Issuu

Dean Lorey

Košmaru, akademija pabaisų karas

knyga

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rasa krulikauskienė

Pirmoji dalis

Penktoji puola

Pirmas skyrius

Karas prasideda

Kaip visi dideli ir baisūs dalykai, karas tarp Žemės gyventojų ir požemio pabaisų prasidėjo nuo smulkmenų. Iš pradžių buvo tik keli pavieniai puolimai. Kengyros užpuolė grupelę turistų Maui. Šlykštūs į kengūras panašūs padarai sukimšo klykiančius žmones į sterbles ir nušuoliavo į tankias ir drėgnas džiungles. Turistų niekas daugiau nematė. Kelis pašto darbuotojus iš nedidelio Konirso miestelio Džordžijos valstijoje apkandžiojo vienakės gyvatės, kurios susirangiusios lindėjo pašto dėžutėse. Blizgančios violetinės pabaisos pagarsėjo kaip Šauk-ir-Tinki, nes nuo jų įkandimo žmonės iš skausmo imdavo garsiai klykti, o paskui sutindavo lyg kokie milžiniški zefyrai.

dean lorey

Laimei, sutindavo tik laikinai. Deja, kai sutinusios aukos imdavo trauktis, jos nesiliaudavo trauktis, kol likdavo vos pusės dydžio. Net Jungtinių Valstijų prezidentas tapo pabaisų antpuolio auka. Nors jis turėjo geriausią visoje planetoje apsaugą, niekas negalėjo apsaugoti nuo sapnuojamų košmarų. Miegodamas prašmatniuose Baltųjų rūmų apartamentuose, prezidentas sapnavo, kad eina per senąją pradinę mokyklą visiškai nuogas. Visi baksnoja į jį pirštais ir šaiposi – mokytojai, tėvai ir net jo šuo Herbertas. Iš tiesų, Herberto juokas skambėjo taip žiauriai ir piktai, kad prezidentą apėmė panika ir visai nesąmoningai jis atvėrė liepsnojančius vartus į Požemį. Pro juos prasmuko mėgdžiotojas. Ilgomis rankomis ir pirštais sugriebęs vyrą, padaras įgrūdo jį į spintą ir pakeitė savo išvaizdą taip tiksliai, kad skirtumo nepastebėjo net prezidento žmona, nors ji ir minėjo, kad vyras keistai kvepėjo cinamonu – įprastai išduodantis mėgdžiotojus pėdsakas. Tą popietę į prezidentą panašus padaras dalyvavo spaudos konferencijoje. Viso pasaulio akivaizdoje jis pradėjo rimuoti eiles lyg koks pakvaišėlis daktaras Sjuzas – dėstė, kad „ateina pabaisos, todėl mirti visi taisos – pyrago tuoj gausim ir viso geriausio“. Paskui mėgdžiotojas ėmė daryti atbulą salto – tiesiog per apstulbusių žurnalistų minią, ir vartaliojosi tol, kol paaiškėjo, kas jis toks, nes apvertęs

Košmarų akademija

vandens butelį apsitaškė odą, o ši sutirpo lyg karštas vaškas. Kai pabaisą sugavo ir sunaikino, tikrąjį prezidentą išvadavo. Sukrėstas vyras nešvaistydamas laiko sušaukė naują spaudos konferenciją, kad paaiškintų pasauliui, jog nė vienas neturėtų pasiduoti panikai, nes situacija kontroliuojama. Tačiau taip nebuvo. Sėdėdamas tėvų bute Brukline, Čarlis Bendžaminas žiūrėjo televiziją ir vis labiau nerimavo matydamas CNN nuolat transliuojamus reportažus apie Požemio padarų siautėjimą visuose pasaulio miestuose. Sutemus danguje suko ratus raganų būriai, kurie grobė iš stadionų ištisas futbolo komandas – paskutinė auka buvo Dallas Cowboys komandos startinė sudėtis. Viso pasaulio elektrinėse gremlinai rijo laidus, paskandindami tamsoje ištisus miestus. Iš tiesų net Tokijas šiuo metu bandė atsigauti nuo gremlinų sukelto elektros srovės tiekimo pertrūkio. Užpuolimų sukelta baimė visoje planetoje privertė žmones sapnuoti milijonus košmarų. O per šiuos košmarus atsivėrė vartai į Požemį ir pro juos pasipylė neįtikėtina gausybė naujų pabaisų. Per pabaisų invazijos pamokas Čarlis mokėsi: skaitė skyrių „Ką galime padaryti“ – tai vadinama sniego gniūžtės efektu. Tačiau mokytis apie pabaisas klasėje buvo vienas dalykas, o matyti jas realybėje – visiškai kas kita. – Siaubinga, siaubinga... – žiūrėdamas, kaip plinta puolimai, murmėjo Čarlio tėvas Baringtonas.

dean lorey

– Taip, tikrai, – pritarė jam žmona Olga. Išlyginusi suk nelės klostes ji sunkiai atsiduso. – Čarli, kodėl jie šitaip daro, a? – Todėl, kad gali. Pats suprato, kad atsakymas nepakankamas, bet tai buvo tiesa. Pabaisos puolė, nes tokia jų prigimtis – tam jos gimė, tą ir darė su siaubingu įkarščiu. Ir viskas per mane, – niūriai pagalvojo Čarlis, nors balsu to neištarė. Pabaisų puolimas Požemyje nebuvo berniuko kaltė, tik rai ne, bet jis išties prisidėjo prie šių padarų patekimo į Žemę pačioje pradžioje... Šešis mėnesius Čarlis su draugais mokėsi ištrėmimo ir požemiomantijos mokslų, lavino įgūdžius ruošdamiesi vieną dieną dirbti Košmarų skirstytojų centre – organizacijoje, atsakingoje už Požemio padarų paplitimą Žemėje. Paskutiniojo egzamino metu vaikai suklydo ir praleido iš siaubingos pabaisų gimtinės čia, į mūsų pasaulį paskutinius du vardinius, Požemio valdovus. Nepaisant didžiausių Čarlio pastangų (o gal kaip tik dėl jų, dėl to žmonių požiūriai skyrėsi), vardiniams pavyko įgyvendinti savo bjaurų planą ir pasikviesti Penktąją – neįtikėtinai galingą pabaisą. Penktoji tuojau pat sunaikino visus vardinius, pasiskelbė esanti Požemio armijos valdove ir išsiuntinėjo nuožmius pakalikus po visą planetą, kad keltų žmonijos sumaištį.

Košmarų akademija

Reikėjo kažką apkaltinti, tad Košmarų skirstytojų cent ro direktorius Dreikas apkaltino Čarlį ir pašalino jį iš akademijos. Nors ir be galo troško palikti tėvų butą ir grįžti pas draugus į Košmarų akademiją, berniukas nematė būdo, kaip galėtų tai padaryti. Jei paliktų tėvus vienus, jie tikriausiai per kelias minutes taptų pabaisų maistu. Be to, jis dar pašalintas. Nesuprato, ką tiksliai tai reiškia, bet įtarė, kad yra ištremtas iš akademijos – gal net amžiams. Bet negi jį sustabdys toks mažmožis kaip ištrėmimas. Kaip Čarlis įsivaizdavo, niekas negalėjo uždrausti jam susitikti su Violeta, Teodoru ir Bruk, kai tik tėvams negrės Požemio pabaisos. O tada... nutiko kai kas stebuklinga. Pabaisos pasidavė. Žmonių puldinėjimai liovėsi vos prasidėję. Visą savaitę niekur Žemėje nebuvo matyti nė vienos pabaisos. Visi pasaulio žmonės šventė ir džiūgavo. Apsidžiaugę, kad karas su pabaisomis pagaliau baigtas, visi net grįžo prie įprastinių darbų.

– Čarli, tu per liesas, – burbėjo mama, o berniukas kramsnojo Big Mac mėsainį. Čarlis žvilgtelėjo į McDonald’s restorano duris – neabejojo, kad įsiverš koks nors siaubingas padaras, tačiau aplink buvo ramu ir tylu.

dean lorey

– Mama, man viskas gerai. Tikrai. – Nieko bloga jam nėra, – gurkdamas šokoladinį kokteilį atsiliepė tėtis. – Berniukas paprasčiausiai ūgtelėjo. Vaikai kaip guminiai saldainiai – kai tempi, jie plonėja. – O man atrodo, kad tai stresas. Štai jau koks pusmetis, kaip jis bando pats vienas išgelbėti pasaulį nuo siaubūnų. Supranti – juk dar nė su mergaite nesibučiavo. – Mama! – Na, juk tai tiesa. Ne visai, – pagalvojo berniukas prisiminęs tą skubų pakštelėjimą, kurio prieš šešis mėnesius sulaukė iš Bruk Košmarų akademijoje, tačiau nieko nepasakė. Vėl dirstelėjo į duris. – Gal baigsi šitaip elgęsis? – pyktelėjo mama. – Niekas ten nepasirodys! Dieve šventas, – jau daugiau kaip savaitę niekas nėra matęs pabaisos. – Taip, bet tai nereiškia, kad jų čia kur nors nėra... slepiasi... laukia, kol galės pulti. – O kodėl tau rūpi? – mama piktai pamirkė keptą bulvytę į nedidelį padažo puodelį. – Tegul suaugę košmarų skirstytojai tuo užsiima – tu dar vaikas! Mano vaikas! Kol esi su mumis, saugosime tave – ir ne kitaip. Juk būtent taip įprasta normaliame pasaulyje. Aha, teisingai, – svarstė Čarlis. Vaizdelis, kaip tėvai saugo jį nuo pabaisų, pasirodė toks juokingas, kad jis vos susivaldė.

Košmarų akademija

– Na, gal mes ir suaugę, – įsiterpė tėtis, – bet faktas tas, kad Čarlis yra ypatingai geras pabaisų medžiotojas. Jis... kaip ten tave vadina? – Dviguba grėsmė. – Dviguba grėsmė! Taip, būtent! Berniukas gali ir ištremti, ir atverti vartus – o dauguma negali daryti šių abiejų darbų. – Na, juk jis nenorėjo tokių siaubingų gabumų, – lediniu balsu atšovė mama. – Aš tik džiaugiuosi, kad pabaisos nustojo puolusios, ir mes galime liautis dėl šito jaudintis. Čarlis papurtė galvą. – Niekas dar nesibaigė. – Iš kur žinai? – Paprasčiausiai žinau. Aš... jaučiu. Kažkas artinasi, kažkas blogo, ir man reikia... Vaikas nutilo. Man reikia palikti jus, turiu susirasti draugus iš akademijos. Turiu ruoštis kovai, – šiuos žodžius turėjo pasakyti, bet išsigandęs, beviltiškai įsmeigtas į jį mamos žvilgsnis berniuką sustabdė. – Čarli Bendžaminai, – atsidususi pareiškė mama. – Žinai, kad myliu tave labiau nei gyvenimą... bet tu negali išvyti visų pasaulio pabaisų. Kaip tik tuomet į didžiulę stiklinę McDonaldo vitriną trenkėsi požemiosparnis.

dean lorey

Negaliu išvyti visų pasaulio pabaisų, – pagalvojo Čarlis, kai spiegdamas ir pasiutusiai plakdamas plėvėtais sparnais tamsiai raudonas padaras įlėkė vidun, o apstulbę restorano lankytojai smuko slėptis nuo pažirusio stiklo šukių lietaus, – bet tikrai galiu išvyti šitą. Pakišęs ranką po stalu Čarlis išsitraukė savo mėlynai švytinčią rapyrą – buvo gera justi ją rankoje. Dar sykį suklykęs ausį veriančiu balsu požemiosparnis čiupo nagais kresną vaikinuką, paskui apsisuko ir nuplasnojo išdaužto lango link, bandydamas pabėgti su spurdančiu laimikiu. Čarlis liuoktelėjo aukštyn ir vienu skubiu, tiksliu judesiu persmeigė šnypščiančia rapyra kairįjį padaro sparną. Pasipylė juodo skysčio fontanas, ir sparnas nudribo ant žemės, o požemiosparnis, netekęs pusiausvyros, nusileido ant prieskonių prekystalio gausiai lyg po sprogimo ištaškydamas aplinkui garstyčias ir kečupą. Vis dar plakdama likusiu sparnu, pabaisa persivertė ant nugaros ir tėškėsi į restorano sieną. Arčiausiai buvę klientai suskubo kepurnėtis tolyn, nes pabaisa gviešėsi į juos dantimis, bet tik tol, kol Čarlis sustabdė ją nukirsdamas galvą. – A-a-a-ačiū! – sumekeno rubuilis, kai Čarlis ištraukė jį iš dar besigniaužiančių nustipusios pabaisos nagų. Gelbėtojui dar nespėjus sumurmėti „Nėra už ką“, ieškodami skanaus žmogienos kąsnelio, į McDonaldo restoraną įsklendė dar du didžiuliai požemiosparniai. Vieną Čarlis nudaužė, kai padaras sklendė virš jo, o kitą nusmeigė, kai šis skrido į

Košmarų akademija

virtuvę. Požemiosparnis sudribo ant grilio, kur ir liko kepti ir spragėti šalia mėsainių pyragėlių ir keptų svogūnų. Stojo tyla – tik čirškė kepama mėsa. Po akimirkos nuaidėjo dar vienas garsas. Plojimai. Atsisukęs berniukas pamatė restorano lankytojus, kurie stodamiesi pliauškėjo delnais. – Oi, nieko čia ypatinga, – ryškiai paraudęs sumurmėjo Čarlis, nes slapta buvo patenkintas savimi. Staiga berniukas išgirdo klykiant. Atsisukęs pamatė minią žmonių, nešančių kudašių iš greta esančio prekybos centro. Kažkas buvo viduje. Kažkas blogo. – Ne, – meldė mama. – Privalau, – atšovė jai Čarlis ir netaręs daugiau nė žodžio išlėkė iš McDonaldo tiesiai pas pabaisas parduotuvėje.

Antras skyrius

Pabaisos prekybos centre

Klykiantys lankytojai lyg jūra tvindė įėjimą, prasibrauti pro juos buvo sunku kaip per audrą, bet Čarliui vis tiek kažkaip pavyko. Patekęs į vidų pabandė nekreipti dėmesio į išsigandusių žmonių šauksmus ir išsiaiškinti, kokia šitos panikos priežastis. Pirmas spėjimas šovė į galvą vos pamačius moterį visai už drabužių parduotuvės Banana Repub lic. Žmonės skuodė pro ją – mamos spausdamos vaikus, senesni – pasišokčiodami ir pasiramstydami lazdomis, bet ši moteris kažkodėl nejudėjo. Keista, – pamanė Čarlis. O paskui suvokė kodėl. Moteris nuo galvos iki kojų buvo padengta skaidria, tąsia mase, kuri ją visiškai paralyžiavo, tarsi priklijavo prie

dean lorey

grindų. Čarlis apsižvalgė aplinkui ir pastebėjo, kad toji vargšė nevienintelė įkalinta lipnioje košėje. Apsaugos darbuotojas antrame aukšte esančiame maisto skyriuje buvo priklijuotas prie kasos China Bowl restorane, o žaidimų aikštelėje du vaikai buvo prilipę prie milžiniškos putplasčio boružėlės. Tik vienas padaras šitaip gali, – pagalvojo Čarlis. Ir tada pamatė jį – alkanąjį lipniaspjaudį. Didžiulis, į driežą panašus gyvūnas, prilipęs prie išorinės lifto sienelės leidosi žemyn į pirmąjį aukštą. Pabaisą buvo neįtikėtinai sunku pastebėti – lipniaspjaudžiai stebuklingai puikiai maskuojasi, nes jų odos pigmentas taip gerai atspindi aplinką, kad dauguma žmonių pastebi juos tik judant. Čarlis nemanė, kad jam kada nors anksčiau buvo tekę sutikti lipniaspjaudį, bet tai nereiškė, kad tikrai nebuvo. Visai įmanoma, kad prieš berniukui pradedant mokytis Košmarų akademijoje koks nors lipniaspjaudis miegojo šalia visai nepastebėtas. Kai liftas nusileido pirmajame aukšte, lipniaspjaudis plačiai pravėrė didžiulius nasrus ir išspjovė didžiulį gniutulą žvilgančių seilių, kurios nuskriejo oru ir prikibo prie sprunkančio darbininko iš Foot Locker parduotuvės. Bent jau visai nepaskandino, – šmėkštelėjo mintis, bet vėliau berniukas prisiminė, kad alkanieji lipniaspjaudžiai (dar kitaip vadinami ALS) mieliau ryja auką gyvą, tad spjaudami kruopščiai prisitaiko, kad auką tik sulaikytų, bet neuždusintų.

Košmarų akademija

Iškėlęs ryškiai mėlynai švytinčią rapyrą Čarlis leidosi prie ALS – ketino padaryti galą puolimui, kol padaras nepradėjo puotauti. Bet net ir būdamas miklus Čarlis nebuvo greitesnis nei lipni masė, kurią padaras paleido berniukui pavymui, ji priklijavo vaiką prie grindų tarsi musę prie musgaudžio. Čarlio rankos liko prilipusios prie šonų, o veidas aptiško smulkiais žvilgančiais seilių lašeliais; seilės dvokė rūgštimi, lyg kokiu per ilgai skrandyje užsistovėjusiu maistu. Nagi, – ramiai svarstė berniukas, – jei negaliu jo ištremti, tai bent atversiu vartus. Būdamas vienas iš trijų žmonių, kurie galėjo ir atverti vartus, ir ištremti (tik ne abu dalykus tuo pačiu metu), Čarlis turėjo tokių galimybių, apie kurias dauguma žmonių, turinčių Dovaną, galėjo tik pasvajoti. Vaikas pradėjo po padaru atvėrinėti vartus, kai keli požemiorai staiga išniro iš angos lubose ir ėmė skubiai leistis ant ilgų šilkinių siūlų. Dvigubos akelės, linguojančios ant jų galvų, rodė, kad tai yra antrosios klasės padarai, kurie normaliai nebūtų sukėlę didelių problemų – tik ši situacija nebuvo normali. Normaliai, vaikas nebūtų įkalintas lipniaspjaudžio seilių gumule. Kaip man pavyks išsisukti? Čarlis stebėjo, kol didžiuliai voragyvių kūnai smigo žemyn taukšėdami aštriomis iltimis. Dar nespėjus pirmajam požemiorui nutūpti jam ant galvos, Čarlis pamatė iš parduotuvės bėgantį tėtį su didžiule beisbolo lazda.