempė tamsų suknios šilką, rau donos it kraujuojanti žaizda lūpos teikė veidui kažko gyvuliško, atkaraus, kažko, kas degino, bet kartu ir žadino geidulį. 23