Mano numeris ketrvirtas

PITTACUS LORE

PIRMOJI KNYGA APIE LORIENo LEGATus

Romanas

Iš anglų kalbos vertė agnė mackevičiūtė

ŠIOJE KNYGOJE APRAŠYTI ĮVYKIAI YRA TIKRI. ŽMONIŲ VARDAI IR VIETŲ PAVADINIMAI BUVO PAKEISTI SIEKIANT APSAUGOTI ŠEŠIS ATEIVIUS IŠ LORIENO PLANETOS, KURIE NORI LIKTI NEATPAŽINTI. PRIIMK TAI KAIP PIRMĄJĮ PERSPĖJIMĄ. KITOS CIVILIZACIJOS IŠ TIESŲ EGZISTUOJA. KAI KURIOS JŲ SIEKIA SUNAIKINTI TAVE.

PRADĖJO KLIBĖTI DURYS. JOS LABAI PLONOS, PA­ GAMINTOS IŠ BAMBUKO ŪGLIŲ, surištų apibrizgusiomis virvelėmis. Durys vos virpa, labai greitai nustoja judėjusios. Jie pakelia galvas ir klausosi. Jie – tai keturiolikmetis berniukas ir penkiasdešimtmetis vyras. Visi mano, kad tai tėvas ir sūnus. Jiedu gimė tolimos nežinomos planetos, esančios už šimtų šviesmečių, džiunglėse. Vyras su berniuku guli nuogi priešingose namelio pusėse. Virš jų gultų pakabinti tinkleliai nuo moskitų. Jie girdi tolimą traškesį, kuris primena garsą, tarsi koks nors gyvūnas laužytų medžio šakas. Bet šį kartą atrodo, kad visas medis būtų sulaužytas. – Kas tai buvo? – paklausia berniukas. – Ššš, – nutildo vyras. Jie girdi tik vabzdžių svirpimą, ir nieko daugiau. Kai durys vėl pradeda judėti, vyras nuleidžia kojas nuo savo gulto. Virpėjimas trunka ilgiau, dabar jis yra kur kas garsesnis. Dar kartą pasigirsta traškesys. Šį kartą arčiau. Vyras atsistoja ir iš lėto prieina prie durų. Tyla. Vyras giliai įkvepia ir pamažu paliečia durų skląstį. Berniukas atsisėda. – Ne, – sušnibžda vyras. Akimirksniu kiaurai durų išlenda ilgo ir švytinčio kardo, nukaldinto iš blizgančio balto nežemiško metalo, ašmenys. Jie giliai [ 7 ]

PITTACUS LoRe įsminga į vyro krūtinę. Ašmenys išlenda šešis colius iš jo nugaros ir yra akimirksniu ištraukiami. Berniukas aikteli. Vyras įkvepia ir ištaria: – Bėk! – ir krinta negyvas ant grindų. Berniukas staigiai iššoka iš savo gulto ir sprunka pro galinę namelio sieną. Jis nesirenka durų arba lango, o tiesiog neria pro sieną. Ji lūžta, tarsi būtų pagaminta iš popieriaus, nors iš tiesų yra sukalta iš tvirto, kieto Afrikos raudonmedžio. Berniukas lekia į Kongo nakties tamsą, šokinėja medžiais, bėga apie šimto kilometrų per valandą greičiu. Jo regėjimas ir klausa nėra žmogiški. Berniukas šokinėja medžiais, iriasi susipynusiais vijokliais, vienu šuoliu peršoka upelius. Visai netoli jam už nugaros girdisi sunkūs žingsniai. Kas sekundę jie vis labiau artėja. Jo persekiotojai, kaip ir jis pats, yra apdovanoti nepaprastomis galiomis. Be to, jie turi pasiėmę kai ką, apie ką jis yra girdėjęs tik iš nuogirdų, kai ką, ko nesitikėjo pamatyti Žemėje. Traškesys pasigirsta visai šalia. Berniukas girdi žemą, stiprų riaumojimą. Jis žino, kad tas, kas bėga jam už nugaros, spartina savo žingsnį. Priekyje džiunglėse jis išvysta proskyną. Pasiekęs ją pamato milžinišką šimto pėdų pločio ir trijų šimtų pėdų gylio tarpeklį. Jo apačioje teka upė. Upės pakrantėse gausu didelių akmenų. Akmenų, į kuriuos atsitrenkęs jis užsimuštų. Vienintelė galimybė – peršokti tarpeklį. Berniukas šį kartą gali įsibėgėti tik mažu atstumu ir turi vienintelę galimybę peršokti. Vieną galimybę išsaugoti savo gyvybę. Netgi jam ir kitiems Žemėje esantiems jo planetos ateiviams sėkmingai peršokti yra neįmanoma. Jei grįžtų atgal, leistųsi žemyn arba kovotų su persekiotojais, jam visa tai reikštų vieną – neabejotiną mirtį. Berniukas turi vienintelę galimybę – pabandyti šokti. [ 8 ]

mano numeris ketvirtas Už jo nugaros girdisi kurtinantis riaumojimas. Persekiotojai yra per dvidešimt ar trisdešimt pėdų nuo berniuko. Jis atsitraukia per penkis žingsnius ir pasileidžia bėgti. Prieš pat tarpeklio kraštą berniukas pašoka ir ima skristi virš jo. Ore išsilaiko tris ar keturias sekundes. Berniukas rėkia. Jis skrenda rankas ištiesęs į priekį, tarsi būtų pasiruošęs arba saugiam nusileidimui, arba mirčiai. Berniukas paliečia žemę ir griūva į priekį, atsitrenkdamas į milžiniško medžio kamieną. Jis šypsosi. Negali patikėti, kad jam pavyko, kad pavyko išgyventi. Jis nenori, kad persekiotojai pamatytų jį, todėl pakyla ir ima bėgti. Berniukas pasuka į džiunglių pusę. Staiga milžiniška ranka apsiveja aplink jo kaklą ir pakelia nuo žemės. Jis priešinasi, spardosi, bando pasprukti, bet suvokia, kad bet koks jo bandymas yra bergždžias, kad viskas baigta. To ir reikėjo tikėtis – persekiotojai slėpėsi abiejose tarpeklio pusėse, kad, suradę berniuką, neleistų jam pasprukti. Mogadoras pakelia berniuką taip, kad matytų jo krūtinę. Jis mato amuletą, kabantį ant vaiko kaklo. Tą amuletą gali nešioti tik jis ir jo giminė. Mogadoras nuplėšia jį ir įsikiša į juodą mantiją. Rankoje jis laiko kardą, nukaldintą iš balto metalo. Berniukas pažvelgia į gilias, dideles, juodas mogadoro akis, kuriose nesimato jokių emocijų, ir kreipiasi į jį: – Legato galias turintys mano draugai yra gyvi. Jie suras vienas kitą, o kai bus pasirengę, sunaikins jus. Mogadoras pagiežingai ir pašaipiai nusijuokia. Pakelia kardą. Tai vienintelis ginklas visoje visatoje, galintis panaikinti kerus, kurie iki šios akimirkos saugojo berniuką. Ir kurie vis dar sergsti kitus gardus. Į dangų pakelti ašmenys ima liepsnoti sidabro spalvos liepsna, tarsi kardas būtų gyvas ir jaustų, kokia misija jam skirta. Kardui neriant žemyn džiunglių tamsoje nušvinta šviesos [ 9 ]

PITTACUS LoRe skliautas. Tą akimirką berniukas viliasi, kad nors viena jo dalelė išgyvens ir grįš namo. Prieš pat įsmingant kardui jis užsimerkia. Tai pabaiga.

PIRMAS SKYRIUS IŠ PRADŽIŲ MŪSŲ BUVO DEVYNI. MES IŠVYKOME BŪ­ DAMI JAUNI. GALIMA SAKYTI PER jauni, kad ką nors prisimintume. Galima sakyti. Girdėjau pasakojimus, kad tada žemė drebėjo, danguje švietė daugybė šviesulių ir buvo matomi bei girdimi sprogimai. Tai buvo tas metų laikas, kai dvi savaites du mėnuliai šviečia priešingose horizonto pusėse. Tuo metu visi šventė. Todėl buvo manoma, kad sprogimai tėra fejerverkai. Tačiau taip nebuvo. Nuo vandens pūtė šiltas, švelnus vėjas. Kai man pasakodavo apie orą, visada pabrėždavo, kad jis buvo šiltas. Pūtė švelnus vėjas. Niekada nesupratau, kodėl ši detalė tokia svarbi. Labai gerai pamenu, kaip tą dieną atrodė mano močiutė. Ji buvo paklaikus ir liūdna. Ji verkė. Mano senelis stovėjo jai iš šono. Mačiau, kaip jo akinių stikluose atsispindėjo šviesa, sklindanti iš dangaus. Mes visi glėbesčiavomės. Visi artimieji kažką [ 11 ]

PITTACUS LoRe sakė vienas kitam. Nepamenu, ką konkrečiai. Manęs daugiau nebeaplanko prisiminimai apie tą dieną. Kad atvyktumėme čia, mums prireikė vienerių metų. Kai atvykome, man buvo penkeri. Kol vėl galėsime sugrįžti į savo gimtąją Lorieno planetą, kai tik vėl joje bus galima gyventi, turėjome prisitaikyti prie tos kultūros, kurioje atsidūrėme. Devyni mūsiškiai turėjo išsiskirti ir eiti savo keliais. Kiek tai truks, niekas nežinojo. Iki šiol nežinome. Niekas iš maniškių nežino, kur esu, o aš nenutuokiu, kur yra jie. Nežinau ir kaip jie šiuo metu atrodo. Dabar mes saugojame save, nes mums išvykstant buvome užkerėti. Šie kerai saugo mus. Jų dėka mus galima nužudyti tik paeiliui. Kerai veikia tik tol, kol esame toli vienas nuo kito. Jei sueitume į vieną būrį, kerai nustotų veikti. Kai vieną mūsų suranda ir nužudo, ant kitų gyvųjų dešinės kojos kulkšnies atsiranda apskritas randas. Kai pirmą kartą buvome sustiprinti Lorieno planetos kerais, ant mūsų kairės kojos kulkšnies atsirado nedidelis apskritas randas, kuris yra identiškas amuletui, nešiojamam kiekvieno iš mūsų. Apskriti randai yra kita kerų pusė. Tai tarsi perspėjimo sistema, leidžianti mums žinoti vienam apie kitą. Jų dėka mes galime suprasti, kada prie mūsų artinasi persekiotojai. Pirmasis randas ant mano kūno atsirado, kai man buvo devyneri. Tada aš pabudau iš miegų jausdamas deginantį skausmą. Tuomet mes gyvenome Arizonoje, nedideliame pasienio su Meksika miestelyje. Pakirdau vidury nakties klykdamas, kankinamas siaubingo skausmo. Išsigandau išvydęs ant savo kūno randą. Tai buvo pirmasis ženklas, kad mogadorai pagaliau rado mus Žemėje. Tai buvo ženklas, kad mums gresia pavojus. Kol nepasirodė randas, aš buvau įsitikinęs, kad mano prisiminimai yra klaidingi. Kad viskas, apie ką pasakojo Henris, buvo netiesa. Norėjau būti [ 12 ]

mano numeris ketvirtas paprastas vaikas, gyvenantis paprasto žmogaus gyvenimą. Bet tą akimirką supratau, kad, be jokios abejonės, esu kitoks. Kitą dieną mes persikėlėme į Minesotą. Antrasis randas atsirado, kai man sukako dvylika. Tada mes gyvenome Kolorade. Kai atsirado randas, aš buvau mokykloje. Dalyvavau rašybos konkurse. Kai pajutau skausmą, supratau, kas iš tiesų vyksta, kas atsitiko Antrajam Numeriui. Sopulys buvo siaubingas, bet šį kartą pajėgiau jį iškęsti. Likau stovėti ant salės pakylos, bet nuo karščio užsiliepsnojo mano kojinė. Mokytoja, kuri vadovavo konkursui, apipurškė mano koją gesintuvo putomis ir skubiai nuvežė mane į ligoninę. Ligoninės priimamojo gydytojas, pamatęs pirmąjį randą, iškvietė policiją. Henriui pasirodžius policija ėmė grasinti jam areštu dėl smurto prieš vaiką. Bet kadangi antrajam randui pasirodžius jo nebuvo šalia manęs, jiems teko Henrį paleisti. Mes įlipome į automobilį ir išvažiavome. Šį kartą į Meiną. Palikome viską. Pasiėmėme tik Lorieno skrynią, kurią Henris veždavosi kaskart mums persikraustant. Trečiasis randas pasirodė prieš valandą. Sėdėjau pontoninėje valtyje. Ji priklausė populiariausio mano mokykloje mokinio tėvams. Jiems nežinant jų vaikas linksminosi su draugais šioje valtyje. Niekada anksčiau manęs niekas nebuvo pakvietęs į jokį klasės draugų vakarėlį. Visada turėjau būti pasiruošęs išvykti bet kurią minutę. Bet kelerius metus buvo ramu. Henris per televizijos naujienas nematė nieko, kas rodytų, jog mogadorai artintųsi prie vieno iš mūsų. Arba iš ko sužinotumėme ką nors apie juos. Taigi susiradau pora draugų. Vienas jų supažindino mane su vaikinu, rengiančiu vakarėlį. Visi susirinko prieplaukoje. Valtyje turėjome tris gėrimų šaldiklius, grojo muzika, buvo mergaičių, kuriomis iš tolo gėrėjausi, bet niekada nedrįsau pakalbinti, nors ir labai to norėjau. [ 13 ]

PITTACUS LoRe Mes išplaukėme iš prieplaukos ir pusę mylios plaukėme į Meksikos įlanką. Sėdėjau ant valties krašto įmerkęs kojas į vandenį. Kalbėjausi su miela, juodaplauke, mėlynake mergaite, vardu Tara. Staiga pajutau skausmą. Aplink mano koją esantis jūros vanduo užvirė, o ta kojos vieta, kurioje atsirado randas, įkaito. Tai buvo trečiasis Lorieno simbolis, trečias perspėjimas. Tara ėmė klykti, o valtyje esantys žmonės susibūrė aplink mane. Nežinojau, kaip viską paaiškinti. Ir supratau, kad turėsime nedelsiant išvykti. Žymės dabar buvo didesnės. Jie surado Trečiąjį Numerį, kad ir kur jis arba ji būtų. Trečiasis Numeris buvo negyvas. Nuraminau Tarą ir pabučiavau į skruostą. Pasakiau, kad buvo malonu susipažinti. Pridūriau, kad viliuosi, jog ji gyvens ilgai ir laimingai. Nėriau į vandenį nuo valties krašto ir ėmiau plaukti. Visą laiką yriausi po vandeniu. Tik pusiaukelėje išnėriau įkvėpti oro. Plaukiau kiek galėdamas greičiau, kol pasiekiau krantą. Bėgau palei greitkelį ten, kur paprastai auga medžiai. Skuodžiau tokiu pačiu greičiu, kokiu juda automobiliai. Kai grįžau namo, Henris sėdėjo prie savo skaitytuvų ir monitorių, kuriais ieškodavo, kas nauja įvyko pasaulyje bei informacijos apie policijos aktyvumą mūsų vietovėje. Man net neištarus nė žodžio, jis viską suprato. Bet vis dėlto pakėlė mano permirkusias kelnes, kad pamatytų randus.

Iš pradžių mūsų buvo devyni. Trijų nebėra, jie mirė. Mūsų liko šeši. Jie persekioja mus ir nesustos, iki nužudys visus. Aš esu Ketvirtasis Numeris. Žinau, kad esu kitas, kurio jie ieško. [ 14 ]

ANTRAS SKYRIUS STOVIU KELIO VIDURYJE IR ĮDĖMIAI STEBIU NA­ MĄ. JIS NUDAŽYTAS ŠVIESIAI RAUSVA spalva, beveik kaip torto glajus. Namas pastatytas ant medinių atramų dešimt pėdų virš žemės. Priešais siūbuoja palmė. Už namo esanti prieplauka išsikišusi dvidešimčia jardų į Meksikos įlanką. Jei namas stovėtų už mylios į pietus, prieplauka būtų išsikišusi į Atlanto vandenyną. Henris išeina iš namo. Jis nešasi paskutinę dėžę. Kai kurios dėžės net nebuvo išpakuotos nuo mūsų paskutinio persikėlimo. Jis užrakina duris, o raktus įmeta pro paštui skirtą plyšį. Dabar antra valanda nakties. Jis dėvi rusvai žalsvos spalvos šortus ir juodus sportinius marškinėlius. Henris stipriai įdegęs, nesiskutęs. Visa tai suteikia jam niūrumo. Jam taip pat liūdna, kad reikia išvykti. Paskutines dėžes sudeda sunkvežimio gale. Ten pat sukrauna kitus daiktus. – Štai ir viskas, – tarsteli jis. Aš linkteliu. Sustojame ir žiūrime į namą, klausomės vėjo, pučiančio pro palmių lapus. Savo rankoje laikau maišelį su salierais. [ 15 ]

PITTACUS LoRe – Pasiilgsiu šios vietos, – pastebiu. – Kur kas labiau nei kitų vietų. – Ir aš. – Ar jau laikas viską sudeginti? – Taip. Nori pats tai padaryti, ar leisi man? – Pats padarysiu. Henris išsitraukia piniginę ir numeta ant žemės. Išsitraukiu savąją ir numetu. Jis nueina iki sunkvežimio ir grįžta rankose laikydamas pasus, gimimo liudijimus, socialinio draudimo korteles, čekių knygeles, kreditines ir banko korteles. Numeta viską ant žemės. Visi šie dokumentai liudija mūsų tapatybes. Jie suklastoti. Pagriebiu iš sunkvežimio mažą benzino bakelį, kurį vežiojamės nenumatytiems atvejams. Ant dokumentų krūvelės užpilu benzino. Dabar aš Danielis Džonsas. Užaugau Kalifornijoje. Čia persikėliau, nes mano tėtis dirba kompiuterių programuotoju ir jam pasiūlė darbą šioje vietovėje. Netrukus Danielio Džonso nebebus. Uždegu degtuką ir numetu. Krūvelė dokumentų užsiliepsnoja. Dar viena mano tapatybė išnyko. Kaip ir visada, mudu su Henriu stovime stebėdami liepsnas. Lik sveikas, Danieli, – pagalvoju mintyse. – Buvo malonu tave pažinoti. Kai ugnis baigia degti, Henris pažvelgia į mane. – Mes turime eiti. – Žinau. – Šiose salose niekada nebuvo saugu. Iš jų labai sunku greitai pasprukti. Mes kvailai pasielgėme čia atvykdami. Palinksėjau. Jis teisus, aš tai žinau. Bet man vis tiek labai sunku išvykti. Atvykome čia, nes aš to norėjau. Tai buvo pirmas kartas, kai Henris leido man rinktis, kur mes vyksime. Čia praleidome [ 16 ]

mano numeris ketvirtas devynis mėnesius. Tai buvo ilgiausias laikas, kurį išbuvome vienoje vietoje nuo išvykimo iš Lorieno. Pasiilgsiu saulės ir šilumos. Pasiilgsiu gekono, kuris žiūrėdavo į mane, valgantį pusryčius, tupėdamas ant sienos. Nors pietinėje Floridoje yra milijonai gekonų, prisiekiu, kad kaip tik šis gekonas sekdavo paskui mane iki mokyklos. Man atrodydavo, kad jis sukinėjasi visur, kur esu aš. Pasiilgsiu audrų su perkūnija, kurios tarsi kildavo iš niekur. Pasiilgsiu jausmo, kai viskas nurimsta anksti rytą prieš parskrendant žuvėdroms. Pasiilgsiu delfinų, kurie saulei leidžiantis pradeda ieškoti maisto. Aš netgi pasiilgsiu sieros dvoko, sklindančio nuo pūvančių jūros dumblių paplūdimyje. Netgi to, kad šis dvokas jaučiamas visame name ir mums miegant prasiskverbia į mūsų sapnus. – Išmesk salierus. Aš palauksiu sunkvežimyje, – išgirstu Henrį. – Tada važiuosime. Įžengiu į medžių tankmę, esančią dešinėje sunkvežimio pusėje. Ten manęs laukia trys dėmėtieji elniai. Numetu maišelį su salierais jiems po kojomis ir pritupiu. Paglostau kiekvieną jų. Jie leidžia man tai daryti nesibaimindami. Vienas elnias pakelia galvą ir pažvelgia į mane. Į mane įdėmiai žvelgia juodos, sutrikusios akys. Atrodo, tarsi jis perduotų kažką man. Per nugarą nusirita drebulys. Jis nuleidžia galvą ir toliau ėda. – Sėkmės, mažieji draugai, – ištariu jiems ir pėdinu į sunkvežimį. Įlipu į keleivio vietą. Per šoninius veidrodžius žiūrime, kaip tolsta namas. Kai Henris išsuka į pagrindinį kelią, namas išnyksta. Šeštadienis. Man įdomu, kas vyksta vakarėlyje be manęs. Ką jie kalba apie tai, kaip išplaukiau, ir ką jie kalbės pirmadienį, kai nepasirodysiu mokyk­ loje. Kad aš būčiau galėjęs su jais atsisveikinti. Niekada daugiau [ 17 ]

PITTACUS LoRe nepamatysiu tų, su kuriais susipažinau čia. Niekada nesikalbėsiu su nė vienu jų. O jie niekada nesužinos, kas toks esu ir kodėl išvykau. Po kelių mėnesių arba kelių savaičių tikriausiai nė vienas šių žmonių daugiau nė nepagalvos apie mane. Prieš mums įvažiuojant į greitkelį, Henris užsuka į degalinę įsipilti degalų. Kol jis pila degalus, imu vartyti kelių atlasą, kurį jis laiko tarp dviejų priekinių sėdynių. Kai tik atvykome į šią planetą, iš karto įsigijome kelių atlasą. Jame yra pažymėtos linijos, rodančios, į kurias vietas mes atvykdavome ir išvykdavome, t. y. vietas, kuriose mes gyvenome. Iš šių linijų galima matyti, kad keliavome po visas Jungtines Valstijas. Žinome, kad neturėtume to daryti. Bet tai vienintelis dalykas, liudijantis apie mūsų gyvenimą kartu. Paprastai žmonės turi nuotraukų ir filmuotos medžiagos bei dienoraščius, o mes turime kelių atlasą. Kai paėmiau jį į rankas, pamačiau, kad Henris nubrėžė naują liniją iš Floridos į Ohają. Kai pagalvoju apie Ohają, mano sąmonėje išnyra vaizdai, kuriuose matau karves, javus bei mielus žmones. Kito automobilio numeryje man lyg pasirodo žodžiai: NEĮSILEISK VISKO GILIAI Į ŠIRDĮ. Kas yra „viskas“, aš nežinau. Bet viliuosi, kad rasiu atsakymą. Henris grįžta į sunkvežimį. Jis nupirko porą limonado butelių ir bulvių traškučių pakuotę. Mes pajudame link greitkelio Nr.1, kuriuo nuvažiuosime į šalies šiaurę. Henris ieško kelių atlaso. – Kaip manai, ar Ohajuje yra žmonių? – pajuokauju. Jis tyliai nusijuokia. – Manau, ten yra keli žmonės. Mums pasiseks, jei ten bus automobilių ir televizija. Palinksiu. Galbūt nebus taip blogai, kaip manau. – Ką manai apie vardą Džonas Smitas? – paklausiau. [ 18 ]

mano numeris ketvirtas –Tai vardas, kuriuo norėtum būti vadinamas? – Manau, taip, – atsakau jam. – Niekada nesu buvęs Džonu arba Smitu. – Nė vienas kitas vardas nėra toks dažnas kaip šis. Man malonu susipažinti su tavimi, pone Smitai. Nusišypsau. – Manau, man patinka vardas Džonas Smitas. – Kai tik sustosime, sukursiu tau dokumentus. Už mylios mes jau nebe saloje. Važiuojame tiltu. Apačioje jūra. Ji rami, mažose bangose mirguliuoja mėnulio atspindys. Nuo jo šviesos ant bangų keterų susidarė baltos dėmės. Dešinėje pusėje tyvuliuoja vandenynas, o kairėje – įlanka. Iš esmės tai vienas ir tas pats vanduo, bet abu vandens telkiniai turi skirtingus pavadinimus. Susigraudinu, bet neverkiu. Man liūdna ne todėl, kad turime išvykti iš Floridos. Tiesiog pavargau nuolat bėgti. Pavargau kas pusmetį susigalvoti naują vardą. Pavargau nuo gyvenimo vis naujuose namuose, mokymosi vis kitose mokyklose. Klausiu savęs, ar kada nors ateis laikas, kai mes pagaliau nustosime bėgti.