DENNIS LEHANE
kuždesių sala Romanas
Iš anglų kalbos vertė lina juodžbalienė
Prologas
Iš daktaro Lesterio Šihano dienoraščio 1993 m. kovo 3 d. Nemačiau tos salos keletą metų. Paskutinį kartą ją stebėjau iš draugo laivo, rizikingai įplaukusio į išorinį uostą. Kai plaukėme pro vidinį žiedą, mačiau tik iš tolo, ją gaubė lyg nerūpestingai nutepliota – priešingai negu dangus – vasariška migla. Nebuvau ten įžengęs jau daugiau kaip du dešimtmečius, bet Emilė sako (kartais juokais, kartais rimtai) abejojanti, ar iš viso buvau kada iš ten išvykęs. Kartą ji prasitarė, kad laikas man – tik krūvelė gyvenimo knygą dalijančių skirtukų, kuriais aš šokuoju pirmyn ir atgal, vis grįždamas prie tų mane sukrėtusių įvykių, o mano įžvalgūs kolegos pastebėjo manyje visus klasikinius melancholijos požymius. 5
dennis lehane
Gal Emilė ir teisi. Ji dažnai būna teisi. Greitai aš jos neteksiu. Kaip ketvirtadienį pasakė daktaras Akselrodas, tai tik mėnesių klausimas. „Nuvažiuok kur nors, – patarė jis. – Į tokią vietą, apie kurią nuolat kalbi: į Florenciją, Romą ar į Veneciją pavasarį. Nes, Lesteri, – pridūrė jis, – tu prastai atrodai.“ Tikriausiai prastai. Pastarosiomis dienomis per dažnai ne vietoje padedu daiktus, dažniausiai akinius. Mašinos raktelius. Nueinu į parduotuvę ir nebežinau, ko ten ėjau, išėjęs iš teatro nebeprisimenu, ką mačiau. Jei laikas man tikrai yra kaip skirtukų prikaišiota knyga, tuomet jaučiuosi taip, lyg kažkas būtų pakratęs tą nuo per dažno vartymo apdriskusią knygą ir pabėręs ant grindų pageltusių popierinių juostelių, degtukų dėžučių viršelių ir plokščių kavos maišiklių.
Noriu aprašyti visus šiuos dalykus. Nieko nekeisdamas ir negražindamas. Ne, ne. Jis niekada to neleistų. Jis labiausiai iš visų kada nors mano pažinotų žmonių neapkentė melo, gal kiek ir savotiškai. Noriu tik išsaugoti tekstą ir perkelti jį iš dabartinės saugojimo vietos (kuri, atvirai kalbant, jau pradeda drėkti ir varvėti) į šiuos puslapius. Ašeklifo ligoninė stūksojo centrinėje lygumoje, šiaurės vakarinėje salos dalyje. Pridurčiau, kad atrodė gana maloniai. Ji visiškai nepanėšėjo į įprastą ligoninę psichiškai nesveikiems nusikaltėliams ir juo labiau į anks6
Ku ž d e s i ų s a l a
čiau čia buvusias kareivines. Išorė labiau priminė internatinę mokyklą. Čia pat, šalia aptvertos teritorijos, stovėjo Viktorijos laikų namas su mansarda kalėjimo viršininkui ir tamsi, graži nedidukė Tiudorų dinastijos pilis, kadaise buvusi Jungtinių Valstijų vado šiaurės rytinei pakrantei namais, o dabar skirta personalo vadovui. Šiapus įtvirtinimų buvo personalo patalpos: žavūs, apkaltomis sienomis kotedžai – gydytojams, trys šlakais paženklintų blokų bendrabučiai – sanitarams, sargybiniams ir seselėms. Pagrindinėje teritorijoje žaliavo veja ir suformuotos gyvatvorės, augo didžiuliai ūksmingi ąžuolai, Škotijos pušys, liekni klevai, obelys, kurių vaisiai vėlyvą rudenį krisdavo ant įtvirtinimų viršaus arba voliodavosi ant žolės. O teritorijos centre, iš abiejų ligoninės pusių, stovėjo du vienodi raudonų plytų statiniai, suręsti iš didelių tamsiai pilkų akmenų ir puikaus granito luitų. Žemiau driekėsi stačios uolos, potvynio užtvindoma pelkė ir ilgas slėnis, nusėtas kolektyvinių ūkių, kurie pradėjo nykti tuoj pat po Amerikos revoliucijos. Juose pasodinti medžiai – persikai, kriaušės ir aronijos – išliko, bet vaisių nebevedė. Į tą slėnį naktimis dažnai atklydę staugdavo kaip vilkai vėjai. Tebestovi ir fortas, kuris, išsikišęs virš pietinės uolos, čia stūksojo jau daugelį metų, prieš atvykstant pirmiesiems ligoninės darbuotojams. Ir švyturys tolumoje, 7
dennis lehane
nebeveikiantis nuo pilietinio karo laikų, atgyvenęs, kadaise tarnavęs kaip Bostono švyturys. Nuo jūros sala atrodė nedidelė. Turėtumėt ją įsivaizduoti tokią, kokią ją pamatė Tedis Danielsas tą tykų 1954-ųjų rugsėjo rytą. Atrodė lyg brūzgynais apaugusi lyguma, plytinti viduryje išorinio uosto. Lyg ir ne sala, pagalvotum, o tik pavadinimas. Kokia galėtų būti jos paskirtis, tikriausiai pagalvojo jis. Kokia gi jos paskirtis? Saloje knibždėjo devynios galybės žiurkių. Jos kuitėsi brūzgynuose, naktį šniukštinėjo palei krantą, ropštėsi ant šlapių uolų. Kai kurios dydžiu prilygo plekšnei. Pastaraisiais metais iki pat tų keturių keistų dienų vėlyvąją 1954-ųjų vasarą aš stebėjau žiurkes iš apkaso kalvoje, žvelgiančioje į šiaurinį krantą. Buvau sužavėtas, kad kai kurios žiurkės bandė plaukti į Aptvaro salą, tik šiek tiek didesnę už joje stūksančią smėlio apjuostą uolą, skendinčią vandenyje dvidešimt dvi valandas per parą. Kai ji, atslūgus tėkmei, iškildavo valandai ar dviem, kartais koks tuzinas žiurkių bandydavo plaukti į salą, bet visada graužikus nublokšdavo potvynio banga. Sakau, kad visada, bet ne. Mačiau, kaip vienai pavyko. Tik kartą. Penkiasdešimt šeštųjų spalio naktį, šviečiant pilnačiai. Mačiau juodą kailiuką, sprunkantį per smėlį. 8
Ku ž d e s i ų s a l a
Bent jau taip manau. Emilė, kurią sutikau saloje, pasakytų: „Lesteri, tikriausiai nematei. Ji buvo per toli.“ Ji teisi. Vis dėlto aš žinau, ką mačiau. Riebų padarėlį, bėgantį per melsvai pilką smėlį, kurį jau buvo pradėjusi skalauti srovė, grįžusi vėl praryti Aptvaro salą ir tą žiurkę. Taip manau, nes niekada nemačiau, kad ši būtų parplaukusi atgal. Bet tą akimirką, kai ji skuodė krantu (aš tikrai mačiau – velniop tą atstumą), pagalvojau apie Tedį. Apie Tedį ir jo mirusią žmoną Doloresą Čenal, apie tuos du siaubūnus – Reičelę Solando ir Endrių Ledisą – ir sumaištį, kurią jie sukėlė. Pamaniau, jei Tedis būtų sėdėjęs kartu su manimi, taip pat būtų pamatęs tą žiurkę. Tik rai būtų pamatęs. Ir dar štai ką jums pasakysiu. Tedis? Jis būtų paplojęs.
9
pirmoji d ie na
Reičelė
1 Tedžio Danielso tėvas buvo žvejys. Jo laivas atiteko bankui trisdešimt pirmaisiais, kai Tedžiui buvo vienuolika. Likusį gyvenimą tėvas buvo samdinys kituose laivuose, kai ten gaudavo darbo, o jei negaudavo, kraudavo krovinius dokuose. Grįžęs namo apie dešimtą ryto, sėdėdamas krėsle, ilgai rąžydavosi, protarpiais šnabždėdamas po nosim, žvelgdavo plačiai ir niūriai, spoksodavo į savo rankas. Jis pasiėmė Tedį į salas, kai šis buvo dar visai mažas berniukas, per jaunas padėti laive. Tedis tesugebėjo išnarplioti lynus ir atrišti kablius. Keletą kartų buvo įsipjovęs ir krauju išsitepliojęs pirštų galus ir delnus. Jie išplaukė tamsoje. Kai pasirodė saulė, lyg iš jūros iškilęs šaltas dramblio kaulas, iš blėstančių sutemų išniro salos, susigrūdusios lyg būtų už kažko užstrigusios. 13
dennis lehane
Tedis matė mažas šviesių spalvų trobeles, išsidėsčiusias vienoje paplūdimio pusėje, aptrupėjusio kalk akmenio dvarą – kitoje. Tėvas parodė kalėjimą Elnių saloje ir įspūdingą fortą Georgo saloje. Tomsono saloje aukšti medžiai lalėjo paukščių giesmėmis, primenančiomis ledo ir stiklo skambesį. Už šių salų driekėsi dar viena, pavadinta Kuždesių, atrodanti lyg daiktas, išmestas iš ispanų galeono. Dvidešimt aštuntųjų pavasarį joje vešėjo tik augmenija, o fortas, išsidėstęs aukščiausioje salos vietoje, buvo apvytas vijoklių ir apaugęs samanomis. – Kodėl Kuždesių? – paklausė Tedis. Tėvas gūžtelėjo pečiais. – Vėl tie tavo klausimai. Nesibaigiantys klausimai. – Taip, bet kodėl? – Kai kurios vietos gauna vardą ir jis prilimpa. Turbūt piratai sugalvojo. – Piratai? Tedžiui ši mintis patiko. Įsivaizdavo juos, didelius vyrus su akių raiščiais, ilgaauliais batais, blyksinčiais kardais. Tėvas pratarė: – Jie seniau ten ir slėpėsi. Mostelėjo ranka horizonto link: – Šiose salose. Slėpėsi patys ir savo auksą slėpė. 14
Ku ž d e s i ų s a l a
Tedis įsivaizdavo pilnas aukso skrynias, per kraštus byrančias monetas. Vėliau, bemėtant juodas virves per laivo bortą į jūrą, jam pasidarė bloga. Tėvas nustebo, kad Tedį supykino tik dabar, praėjus daugeliui valandų nuo išplaukimo – vandenynas atrodė lygus ir skleidė ramybę. Tėvas tarė: – Viskas gerai. Tai tavo pirmas kartas. Nėra ko gėdytis. Tedis linktelėjo, nusišluostė burną tėvo paduotu skurliu. Tėvas ramino: – Kartais taip supa, kad nejauti tol, kol viskas tavyje nesukyla. Vėl linktelėjęs Tedis nepajėgė pasakyti, kad visai ne dėl supimo išsijudino jo skrandis. Viskas dėl vandens, tyvuliuojančio aplink, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų. Kaip Tedis galėjo pamanyti, kad vanduo gali praryti dangų. Iki to momento jis niekada neįsivaizdavo, kad juodu gali būti vienui vieni. Jis pažvelgė į tėvą paraudusiomis nuo ašarų akimis, tėvas tarė: – Viskas bus gerai. Tedis pabandė nusišypsoti. 15
dennis lehane
Tedžio tėvas išplaukė Bostono banginių medžiotojų laivu trisdešimt aštuntųjų vasarą ir niekada nebegrįžo. Kitą pavasarį laivo nuolaužas išplovė prie Nantasketo paplūdimio Halio miestelyje, kur Tedis užaugo. Ten mėtėsi kilio nuolauža, lėkštė su ant dugno išgraviruotu kapitono vardu, pomidorų ir bulvių sriubos skardinės, pora spąstų omarams, skylėtų ir susilanksčiusių. Jie surengė laidotuves keturiems žvejams šv. Teresės bažnyčioje, stovinčioje galu į jūrą, pasiglemžusią tiek daug parapijiečių. Tedis stovėjo su mama ir klausėsi tariamų žodžių kapitonui, jo padėjėjui ir trečiajam žvejui – senam jūreiviui, Žilui Restakui, kuris ėmėsi terorizuoti barus Halyje, vos tik grįžęs iš Didžiojo karo sutrupintu kulnu ir daugybe šlykščių prisiminimų galvoje. Bet mirties akivaizdoje – kaip pasakė vienas jo terorizuotų barmenų – viskas atleidžiama. Laivo savininkas Nikosas Kosta pripažino, kad menkai pažinojo Tedžio tėvą, jog pasamdė jį paskutinę minutę, kai vienas įgulos narys, iškritęs iš sunkvežimio, susilaužė koją. Kapitonas palankiai atsiliepė apie jį, sakė, kad visi miestelyje žino jį buvus geru darbininku. Ar tai ne didžiausias pagyrimas vyrui? Stovėdamas bažnyčioje Tedis prisiminė tą dieną tėvo laive, nes daugiau jie niekada taip ir neišplaukė. Tėvas vis kartodavo, kad jie vėl išplauks, bet Tedis suprato, 16
Ku ž d e s i ų s a l a
jog tėvas taip kalbėjo tik todėl, kad sūnus nesiliautų juo didžiuotis. Tėvas niekada nepripažino, kas atsitiko tą dieną, bet, lyg šešėlis būtų praslydęs pro juos, plaukiant atgal pro salų virtinę, palikus Kuždesius už nugarų, Tomsono salai dingstant priešaky miesto kontūrai dangaus fone atrodė tokie ryškūs ir taip arti, rodės, galėtum paimti pastatą už stogo ir pakelti. – Tai jūra, – tarė tėvas, ranka švelniai trindamas Tedžiui nugarą, kai jie pasilenkė per laivagalį. – Kai kurie vyrai nugali ją. Kai kuriuos – ji. Iš tėvo žvilgsnio Tedis suprato, kokiu vyru norėtų tapti užaugęs. ◊ Kad nusigautų į salą, penkiasdešimt ketvirtaisiais mieste jie įlipo į keltą, praplaukė krūvą mažų pamirštų salelių – Tomsono ir Reginio, Vynuogės ir Prasčioko, Rainfordo ir Ilgąją, kurios atrodė lyg jūros skalpas, užpiltas kietu smėliu, su tvirtais medžiais ir baltomis kaulų formos uolomis. Keltas plaukiojo nereguliariai, išskyrus krovininius reisus antradieniais ir šeštadieniais. Kelto kambuze viskas buvo nuimta, palikti tik grindis dengiantys metalo lakštai ir du plieniniai suolai palei langus. Suolai buvo priveržti prie grindų ir prie storų 17
dennis lehane
juodų stulpų iš abiejų pusių, pančiai su grandinėmis kabėjo krūvoje lyg iš stulpų kyšantys spagečiai. Keltas tądien neplukdė į prieglaudą pacientų, jame buvo tik Tedis ir jo naujasis partneris Čakas Olis, keletas drobinių pašto maišų, dar kelios dėžės medicinos reikmenų. Tedis pradėjo kelionę klūpodamas priešais unitazą ir žiaukčiodamas. Pukšint ir gaudžiant kelto varikliams, Tedžio nosis duso nuo sodrių benzino ir vėlyvos vasaros jūros kvapų. Jis beveik nieko neišvėmė, tik truputį skysčio, bet jam vis tiek spaudė gerklę, o skrandis daužėsi į stemplės apačią, prieš veidą ore sukosi žybsinčios lyg akys dulkės. Kai paskutinį kartą sutąsė, jis atrijo oro burbulą. Atrodė, tarsi kartu su tuo burbulu būtų išsiveržusi per burną jo krūtinės dalis. Tedis atsisėdo ant metalinių grindų, nusišluostė burną nosine ir pagalvojo, kaip bjauriai jam tenka pradėti pažintį su partneriu. Jau įsivaizdavo, kaip namie Čakas pasakoja savo žmonai (jei tik ją turi – Tedis vis dar nieko apie jį nežinojo) apie savo pirmąjį susitikimą su legendiniu Tedžiu Danielsu: „Aš taip patikau tam vaikinui, brangioji, kad jį net supykino“. Nuo pat tos kelionės laivu, kai jis dar buvo berniukas, Tedžiui niekada nepatiko plaukioti jūromis, neju18
Ku ž d e s i ų s a l a
to pasitenkinimo, nes jam trūko žemės, žemės vaizdų, dalykų, kuriuos galėtum pasiekti ir paliesti be rankų, išnykdamas juose. Galėtum sau pasakyti, kad viskas susitvarkys, reikia tik perplaukti vandens platybes, bet ne. Net karo metais jis labiausiai bijodavo ne audrų pakrantėje, o tų paskutiniųjų jardų nuo laivo iki kranto: sunkiai vilkdavo kojas per gelmę, jausdavo keistus gyvius, šliaužiojančius aplink batus. Vis dėlto jam labiau patiko stovėti denyje ir traukti gaivų orą, negu jausti šleikštulį ir svirduliuoti. Kai įsitikino, kad blogumas praėjo, kad skrandis nebekunkuliuoja ir nebesvaigsta galva, nusiplovė rankas, veidą ir nužvelgė save mažyčiame virš kriauklės kabančiame veidrodyje, nuėstame jūros druskos, su dėme vidury. Tedis vos ne vos įžvelgė savo atvaizdą – dar gana jauno vyriškio kareiviško stiliaus šukuosena. Vis dėlto jo veidą ženklino karo išgyvenimų raukšlės ir prabėgę metai, o akyse, Doloresos kartą pavadintose „šuniškai liūdnomis“, atsispindėjo polinkis žavėtis audringu gyvenimu. „Aš per jaunas, kad taip atrodyčiau“, – pamanė Tedis. Jis pasitaisė diržą, kad ginklas ir dėklas kabotų ant klubo. Pasiėmęs nuo klozeto dangčio kepurę, kraštą pakreipęs šiek tiek į dešinę, užsidėjo. Užveržė kaklaraiščio 19
dennis lehane
mazgą. Tai buvo ryškus gėlėtas kaklaraištis, jau beveik prieš metus išėjęs iš mados, bet Tedis jį ryšėjo, nes tai jos dovana: parišo kartą per gimtadienį, jam sėdint svetainėje. Prispaudė lūpas prie Adomo obuolio, priglaudė šiltas rankas prie skruosto. Nuo jos liežuvio sklido apelsinų kvapas. Paskui įslydo į jo glėbį, nurišo kaklaraištį – Tedis sėdėjo užmerkęs akis, kad galėtų ją uosti, įsivaizduoti, atkurti mintyse jos atvaizdą ir turėti ją. Jam vis dar pavykdavo užmerkus akis pamatyti Doloresą. Bet vėliau jos atvaizdas ėmė blankti: ausies speneliai, blakstienos, plaukų kontūrai. Nors visiškai dar neišdilo, bet Tedis bijojo, kad laikas atims ją – aptrupins atvaizdo rėmus ir visiškai ištrins iš atminties. – Man tavęs trūksta, – ištarė jis ir nuėjo per kambuzą priekinio denio link. Lauke buvo šilta ir giedra, bet iš vandens skverbėsi patamsėjusių rūdžių žybsniai ir visaapimantis pilkas blyškumas – lyg užuomina, kad iš jūros gelmių kyla kažkas tamsus ir didelis. Čakas gurkštelėjo iš gertuvės ir, klausiamai kilstelėdamas antakį, pasisuko Tedžio pusėn. Tedis papurtė galvą ir Čakas įsidėjo gertuvę atgal į kostiumo kišenę, apsisiautė per klubus paltą ir įsižiūrėjo į jūrą. – Kaip tu? – paklausė Čakas. – Atrodai išblyškęs. Tedis gūžtelėjo. 20
Ku ž d e s i ų s a l a
– Jaučiuosi gerai. – Tikrai? Tedis linktelėjo. – Tik bandau išsilaikyti ant kojų. Akimirką jie stovėjo tylėdami, aplink bangavo jūra, gelmė atrodė tokia tamsi ir šilkinė – kaip aksomas. – Ar žinai, kad čia buvo politinių ir karo nusikaltėlių stovykla? – paklausė Tedis. – Saloje? – sukluso Čakas. Tedis linktelėjo: – Pilietinio karo metais čia buvo pastatytas fortas ir kareivinės. – O kam dabar tas fortas naudojamas? Tedis gūžtelėjo pečiais. – Negaliu atsakyti. Jų yra keletas, išsimėčiusių po skirtingas salas. Dauguma karo metais buvo mokomieji taikiniai artilerijos sviediniams. Nedaug išliko. – O kaip ligoninė? – Galiu tik tiek pasakyti: ji įsikūrusi senosiose armijos kareivinėse. Čakas tarstelėjo: – Tai grįžti prie savo šaknų, ar ne? – Nelinkėk to mums. Tedis nusisuko į turėklus. – O kokia tavo istorija, Čakai? 21
dennis lehane
22